Malonė ir charizmos

Malonė ir charizmos

Pasigilinę į malonės ir įstatymo antitezę, turime aptarti malonės ir charizmų sintezę. Kristaus malonė yra esmiškai priešinga darbams, kuriais žmogus viliasi pelnyti Dievo palankumą, tačiau pati ji yra įvairių Dievo teikiamų gebėjimų ir gerų darbų šaltinis.

Pradėti reikėtų nuo etimologijos. Malonė ir dovana graikų kalboje yra bendrašakniai žodžiai: malonė – χάρις (cháris), o dovana – χάρισμα ( vns. chárisma) ir χαρίσματα (dgs. charísmata). Pastebėtina, jog charizmos į Bibliją ateina drauge su Naujuoju Testamentu, o graikiškame Senojo Testamento tekste šio žodžio nesutinkame. Nepasakysiu nieko naujo paminėdamas, jog ši biblinė kategorija yra plačiai vartojama ir šiandien. Sekuliariame politikos, šou verslo, meno ir sporto diskurse dažnai skamba apibūdinimai, kaip antai: „charizminė asmenybė“, „charizmatinis atlikėjas“, „charizmatinis lyderis“ ir pan. Tarptautinių žodžių žodynas pateikia tiek religinę, tiek sekuliarią šio termino reikšmes. Pastaroji charizmą apibūdina kaip individo ypatybes, išskiriančias jį iš kitų, gebėjimą įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą. Galima dvejoti dėl šios apibrėžties, tačiau akivaizdu, kad teologinė charizmos kategorija nemirė, bet gyvuoja daugybėje kalbų.

Tai kas gi yra charizma bibline prasme? Tai gauta, priimta malonė, pasireiškianti tam tikru sugebėjimu, darbu, patarnavimu. Jau esu minėjęs, jog malonė ir dėkojimas (cháris, eucharistía) graikų kalboje vėlgi yra bendrašakniai žodžiai. Jų etimologija vaizdžiai atskleidžia teologinį ryšį – malonės potyris pažadina dėkojimą Dievui. Kristaus malonę patyręs žmogus atsiveria savo Gelbėtojui Jėzui Kristui ir taip jį pamilsta, jog ieško kaip jam atsidėkoti. Dievas yra Dvasia ir garbinamas dvasioje ir tiesoje. Giliai savy kiekvienas Dievo garbintojas aptinka troškimus ir tam tikrus sugebėjimus, kuriais trokšta pagarbinti Dievą ir drauge palaiminti kitus. Apaštalai tarnystę Dievui suvokė kaip dėkingumo atsaką Kristui už išganymo malonę, o per jiems suteiktas Šventosios Dvasios charizmas malonė gausėjo ir plito. Štai taip cháris virsta eucharistía, o ši – charísmata.

Ištrauka iš Pirmojo Petro laiško atskleidžia ne tik malonės ir charizmų ryšį, bet padeda suvokti apaštališką tarnystės viziją:

Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja pagal Dievo teikiamus sugebėjimus, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų pašlovintas Dievas. Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen. (1 Pt 4, 8-11)

Svarbiausia krikščionių bendrystės ir santykio į kitus savybė yra meilė. Meilė, kuri pakelia ir pakenčia kitą, o jei šis nusikalto, atleidžia jam. Petras žinojo, jog atleisti sunku. Jei malonė žadina padėką, tai skriauda pyktį ir keršto troškimą. Kiek galima pakęsti kito nusikaltimus savo atžvilgiu? Šį klausimą Petras uždavė Jėzui, įvardindamas ir savo atlaidumo galimybes: „Ar iki septynių kartų?“ (Mt 18, 21). Viešpaties atsakymas viršijo visus lūkesčius, o sykiu ir vien žmogiškas pastangas: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių“ (Mt 18, 22). Rodos, Petras ne sykį mąstė apie šiuos Jėzaus Kristaus žodžius ir padarė išvadą, kad tiek kartų atleisti gali tik tas, kuris myli. Štai tuomet jis ir parašė: „visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.“

