Japonija

Kodėl Dievas laimina pagonišką tautą?‎

Svetainėje nėra klausimų-atsakymų skilties, tad skaitytojai man parašo asmeniškai. Vienu susirašinėjimu nusprendžiau pasidalinti su visais. Galbūt užduotas klausimas pasirodys aktualus ir paskatins platesnę diskusiją.


Laba diena, Giedriau.

Norėčiau paklausti. Tenka daug bendrauti su japonais. Kodėl Dievas juos palaimino daug labiau nei daugumą krikščioniškų tautų? Sveikata, ilgu amžiumi, turtais.


Man nėra tekę bendrauti su japonais, tu šiuo klausimu turi pranašumą. Vienas mano dėstytojas krikščionis, kurio paskaitos visuomet būdavo įdomios, gyveno Japonijoje apie 20 metų. Jis panašiai kaip ir tu, žavėjosi japonų saikingumu, manieromis, kultūra. Sakydavo, jog mes galėtume nemažai iš jų pasimokyti. Kodėl tuomet, rodos, nekrikščioniška tauta, yra tokia turtinga ne tik ekonomiškai, bet ir socialiai bei kultūriškai? Beje, negalime pamiršti ir japonų tautos nuodėmių, korėjiečių okupacijos ir išnaudojimo – apie tai sužinojau viešėdamas Pietų Korėjoje – ir sąjungos su Hitleriu karo metu.

Į šį klausimą nelengva atsakyti. Dievo veikimo vieno žmogaus gyvenime nevisuomet suprantame ar galime paaiškinti, juo labiau, jei kalba eina apie ištisą tautą. Man nėra priimtini supaprastinti atsakymai, kaip pavyzdžiui, Dievas laimina krikščionis ir siunčia prakeikimą pagoniams. Net Biblija prieštarauja tokiam supratimui. Paulius, turėdamas omeny pagonių tautas, teigia, jog Dievas savo paliudija, „darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo“ (Apd 14, 17). Laiške Romiečiams jis teigia, jog Dievas visas tautas uždarė nepaklusnume, kad visų pasigailėtų. Pagonių tautos patiria Dievo gailestingumą, kaip anksčiau žydai (Rom 11 sk.) Senajame Testamente pagonių karalius Kyras įvardinamas kaip Dievo tarnas, įvykdysiantis Dievo valią (Iz 44, 28).

Taigi, paveikslas kur kas spalvingesnis nei vien juoda ar balta. Dievas yra maloningas visiems nusidėjusiems ir nusidedantiems. Kolektyviniai tautų, kaip ir asmeniniai žmonių, pasirinkimai yra atviri Dievo akims, o nuo mūsų tai paslėpta. Regėdami kažką, kas, rodos, prieštarauja taisyklėms pagal kurias Dievas „privalo“ elgtis, turime nuolankiai svarstyti ir taisyti savo įsitikinimus, o ne stengtis įpareigoti Dievą, kaip „teisingai“ jis turi elgtis.

Užaugę vienoje kultūroje ir patekę į kitą, mes patiriame tai, ką antropologai ir sociologai vadina kultūriniu šoku. Kitos tautos mentalitetas, jausmai ir elgesys taip stipriai skiriasi nuo mums įprastų. Tuomet iškyla pasirinkimas: arba juos įvardiname kaip „neteisingus“ ir drauge apginame savus kaip „tikruosius“, arba naujoje šviesoje kritiškai pažvelgiame į tai, kas mums sava. Vienu atveju išliekame tokie, kokiais buvome, kitu – praplečiame akiratį ir bręstame. Manau, kad būtent pastarasis santykis atitinka Dievo valią.

