Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogumi, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonę suvokiame kaip nesuvokiamą, ji išlieka malone. Karlas Bartas
Karlas Bartas, vienas iškiliausių XX a. teologų, sukėlė tikrą revoliuciją, parašęs komentarus laiškui Romiečiams. Panašiai kaip Augustinas ketvirtame amžiuje ir Liuteris šešioliktame, Bartas Pauliaus tekstyne aptiko, o sykiu ir pažadino naujam gyvenimui Dievo malonės sampratą. Neįtikėtina, kad krikščionybę nuo judaizmo atskyręs Dievo malonės apreiškimas Bažnyčios istorijos bėgyje tiek daug kartų buvo prarastas. Vis prireikia naujų įžvalgų senai tiesai atrasti – Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu. Viena iš priežasčių, kodėl malonė taip lengvai prarandama, pasak Barto, yra tai, jog ji tampa savaime suprantama. Kai pradeda atrodyti, jog tai jau įsisavinta tiesa, malonė praranda savo jėgą. O be malonės Bažnyčia, kaip Izraelio tauta, išvedama į Babilono vergiją, kur kovoje už išlikimą reikšmę turi žmogaus galios, o ne Dievo jėga.
Malonės slėpinys turi mus taip žavėti ir įkvėpti, kad nesustotume apie jį mąstę, kalbėję ir, svarbiausia, dėkoję Dievui už jo nuostabią malonę. Tik taip mes gauname malonę po malonės, tik toks žvilgsnis atveria neišmatuojamus gyvenimo su Dievu horizontus, tik taip gimsta tokie garbinimo himnai, kaip Džono Niutono Amazing grace.
| Amazing grace! how sweet the sound, that saved a wretch like me! I once was lost but now am found, was blind but now I see. |
Aplankė žemę iš dangaus malonė nuostabi. Pražuvęs nuodėmėj buvau, mane surado Ji. Tai Ji atvėrė man akis ir priglaudė mane. Kokia Ji tapo man brangi, kai įtikėjau Ja. |
Malonės atėjimas eliminuoja žmogišką didybę visomis jos formomis, tame tarpe ir religine. Religingumas visuomet palieka pagrindo didžiuotis savimi, o malonė šito neleidžia. Malonė iškelia ne žmogaus, o Dievo didybę. Ne mes patys gelbėjame save, o jis nusprendė mus išgelbėti. Ne mes pasiekiame dvasingumo aukštumas, o jis Kristuje prikėlė mus iš dvasinės mirties ir pasodino aukščiausioje vietoje – Danguje. Malonė nekelia jokių sąlygų. Jos neįmanoma nusipelnyti. Dievas nusprendė būti žmogui maloningas, nepaisant jo nuodėmingumo. Šiam apsisprendimui nei vienas iš žmonių, išskyrus Jėzų Kristų, negalėjo padaryti jokios įtakos. Net jei sudėtume visos žmonijos gerą valią ir visas žmonių pastangas, jos nebūtų vertos Dievo malonės. Malonė atėjo ir ateina Dievo, o ne mūsų valia. Čia vėl pasitelksiu Barto citatą:
Malonė yra dosni ir laisva Dievo valia, Jo valia mus priimti; jos būtinybė ateina iš Jo ir vien tik iš Jo. Malonė būtina, idant tyraširdžiai, stokojantys Dievo šlovės, regėtų jį akis į akį; būtina, idant įkalinta Dievo Tiesa sutraukytų pančius; būtina, idant taptų aišku, jog Dievas yra ištikimas be jokio mūsų indėlio, o vien dėl to, kad yra Dievas. Visa ši būtinybė atskleidžia malonės didingumą. Taigi, malonė yra ne šio pasaulio dvasinė žmogaus jėga, ne fizinė gamtos jėga, ne kosminė Žemės jėga. Malonė yra ir visuomet išlieka Dievo jėga (Rom 1, 16), naujo žmogaus, naujos kūrinijos ir naujojo pasaulio pažadas. Ji yra Dievo karalystės pažadas.
