Sava gentis

Savi ir svetimieji

Garsus XX a. prancūzų mąstytojas antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), tyrinėjęs pirmines, neturinčias nei rašto, nei išvystytos žemdirbystės bei gyvulininkystės visuomenes, įžvelgia, kad jose tarsi veidrodyje galime išvysti save, t.y. civilizuotą ir modernią visuomenę. Dar daugiau, jis teigia, kad visuomenės, kurias mes laikome atsilikusiomis, atskleidžia autentiškas socialinio gyvenimo formas. Antropologinės žinios, kaupiamos tyrinėjant civilizacijos nepaliestų čiabuvių gentis Australijoje, Pietų Amerikoje, Melanezijoje ir Afrikoje, galėtų mus nemažai pamokyti, nes nepriklausomai nuo skirtingų istorinių epochų ir savitų jų kultūrų žmogaus gyvenimas ir veikla visuomet turi bendrų bruožų.

Amžinatilsio profesoriaus Pauliaus Hiberto (Paul Hiebert) paskaitos ir knygos, atvėrusios man visai nepažįstamą pasaulį – evangelijos ir kultūrų sankirtas, – padėjo suvokti, kaip antropologinės žinios pagilina biblines tiesas ir koreguoja konfesines doktrinas, bet, svarbiausia, sudaro galimybę kritiškai pažvelgti į Vakarų bažnyčių misijas. Hibertas, gimęs ir augęs Indijoje misionierių šeimoje, į JAV pirmą sykį atvyko jau būdamas brandus jaunuolis. Oro uoste juos pasitikusi močiutė pasveikino anūką, „sveikas atvykęs namo“. Namo? Šis pasveikinimas jį paskatino ieškoti atsakymo į klausimą, kur yra tikrieji jo namai ir drauge prigimtis. Apsiginęs dvi disertacijas, antropologijos ir misiologijos, atsakymą jis užrašė nedideliame ketureilyje, kurį mums, kaip pasirodė po jo mirties, paskutiniams studentams perdavė. Jo pagrindinė mintis yra ta, kad kaip gervės, vis skrendančios iš šiaurės į pietus ir atgal, nežino kur yra jų namai, taip ir žmogus šiame pasaulyje negali laikyti jokios vietos sava, o yra laimingiausias danguje, kaip gervė.

Čia norėčiau išskirti vieną gilią Levi-Stroso įžvalgą apie giminystės ryšių reikšmę pirminėje visuomenėje ir analogijos principu parodyti kaip ji padeda geriau suprasti religinį konfesionalizmą, t.y. skirtingų konfesijų egzistavimą.

Antropologiniai tyrinėjimai atskleidžia, jog pirminės žmonių bendruomenės ypatingą reikšmę teikia giminystės ryšiams ir sąjungoms. Šie ryšiai apibrėžia tiek priklausymą vienai ar kitai grupei, tiek ir atskirtį nuo jos. Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie gali būti laikomi monstrais, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviais, kurių reikia saugotis, bet jokiu būdu ne savais, nes nėra susieti giminystės ryšiais. Tikriausiai iš čia kyla apskritai nežemiškų ateivių, kurie ateina su tikslu sunaikinti žmoniją, baimė. Kitaip tariant, žmonija baigiasi ties grupės riba. Jos nariai yra ne šiaip drauge gyvenantys individai, bet tikri giminės. Toks požiūris stiprina tikėjimą, jog vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai.

Idant visi grupės nariai tvirtai tikėtų, jog taip yra iš tiesų, kuriamos taisyklės, dažniausiai paremtos mitais, apibrėžiančios kiekvieno naujo nario priklausymą grupei, nustatančios kraujo ryšius ir sąjungininkus, klasifikuojančios gimines ir nurodančios, kas galima ir ko negalima, norint išlikti grupėje.

Iš tiesų nesunku įžvelgti, jog krikščionių bendruomenės, pradedant pirmaisiais Jėzaus apaštalais, susiduria su panašiu artimo ir svetimo, brolio ir eretiko klasifikavimu. Kas yra mano artimas? Šis klausimas rūpėjo ne tik Rašto aiškintojams, bet ir Jėzaus mokiniams. Pastarieji viename epizode identifikuoja kaip nesavą, tikintį Jėzaus vardu, bet nevaikščiojantį drauge ir imasi jį drausminti (Lk 9,46-50). Atsakydamas Jėzus praplečia savų supratimo ribas, sakydamas “kas ne prieš mus, tas už mus.” Beje, ši scena prasideda mokinių svarstymu, kuris iš jų didžiausias. Tuomet Jonas prisimena apie svetimą jiems, bet galbūt artimą Jėzui.