Visa Dievo kūrinija pilna įvairovės. Tai pasakytina ir apie pasaulio tautas. Jų skirtybės kalba apie Dievo pilnatvę. Nei viena tauta, kaip ir nei vienas atskiras žmogus, savyje netalpina visų gražiausių bruožų. Rodos, Dievas yra paskirstęs savo dovanas taip, kad nei vienas negalėtų didžiuotis ir kad kiekvienam būtų reikalinga tai, ką gero turi kiti. Kūno ir jo skirtingų narių palyginimas, kurį Paulius taiko bažnyčiai, tinka ir tautoms (1 Kor 12 sk.). Jos tarsi skirtingi vieno kūno – žmonijos nariai, atliekantys jiems skirtas funkcijas. Negali viena tauta manyti, jog kuri nors kita nereikalinga. Rasistinis pasididžiavimas ir neapykanta yra pražūtingi. Deja, pasak Jėzaus, „tauta sukils prieš tautą“ ir taip bus iki pat pabaigos (Mt 24, 7). Mes gi elgsimės išmintingai, džiaugdamiesi savo individualybe ir drauge gerbdami bei priimdami kitų savitumo dovanas.


Man atrodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp tautos krikščioniškumo ir Dievo palaiminimo. Dievas laimino Izraelį už jo ištikimybę Jam. Ir laimina ligi šiol. Bet jei Dievas rekordiškai palaimina pagonis-japonus kaip tautą ir nepalaimina šalimais gyvenančių karštų katalikų filipiniečių, kas tai gali būti?


Ne viskas yra taip, kaip sakai. Dievas ir laimino Izraelį, ir baudė. Babilono vergystė, priklausomybė Romai, Jeruzalės sugriovimas, atsikartojanti diaspora, inkvizicija, galiausiai holokaustas. Daug iškentėta. Negalime supaprastinti visos šios istorijos iki teiginio „Dievas laimino Izraelį“, kaip neišeina teigti, jog jis palaimino Japoniją daugiau nei Filipinus. O kaip su Hirosima ir Nagasakiu?


Tai negalima manyti kad Dievas veikia tautos lygmenyje? Kad Dievas laimina jam paklūstančią? Kad nėra jokios logikos ir tiesioginės priklausomybės tarp tikėjimo Dievu ir tautos palaiminimo? Dievas laimina pagal savo valia, nepriklausomai nuo nieko?


Be abejonės Dievas veikia ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Dar daugiau – visų tautų, visos žmonijos egzistencijoje. Apie tai Paulius glaustai kalba Laiške romiečiams: „Dievas visus [pagonių tautas ir žydų] uždarė netikėjime, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32).

Nežinau, ar žemėje yra ir buvo Dievui paklustanti tauta. Jam ištikimi žmonės – taip. Bet visa tauta? Mozė atsiliepė į Dievo šaukimą ir išpildė jo valią, tačiau tauta nuolatos burnojo. Dovydas buvo žmogus pagal Viešpaties širdį, tačiau jo sūnus stengėsi jį nužudyti ir pakurstė didelę dalį tautos. Pavyzdžių yra kur kas daugiau.

Be abejonės, jei anksčiau karalius, o dabar tie, kurių rankose valstybės vairas, yra dievoti, teisingi žmonės, tokia tauta susilauks Dievo palaiminimo, jei nedori – tauta kankinsis. Apie tai nemažai kalba išmintis Patarlių knygoje. Rodos, tam, kad ateitų Dievo palaiminimas ir gerovė, nereikia visos tautos, pakanka nedaugelio teisiųjų, ir jau tautos gyvenimas kitoks. Abraomas meldė Dievo pasigailėti Sodomos, jei Dievas atrastų jame bent dešimt teisiųjų ir gavo pažadą, kad miestas dėl dešimties nebus sunaikintas. Tačiau ir tų dešimties ten nebuvo.

Jėzus savo mokinius vadina pasaulio druska ir šviesa, miestu pastatytu ant kalno. Nėra abejonės, kad jo palaimintieji, atneša palaiminimus ir tautai. Nereikia daug druskos, kad visą maistą įsūdytų. Tačiau Raštas aiškiai kalba ir apie teisiųjų kančias. Teisiesiems neretai tenka kentėti drauge su neteisia tauta, kaip, pavyzdžiui Jeremijui. Apaštalai miršta kankinių mirtimis. Tad tai, ką Laiško hebrajams autorius taiko Senojo Testamento pranašams, tinka ir krikščionims: „Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose. Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta“ (Hbr 11, 37-39).