Deja, per Bažnyčios istoriją ši meilės vėliava virš Dievo namų nedažnai plevėsuodavo (Gg 2, 4). Be meilės, Dvasios bendrystės, atlaidumo ir savitarpio pakantumo tarnystė Dievo namuose vėl virsta nepakeliamu įstatymo jungu. Tarnaujama tolimam Dievui. O artimas brolis tampa paniekos ir pykčio, o ne meilės objektu. Didžiuojamasi, kaip didžiavosi ir save vertesniu laikė vyresnysis brolis iš Jėzaus palyginimo apie sūnų palaidūną, esą, „niekad tavo įsakymo neperžengiau“, o Tėvas ir brolis yra svetimi. Tai turėtų paaiškinti kaip iš meilės puotos namų Bažnyčia virto inkvizicine institucija ir Dievo vaikų skerdykla. Juodžiausiais savo istorijos momentais ji tiek nutoldavo nuo pirminės apaštalų vizijos, kad mintys apie atlaidžią meilę, uždengiančią gausybę nuodėmių, nebeteko prasmės. Buvo susidorojama už mažiausią neatitikimą išpažinimams, o teologiniai ieškojimai traktuojami kaip erezija ar šventvagystė. Bažnyčia virto daugybe religinių getų, į kuriuos žmonės buvo varomi ne iš meilės, o naudojant politinę galią. Pradžioje Evangelija skynėsi kelią per apaštalų charizmas, o vėliau sinodiniais nutarimais ir kalaviju.

Kiekvienas sugrįžimas pas Dievą prasideda malonės ir meilės atradimu, atsisakant nuosavo teisumo ir prievartos. Meilė atveria duris. Ji, pasak Petro, yra svetinga ir pakanti. Visų pirma meilė ir tik po to tarnavimas. Tą patį, be abejo, teigia ir Paulius (1 Kor 12-14 sk.), bet į jo mintis pasigilinsime vėliau. Dabar atkreipkime dėmesį į tai, jog charizmų kaip malonės dovanų neįmanoma užsitarnauti. Jos gaunamos dykai ir dalinamos Dievo nuožiūra. Petras tai buvo patyręs vėl savo kailiu. Drauge su Jonu nuvykęs į Samariją, jis sutiko savo bendravardį Simoną, kuris geidė Dievo jėgos ir labai troško „tarnauti“. Jis jau visur sekiojo diakoną Filipą, o apaštalams pasiūlė, kaip jam atrodė, neblogą sandėrį: „Duokite ir man tą galią, kad, kam uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią.“ Bet Petras tarė jam: „Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 18-20).

Dievo pašaukimo ir dovanų nenusipirksi nei už pinigus, nei jokiomis žmogiškomis pastangomis neįsigysi. Simonui, Jonos sūnui, Dievas suteikė malonę ir apaštalystę, nežiūrint to, kad būdamas silpnas šis išsižadėjo Kristaus. O Simonas samarietis, kuris gyvenime buvo pratęs viską įpirkti, susidūrė su nepaperkamu Dievu ir geidžiamos charizmos negavo. Jo kietoje širdy malonei vietos neatsirado. Simono samariečio pageidimas vėliau buvo pramintas simonija, t.y. dvasinių dovanų pirkimu ir pardavimu. Ypač atvirai paplitusi viduramžiais, kuomet vyskupo ar popiežiaus titulas tiesiog buvo perkamas tų, kurie pasiūlydavo daugiau, simonija gyvuoja ir šiandien, nors labiau rafinuotai. Ją įkūnija tie klero atstovai, kurie yra pelnę bažnytinį titulą be jį įgalinančios malonės. Jie turi religinę valdžią, bet ne charizmas, konfesinę raidę, bet ne Kristaus dvasią. Žmogiškomis pastangomis veidmainiškai lipdami religinės karjeros laiptais, jie geidžia galios, bet giliai viduje suvokia, kad jos neturi. Iš čia kyla mirtinas įtūžis ir kova su tais, kuriuos Dievas apdovanojo savo malone ir charizmomis.

