Knygos apie Dangų

Per savo gyvenimą esu perskaitęs mažiausiai tris knygas, kurių autoriai teigia pabuvoję Danguje. Ketvirtoji, be abejo, būtų Biblija, kurioje bent kelis kartus skaitome liudijimus tų, kurie buvo paimti į Dangų ir vėl sugrįžo į žemę. Pranašas Izaijas papasakojo regėjimą, kuriame matęs Dievo sostą ir dangiškas būtybes – serafus (Iz 6 sk.) Apaštalas Paulius apie savo perkėlimą anapusybėn užsimena dar lakoniškiau, sąmoningai vengdamas detalių. Jo mintis galima būtų perfrazuoti štai taip: „žinau žmogų… prieš keturiolika metų jis buvo paimtas į rojų… nežinau kaip… o tai, ką anas girdėjo, neįmanoma nusakyti žemiška kalba“ (2 Kor 12,2).

Apaštalas Jonas papasakoja kur kas daugiau, tačiau pasitelkdamas simbolinę kalbą, būdingą apokaliptinei literatūrai. Šis žanras, daugiau būdingas apokrifiniams nekanoniniams Raštams, kaip antai Enocho knygai, Barucho apokalipsei, visgi patenka ir į Šventojo Rašto kanoną. Ryškiausi jo pavyzdžiai būtų Danieliaus knygos 7-12 skyriai ir, be abejo, Apreiškimas Jonui (gr. apokalypsis – „atidengimas“, „apreiškimas“).

Regėtojas savo mistinį patyrimą užrašo pasitelkdamas vaizdinius, simbolius, skaičius, žodžiu tokias išraiškos priemones, kurios skaitytojui leidžia suprasti, kad kalbama apie realybę anapus realybės. Jis, kaip Paulius ir mini, suvokia, kad tai, ką regi, pranoksta ne tik gamtinį pasaulį, bet ir žmogaus galimybes perpasakoti tai kitiems. Tuomet ieškoma analogijų ir įvaizdžių, idant klausytojas bent kažkiek susiliestu su antgamtine patirtimi. Labiausiai netikusios Apreiškimo ar Danieliaus knygų interpretacijos tekstą aiškina paraidžiui, ignoruodamos arba visai neigdamos perkeltines simbolines prasmes. Aiškinimai, kurie atsižvelgia į žanro subtilybes ir ieško sąsajų su kitais kosmologiniais teologiniais tekstais, labiau įtikina. Čia neketinu detaliau aptarti šių hermeneutinių principų, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad maždaug iš keturiasdešimties Biblijos autorių (tikslaus jų skaičiaus tikrai nežinome), tik keletas pasidalino mistine perkėlimo į Dangų patirtimi ir tik vienas Jonas pamėgino tai detaliau užrašyti.

Mistinių patirčių aprašymai mus pasiekia ir iš vėlesnių krikščioniškos eros amžių, pavyzdžiui Džono Bunjano Dangaus ir pragaro regėjimai, nekalbant apie tokius Renesanso šedevrus kaip Dantės „Dieviškoji komedija“. Tačiau tikriausiai nei vienas amžius negalėtų pasigirti tokiu Dangaus aprašymų skaičiumi, kaip dabartinis (turiu omeny XX pabaigą ir XXI pradžią). Užtenka „pagooglinti“, idant tuo įsitikintum. Skirtingų religijų ir skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovai pasakoja apie Dangų. Kiek tikėtini šie pasakojimai? Ar jie tikri? Ko siekia juos pasakojantys? Sustiprinti mūsų tikėjimą ar išaukštinti save? Palaiminti klausytoją ar užsidirbti? Šie klausimai atveda prie mano paminėtų knygų apie Dangų: Robertso Liardono, Aš mačiau Dangų, Ebeno Alexanderio, Gyvas dangaus įrodymas. Neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą ir Toddo Burpo su Lynnu Vincentu, Dangus tikrai yra.