Malonę suvokiame kaip Dievo palankumą, kurio niekaip negalime pelnyti. Šį palankumą tegalime priimti, juo tikėti, tačiau jo niekaip neįmanoma užsitarnauti. Pasak Barto, tai išlieka slėpiniu ir būtent dėl to, šį Dievo santykį į žmogų vadiname malone. Jei malonei atsirastų priežastis pačiame malonės objekte, ji nustotų buvusi malone.
Palyginus Senąjį Testamentą su Naujuoju, tikriausiai galime sakyti, jog Senasis yra Įstatymo, o Naujasis malonės šaltinis. Evangelija pagal Joną taip ir teigia: Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų (Jn 1, 17). Tačiau neturime pamiršti, jog jau Įstatyme Dievas prisistato kaip „gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos” (Iš 34, 6). Senojo ir Naujojo Testamento Dievas yra tas pats ir jis niekuomet nesikeičia. Skirtumas tas, kad anksčiau savo malonę ir gerumą jis buvo pažadėjęs Izraeliui, o dabar – visam pasauliui. Skaitydami Senąjį Testamentą Naujojo šviesoje, pastebime, jog jis apie malonę kalba nemažiau nei apie rūstybę. O kai jos palyginamos, malonė visuomet pranašesnė, kaip antai:
Trumpai valandėlei palikau tave, bet, didžiai gailėdamasis, surinksiu tavuosius. Rūstybės valandą paslėpiau savo veidą akimirkai, bet amžina malone pasigailėsiu tavęs”, – sako Viešpats, tavo atpirkėjas. “Tai kaip Nojaus vandenys man. Aš prisiekiau, kad Nojaus vandenys nebeužlies žemės, taip ir dabar prisiekiu, kad nebekeršysiu ir nebebausiu tavęs. Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks”, – sako Viešpats. (Iz 54, 7-10)
Pastebėtina, jog Šventajame Rašte malonė pirmą kartą minima žmonijos nuodėmingumo kontekste:
Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”. Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse. (Pr 6, 5-8)
Šią ištrauką galime laikyti užuomina apie tai, kad nuodėmę įveikia malonė – tiesa, kurią Paulius išsamiai vysto savo laiškuose. Žmogus savyje neturi galios savo nuodėmingumui įveikti. Jei Dievas neįsikištų, pražūtų visas pasaulis. Tvanas reikštų pasaulio pabaigą. Tačiau negi maloningas Dievas tam leistų įvykti? Jau kalbėjome, kad jis ieško žmogaus. Šis tekstas padeda geriau suprasti, kaip jis žmogų suranda. O gi suteikdamas jam savo malonę. Dievo surastas žmogus, atranda malonę. Toks yra malonės paradoksas – ieško Dievas, o suranda žmogus. Turbūt net galime sakyti, kad žmogumi tampama tik iš Dievo malonės. Malonė tuo ir stebuklinga, kad blogą perkeičia į gera, nusidėjėlį išteisina ir pavadina išrinktuoju bei šventuoju. Malonė dovanojama ne pagal darbus, o Dievo nutarimu. Tai, kas pasakyta apie Nojų, vėliau sakoma apie visą tautą – rado malonę dykumoje, Izraelis, kai aš ėjau jam suteikti poilsį (Jer 31, 2).
Izraelio išskirtinumas kyla ne iš Žemės, o iš Dangaus. Malonę atranda ne tik individai, bet ištisos tautos. Tautos pakyla ir klesti dėl joms parodytos Dievo malonės, o krenta ir miršta dėl savo nuodėmingumo. Negali būti didesnės apgaulės nei rasinis pasididžiavimas. Žmonija kyla iš vieno žmogaus ir jos venomis teka vienas kraujas. Tautų skirtybės negali panaikinti žmonijos bendrystės. Deja, negatyvios, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 23-24). Bartas skaudžiai pastebi, jog, tik suvokę savo nuodėmingumą, suprantame, kad kiti yra mūsų broliai. Be savos nuodėmės pripažinimo nėra solidarumo su kitais. Rasinė neapykanta akla, nes piktinasi kitų, o ne savo ydomis.