Ankstyvąją Bažnyčią apaštalai regėjo kaip Dievo namus, kuriuose kiekvienas yra apdovanotas. Namai – pilni malonės, o vaikai – malonės dovanų. Petras paaiškina, jog Dievo malonė nėra vienalytė, bet daugeriopa. Jos daugialypiškumas atsiskleidžia per žmonių skirtybes. Petras, priešingai nei Paulius, nesiima vardinti įvairiausių charizmų, nes sąrašas būtų labai ilgas (mūsų laikais kai kuriose sekmininkų ir charizminėse bažnyčiose tarpstantis mokymas apie devynias Dvasios dovanas iš tiesų neatitinka to, ko mokė apaštalai Naujame Testamente). Tik išskiria dvi pagrindines kategorijas dovanų: vienos teikia pažinimo ir išminties skelbti ir mokyti Dievo žodį, kitos – įvairiausius sugebėjimus tarnauti. Verčiant paraidžiui iš graikų kalbos ši frazė skambėtų štai taip: „jei kas tarnauja, tai iš jėgos, kurią teikia Dievas“ (1 Pet 4, 11). Kitaip tariant, tarnystė, kylanti iš žmogaus, o ne iš Dievo jėgos, yra nepriimtina. Jei kas imasi tarnauti, privalo būti Dievo pašauktas ir apdovanotas. Tokius Petras įvardina, kaip malonės namų ekonomais (oikonomoi) arba tvarkytojais, prievaizdais, kurie Dievo namuose tarnauja (diakoneō), „sulig kiekvieno gautąja dovana (chárisma)“.

Šią malonės dovanų temą plėtoja Jėzaus Kristaus palyginimas apie tarnus, kuriems šeimininkas, iškeliaudamas svetur, padalino savo turtą (Mt 25, 14-30). Vienas gavo penkis, kitas du, o trečias vieną talentą. Talentas – tai svorio vienetas, sudaręs maždaug nuo 28 iki 36 kilogramų, kurio piniginė vertė skyrėsi priklausomai nuo brangiųjų metalų: aukso, sidabro ar bronzos. Bet kuriuo atveju talentas – tai labai didelė pinigų suma. Tad šeimininko būta tikrai turtingo ir labai dosnaus. Tarnų elgesys, jam išvykus, atskleidė tiek jų požiūrį į tą, kuriam tarnavo, tiek jų pačių vertybes. Gavusieji daugiau turto, leido jį į apyvartą ir tokiu būdu susilaukė pelno. O gavęs mažiau, užkasė šeimininko dovaną. Gerasis šeimininkas sugrįžęs ėmėsi apyskaitos. Pirmus du tarnus pagyrė už ištikimybę ir pažadėjo jiems patikėti daugiau didesniuose dalykuose. Trečiasis tarnas gi pats apkaltino šeimininką, esą, tas yra savanaudis, valdingas ir keliantis tik baimę. Pastaroji ir privertusi tarną paslėpti jam patikėtą dalį, o dabar ją atiduodąs atgal. Šeimininkas užsirūstino ir išmetė šį tinginį, o jo užkastą talentą atidavė tam, kuris triūsdamas pelnė daugiausia, „nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29).

