Reikia išbandymų norint pažinti save

Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 po Kr.) buvo apaštalo Pauliaus amžininkas. Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas mums pasakoja apie Pauliaus ir kai kurių Epikūro pasekėjų bei stoikų disputą Atėnuose (Apd 17,16-20), jau Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į Pauliaus ir Senekos etinių pamokymų panašumą bei tų pačių metaforų vartojimą. Nežiūrint to, kad Seneka nebuvo krikščionimi, Tertulijonas jam suteikė epitetą „dažnai vienas iš mūsų“, o Jeronimas pusantro amžiaus vėliau jį jau vadina „mūsų Seneka“.

Akivaizdžios sąsajos tarp krikščionių apaštalo ir romėnų filosofo etikos gimdė hipotezes apie galimą jų pažintį ar net susirašinėjimą. Būtent taip reikėtų vertinti IV a. sukurtą korespondenciją tarp Pauliaus ir Senekos, kurioje jie vienas antrą vadina bičiuliais. Seneka, esą, buvo susipažinęs su Pauliaus laiškais skirtingoms bažnyčioms ir žavėjosi apaštalo minties įtaigumu bei galia. Filosofas net ketinęs tuos laiškus perskaityti imperatoriui (Seneka juk buvo Nerono mokytojas).  Tiesa, apgailestavęs, kad Paulius nerašo lotyniškai, nes tai pasitarnautų platesnei jo mokymo sklaidai. Savo ruožtu, Paulius, esą, rašęs, jog džiaugsiąsis, jei filosofas iš tiesų simpatizuojąs jo skelbiamai evangelijai, perpasakos ją imperatoriui bei artimiausiajam jo ratui. Paulius, esą, buvo įsitikinęs, jog Senekos oratoriškas talentas jį padarytų išskirtiniu Jėzaus Kristaus išminties indu. Apskritai Paulius tuose laiškuose rodo itin didžią pagarbą Senekai, ką pabrėžia žodžių eiliškumas pasveikinimuose: „Senekai, Paulius“, o ne „Paulius Senekai“.

Pastebėtina, jog šios korespondencijos autentiškumu, kurios ankstyvieji išlikę rankraščiai datuojami IX a. ir atsekami iki V a., nebuvo dvejojama iki XV amžiaus. Ją mini ne tik Tertulijonas, Jeronimas, bet ir Augustinas. Tačiau Naujųjų amžių kritiniai metodai šį „slaptą“ apaštalo ir filosofo susirašinėjimą priskiria abejotinos autorystės veikalams. Visgi reikia pastebėti, jog ir šių dienų mokslininkai, toliau tyrinėdami Pauliaus bei Senekos raštus, atranda nedvejotinų sąsajų bei giminingumo tarp šių dviejų amžininkų. Nebedvejojama, jog apaštalas Paulius buvo labai gerai išsilavinęs ir artimai susipažinęs su  savo meto filosofų idėjomis bei jų rašymo stiliumi. „Pagonių apaštalas“ visa tai meistriškai adaptuodavo, skelbdamas evangeliją ir mokydamas krikščionis.

Čia neketinu pateikti palyginimui Pauliaus ir Senekos citatų, primenančių viena kitą. Greičiausiai šios svetainės lankytojas Paulių pažįsta geriau nei garsųjį romėnų stoiką. O gal klystu? Kaip bebūtų, su pastaruoju kviečiu susipažinti. Nemažai Senekos raštų yra išversta į lietuvių kalbą, tad kiekvienas gali pats patyrinėti ir susidaryti savo nuomonę. Žemiau pateikiu ištrauką iš Senekos Apie sielos ramybę.


Kaip iš pypkės viskas eina tik paprastiesiems, menkos prigimties žmogeliams, didžiavyrio klotis – paniekinti mirtingųjų nelaimes ir baubus. Troškimas visada būti laimingam, noras pereiti per gyvenimą su neapkandžiota siela yra antrosios daiktų prigimties pusės neišmanymas. Tu – didžiavyris. Bet iš kur tai sužinosiu, jei likimas tau neduoda galimybės parodyti narsą? Tu dalyvavai olimpiadoje, bet nebuvo varžovų. Turi vainiką[1], neturi pergalės. Sveikinu tave ne kaip stiprų vyrą, bet kaip gavusį konsulatą ar pretūrą – bus daugiau garbės. Tą patį galiu pasakyti ir gerajam vyrui, jei atsitiktinumas jam nedavė sunkesnės progos parodyti dvasios jėgą: „Mano nuomone, tu vargšas, todėl kad niekuomet nebuvai vargšas. Tu ėjai per gyvenimą be priešininko, niekas nesužinos, ką gali, net tu pats.“ Reikia išbandymų, norint pažinti save. Kiekvienas suvokia savo galias tik išmėginęs. Todėl kai kurie savanoriškai stoja prieš delsiančias nelaimes ir šešėlyje tūnančią narsą, kviesdami, kad ji suspindėtų šviesoje.