Naujajame Testamente malonė (gr. charis) iš viso minima 155 kartus. Iš jų 103 priklauso Pauliui. Taigi Pauliaus tekstyną pagrįstai galime vadinti malonės teologija, o jį patį malonės teologu. Beje, jo paties žodžiais tariant, liudyti Dievo malonės Evangeliją buvo jo tarnystės esmė (Apd 20, 24).
Prieš aptardami svarbiausias malonės teologijos tezes, žvilgtelėkime į paties žodžio kilmę. Ne vienas krikščionis tikriausiai nustebtų, sužinojęs, jog malonės sąvoką turėjo ir graikai, ne tik žydai. Graikų mitologijoje Dzeuso dukterys Charitės buvo geranoriškumo, malonumo ir linksmumo deivės. Tad pirminė žodžio charis reikšmė būtent ir apibūdina asmens savybę, teikiančią patrauklumo, malonumo ir žavesio. Iš charis šaknies graikų kalboje kyla daug kitų žodžių, iš kurių visų pirma reikėtų paminėti chara – džiaugsmą. Maloningas reiškia džiugus. Pilnas malonės reiškia linksmas. Taip graikai etimologiškai malonę susieja su gyvenimo džiaugsmu.
Helenistinėje kultūroje filantropas, labdaros tikslais šelpiantis vargšus, neretai buvo vadinamas soter – gelbėtoju (NT šis terminas taikomas Jėzui Kristui). Soter buvo vadinamas ir geradaris šeimininkas, atleidžiantis savo tarnų prasižengimus. Šis veiksmas būdavo apibūdinamas žodžiu charizomai, vėlgi kylančiu iš charis. Jis reiškia duoti, suteikti, atleisti, dovanoti. Būti maloningam kieno nors atžvilgiu, graikams reiškė pridengti jo nuodėmes, atleisti. Šeimininkas, stokojantis maloningumo, vergus bausdavo, o malonus palaikydavo, atleisdamas prasižengimus. Tai mus atveda prie dar vieno labai gerai žinomo graikiško žodžio eucharistia. Susilaukęs malonės, o ne bausmės, vergas dėkodavo savo šeimininkui. Šis dėkojimas ir buvo vadinamas eucharistija. Nuoširdus atsakas į charis yra eucharistia. Verta paminėti, jog Naujajame Testamente eucharistijos terminas dažniausiai neturi jokių liturginių konotacijų ir vartojamas bendrąja prasme, pavyzdžiui, „kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas (Ef 5, 4), arba „nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami“ (Kol 4, 2).
Tad nenuostabu, kad, versdami Senąjį Testamentą į graikų kalbą, malonę reiškiančiam hebrajiškam žodžiui hen žydų vertėjai parinko graikišką charis. Septuagintoje sutinkame ir dar vieną išvestinį žodį, turintį charis šaknį, charisterios – t.y. padėkos auka Dievui.
Taigi matome, jog malonės samprata lygiagrečiai formavosi tiek antikos ir vėliau helenizmo kultūroje, tiek religiniame judaizmo kontekste. Paulius gerai išmanė ir vieną, ir antrą. Maloningo Dievo paveikslas, kuris gailisi savo tautos, atleidžia jos nuodėmes ir daro gera, jam buvo gerai pažįstamas iš Toros ir pranašų. O antikinė literatūra bei graikų poetai, kuriuos jis cituodavo savo pamoksluose, turėjo jam atverti mūsų aptartas helenistines malonės termino reikšmes, kurios, per apvaizdą puikiai papildė biblinį apreiškimą. Pauliaus amžininko, hebrajų kilmės mąstytojo Filono Aleksandriečio raštų tyrinėtojai teigia, jog Filonas malonę traktuoja panašiai kaip Paulius. Pagrindinis skirtumas tarp jų požiūrių išryškėja santykyje į Jėzų Kristų. Bet apie tai jau sekantį kartą.