Ši Jėzaus Kristaus parabolė visų pirma primena, kaip ir Petras savo laiške, jog Dievo namuose nėra neapdovanotų. Net tas, kuriam patikėta mažiau, yra gavęs labai daug. Reikšminga, jog Dievas savo malonės turtus dalina „kiekvienam pagal jo gabumus“ (Mt 25, 15). Todėl nereikia gvieštis to, kas kitam duota. Taip pat tai gali reikšti, jog malonės dovanos nėra priešingos įgimtiems žmogaus talentams. Kūrėjas pilnai pažįsta savo kūrinį ir kiekvienam skiria jo gebėjimus geriausiai atitinkančią užduotį. Neteisinga save lyginti su kitais, nes taip yra nuvertinama Dievo dovana, užkasamas duotas talentas. Taip pat šis Jėzaus palyginimas atskleidžia, jog Dievo dovanos skirtos tam, kad gausėtų. Jos tarsi sėklos neša vaisių pagal savo rūšį. Charizmos duodamos, idant būtų išaukštintas Viešpats, o ne tarnas. Tas, kuris užkasė gautą talentą, galvojo apie save, o ne apie Šeimininką. Užkastas talentas byloja apie uždarą širdį. Kaip palyginimas apie nusamdytus vynuogynui darbininkus (Mt 20, 1-16), taip ir šis akcentuoja, jog kai kurie tarnai visai nepažįsta savojo Šeimininko. Jiems yra nusipiešęs iškreiptas Dievo kaip šališko ir kieto valdytojo paveikslas. Turėdami tokį jo atvaizdą, jie ir patys taip elgiasi. Kita vertus, tarnai, pažįstantys savo Šeimininką, jaučiasi saugūs, noriai dalinasi malonės dovanomis ir taip žinią apie Viešpaties didybę perduoda kitiems.

Charizmos yra nuostabios Dievo dovanos, leidžiančios patirti nesuskaičiuojamus Dievo malonės turtus. Jos atneša daug džiaugsmo dvasios vargšams, ištroškusiems malonės ir tiesos, o sykiu pašlovina maloningąjį ir dosnųjį Dievą. Malonė Žemėje suranda atviras širdis ir per žmonių skirtybes bei nepakartojamus talentus sugrįžta Dangun, teikdama Dievui dar didesnę šlovę.

12 komentarų apie “Malonė ir charizmos

  1. Asta

    Žmogaus troškimas turėti dvasinių dovanų pastebimas nuo pat pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos. Beje, būtent tai ir tapo pirmosios nuodėmės priežastimi – noras turėti gėrio ir blogio pažinimo dovaną (gebėjimą). Už jos siekimą ir įgijimą neteisėtu būdu jie buvo nubausti. Teisėtas būdas gauti dvasinę dovaną – tai gauti ją iš Dievo kaip malonės dovaną. Visi kiti būdai ir „dovanos“ draudžiami ir laikomi okultizmu ar panašiai: „Nebus tarp jūsų […] nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių.“ (Įst 18,10-11).

    Noriu atkreipti dėmesį, kokiu būdu Ieva ir Adomas įgijo dovaną – suvartodami viasių nuo medžio. Čia tarsi tam tikra simbolika. Nors „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas“ (Rom 14,17), tačiau velio karalystė – yra, ten yra ir hliucinogeninių grybų, ir opiatinių aguonų, kanapių ir kito, ką suvartojus pasireiškia ypatingos dvasinės „dovanos“ ne Dievo duotos.

    Atsakyti
  2. Asta

    Dievo malonės dovana Karaliui Saliamonui. (1 Karalių 3, 5-15).

    Nors kaip šiame straipsnyje rašoma, kad „graikiškame Senojo Testamento tekste šio žodžio (charizma) nesutinkame“, tačiau Saliamonui Dievo suteikta išminties dovana atitinka visus malonės dovanos požymius: „malonės dovanų neįmanoma užsitarnauti“, „jos gaunamos dykai ir dalinamos Dievo nuožiūra“, jos „duodamos, idant būtų išaukštintas Viešpats, o ne tarnas“, jos skirtos patarnauti kitiems „jos atneša daug džiaugsmo dvasios vargšams, ištroškusiems malonės ir tiesos“.

