Kryžius

Kristaus pasijos veikėjai

Evangelijose aprašyta Kristaus pasija (lot. kentėjimas) supurto realistiškumu. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šio kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime – kiekvienas, kuris tiki.

Kunigai ir politikai

Visų pirma scenoje pasirodo aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji, kitaip tariant religijos ir politikos atstovai. Jie save laiko Dievo žodžio, šventyklos, tikėjimo tradicijų ir tautiškumo ir sergėtojais. Kodėl šie garbingi ir atrodytų kupini kilnių tikslų žmonės visomis priemonėmis siekia atsikratyti Jėzumi Kristumi? Jiems atrodo, kad Kristus kelia pavojų, o ne atneša palaimą. Jis kitoks – neturi politinių ambicijų ir religijos nenaudoja savo valdžiai įtvirtinti. Daro stebuklus, bet jų nereklamuoja. Draugauja su Įstatymo laužytojais, užtaria prasikaltusius. Jėzaus pamokymai atskleidžia kunigų ir politinių veikėjų veidmainišką religingumą, kuriuo dangstomi žemiški siekiai.

Taigi šiai žmonių grupei alternatyvų nedaug – arba Kristaus asmenybės ir jo mokymo apie Dievo karalystę šviesoje pervertinti visa, kuo laikosi jų religinis bei socialinis statusas, arba priešingai – apginti savo religingumą ir atsikratyti Kristumi. Pirmasis pasirinkimas per daug kainuoja. Antrasis patogesnis. Vedami meilės Dievui ir tėvynei jie apsisprendžia užgesinti Šviesą vardan visų „gerovės“. Evangelijose nutapyti aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji, kaip archetipai, įkūnija žmones, kuriems kilnus tikslas, kaip jiems atrodo, pateisina bet kokias priemones. Tarp jų – piniginis sandėris su Judu, marionetinis teismas ir melagingų liudytojų pristatymas, minios pakurstymas, reikalaujant Jėzaus, o ne Barabo mirties, o galiausiai patyčios iš bejėgio ir jų manymu galutinai sutrypto Jėzaus.

Poncijus Pilotas ir jo kareiviai

Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas buvo kitoks nei religingas Izraelio elitas. Tautiniai ir religiniai judėjų siekiai jam reiškė vieną – maištus prieš Romą. Imperatoriaus pasiųstas į Judėją gesinti žydų sukilimus, ypač sustiprėjančius, kai pasirodo vis naujas jų laukiamas mesijas, Pilotas nesunkiai įvertindavo potencialius tautos kurstytojus. Jėzus nebuvo vienas iš jų. Tuo buvo tikras tiek jis, tiek jo žmona. Suvokdamas politiškai motyvuotą judėjų žingsnį – atsikratyti savo konkurentu, įskundžiant jį romėnų valdžiai kaip keliantį grėsmę Pax Romana (Romos taikai). Rodos, Pilotas Jėzui net simpatizuoja. Ir visgi… turėdamas galią apginti Tiesą, leidžia kitiems su ja susidoroti. Jam svarbu išlikti švariu kitų akyse – jis demonstratyviai nusiplauna rankas.

Kita vertus, Judėjos valdytojo kareiviai, Romos karinės galios raumenys, apie savo įvaizdį mažai galvoja. Polinkis į smurtą ir patyčias, tikriausiai padeda jiems išsaugoti savo savivertę. Gavę leidimą iš aukščiau, jie nesivaržo nei mušti, nei tyčiotis, nei pasipelnyti. Kareivius regime besidalinančius Nukryžiuotojo drabužius, už pinigus pasižadančius meluoti, esą Jėzaus mirusį kūną pavogė jo mokiniai. Romėnų kariauninkai įkūnija visus religijos niekintojus, šaipūnus, šventvagius. Jų chamizmo pavyzdys patinka masėms ir jos noriai dalyvauja Teisiojo egzekucijoje.

Minia ir nuteistieji

Jėzus iš Nazareto buvo ne vienintelis, kuriam tą dieną buvo įvykdyta mirties bausmė. Piktadarius kryžiuodavo grupėmis, o ne po vieną. Mažiausiai keturiems nuteistiesiems myriop buvo ruošiami gėdos, kančios ir mirties medžiai. Visgi artėjanti Pascha teikė vilties, kad vienam iš jų nusišypsos likimas. Mat romėnų valdytojas švenčių proga vienam kaliniui dovanodavo gyvenimą. Kuriam? Pilotas nedvejojo, kad tai bus Jėzus nazarietis. Tačiau minia pareikalavo Barabo. Jis labiau savas nei Jėzus.

Žmonėms reikalingas atpirkimo ožys, ant kurio jie galėtų išlieti visą susikaupusį gyvenimo nesėkmių kartėlį. “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” – tyčiojosi skubantys iki šabo paskutinius savo darbus užbaigti praeiviai. „Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja tas dabar jį, jeigu jam jo reikia, nes jis sakė: ‚Aš Dievo Sūnus‘“ – savo pasirengimą tikėti Mesiju piktdžiugiškai deklaravo jo konkurentai, žiūrintys į pakabintą ant medžio galilėjietį.

Jų akyse Jėzus buvo suklydęs, gavęs ko nusipelnė, bejėgis ir Dievui nereikalingas. Lygiai toks, kaip ir nusikaltėliai ant kryžių iš kairės ir dešinės. Šiedu regėjo Kristaus kančią iš arčiausiai. Drauge gėrė karčią mirties taurę. Tačiau ta pati ugnis vieną išlydo kaip vašką, o kitą sudegina kaip šiaudą. Vienas liejo savo tulžį drauge su stovinčiais ant žemės, o kito sąžinė prabilo ir atvėrė dvasios akis: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. Šis tapo mokiniu, kabėdamas tarp žemės ir dangaus, ir pirmasis iš krikščionių įžengė į rojų.