Perklausiau Giedriaus įrašą 2013-06 „Malonė kaip nesuvokiama tiesa“ ir man kilo tokia mintis, klausant šių Rašto vietų:
Viešpats atsakė (Mozei): “Aš leisiu visai savo šlovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Viešpaties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu. (Išėjimo 33,19).
Paulius laiške Romiečiams dar įdeda žodį „norėsiu“. „Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti“. (Rom 9,15)
Malonė yra Dievo vienašališku sprendimu, dėl to, kad Dievas to nori. Kadangi Dievas yra visagalis, jis panoro parodyti savo norą, t.y. parodyti, kad jis elgsis taip, kaip Jis pats nori nuo nieko nepriklausomai. Dėl to Jo pasirinkimas yra malonė, o ne darbai. Nes jeigu būtų darbai, tai Dievas turėtų parodyti ne savo norą, o savo sakykim pareigą ar teisingumą. Pagrindas čia yra Dievo noras. O ar šitas noras kylas iš meilės, ar meilė kyla iš noro, jau kita tema.
Na va, juk sakiau, Giedriau, kad viskas būtų gerai, jeigu ne Bartas 🙂
Sitas malones aiskinimas Giedriaus variantu man atrodo labai priimtinas ir aiskus. Kad nors kiek suvoktum ta nesuvokiama malone, manau reikia pamatyti zmoniu kritimo lygi, kuriuos nuo Dievo skiria praraja, kokia gili toji tamsa. Tik ne visiems, matyt, duota tai pamatyti ir nereikia turbut, nes ta praraja labai baisi….Tai va pamacius tai, galima apciuopti ir teikiama malone tai prarajai isnykti, taip pat kokia jinai brangi ir bet kam jos svaistyti negalima. Paulius gerai suvoke malone savo gyvenime ir grazu tai, kad jis ja isnaudojo ir pasieke auksta (o gal auksciausia), kurioje stovejo, kaip pats sake “malone neliko bergzia”. Labai geras tavo patebejimas del nesuvokiamos malones, Giedriau.:)
P.s.
Mano komentaras apie Giedriu,Giedriui ir buvo skirtas,o ne sunims galvojantiems,kad tas dar iki galo neapgrauztas kaulas tik tam ir buvo numestas,kad jie turetu eiline proga ant ko nors paloti.
Giedrius,Sigis ir visi kiti yra bandomi,testuojami ir ne vienas is musu is pirmo karto tu testu neislaikome,nes gundytojas,testuotojas zino ka,kam ir kodel tai daro.Ir tai ne be Dievo zinios zinoma.Vienintelis Pirmgimis dangiskojo Tevo sunus islaike ne tik,kad visus tuos testus,bet dar ir is pirmo karto.
Taip, Dievas gailejosi,kad sukure zmogu,bet ne aplamai,o tik,kad zemeje….
Gerai,neberasysiu.
Sigi, paskutiniu savo komentaru dar kartą parodei, kad Dievo žodis tau tik juokelių ojektas, tik priemonė tavo pasipuikavimui savimi patenkinti. Visuose tavo komentaruose vienas ir tas pats: tu pagrindinis veikėjas, kiti žmonės pasišaipymo objektas, o Dievas tik priemonė tavo manipuliacijoms. Gal neberašyk man daugiau, nes man įdomu skaityti tik tokius komentarus, kuriuose Dievas yra pagrindinis veikėjas.
Asta,
aciu tau uz tokia puikia Rasto vieta,bet is kur tu zinai,kad as praplikes,gi manes niekad nesi maciusi?
O gal as klystu ir mes esam pazystami?
Kai sutiksiu kada nors Elizieju patarsiu jam daugiau niekad taip nesikarsciuoti,nes as pats asmeniskai labai myliu vaikus ir todel matyt niekad toks nebusiu kaip tas Eliziejus,tikrai negaleciau taip pasielgti su vaikais.Bet matyt ten Dievo dvasiai kazkas labai nepatiko,o ji regi ne tik slaptas mintis,bet net ir tikruosius zmogaus motyvus uz ju pasislepusius.Net ir vaiku.