    Kažkodėl yra įprasta aiškinti, kad Karalius Saliamonas prašė Dievo išminties ir Dievas jam suteikė. Čia kiltų klausimas – ar galima malonės dovanas iš Dievo „išprašyti“? Manau, kad ne.
    Iš tiesų pats Saliamonas tikrovėje ir neprašė, tai buvo tik jo sapnas („Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir tarė“ [….] „Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas“), kuriame Dievas karaliui apreiškė apie jam suteiktą malonės dovaną – išmintį. Tuo pačiu sapne Dievas parodė, kokia turi būti Saliamono nuostata, kad ši dovana duodama ne jo labui, o tautos labui – teisingai teisti Dievo tautą, spręsti reikalus su dieviška išmintimi.
    Čia tarsi vėl kyla klausimas – bet juk Saliamonas sapne visgi prašė išminties, gal tai pamokymas, kad reikia prašyti? Šiuo dialogu, matytu sapne, Dievas Saliamonui norėjo parodyti, kad viską žinojo apie jo širdies nuolankumą, troškimus ir motyvus. Tai ir nulemia Dievo sprendimus, o ne pats prašymas.
    Apibendrinant, Saliamonas šios dovanos niekaip neužsitarnavo, neišprašė, gavo dykai Dievo sprendimu, Dievo šlovei ir Dievo tautos labui.

    Atsakyti
  3. Asta

    Noriu paminėti dar vieną priežastį, trukdančią veikti malonės dovanoms. Ši priežastis, (be abejo, ji neįvardijama kaip priežastis), gerai žinoma protestantiškose bendruomenėse, turi jose net labai gražų pavadinimą – tai „saikingas alkoholio vartojimas“. Dar kai kur įvardijamas kaip – kanonuose nelaikomas nuodėme. Saikingas ar nesaikingas, bet koks alkoholio kiekis iškraipo, susilpnina ar sustiprina žmogaus fizinius pojūčius, pakeičia emocijas, lytinį potraukį, sutrikdo koordinaciją, mąstymą ir suvokimą, tame tarpe ir paties saikingumo suvokimą. Taip pat iškraipo ir dvasinį suvokimą bei dvasinį priėmimą. Alkoholio veikimo laikas nėra aiškiai juntamas, dėl to yra pavojus, manant neva esant visiškai blaivam, gauti „apreiškimą“, nors tai bus ne iš šv. Dvasios, o geriausiu atveju intelektualinis išmąstymas dvasinių dalykų, blogiausiu atveju, tai gali būti aplamai iš „piktojo“.

    Giedriau, ką manote apie „saikingą alkoholio vartojimą“ tiems, kas turi dvasines dovanas? Čia aš nekalbu apie apeigų metu naudojamą vyną.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Nežinau ar ši tema būtų aktuali, bet pamėginam – iškelsiu klausimą atskiru įrašu.

      Atsakyti
  4. Selija

    “Dievo pašaukimo ir dovanų nenusipirksi nei už pinigus, nei jokiomis žmogiškomis pastangomis neįsigysi. Simonui, Jonos sūnui, Dievas suteikė malonę ir apaštalystę, nežiūrint to, kad būdamas silpnas šis išsižadėjo Kristaus. O Simonas samarietis, kuris gyvenime buvo pratęs viską įpirkti, susidūrė su nepaperkamu Dievu ir geidžiamos charizmos negavo. Jo kietoje širdy malonei vietos neatsirado.”

    Teisingos tos Dievo svarstyklės. Du nuodėmingo elgesio pavyzdžiai, ir du Dievo atsakymai: Jis su tikėjimu žvelgia į suklupusį Simoną Jonos sūnų, bet parklupdo savimi (ir savo sąskaitos galia) tikintį Simoną samarietį. Gražus, guodžiantis straipsnis. Ačiū

    Atsakyti
  5. Neringa

    O tie “teroristai” yra susikoncentravę į savo pačių tikslą, o ne į mūsų Viešpatį. To pasekmės liūdnos. Todėl toks ir jų elgesys su “mažutėliais”. Galime tik pasidžiaugti, kad mes ne jų vietoje!!!

    Atsakyti
  6. Neringa

    Gerbiama Onute,aš su savo šeima esame “mažutėliai”, neseniai patyrėme didelį “psichologinį terorą”, bet nepalūžome, juk mūsų Dievas toks gyvas, taip arti ir saugo mus taip, kad aš net nesugebu to aprašyti. Ir mano širdis džiūgauja, kad Giedrius yra, kad rašo straipsnius. Aš tikiu, kad terorizuojamos avys grįš namo pas savo ganytoją. O “teroristai” atsiprašys ir pasiliks. Džiaugiuosi už jus, komentatoriai. Mes čia visi ir esame BAŽNYČIA. Ateities irgi!