Kur baigiasi artumo ribos tikint Kristumi? Klausimas tampa ypač aktualus po Jėzaus paėmimo į Dangų. Visgi kuris iš likusių apaštalų yra viršiausias? Kuri iš jų savitų teologijų, nors ir turinčių bendrą vardiklį, tikriausia?

„Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, o aš – Kristaus“ (1 Kor 1,12). Šie išpažinimai tiksliai atspindi vyravusias nuomones ir sykiu konfesinių pasidalijimų užuomazgas, siejant savo giminystę dvasine prasme su vienu ar kitu apaštalu arba nepripažįstant nei vieno iš jų. Viename mieste tikintieji rėmėsi vieno apaštalo laiškais, kitame kito. Nekanoniniai tekstai buvo skaitomi drauge su kanoniniais. Nebuvo vieningo sutarimo, kaip beje ir šiandien, dėl to, kada švęsti Velykas. Mažosios Azijos bažnyčios, laikydamosios tradicijos, siejamos su apaštalu Jonu, šventė Velykas pagal žydų kalendorių, kai aukojamas Pashos avinėlis, o Romos vyskupas Viktoras (189-199) įsakė švęsti būtinai sekmadienį, grasindamas ekskomunikavimu visiems, kas šio potvarkio nesilaikys. Velykų datos kontroversija buvo sprendžiama ir Nikėjos susirinkime (325), po kurio imperatorius Konstantinas asmenišku laišku bažnyčioms ragino laikytis vienybės šiuo klausimu pagal Romos paprotį. Krikščionybei tapus Romos imperijos pagrindine religija, ekskomunikavimas įgijo ne tik dvasinės atskirties, bet ir fizinio susidorojimo formas.

Einant laikui, savo grupės iškėlimas virš kitų, o išpažįstamo mokymo laikymas autentišku ir drauge autoritetingu bei normatyviu ir kitoms grupėms krikščionybę padalino į skirtingas konfesijas. Nors šie pasidalinimai buvo grindžiami teologiniais skirtumais, gilesnės jų priežastys slypi Vakarų ir Rytų kultūrų savitumuose ir politiniuose bažnyčių motyvuose, siekiant pirmenybės. Rodos, ir dabartinį Romos katalikų ir Rusijos stačiatikių artėjimą, turiu omeny popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimą Kuboje, visų pirma lemia ne naujos teologinės įžvalgos, padedančios kritiškiau vertinti beveik tūkstantmetį gintus konfesinius potvarkius ir su meile pažvelgti į kitus kaip į brolius, o besikeičianti politinė situacija pasaulyje.

Religinė politika, kylanti iš galios ambicijų, būdinga ne tik didžiosioms konfesijoms, bet ir mažesnėms. Stačiatikių įsitikinimą, jog laikydamiesi Nikėjos išpažinimo, o ne vėlesnės jo redakcijos, jie garbina „teisingiau”, arba katalikų tvirtinimą, jog jie saugo apaštalui Petrui perduotą Kristaus vietininko įpėdinystę ir tokiu būdu turi pirmenybę, arba evangelikų pretenziją į „nesuteptą“, „neklystantį“ biblinį mokymą galima laikyti krikščioniškais mitais. Kaip ir pirminėse žmonių visuomenėse, jie pagrindžia pirmumo kitų atžvilgiu teisę ir formuoja bendrą kalbą, savitai nusakančią bendruomeninius santykius.

Nors žmogaus prigimčiai būdingas savojo „aš“ ir giminystės saitais susietojo „mes“ įtvirtinimas didžiąja dalimi lėmė konfesinį pasidalinimą ir kovas, siekiant dominuoti, apvaizda tai pajungia Dievo tikslų įgyvendinimui. Šioje konfesinėje, kaip ir tautų bei kultūrų, įvairovėje atsiskleidžia kokia daugialypė yra Dievo kūrinija ir kokios bergždžios pastangos vieną dalį pristatyti kaip visumą. Kūrinijos įvairovė, o ne vienodumas atskleidžia Dievo didybę. Gyvenimas, kurį Dievas dovanoja, nesutelpa į dogminius rėmus. Tačiau žmogui būdinga svetimus guldyti į Prokrusto lovą ir stengtis prievarta juos suvienodinti iki savojo mato. Tačiau toks „vienybės“ siekis yra kontra-produktyvus ir subrandina priešingų vaisių.