Dar karta tau aciu Asta uz pamokymus.Esi tikrai nuostabi asmenybe!
P.s.Tikiuosi pati susigaudysi kur as rimtai,o kur juokauju,nes galiu tave tikrai,tikrai patikinti,kad ka norejai man pasakyti,as supratau 🙂
Sigi, štai tau Šv.Rašto vieta, mokanti pagarbos Dievo žmonėms:
„Iš Jericho jis (Eliziejus) ėjo į Betelį. Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: “Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki!“. Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus.“ (2 Kar 2, 23-24)
Gerbiamoji,
“cia”,tai kur ?Atsipalaiduok ir nebuk tokia isitempusi,gal mano kalbos stilius kartais ir yra truputi tiesmukiskas,bet mano komentaras visu pirma ne paciai buvo skirtas.
Kitas dalykas,gal galetum konkreciai pacituoti mano zodzius kur ir kada as esu aplamai paminejes gyvojo Dievo ir Jo Pirmagimio Sunaus mano Viespaties ir Gelbetojo varda?
Sigi,
Jeigu mokytoju niekas tavęs nepastatė, tai kodėl čia Šv.Raštą cituoji ir Dievo Tėvo ir Kristaus vardus mini be reikalo ir be pagarbos – vien tik savo arogancijai ir įžūlumui patenkinti. Ar visiškai negerbi Dievo? Ar nesupranti, kad Dievas yra šventas ir Jo žodį bei Jo vardą minėti šalia tokio teksto nedera?
Giedriau,
pries rasydamas komentara tikrai neturejau savyje nei nusivylimo,nei skausmo,bet kai taip pavirsutiniskai man atrasei,lyg ir pajutau sioki toki nusivylima su lengvu skausmu 🙂
Dievo zodzius cituoju tik tam kam jie ir skirti.
Del teologijos nebesikartosiu,nes “… visgi liksiu ten kur ir esu siuo metu,nes tikrai nenoriu jokios mirusios teologijos “ infusion“ i savo krauja..”
Del “praktisko susikalbejimo” taip pat jau rasiau.
Kadangi si vieta nera skirta diskusijoms,o tik komentarams pabaigsiu,pazodziui necituodamas,ta tau gerai zinoma epizoda kur Jezus atvere neregiui akis ir jis pradzioje vis dar tik tepajege matyti zmones kaip medzius,kol iki galo Viespats jo neisgyde,ir jis jau aiskiai regejo zmones.
Zodziu,kam man ta teologija net nepajegianti issaiskinti Raste naudojamus simbolius,visokius ten “medzius” ir t.t.,jei as jau galiu,dar tikrai nevisu ryskumu,bet jau regeti ir pacius zmones,ir net iziureti ju tikruosius veidus…
P.s.As tikrai nelabai tave suprantu ka nori pasakyti kai rasai,kad tikejimas iesko pazinimo ar,kad tikejimas be teologijos praktiskai neimanomas,bet skaitau tai kas ir parasyta juodu ant balto,kad tikejimas ateina is supratimo,o tas supratimas is Kristaus zodziu.Galeciau toliau pratesti minty,kad isitikintum,kad tai ne mano asmenine teologija,bet Dievo zodis taip kalba.Neisizeisk,Giedriau,bet kartais tu tokius vejus rasineji,kad as kartais galvoju,ar pats tik siaip filosofuoji/teologizuoji pusiau juokais,pusiau rimtai is neturejimo ka veikt,ar tai tik toks tavo supratimas ir tebera.Bet ar tai tikrai pagal Dievo zodi jau tau paciam paliksiu issiaiskinti,nes manes niekas kitu mokytoju nepastate,nors tai ir pries daug metu isigyta specialybe pagal kuria taip niekad ir nedirbau
Sigi,
tikėjimas be teologijos “infusion”, kaip sakai, praktiškai neįmanomas. Kaip gimimas veda prie augimo, taip tikėjimas ieško pažinimo. Kas sykį, kai kalbi apie Dievą, ar apie savo tikėjimo patirtį pasakoji kitiems – neišvengiamai teologizuoji. Neįsižeisk, bet tavo samprotavime esama ir nusivylimo su skausmu, ir prieštaravimo pačiam sau. Tavo komentaras iš dalies taip pat yra teologizavimas apie tai, kad nereikia teologijos. Cituodamas Raštą ir vertindamas, kiek suprantu, kitų religingumą, vėlgi remiesi savo turimomis teologinėmis žiniomis. Tai lengva ranka galima būtų įvardinti tavo paties žodžiais kaip “mirusią teologiją”. Bet tai uždaro ir įskaudina, ypač, kai nuoširdžiai sieki aiškintis rūpimus tikėjimo ir apskritai gyvenimo klausimus. Tavo klausimas apie tikėjimą, manau jis nuoširdus, duoda suprasti, kad ieškai gilesnio teologinio pažinimo, nei tas, kurį jau turi.