Sakau: didžiavyriai džiaugiasi sankirta taip pat, kaip drąsūs kariai karu. Tiberijaus Cezario laikais gladiatorių Triumfą[2] girdėjau besiskundžiant, kad reta varžybų: „Kaip eina niekais geriausias laikas!“ Narsumas trokšta pavojaus ir galvoja, kur paskuti, o ne ką kentės, kadangi kančios bus šlovės dalelė. Kariai didžiuojasi žaizdomis, smagūs dėl puikios progos rodo bėgantį kraują, nors tą patį nuveikė grįžtantys iš mūšio sveiki, visi labiau žiūri į pareinantį sužeistąjį.

Sakau: pats Dievas, pateikdamas sąlygas ką nors nuveikti didžiadvasiškai ir narsiai, globoja tuos, kuriuos nori padaryti kuo garbingiausius. Tam reikia tam tikro aplinkybių sunkumo: vairininką pažinsi audroje, o karį – mūšio rikiuotėje. Iš kur galėčiau žinoti, kiek tavyje drąsos priešintis skurdui, jei skęsti turtuose? Iš kur galėčiau žinoti, kiek turi atkaklumo priešintis šmeižtui, nešlovei ir visuotinei neapykantai, jei sensti tarp liaupsių, jei tave lydi nepalaužiamas ir dėl kažkokio visų mąstysenos polinkio palankus susižavėjimas? Iš kur sužinoti, ar ramiai pakelsi vaikų netektį, jei tu dar regi savo palikuonis? Girdėjau tave guodžiant kitus, norėčiau pažiūrėti, ar save paguostumei, ar uždraustum sau sielvartauti. Maldauju ne išsigąsti to, ką nemirtingieji dievai siunčia sieloms kaip akstinus. Nelaimė yra proga narsumui. Pamatuotai kas nors pavadins vargšais tuos, kurie sustingę pernelyg didelėje laimėje, kuriuos tarytum tykioje jūroje laiko apsupusi nejudri rimtis, – kad ir kas jiems nutiktų, bus nauja. Žiaurumai labiau prislegia nepatyrėlius, jungas sunkesnis jaunam kaklui. Naujokas bąla tik įtardamas esąs sužeistas, veteranas drąsiai žvelgia į savo kraują, nes žino taip nugalintis save. Taigi Dievas grūdina, tikrina, mankština bandomus ir mylimus, o tuos, kuriuos atrodo globojąs ir gailįs, lepius saugo būsimoms nelaimėms. Klystate ką nors laikydami išimtimi, ir pas laimingąjį ateis sava skirtis. Visiems iš pažiūros paleistiesiems tik atidėta. Kodėl Dievas geriesiems įtaiso ligą, sielvartą, kitas negandas? Todėl kad ir kare pavojingos užduotys tenka drąsiausiems: vadas rinktinius siunčia naktį paspendus spąstus užpulti priešą, išžvalgyti kelią, nušluoti apsauginį būrį. Nė vienas iš ten einančių nesako: „Vadas man blogai padarė“, bet „Jis puikiai nusprendė.“ Tą patį tesako bailiai ir ištižėliai, kai jiems liepiama ištverti ašarų pakriūtę: „Dievui pasirodėme verti išmėginti, kiek gali ištverti žmogaus prigimtis.“

Venkite pramogų, venkite bejausmės laimės, visiškai nusilpninančios sielas, nuolatos snaudžiančias tartum apgirtusias, jei neįsimaišo koks nors žmogaus dalios šauklys. Tą, kurį langai vis užstojo nuo oro gūsio, kurio kojos rėpso tučtuojau pakeičiamose pašilduose, kurio valgomąjį kaitina iš po grindų ir sienomis plūstanti šiluma, parblokš net lengvas nepavojingas vėjelis. Nors kenkia via, kas nesaikinga, pavojingiausias yra laimės perviršis, jis jaudina smegenis, tuščioje sąmonėje kelia vaizdinius, daug miglos paskleidžia tarp pramano ir tiesos. Ar ne verčiau, pasitelkus narsumą, išturėti nuolatinę nesėkmę, negu plyšti nuo amžino besaikio gerumo?! Bado mirtis lengvesnė, o anie sprogsta nuo nevirškinimo.