    Atsakyti
  7. Asta

    Straipsnyje radau dar vieną įdomų gerą dalyką, giliai padėtą, pamėginsiu pakomentuoti. „Be meilės, Dvasios bendrystės, atlaidumo ir savitarpio pakantumo tarnystė Dievo namuose vėl virsta nepakeliamu įstatymo jungu. Tarnaujama tolimam Dievui. O artimas brolis tampa paniekos ir pykčio, o ne meilės objektu. Didžiuojamasi, kaip didžiavosi ir save vertesniu laikė vyresnysis brolis iš Jėzaus palyginimo apie sūnų palaidūną, esą, „niekad tavo įsakymo neperžengiau“, o Tėvas ir brolis yra svetimi.“. Tekste išskirti žodžiai (tolimas, artimas, svetimi) – tarnaujama tolimam Dievui, o artimas brolis tampa paniekos ir pykčio objektu, apibendrinime Tėvas ir brolis yra svetimi.

    Esmė būtų tokia, kad santykis į brolį tiesiogiai priklauso nuo santykio į Dievą. Čia aš matau problemą tame, kad tarnaujama „tolimam“ Dievui, nes jeigu Dievas tolimas, tai dėl to ir svetimas. Jeigu turėti santykius su Dievu kaip su „artimu“ Dievu, ne „tolimu“, tai ir brolis taps iš tiesų artimas, o ne artimas tik pagal religinę raidę.
    Apie meilę rašyti aplamai sunki tema. Manau, kuo žmogus bus arčiau Dievo, tuo daugiau jame bus meilės. Nes iš kur paimti žmogui savyje meilės būnant toli nuo Dievo? Tai geriausiu atveju bus kaip straipsnyje rašoma pakantumas ir atlaidumas, bet dėl raidės, dantis sukandus, dėl to, kad taip reikia. Nemanau, kad tai turi ką nors bendro su meile.

    „Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje“ (1Jn 2,9) Čia aš suprantu taip, kad pradžia yra nuo šviesos, nuo Dievo duoto supratimo ir potyrio, o meilė artimui ateina po to. Dėl to svarbu, kad Dievas būtų artimas, o ne tolimas, nes priešingu atveju meilė broliui gali ir iš viso neateiti. Ir tuščias reikalas priekaištauti ar reikalauti meilės iš brolio, jeigu šis dar neturi teisingo supratimo gauto iš Dievo (tebėra tamsoje) kas yra meilė.

    Atsakyti
  8. Onute

    Sutinku, Neringa, kad sios eilutes daug pasako, bet sunku suvokti kad, toks tarnas”geidzia galios, bet giliai vidije suvokia, kad jos neturi”. Ta baznycios piktzaizde neleidzia judeti Dievui, uzmusineja ” mazutelius”, naudoja psichologini terora. Apast. buvo griezti tokiems tarnams, kurie norejo nusipirkti Dievo dovanas ir tarnavo is savo kunisko supratimo. Sunku klausyti tokiu tarnu, nes “raide uzmusa”, prislegia, liudina ir supranti ” kazkas netaip”. Tuo tarpu Dievo apdovanotas charizma tarnas gali barti, mokyti, kalbeti tavo kuniskuma lauzancius zodzius, taciau tu nesuzeidziamas, suvoki: reikia keistis ir priimti tai, kaip Dievo malone ir gailestinguma tau. Zmones savo sirdimi atskiria siuos dalykus, tik pakeisti nieko negali.

    Atsakyti
  9. Asta

    Geras straipsnis. Džiugu, Giedriau, nuolat vis patirti, kad stiklainis (paveikslėlyje) su talentais „neužkastas“, bet kuria pridėtinę vertę ir neša šlovę Dievui. Labai patiko, kad straipsnyje atskleista ne tik malonės ir charizmų sintezė, bet ir priežastys, trukdančios charizmoms veikti.