Kristus moko mylėti savo priešus ir daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia. Pastangos pamilti svetimą, atskleidžia, jog iš tiesų esame daugiau panašūs, nei skirtingi. Klausydama Kristaus, krikščionių bendruomenė atsiveria kitokiam, o ne jį atskiria. Savo tapatumą įtvirtindama vien išpažinimu, o ne Kristaus meile, konfesija elgiasi grynai žmogiškai – skirsto žmones į savus ir svetimus. Toks pamaldumas yra ribotas ir Kristaus netenkina: „jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?  Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas” (Mt 5,46-48).

Panašiai ir Paulius Korinto tikinčiųjų tapatybės ieškojimą skirtingų apaštalų asmenyse – „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, o aš – Kristaus“ – vadina „kūniškumu“, o ne dvasingumu. Šiuose pareiškimuose nesunku įžvelgti užsidarymo ir sykiu kitų atskirties intonacijas. Akivaizdu, jei esu Apolo, tai atskiriu tuos, kurie Kefo. Jei Kefą laikau savo dvasiniu tėvu, tai Apolo pasekėjus – paklydusiais. Tačiau jei iš tiesų esu Kristaus, tai siekiu priimti, o ne atstumti, apglėbti, o ne atskirti, tarnauti, o ne valdyti. Kai iškyla klausimas, kas yra pirmesnis ar teisesnis, Jėzus pabrėžia, kad yra priešingai nei įprasta šiame pasaulyje: „tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo.  Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,  ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas“ (Mk 10,42-44). Ne galingieji, o silpnieji atspindi Kristų. Todėl kas priima vaikelį dėl Jėzaus vardo, tas priima Kristų, o drauge ir jį siuntusį Tėvą (Mk 9, 37). Dievo silpnybė yra stipresnė už žmones. Pauliaus požiūriu konfesinės tapatybės tvirtinimas kyla ne iš tikėjimo, o iš pavydo, konkurencijos ir neapykantos (1 Kor 3,3).

Kiekvieno tikinčiojo ir krikščionių bendruomenės pašaukimas – ne didinti atskirtį tarp žmonių, kurios ir taip apstu, o skleisti dangiškojo Tėvo gailestingumą, atleidimą ir priėmimą. Tikrieji krikščionys yra ne tie, kurie priklauso mūsų genčiai, o tie, kurie atspindi visa apimančią Kristaus meilę.

Šis principas galioja ir platesne, ne vien krikščioniškų konfesijų, prasme. Multikultūrinė visuomenė išgyvena ne atskirdama svetimus, o sudarydama jiems vietos. Atskirtis įskaudina ir gimdo neapykantą, o meilė suartina. O jei atsitinka priešingai, kaltinti reikia ne meilę, o kietą širdį. Tokiu atveju meilė renkasi kančios, o ne viešpatavimo kelią.

10 komentarų apie “Savi ir svetimieji

  1. Mindaugas M.

    “Giedriui kaip tinklapio savininkui Dievo rūstybė atiteks solidariai.”

    Like

    “Mindaugai, ekumeninėse pamaldose niekada nedalyvavau, dėl to negaliu pakomentuoti, koks tai yra dvasinis potyris, ir ar tai padeda geriau pažinti kitą. Ar pats dalyvavai?”

    Asta, ekumeninėse nedalyvauju, bet būnu įvairių Vilniaus bažnyčių pamaldose (protestantų tik gal senokai teko). O ankstesniam komentare užsiminiau ne apie ekumenines.

    “O kiek lygini Biblijų? Aš reikalui esant žiūriu ir anglišką, ir rusišką, ir BTŽ, ir Vėliaus, ir Jurėno, Kraliaus Jokūbo, internete yra.”

    Suprantu. Man dažniausiai užtenka vienos, lietuviškos LBD Biblijos.