O vargeli kaip cia viskas sudetinga su tuo isgelbejimu/issigelbejimu,kad net pradedu galvoti ar as aplamai esu isgelbetas 🙂
Bet visgi liksiu ten kur ir esu siuo metu,nes tikrai nenoriu jokios mirusios teologijos ” infusion” i savo krauja,ir dar patekti i Babeles boksto statybos “stroikes” kur nusidejeliai transformuojasi i teisius Dievo akyse kadangi daug,ir sunkiai dirba siekdami to ju taip trokstamo laimikio aukstumose.Aisku jiems sekasi kol kas neblogai ir ne be tiek daug jau ir liko iki dangiskojo Tevo sosto kaip,kad jie galvoja,bet ar tai tiesa,o gal visgi tai melas pasidabines sviesos rubais ?
Isaiah 44:
…… They that make a graven (…)image are all of them vanity(…);
and their delectable (…)things shall not profit(!);
and they are their own witnesses;
they see not, nor know;
that they may be ashamed…..
Buciau dekingas,jei kas nors man padetu susigaudyti pavyzdziui tame,ka reiskia tas stebuklingas zodelis ,-“tikejimas”,nes jis visur taip daznai minimas,kad atrodytu tereikia tik tiketi belekuo,,ir esi stebuklingai isgelbetas.Tiesa,dar tu turi rodos pasakyti ta stebuklinga sakini,”jezau,tikiu tavim …” ir vsio,Dievas jau niekur nuo taves nebepabegs,nes Jis gi tada jau nebeturi pasirinkimo,kadangi mes Ji,o ne Jis mus pasirenka.
Giedriau, dėkui.
Kaip tik trūko man bendrosios malonės sąvokos iki pilno vaizdo. Gerai, kai yra kas nors (bičiulis), kas gali “užvesti ant kelio”. Paskaičiau angliškoje wiki šiek tiek pagrindinius dalykus apie bendrąją malonę, taip pat apie kalvinistus ir arministus, dar pasak kalvinistų išgelbstinčioji neatsispiriamoji malonė tik išrinktiesiems kuriuos Dievas išsirenka, o arministų – ši malonė laisva valia rinktis ir skirta visiems.
Dar ten pat, tik prie katalikų radau, galima sakyti, patvirtinimą savo komentarui:
The infusion of sanctifying grace, says the Church, transforms a sinner into a holy child of God, and in this way a person participates in the Divine Sonship of Jesus Christ and receives the indwelling of the Holy Spirit.
„Dievo surastas žmogus, atranda malonę“
Komentarą pavadinau – Dievo malonės perdavimas žmogui.