    Pirmiausia apie sintezę – įdomus dalykas, kad žmogus čia visiškai priklausomas nuo Dievo malonės: tiek išgelbėjime, tiek dėkingumo inspiracijoje, tiek ir dėkojime už išgelbėjimą, tai atlieka tos pačios malonės teikiamų charizmų dėka, o ne savo „charizmų“ dėka. Kitas įdomus dalykas, kad pačių „charizmų kaip malonės dovanų neįmanoma užsitarnauti. Jos gaunamos dykai ir dalinamos Dievo nuožiūra“, tačiau per charizmas galima užsitarnauti Dievo pasitikėjimą.

    Toliau apie priežastis, trukdančias charizmoms tinkamai pasireikšti, arba kitaip sakant trukdančias Šventajai Dvasiai veikti netrikdomai, tai būtų įvairūs Jos „apribojimai“. Kaip viena iš priežasčių straipsnyje nurodoma nesupratimas savo gautos dovanos ir norėjimas svetimos, taip pat pareigų bažnyčioje turėjimas be atitinkamos dovanos. Toks Dievo tarnas, ypač dvasininkas, pats neturėdamas dieviškos šviesos, negali jos perduoti kitiems, tuo daro žalą bendrai visiems, o jeigu dar ir kovoja su turinčiais charizmas, tai dar labiau kenkia, ir trukdo šv. Dvasiai, ir toks vadinamas vilku avies kailyje. Ir kaip toks atrodo Dievo akyse, tai geriau ir nerašysiu. Manau, jeigu du asmenys iš tiesų turi tokią pačią dovaną, tai neturėtų kilti tarp jų susistumdymas.
    Dar manau, šiais laikai vitrualioje erdvėje taip pat vyksta Dievo darbas, nes ir ten sėdi nemažai avių, ir tam skiriamos naujos charizmos, suteikiančios naujo supratimo, kaip geriau patarnauti kitiems ir neapriboti šv. Dvasios.

    Atsakyti
  10. Onutė R.

    “Kristaus malonę patyręs žmogus atsiveria savo Gelbėtojui Jėzui Kristui ir taip jį pamilsta, jog ieško kaip jam atsidėkoti. Dievas yra Dvasia ir garbinamas dvasioje ir tiesoje. Giliai savy kiekvienas Dievo garbintojas aptinka troškimus ir tam tikrus sugebėjimus, kuriais trokšta pagarbinti Dievą ir drauge palaiminti kitus. Apaštalai tarnystę Dievui suvokė kaip dėkingumo atsaką Kristui už išganymo malonę, o per jiems suteiktas Šventosios Dvasios charizmas malonė gausėjo ir plito.”—-as manau, kad dekojantis Dievui uz Jo išlieta malonę , iš visos širdies šlovinantis Viešpatį, krikščionis nemąsto, kiek jis palaimina kitus ir kaip ima per jį judėti Šv. Dvasia, uždeganti daugelį. Šita charizma uždega daug širdžių ir atveda į Dievo artumą, į susitikimą su dangiškuoju Tęvu.
    Tai atsiveria įvairiais aspektais: šlovinant, garbinant, meldziantis, pamokslaujant, netgi rašan tekstus. Charizma išsilieja, kaip kalnų upė ir tas trykštančio vanduo ir jo kvapas drėkina aplinka, kad sudygtų sėkla ir neštų vaisų Dievo Karalystei.

    Atsakyti
  11. Neringa

    ”simonija gyvuoja ir šiandien, nors labiau rafinuotai. Ją įkūnija tie klero atstovai, kurie yra pelnę bažnytinį titulą be jį įgalinančios malonės. Jie turi religinę valdžią, bet ne charizmas, konfesinę raidę, bet ne Kristaus dvasią. Žmogiškomis pastangomis veidmainiškai lipdami religinės karjeros laiptais, jie geidžia galios, bet giliai viduje suvokia, kad jos neturi. Iš čia kyla mirtinas įtūžis ir kova su tais, kuriuos Dievas apdovanojo savo malone ir charizmomis.” Viską pasako sios eilutės.😔

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.