Apaštalai ir moterys

Saujelė Jėzaus mokinių ištirpsta didelėje minioje. Kai Jėzus darė stebuklus, maitino alkstančią minią ir gydė, jie jautėsi esą Dievo istorijos tęsėjai, Mesijo bendradarbiai, Dievo karalystės dalininkai. Tačiau Kristaus kančios valandą šiuos įsitikinimus užgožė baimė dėl savo ateities ir nepasitikėjimas tuo, kuriuo sekė. Mokinių ginčas Paskutinės vakarienės metu apie tai, kuris iš jų didžiausias, išduoda, kas jiems rūpėjo. Artimiausi Jėzui – Petras, Jonas ir Jokūbas – paskutinę valandą būdami su Jėzumi neturi jėgų melstis. Jėzaus išdavimo scena apnuogina apaštalų pasimetimą. Tik tikinčios moterys, sekusios Kristumi iki galo, pridengia jų dvasinį nuogumą. Tai vienas gražiausių Kristaus pasijos štrichų,  atskleidžiantis nuolankios, pasiaukojančios ir tikėjimo išmėginimus pakenčiančios moters paveikslą. Marija Magdalietė ir kitos Jėzaus mokinės kontrastuoja ne tik su parsidavėliais kareiviais, irgi to paties Prisikėlimo liudytojais, bet ir su žymiausiais apaštalais.

Ir visgi, nežiūrint žmogiško silpnumo, ši maža Kristaus kaimenė išsiskiria iš kitų tuo, kad savo gyvenimo be Jėzaus neįsivaizduoja. Ji siekia Dievo karalystės, nors jos prasmės dar nesupranta.

Kiekviena iš archetipinių kategorijų turi išimčių. Žydų sinedriono narys Juozapas iš Arimatėjos įkūnija garbingą ir sąžiningą politiką. Jėzaus kentėjimai ir kryžiaus mirtis pakeičia šimtininko, minėtų kareivių vado, požiūrį. Jo dievobaimingas išpažinimas – „tikrai šitas žmogus buvo Dievo sūnus“ –  liudija stebuklingą širdies pasikeitimą. Kaip išimtį turėtume paminėti ir Judą Iskarijotą, Kristaus išdaviką. Rodos, jo nuodėmė per didelė, kad susilauktų atgailos.

Kenčiantis Viešpaties tarnas ir tylintis Tėvas

Pagrindinis pasijos vaidmuo tenka kenčiančiam Dievo Sūnui – pranašo Izaijo apdainuotam kenčiančiam Viešpaties tarnui. Jo ištvermė, romumas, atlaidumas ir meilė negali palikti abejingo nei vieno akylaus šios dramos žiūrovo. Nujausdamas artėjančią mirtį, Jėzus stiprybės semiasi maldoje. Nors kviečia artimiausiuosius bičiulius pabūti drauge, tačiau pagalbos ieško ne Žemėje, o Danguje. Tėvo valia jam yra aukščiau visko, todėl karčią kančios taurę išgeria iki dugno. Kristus į prievartą atsako meile. Gesina pasimetusio Petro įniršį, kitų rankomis negelbsti savęs. Kaltinamas nesigina. Išgirdęs mirties nuosprendį, nepalūžta. Meldžiasi už savo skriaudikus. Tiki prisikėlimu ir paveda savo likimą į Tėvo rankas.

Baigdami Kristaus pasijos apžvalgą, paminėkime dar vieną nematomą šios dramos herojų – tylintį Tėvą. Šį kartą po savo Sūnaus maldos – „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ – mes neišgirstame jo balso, kaip krikšto metu. Anuomet iš Dangaus aidėjo balsas – „šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Nei angelai, nei Elijas neateina pagalbon kenčiančiam Jėzui, nors kai kurie pasijos dalyviai būtų sužavėti tokio stebuklo. Dievas tyli. Tačiau jo tyla tikriausiai yra iškalbingesnė už visus kančios valandą ištartus žodžius. Galbūt ji pati svarbiausia. Tėvas negali prabilti, kol nuodėmė neatpirkta ir žmonijos sutaikinimo su Dievu slėpinys nėra atbaigtas. Į Sūnaus maldą Tėvas atsako vėliau, trečiąja dieną, ne ištardamas žodį, o prikeldamas Žodį iš mirties. Tamsa šviesos neužgožė. Tiesa pasirodė esanti stipresnė už melą. Gyvenimas už mirtį. Malonė už Įstatymą. Meilė už neapykantą.

Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!  Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?  Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!  Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.  Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?  Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”.  Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo  (Rom 8,31-37).

Publikuota bernardinai.lt

2 komentarai apie “Kristaus pasijos veikėjai

  1. Virginija

    Ačiū labai 🙂 Šis puikiai parašytas straipsnis ( gal pamokslas?) labai sustiprina. Atveria akis tarsi neregiui savo požiūriu į kančią, jos prasmę , pamoko kaip reikia kentėti iš tikrųjų , kokia kančia yra pati savaime su visais ją taikliai įvardintais bruožais. Taip pat paaiškina kaip teisingai reaguoti susidūrus su nė kiek nepagražinta kančia gyvenime. Ir , nors ir teko kančios paragauti gyvenime, suprasti kas yra agonija, patiriant ją savo kailiu, vis dėlto šis straipsnis labai sustiprina ir pamoko arba patvirtina, kaip turi krikščionis laikytis ištikus kančiai, kad neperbėgus į priešo stovyklą. – įduodami reikalingiausi patarimai, kokius ginklus naudoti ir kaip jais gintis.

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.