Jėzus atėjo į žemę ne tik atpirkti žmonių nuodėmių, bet ir išaiškinti žmonėms (Jn 15,15 „jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau“) apie Dievo Naująją sandorą, kaip Dievas save pateikia joje, kokius kelia reikalavimus, apie meilės svarbą (Mt 22,37-39), apie Dievo malonės esmę ir apimtį – apie išteisinimą per tikėjimą į Jėzaus auką (Jn 3,14-17), apie žmogaus įsūnystę (Lk 11,2), kaip neatsiejamą nuo Jėzaus (Jn 14,6; Jn 16,23), apie Dievo jėgos perdavimą žmogui (Mk 16,17; Jn 14,16-17; Jn 16,7; Lk 24,49).
Komentare remiuosi Jėzaus žodžiais, kad tai būtų kaip įrodymas, jog įsūnystė ir Dievo jėga (jėga, tai visa kas susiję su šv. Dvasia), kadangi susiję su Jėzumi, tai taip pat yra soteriologinės malonės dalis.
Noriu išskirti 4 Dievo malonės etapus: malonė apreiškiama, išreiškiama, suteikiama ir perduodama. Žmogaus atsivertimo, t.y. įtikėjimo į Jėzų Kristų metu, įvyksta malonės perdavimo – priėmimo veiksmas, Dievas Tėvas perduoda, o žmogus priima malonę. Perduodama malonė yra nedaloma ir priimama visa iš karto: išteisinimas, įsūnystė ir Dievo jėga. Neįmanoma priimti tik vienos kažkurios dalies, pvz vien tik išteisinimo, negaunant įsūnystės ir jėgos; arba priimti tik įsūnystę, negaunat išteisinimo. Ir visa tai priimama tikėjimu. Jeigu pvz tikėsime, kad gauname tik išteisinimą ir įsūnystę, tai dar nereiškia, kad Dievas neperdavė ir jėgos, bet šiuo atveju ji (jėga) veiks tik minimaliai, jeigu ja netikėsime, kad jau turime nuo pat atsivertimo dienos.
Giedriau, noriu pasiteirauti, kurį variantą palaikote – ar, kad yra viena sudėtinė soretiologinė malonė; ar trys atskiros malonės, iš kurių soteriologinė yra tik viena, išreikšta per Jėzaus auką ir prisikėlimą?
Tradiciškai dažniausiai išskiriami du malonės tipai – bendroji ir gelbstinčioji. Bendroji malonė apibūdinama kaip Dievo palankumas visiems žmonėms, palaikantis gėrį ir neleidžiantis nuodėmingumui visai sunaikinti žmonijos. Gelbstinti malonė ateina drauge su evangelijos žinia ir dovanoja amžinąjį gyvenimą.
Visiško žmogaus sugedimo ir laisvos valios arba kalvinistinėje ir arministinėje teologinėje polemikoje išskiriami taip pat du malonės tipai – malonė, esanti iki dvasinio atgimimo, įgalinanti žmogų pasirinkti tikėti Kristumi, ji dar vadinama malone, kuriai galima pasipriešinti, ir malonė, kuriai žmogus jau negali pasipriešinti, t.y. atgimdanti jį dvasiškai ir padaranti tikinčiuoju. Ir viena, ir kita pusė savo teiginius grindžia Šventuoju Raštu.
P.s.
“Ir tai beje yra del labai aiskios ir konkrecios.”
paskutinis sito sakinio zodis turejo buti ” priezasties” kurio neirasiau 🙂
Na jeigu kazkam kazkas yra nesuvokiama,tai prie ko cia tada zodis tiesa?Tiesa mus padaro laisvus,o ne atvirksciai,dar labiau panardina mus i miego busena pasireiskiancia butent,nesuvokimu.Ir nieko nuostabaus,kad Nojus,budamas savo dangiskojo Tevo sunus(Lk.3 skr.)turejo malone savo Tevo akyse.
Be abejo,amzinasis gyvenimas ir yra savo Viespaties Dievo ir Jo pirmgimio Sunaus pazinimas,todel tvirtinti,kad Ji jau pazystame,suvokiame,butu tikras absurdas.