Liardonas papasakoja apie tikrai įkvėpiančią ir drauge linksmą savo kelionę į Dangų, kai jam buvo aštuoneri. Šią patirtį visų pirma jis sieja su rigoristiniu religiniu auklėjimu sekmininkų šeimoje. Lygindamas savo vaikystę su kitų bendraamžių, jis pabrėžia, kad ji labai skyrėsi: namuose buvo nuolatos meldžiamasi ir skaitoma Biblija. Nors doroviniu gyvenimo pamatu buvo dekalogas, Robertso tėvai išsiskyrė ir jo auklėjimu daugiausia užsiėmė močiutė, Dievo asamblėjos pastorė. Ji rūpinosi, kad Robertsas ir jo sesė kasdien melstųsi ir kiekvieną dieną išmoktų atmintinai kelias Rašto vietas.  Būtent Raštu Robertsas ir grindžia savo paėmimo į Dangų istoriją. Pasak jo, tai vienas iš paskutiniųjų dienų ženklų, kurį Sekminių dieną mini apaštalas Petras: „bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: ‚Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus. Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus‘ (Apd 2,16-18).

Tokių ženklų, anot Liardono, kuo toliau, t.y., kuo arčiau pabaigos, tuo bus daugiau. Intensyvėjant Dievo Dvasios veikimui, vis daugiau žmonių bus paimti į Dangų, idant papasakotų, ką ten regėję. Ką gi tenka pripažinti, jog Liardonas teisus, nuo pirmojo jo knygos leidimo 1984 m. tokių pasakojimų tikrai pagausėjo. Visgi jis pats įspėja, kad pasakojimus reikia ištirti, nes pasirodys ne viena klastotė. Apskritai Aš mačiau dangų knygos įžanga, atsiradusi nuo 14-o jos leidimo 1991 m., parašyta tam, kad krikščionys priimtų jo patirtį kaip autentišką ir biblinę. Pagrindiniai šio teiginio argumentai yra Liardono šeimos, tiksliau močiutės, religingumas bei Šventojo Rašto citatos.

Pats pasakojimas prasideda nuo milžiniškų vartų į Dangų aprašymo. Pirmieji įspūdžiai – auksinės gatvės su kelio ženklais ir auksiniai tarsi krištolas šaligatviai, nedideli ofisų pastatai „darbui“ ir didžiuliai komfortabilūs gyvenamieji būstai su svetaine, poilsio kambariu, virtuve, piešiniais išmargintomis sienomis, užuolaidomis ant langų ir puošniais baldais. Dangaus gyventojų amžius skirtingas – priklausomai nuo dvasinės brandos, o ne kiek metų jie gyveno žemėje. Žmonės vilki baltais lininiais audiniais, perjuostais kaspinais, nešioja papuošalus, skaito knygas. Nors savo artimuosius įmanoma atpažinti – name, kuriame Robertsas apsilankė, jis matęs šeimininko šeimos nuotraukų, – tačiau svarbesnis yra dvasinis ten esančiųjų ryšys. Danguje gyvena ne vien žmonės, bet ir įvairūs gyvuliai bei paukščiai, kurie, nustoję čiulbėti pradeda kalbėtis tarpusavy. Medžiai šlovina Dievą ir šoka, o želianti žalia žolė visuomet to paties dydžio, tad, pasak Liardono, daugelis vyrų (amerikiečių, be abejo,) labai apsidžiaugs, nes nebereikės jos nuolatos pjauti.