Dievo laiminami žmonės neapsaugoti nuo kančios, tikriausiai ir tautos. Nevisuomet pavyksta atsekti priežastingumą. Pavyzdžiui, po to, kai Romos imperija tapo krikščioniška, gan greitai ji žlugo. Pagonys kaltino krikščionis, kad pastarieji atnešė prakeikimą ir dėl jų žlugo Romos didybė. Krikščionys gynėsi, kad Roma žlunga ne dėl jų, o dėl savo puikybės ir nuodėmių.

Tad stebint tautų gyvenimą, nevisuomet galime matyti tiesiogines gerovės ir kančios ar nelaimių priežastis. Manau, kad vertinti reikia atsargiai, nepamirštant Pauliaus žodžių: „visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,  o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje“ (Rom 3, 23-24). Visόs tautόs mastu Dievo palaiminimai ir gerovė atsivers tik tuomet, kai pilnai ateis Dievo karalystė. O iki tol reikia tikėti, kad Dievas viską tvarko pagal savo valią ir pakreipia tautų gyvenimus link galutinio tikslo. Tad vėl su Pauliumi tenka sakyti: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! “Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?” “Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?” Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen“  (Rom 11, 33-36).

2 komentarai apie “Kodėl Dievas laimina pagonišką tautą?‎

  1. Selija

    Sveiki 🙂

    labai patiko Giedriaus mintys apie Dievo visagalybę veikiant tautose… Na, sunku nepacituot:
    “Dievo laiminami žmonės neapsaugoti nuo kančios, tikriausiai ir tautos. (…) stebint tautų gyvenimą, ne visuomet galime matyti tiesiogines gerovės ir kančios ar nelaimių priežastis. (…) O iki tol reikia tikėti, kad Dievas viską tvarko pagal savo valią ir pakreipia tautų gyvenimus link galutinio tikslo. “, tiesiog Amen norisi sakyt. 🙂
    Dievo veikimas ar (tariamas) neveikimas žmonijos istorijoje, tautose, Izraelyje… mūsų tautoje… įdomi, gili, sudėtinga tema, kurią kartais užtemdo asmeninių sėkmeliu ar nesekmėlių nagrinėjimas.

    P. S. Nors asmeniškai neteko pažinti Japonijos, iš to, kiek teko skaityti, manau, kad man tos kultūros “pridedamo” viso gyvenimo reglamentavimo tradicijomis ir taisyklėmis “prakeikimo” neatsvertų nei turtai, nei ilgas amžius. 🙂

    Atsakyti
  2. Asta

    Pagoniškoms tautoms palaiminimai ateina dėka Dievo bendrosios malonės (kuri palaiko moralinę tvarką visatoje, neleidžia nuodėmei sunaikinti žmonijos, veikdama per žmonių sąžinę, kuri padeda atskirti gėrį nuo blogio; dalina įvairias dovanas ir talentus, skatina mokslo ir meno plėtrą).
    Krikščioniškoms tautoms teikiama bendroji malonė ir gelsbtinčioji sandoros malonė. Teoriškai pastarosios laiminamos daugiau ir įvairesniais palaiminimais, kadangi pagal dvi malones.

    Tačiau svarbu ne kiek tauta gauna palaiminimų, o kaip sugeba juos panaudoti. Tauta gali būti palaiminta gera sveikata, bet prasigeria, ar dėl užterštumo ir karų sugadina savo genotipą. Arba palaiminta gamtiniais išteklaiais, bet nesugeba jais tinkamai ir optimaliai pasinaudoti. Arba palaiminta talentingais žmonėmis, bet pati juos ignoruoja, tuomet talentai emigruoja į kitą kraštą. Taip pat jeigu tauta savo turtines teises į išteklius ar išradimus parduoda kitai tautai. Tokiu būdu palaiminimai migruoja iš vienos tautos į kitą.
    Apibendrinant, Dievo palaiminimų turėjimas priklauso ne tik nuo tikėjimo ar netikėjimo, bet ir nuo tautos išminties neiššvaistyti Dievo palaiminimų.

    Atsakyti

Komentuoti: Selija Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.