    „Tikrieji krikščionys yra ne tie, kurie priklauso mūsų genčiai, o tie, kurie atspindi visa apimančią Kristaus meilę“ Tai ar neneša šitas sakinys priešiškumo ir susiskaldymo.
    Krikščionis yra tas, kuris tiki Jėzumi Kristumi kaip savo gelbėtoju. Ir visi jie yra tikrieji, o kokiu dydžiu atspindi Kristaus meilę, tai jau jų augimo dalykas. Įsivaizduok prieinu prie krikščionio ir sakau – tu netikras krikščionis, nes nedarai to ir ano, ir aplamai tu ne krikščionis.
    Kas sėjo tokią sėklą, tai ir nupjovė, bendruomenė nebuvo išmokinta gailestingumo ir meilės, vieną gražią dieną pasakė savo bažnyčios fundatoriui – tu netikras krikščionis, keliauk savais keliais.”

    Suprantu. Tik žiūriu iš kito taško. Iš dalies str. nukreiptas prieš “konfesinius”. Kadangi jiems priklausau, kritiką priimu. O jei dar dėl to kažkas ir pavadins ne krikščioniu, tebūnie net taip…

    Atsakyti
  2. Asta

    Kadangi tarpkonfesinė tema yra labai ir sudėtinga ir skaudi, kviečiau Giedrių, bet jis neateina, tokiu atveju jeigu mes čia vieni patys nusišnekėsim ir prisišnekėsim, Giedriui kaip tinklapio savininkui Dievo rūstybė atiteks solidariai.
    Mindaugai, ekumeninėse pamaldose niekada nedalyvavau, dėl to negaliu pakomentuoti, koks tai yra dvasinis potyris, ir ar tai padeda geriau pažinti kitą. Ar pats dalyvavai? Tačiau ir iš šito sėkmingai daroma politika – su kuo kartu melstis ir su kuo ne.
    Savo aname komentare aš kalbėjau gal ne apie draugystę, o apie neišvengiamumą tarpkonfesinio susidūrimo kasdieniniame gyvenime. Man teko dirbti darbuose kartu su katalikais, liuteronais ir Naujoji karta tikinčiaisiais, nepasakyčiau, kad būčiau buvus svetima ar atstumta dėl skirtingų tikėjimų, tokio net klausimo aplamai nekilo.
    O kiek lygini Biblijų? Aš reikalui esant žiūriu ir anglišką, ir rusišką, ir BTŽ, ir Vėliaus, ir Jurėno, Kraliaus Jokūbo, internete yra.

    Dar dėl straipsnio, man jis pasirodė piktas. „Kristus moko mylėti savo priešus ir daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia.“ Kaip perskaičiau, tai likau be žado – kuri konfesija yra mano priešas?
    Arba kitas „Tikrieji krikščionys yra ne tie, kurie priklauso mūsų genčiai, o tie, kurie atspindi visa apimančią Kristaus meilę“ Tai ar neneša šitas sakinys priešiškumo ir susiskaldymo. Krikščionis yra tas, kuris tiki Jėzumi Kristumi kaip savo gelbėtoju. Ir visi jie yra tikrieji, o kokiu dydžiu atspindi Kristaus meilę, tai jau jų augimo dalykas. Įsivaizduok prieinu prie krikščionio ir sakau – tu netikras krikščionis, nes nedarai to ir ano, ir aplamai tu ne krikščionis.
    Kas sėjo tokią sėklą, tai ir nupjovė, bendruomenė nebuvo išmokinta gailestingumo ir meilės, vieną gražią dieną pasakė savo bažnyčios fundatoriui – tu netikras krikščionis, keliauk savais keliais.

    Atsakyti
  3. Asta

    Gal galima paklausti, kur pradingo Giedrius? Aš juk neatsakysiu Mindaugui į tokią bažnytinę temą, juo labiau, kad aš ir straipsnio nesupratau, kas norėta pasakyti? Kas yra blogai – ar blogi santykiai tarp konfesijų, ar pačios konfesijos yra blogis? Ar čia straipsnis neva apie konfesijų raidą? Ar čia straipsnis apie brolių meilę? Bet pats straipsnis be meilės. Man labiau patiko ankstesnis su J.Ratzingeriu, šiltas ir malonus skaityti.

    Atsakyti
  4. Mindaugas M.