Taigi dievai žiūri į geruosius vyrus taip, kaip mokytojai į mokinius: daugiau vargo reikalauja iš tų, kurie teikia daugiau vilčių. Tu juk nemanai, kad lakedomiečiai nekenčia savo vaikų, kai viešai plaka, bandydami jų prigimimą?[3] Tėvai patys ragina juos narsiai pakelti virbų smūgius, sučaižytus ir leisgyvius prašo, kad toliau leistųsi žaizdas žaizdoti. Kas čia nuostabaus, jei Dievas keitai bando kilnias sielas? Narsumo įrodymas niekuomet nebūna švelnus. Likimas mus plaka ir čaižo, – ištverkime! Tai ne žiaurumas, tai – kautynės, kuo dažniau jose dalyvaujame, tuo stipresni būsime. Tvirčiausia kūno dalis yra ta, kurą judina dažna mankšta. Reikia atsiduoti likimui, kad jis užgrūdintų kovai su juo pačiu; pamažu jis padarys mus sau lygius, nuolatiniai pavojai išmokys niekinti pavojus. Kieti jūrininkų kūnai atremia jūros smūgius, valstiečių delnai pūslėti, kario rankos turi jėgų paleisti ietį, bėgikų eiklios kojos, – kiekvieno tvirčiausia tai, kas išmankštinta. Kančios išmokos sielą niekinti nelaimių teikiamas kančias. Ką jos gali su mumis padaryti, sužinosi įsižiūrėjęs, kaip daug vargas duoda plikoms ir dėl skurdo stipresnėms tautoms. Prisimink gentis, kurioms negalioja romėnų taika (turi omeny germanus ir visas klajokles gentis aplink Histrą[4]): juos spaudžia nesibaigianti žiema, apniukęs dangus, menkos dirvos šykščiai maitina, nuo lietaus jie ginasi šiaudų ar lapų pastogėmis, šuoliuoja per užšalusius pelkynus, maistui gaudo žvėris. Ar jie tau atrodo vargšai? Nevarginga tai, ką įpratimas pavertė antruoju prigimimu, būtinybės darbai pamažu tampa malonumu. Jie neturi jokių namų, jokių būstų, išskyrus tuos, kuriuos pastato nuovargis, maistas kuklus, ranka pasiekiamas, orai siaubingai bjaurūs, kūnai nuogi. Tai, ką vadini nelaime, yra daugelio genčių gyvenimas. Ko stebiesi, kad gerieji vyrai talžomi, idant sustiprėtų? Tvirtas ir stiprus yra tik vėjų pagairės medis: lankstomas diržta ir tinkamiau leidžia šaknis; saulėtame slėnyje išauga tik trapūs. Taigi geriesiems vyrams naudinga, kad gali būti neįbauginami, sukinėtis klaikynėse ir ramiai išturėti tai, ką blogybėmis laiko tik blogai jas pakeliantieji.

[1] Olimpiadų nugalėtojai būdavo apdovanojami alyvmedžio šakelių vainikais.

[2] Dauguma gladiatorių buvo belaisviai ir vergai. Kaip ir kiti vergai, jie būdavo vadinami pravardėmis. Triumfas yra tokia pravardė.

[3] Spartiečiai plakdavo berniukus prie Artemidės šventyklos aukuro. Tai buvo auka Artemidei kaip augimo, brendimo, vaisingumo deivei.

[4] Žemupyje Dunojus buvo vadinamas Histru.

 

4 komentarai apie “Reikia išbandymų norint pažinti save

  1. Asta

    „Tu dalyvavai olimpiadoje, bet nebuvo varžovų. Turi vainiką, neturi pergalės.“
    Gana aktuali tema ir šiai dienai. Rio žaidynėse tam tikra prasme panaši situacija susiklostė kai kuriose sporto šakose dėl didžiojo dopingo skandalo.

    Atsakyti
  2. Selija

    Man asmeniškai Paulius – vienas didingiausių žmonių, o iškiliausia jo savybė – visiškas pasišventimas (ot ta moteriška prigimtis kuo nors žavėtis :)).
    Paulius žmogaus didybę suvokė kaip mirtį Kristuje, kai “pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui,” Seneka – kaip užgrūdintą ir išlavintą žmogiškumą. Abiem atvejais tam tikra žmogaus dalis “nukryžiuojama”, tik vienu atveju pakyla dėl savęs, kitu – dėl Kristaus.
    Nors Senekos mintys irgi fainos: “Mano nuomone, tu vargšas, todėl kad niekuomet nebuvai vargšas.”

    Pusiau į temą 🙂 neseniai skaičiau populiarų straipsniuką apie mokslininkus, kurie bando sukurti pelėms “rojų žemėje”, t. y. sąlygas, kur jos gyventų be rūpesčių ir sunkumų (15min.lt/mokslasit). Įdomu, kad po kelių pertekliaus kartų pelių “visuomenė” išsigimsta ir ima panašėti tiek į senovės Romoos, tiek ir į XXI a. Vakarų visuomenę, ir galiausiai sunyksta… Apmąstymus sužadina…
    Nors aš vis tiek sutikčiau tokiom prosperičio sąlygom be rūpesčių pagyvent, bala nematė to didžiavyriškumo ar didžiamoteriškumo. 🙂

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Selija,
      komentarą, kuriame yra internetinio adreso nuoroda, sistema automatiškai užlaiko, nes antraip neapsigintų nuo reklamų, kurias siuntinėja taip vadinami botai.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.