Tačiau labiausiai patraukiantis, kaip ir reikėtų tikėtis, yra pats Jėzus. Jis – rudaplaukis maždaug metro aštuoniasdešimties, apgaubtas šlovės. Visai kitoks nei religiniuose paveiksluose. Visgi jį išvydęs, iš karto supranti kas jis toks, o kai jis kalba, suvoki, jog nepaprastai myli tave. Išgirdęs jo žodžius, persmelktus tikėjimo ir meilės, Robertsas, apsiverkė. Tačiau Jėzus patikino, kad jam labiau patinka, kai žmonės džiaugiasi. Jis pats daug juokiasi, mat Danguje nėra ašarų. Ten visuomet jaučiamas Šventosios Dvasios artumas, persmelktas šilumos ir meilės. Visi gyventojai pažįsta vienas kitą, jų kalba ir elgsena taip pat alsuoja meile. Robertsas regėjęs ir „didįjį liudytojų debesį“, minimą Laiške hebrajams (Heb 12,1). Šie žmonės, tarsi sporto komandos fanai, ragina ir visaip skatina Bažnyčią, esančią žemėje, nepasiduoti, eiti į priekį ir pan. Jie žino, kas vyksta žemėje ir tam tikru metu, kurį Robertsas vadina „pusę laiko“, meldžiasi bei užtaria tikinčiuosius. Tikintiesiems labai praverstų žinojimas, kad dalis jų dvasinės šeimynos, esanti Danguje, taip užjaučia ir palaiko juos.

Vienas įsimintiniausių prisiminimų – šlovinimo tarnavimas, vykęs didelėje arenoje. Į jį Robertsą ir Jėzų (kaip tvarkdariai) palydėjo du angelai, o jam vadovavo 500-600 žmonių choras, kuris netruko įkvėpti visus susirinkusius giedoti ir šokti. Jų šlovinimas buvo itin gyvas, kai kiekvienas dalyvis atiduoda šimtą procentų savęs, bet drauge vieningas. Robertsas pamatęs, kad šlovinimas virsta tam tikra substancija, kylančia aukštyn Dievo sosto link. Jam pasibaigus, kai kurie iš dalyvių sakę Robertsui, kad jie nekantrauja sulaukti sekančio tarnavimo. Net Jėzus pasiteiravęs jo, kokį įspūdį jam palikęs šlovinimas Danguje. Po to, tiesa, Jėzus pradėjęs verkti (visgi esama ašarų Danguje), o pasirodo, dėl to, kad krikščionys žemėje per menkai Juo tiki. Rauda nebuvusi ilga, priėję Gyvenimo upę, neturinčią dugno, jie pradėjo joje šėlti kaip vaikai vandenyje – Jėzus panardinęs jį po vandenui, o Robertsas, atsakęs į tai taškymųsi, jie vaikščioję upės vandens viduje ir daug juokęsi. Apskritai Jėzus mėgsta humorą ir noriai išklauso anekdotus.

Vienas keisčiausių atradimų Danguje – Dievo sosto menė. Į ją vedančio kelio šonuose – septynios eilės pasodintų gėlių, o prieš įėjimą dvylika medžių, nešančių skirtingą vaisių, nors Robertsas įvardina tik du – išminties ir meilės. Gyvenimo medis brandina dvylika skirtingų vaisių, o jo lapai skirti tautoms gydyti. Žmonių gydymui skirti ir ištisi sandėliai, pilni „tikėjimu nepasiimtų palaiminimų“. Robertsas regėjęs „šimtus naujų akių, kojų, odos, plaukų, ausų būgnelių…“, išdėliotų lentynose kaip didmeninių prekių sandėlyje, kurio durys visuomet atviros. Visos šios “atsarginės” kūno dalys skirtos krikščionims žemėje, tačiau bėda ta, kad pastarieji sirgdami nepasinaudoja jiems skirtais palaiminimais. Šioje vietoje Liardonas nuo Dangaus reginio pereina prie pamokslavimo apie tai, kad ligos yra šėtono darbas, o Jėzus nori išgydyti kiekvieną, kuris tik tą išgydymą tikėjimu priims.