    Asta, iš esmės sutinku su tavim. Tik tavo išvardinta kasdienė tarpkonfesinės draugystės praktika siejasi su Žodžiu – labiau atitinka protestantišką viziją. Katalikų ir ortodoksų požiūryje yra ne mažiau svarbus bendros maldos / jos šventimo momentas. Kai kurie jų pasakytų, kad be to nėra ir Žodžio. Čia galima būtų stipriai išsiplėsti, bet to neleidžia komentaro formatas. Tad pasistengsiu iškart prie esmės. Straipsnyje minimų katalikų ir ortodoksų konfesijų nepažinsi kartu su jais nesimeldęs šv. Mišiose / Dieviškojoj Liturgijoj. Žodis svarbus, bet bendra malda (būtent malda, o ne smalsumas) atveria duris jas iš tiesų suprasti. Mano asmenine patirtimi, šiek tiek didesnė įtarumo įtampa tvyro iš šiuolaikinių protestantų pusės minėtų konfesijų atžvilgiu, nei atvirkščiai. Ir tai greičiausiai susiję su tuo, kad tradicines konfesijas šiuolaikinis evangelikas nurašo doktriniškai. Žinoma, ir atvirkščiai, bet ten kitokie niuansai… Bet čia ir yra problema, jų nepažinsi, jei neužduosi klausimo – o kaip jus reikia pažinti? Juk, kai norim draugauti, mes įsiklausom vienas kito ir taip formuojasi ypatingas bendravimas. Bet kai kalba vienas, tai pamokslas, įžvalga, monologas (nieko netaikau autoriui).

    Atsakyti
  5. Asta

    Konfesinis pasidalinimas, istoriškai susiklostęs, tai nėra kliūtis mylėti savo brolį šiandien bei vertinti jo dvasinę patirtį. Skaitome ir analizuojame įvairių konfesijų Biblijų vertimus, teologų raštus, studijuojame vieni kitų universitetuose, į savo bažnyčias kviečiame lektorius, klausome paskaitas ir pamokslus internetu. Savo darbovietėse dirbame su įvairių konfesijų tikinčiaisiais. Kuriame tinklapius, kuriuose kalbame apie Dievo malonę ir skleidžiame brolišką meilę, bei saugome savo ir kitų širdis nuo negatyvių dalykų.

    Atsakyti
  6. Mindaugas M.

    Svarstymai tokia tema it ėjimas lynu – nesunku palinkti į vieną pusę. Bet, rodos, autorius jį praeina sėkmingai. Kadangi man šis klausimas taip pat aktualus, norėčiau pasidalinti ir savo atradimų epizodais, kurie, viliuosi papildys čia išreikštas mintis.
    Krikščionis, kuris savo tikėjimą apibrėžia tam tikruose konfesiniuose rėmuose, nėra tapatus radikaliam „konfesionalistui“. Nematančiam krikščionybės už savo konfesijos ribų. Juk tikėjimui reikalingas apibrėžtumas. Tad mintis, kad gali būti laisvesnis kelias, nepriklausomas nuo amžiais besiformavusių krikščionybės linijų, man šiek tiek avangardiška – žvilgsnis „iš viršaus“. Tik iki dabar neteko girdėti apie autorių, kuriam tą būtų pavykę padaryti tinkamai. Manau, kad vienam žmogui pritrūks arba konkrečios konfesijos žinių, arba jos patirties. Matyt, kad vieno gyvenimo per maža, kad atsirastų autorius su visų konfesijų žiniomis ir praktine jų patirtimi. Jei taip ir nutinka, kažkur į vieną pusę širdis visvien palinksta labiausiai. O tada tam „dirba“ ir „įtikinami“ argumentai. Visgi, manau, krikščioniškas gyvenimas „virš“ ar kažkur „tarp“ konfesijų, kurį laiką gal ir įmanomas. Ypač turint omeny, kad kiekviena konfesija turi savo tamsiąsias puses. Bet, galiausiai, tikintis žmogus turi pats pasirinkti kaip jis girdi asmeninį Dievo kvietimą augti / gelbėtis / būti išganytam – individualioje aplinkoje, ar bendruomenėje. Nes vienas paprastas klausimas mane priverčia stabtelti – tavo išgelbėjimo tikimybė yra lygi 1 iš 2. Tu būsi išgelbėtas, arba ne.

    Atsakyti
  7. Asta

    Replika į paskutinį komentarą. Ačiū Giedriau, kad krikščionis savus ir svetimus pergrupavote į tikruosius ir netikruosius.

    Atsakyti
  8. Arūnas

    Gražus ir platus žvilgsnis. “Tikrieji krikščionys yra ne tie, kurie priklauso mūsų genčiai, o tie, kurie atspindi visa apimančią Kristaus meilę”. Ačiū Giedriau.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.