Kryžiaus vienatvė ir gėda

Kryžiaus vienatvė ir gėda

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Kryžiaus keliu eina ne minia, o žmogus. Minia paprastai žiūri į žmogų, nešantį kryžių, ir tik pagilina kančią. Anuomet nešantįjį savo kryžių užgauliai pašiepdavo, spjaudydavo į veidą ir visaip tyčiodavosi. O šiandien? Nejau kryžiaus kelias kitoks? Nešantis kryžių nežadina susižavėjimo, priešingai: neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme (Iz 53, 2-3).

Ar esame pasirengę tai prisiimti? Ar pakelsime kryžiaus gėdą? Nejau galvojame, kad jos išvengsime? Nebent nesame jo mokiniai: jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka paskui mane (Mt 16, 24). Iš prigimties stengiamės kryžiaus išvengti, išsaugoti save. Tačiau gyvendami be kryžiaus išsaugome tik senąjį, nuodėmingą, gendantį ir galiausiai pražūstantį žmogų. Be kryžiaus mirties nėra prisikėlimo. Nėra vilties tapti nauju, šventu, nuolatos atsinaujinančiu ir amžinai gyvenančiu žmogumi. Tai dovanoti gali tik prisikėlimas. Tačiau pirma – mirtis, kryžiaus mirtis. Ir tik tuomet prisikėlimo šlovė.

Kelyje į Golgotą visos mintys krypsta į Tėvą. Nėra kito, kuriam galėtum atverti savo krauju srūvančią širdį. Bet ir jis šiame kelyje tyli, nes kryžiaus negalime nešti drauge. Net su juo. Dar yra tie, kurie kryžių nešė iki mūsų. Apie jų meilę Kristui, pasiaukojimą, ištvermę galime, turime mąstyti. Šis kryžiaus liudytojų debesis šiandien žiūri į mane ir tave. Palaikydami, tikėdami ir tikriausiai sakydami: „tu nueisi šį kelią, kaip aš nuėjau, iškentėsi ir regėsi Viešpaties šlovę, kaip aš regiu, tu – mokinys, vertas savo Mokytojo“.

Ir vis dėlto kryžius išlieka slėpiniu, kurio įminti dabar nesugebame: tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi (Jn 13, 7). Šie Jėzaus žodžiai apie meilę, bet jie kalba ir apie kryžių. Juk jis – tikriausias meilės įrodymas.

Tad ir mes, tokio liudytojų debesies apsupti, nusimeskime visas naštas bei supančiojančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums skirtoje rungtyje, žvelgdami į tikėjimo pradininką ir užbaigėją Jėzų, kuris vietoje jam skirto džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Pamąstykite, kokį nusidėjėlių priešiškumą jis turėjo iškęsti, idant nenusilptų ir nesuglebtų jūsų siela. (Hbr 12, 1-3)

Prašykime šiandien, kad mūsų dangiškasis Tėvas suteiktų mums jėgų paimti savo kryžių ir sekti Kristumi, idant būtume panašūs į jį.

Vienas komentaras apie “Kryžiaus vienatvė ir gėda

Komentuoti: Virginija Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.