Akylesnis skaitytojas nesunkiai suvoks, kad ne tik ši vieta, bet visas Dangaus regėjimas užrašytas pamokslo pagrindu, beje, kaip ne viena Liardono ar Kennetho Hagino knyga. Perskaitęs knygą po daugelio metų – ją išvertėme į lietuvių ir išleidome 5000 tiražu 1991 m. Tikėjimo žodžio bažnyčios pradžioje – galiu pasakyti, jog neigiamų emocijų man ji tikrai nesukėlė. Vietomis pasakojimas suteikia progos pašiepimui, tačiau ne tiek, kad padarytų visišku skeptiku. Man atrodo, kad vaikystėje patirtą išgyvenimą Liardonas nusako kategorijomis, būdingomis sekmininkams ir ypač iš jų kilusiam tikėjimo judėjimui, pabrėžiančiam individo gerovę. Liardono pasakojime labiausiai kliūna amerikonizmai, darantys Dangų panašų į gyvenamąją vietą, kurios po mirties vertais tampa dėl tikėjimo nusipelnę JAV piliečiai. Dangus, kurį Liardonas regėjo, šiek tiek primena Disneylandą, kažkiek transcendentuojantį žemiškąjį Amerikos gyvenimą, tačiau sykiu į jį labai panašų.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nepaisant konfesinių doktrininių ir kultūrinių žaliuzių, pro Robertso Liardono atvertą langą šiek tiek Dangaus įmanoma išvysti.

Bus daugiau

9 komentarai apie “Knygos apie Dangų

  1. Erikas

    Kalbant apie knygas apie dangų, yra mistinės teologijos atstovo Dionysius the Areopagite kūrinys „Dangiškoji hierarchija“ („The Celestial Hierarchy“), tik labai sunkiai skaitomas.

    Atsakyti
  2. Lina

    Vienu metu buvau tokiu knygu ‘medziotoja’ ir perkaiciau ju tikrai nemazai. Kiekviena is ju mane ikvepdavo tai vienaip tai kitaip – nuo pakylejimo iki baimes. Kol galu gale vedama vieno dvasininko pripazinau sau, kad geriau tokias knygas aplenkti. Biblija – tai uzbaigtas kanonas. Dievas suteikdamas galimybe pazinti save per Zodi nepamirso kazko itraukti, ka veliau kazkam reiktu prideti ar per daug nepridejo, ka veliau reiktu istrinti. Kiek naudos is tokiu ‘apreiskimu’ sunku pasakyti, bet mano subjektyvia nuomone – labai mazai, o kartais netgi tai daugiau zala nei nauda. Tas butu pasakytina apie knygas is serijos – Dieviskasis pragaro apreiskimas ir pan.
    Ypac siais laikais, kai informacijos srautai milziniski ir juose lengva pasiklysti ieskant to tikrojo apreiskimo as renkuosi pasilikti ir remtis Sola Scriptura.
    Jusu straipsnius malonu ir idomu skaityti, aciu.

    Atsakyti
  3. Mindaugas M.

    Pasitikslinau. Mano nurodyta istorija apie kita krikscioniska bestseleri: The Boy Who Came Back From Heaven: A True Story is a best-selling 2010 Christian book that was purported to tell the story of Alex Malarkey’s experiences in a Christian version of heaven after a traffic accident in 2004… P.S. Interviu rekomenduotina perskaityti

    Atsakyti
  4. Mindaugas M.

    *klaida publikuojant praejusi komentara.
    Jezus prie Dievo sosto 🙂
    Nezinau, ar tai svarbu (faktai tokiose istorijose neturi prasmes), bet “Dangus tikrai yra” (heaven is for real) istorija berniukas viesai ir itikinamai pripazino isgalvojes, o leidejas del to sustabde knygos leidyba (interviu galima sugooglinti). Kaip bebutu, ji isliko Amazon populiariausiu knygu virsunese 2011 m.

    Atsakyti
  5. saulius

    Patiko , bet zmogu ir traukia atgamtiskumas , nes Dievas yra atgamtiskas.
    Lauksim daugiau izvalgu ir komentaru.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.