Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).

Nežinau, ar šiais metais siaučiant marui (kovidui) pradėjome daugiau mąstyti, ar pajėgėme susiorientuoti ir nugalėti savo inercijas, reikalaujančias gyventi, kaip esame įpratę, ar pakankamai liūdėjome, kad mūsų širdys taptų geresnės ir minkštesnės. Norėtųsi į šiuos klausimus atsakyti: „Taip, Viešpatie, siaučianti liga padėjo man suprasti, kad gyvename labai trapiame pasaulyje, kuris palaikomas tik tavo meile, gerumu ir galia. Taip, Viešpatie, aplink gedulas daugelio tautiečių ir apskritai žmonių visame pasaulyje, padėjo man tapti atidesniam savo artimo skausmui ir atsisakyti tuščių linksmybių. Taip, Viešpatie, šie metai sukrėtė mane iki sielos gelmių ir išmokė, pasitikėti tavimi dar daugiau“. Turiu už ką dėkoti Viešpačiui, nes aš ir mano namai persirgome kovidu. Galėjau būti vienas iš išėjusiųjų šiais metais. Bet esu gyvas, reiškia, reikalingas Kristui, jo Evangelijai ir žmonėms. Esame gyvi, nes tai, ką Dievas yra sumanęs mūsų gyvenimui, iki galo dar neišsipildė. Nei vienas žmogus neateina į pasaulį ir neišeina iš jo atsitiktinai. Nė vienas žvirblis nekrinta žemėn be mūsų Tėvo valios. Visi mūsų galvos plaukai suskaičiuoti. Mus pažįsta geriau nei mums atrodo. Tad nėra jokio pagrindo nerimauti ar bijoti.

Ko laukiu iš Viešpaties 2021? Žinau, kad jis nepaliks. Bus šalia, guos ir stiprins. Labai norėčiau puoselėti ir gilinti Dvasios bendrystę su tais, kurie mane supranta, kuriems atliepia mano mintys ir siekiai Kristuje. Bet taip pat noriu mokytis suprasti tuos, kurių nesuprantu. Trokštu Dievo žodžio šviesos ir naujų įžvalgų, tyrinančių širdį. Jeigu ateinantieji metai bus sunkesni už besibaigiančiuosius, meldžiu, kad mąstyčiau daugiau ir kaip maną dykumoje rinkčiau išminties kruopeles. Jei skausmo aplinkui didės, meldžiu, kad galėčiau atjausti ir mokėčiau paguosti. Jei pasaulį ištiktų dar didesnės nelaimės, meldžiu, kad Viešpats suteiktų drąsos į viską žvelgti viltingai. O jei vis dėlto kitais metais maras liausis ir gyvenimas pradės grįžti į senąsias vėžes, meldžiu, kad džiaugdamasis neprarasčiau budrumo, kad švęsdamas pergalę, netapčiau lengvabūdis, kad širdis neužkietėtų, kad brangindamas gyvenimą už viską dėkočiau.

Malonė ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tebūna su jumis visus ateinančius naujus metus!