Adomas(ET-YADAM) kuris buvo pirmasis savo dangiskojo Tevo sunus gimes i sita zeme taip pat turejo malone Tevo akyse,bet zinoma jis nebuvo pirmasis zmogus sitoje zemeje.Manau visiems pilnai suprantama,kad Viespats Dievas,kuris turi savo tikraji varda ir pavarde kaip,kad ir Jo nustatyta zemeje tvarka turi visi zmones,yra ir Tevas,ir Kurejas,kuris turi ne tik savo tikrus sunus,dukteris,bet ir savo kitus kurinius.Bet zinant,kad daugelio protai dar tebera po savotiska miego,nesuvokimo uzdanga,praktiskai yra su tokiais neimanoma susikalbeti,tokie yra atiduoti savo paciu vaizduotes kurybai inesusiai tiek daug sumaisties ir tamsos i Dievo zodziu aiskinima. Nes nei jie patys gerai suvokia ka kalba ir ka tvirtina,bet dar ,ir ju klausytojai,taip pat yra uzburiami tos ju ale turimos isminties,kuri siaip jau yra visiska tustybe,ir kvailyste nors,ir skamba lyg ir ismintingai,bet istikruju tik tiems kuriu akys ir ausys yra uzvertos.Jie klauso,bet negirdi,ziuri,bet nemato.Ir tai beje yra del labai aiskios ir konkrecios.
Iz.44-….. He feedeth on ashes: a deceived heart hath turned him aside ,that he cannot deliver his soul, nor say ,Is there not a lie in my right hand? ….
Tapti laisvu nuo melo yra pati nuostabiausia mano asmeniskai aptureta malone kurios neiskeisciau i jokius teologijos daktaru laipsnius,visokius ten religinius rangus,laikina zmoniu pagarba ar bet ka kas bando atskirti mane nuo dangiskojo Tevo meiles,bet tai yra procesas,kartais gan nepatogus ir skausmingas,bet vertas iskesti iki galo,nes tik taip yra imanoma tapti tikrai laisvu ir zinoma tai pasiekiama tik per Kristaus zodzius kuriuose ir yra amzinasis gyvenimas…
„Malonė tuo ir stebuklinga, kad blogą perkeičia į gera, nusidėjėlį išteisina ir pavadina išrinktuoju bei šventuoju“. Komentarą pavadinau – Šventa Dievo Malonė.
Dievas yra šventas, ir visa, kas su Juo susiję, taip pat yra šventa. Tokiu būdu ir Jo malonė yra šventa. Žmogus, priimdamas šventą Dievo naujosios sandoros malonę, tampa šventu Dievo vaiku. Dėl malonės šventumo, tampama šventu Dievo vaiku.
Nei per gerus darbus, nei per dorą Įstatymą atitinkantį elgesį, nei per ožių ir avinų aukojimą neįmanoma tapti šventu Dievo vaiku, kadangi tokios galimybės nenumato senoji sandora, net jeigu ir įvykdytume Įstatymą iki paskutinės jo raidės. Laikantis sutarties neįmanoma gauti to, ko nėra sutartyje.
Naujoji sandora yra naujas Dievo sumanymas su naujais tikslais, naujais reikalavimais, naujais lūkesčiais ir naujais pažadais. Naujoji sandora yra Dievo šventos soteriologinės malonės dalis, kaip ir šventa Jėzau Kristaus auka yra šios šventos malonės dalis, kaip ir šv. Dvasios dovanos yra šios malonė dalis. Šventa malonė perduodama per visus tris Šv. Trejybės asmenis.
Kadangi visuma yra šventa, tai ir jos dalys yra šventos. Jeigu įvardinsime kaip Paulius, kad šventais tampame per Jėzaus auką, tai neprieštarauja straipsnio autoriaus (G. Saulyčio) teiginiui, kad šventais tampame per visumą (per „stebuklingą malonę“) – tai yra per šventą Dievo malonę.
Mano akcentas yra į malonės šventumą, neradau, kad kas apie tai rašytų.