Šventoji Dvasia Evangelijoje ir mūsų gyvenime

GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (I)

Dvasios vėjas

Šventosios Dvasios pripildymas, o gal geriau būtų sakyti, apglėbimas paliečia ir visą žmogaus esybę. Tuomet mano vidinis Aš susitinka su tikru, mane mylinčiu ir iki galo pažįstančiu Dievo Tu. Aš atsiveriu Dievui, o jis man apreiškia save. Tai naujos kokybės santykis. Dievas nebėra vien iš tikėjimo doktrinų sudarytas aukščiausias objektas, o tikrasis Gyvenimas. Pasitelkiant Martino Buberio mintį: „Tai virsta Tu. Ir Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į šį santykį neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys.“

Žiūrėti / Klausyti→

7 komentarai apie “Šventoji Dvasia Evangelijoje ir mūsų gyvenime

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Regis, antikos mąstytojai apskritai bičiulystę laikė sąlyga tiesos ieškojimui ir sykiu vertybe. Gal jau esi skaitęs Cicerono “Apie bičiulystę”.

  2. Gediminas

    Platono dialogai, kuriuos myliu ir skaitau, juk ir palaiko šitą draugystės motyvą. Tas motyvas yra tarsi fone. Kaip prasmė, tiesiogiai tekste neišskaitoma, bet kuri yra dialogo (abiejų mąstančiųjų) vaisius. Reikia kruopščiai tekstus lukštenti, kad ši anapus teksto esanti patirtis atsiskleistų skaitytojui. Tai draugystės motyvas yra nors ir ne vienintelis, bet vienas iš motyvų, kodėl pamilau antikinę filosofiją.

    Šiais laikais dialogo sąvoka, mano manymu, prarado šitą – draugystę steigiančio mąstančio pokalbio – reikšmę. Tapo kiek labiau pritaikyta politkorektiškam diskursui, kai nuolat pabrėžiamas atvirumo kitokiam akcentas. Bet tas atvirumas tapo tokiu savitiksliu dalyku. Neugdančiu. Be abejo, taikos vertybė, palaiko šitą diskursą.

  3. Gediminas

    Bet šis gyvas santykis, gyvas ryšys Su Dievu ir su kitu žmogumi yra ne vien valios pastangų vaisius, bet kažkas daugiau. Tai Dvasios malonės vaisius. Žinoma, nepriešinu valios pastangų ir malonės. Yra Dievo Dvasios ir žmogaus atsako sąveika.

    Esu pastebėjęs gyvenime tai, ką pavadinčiau bendrystės stebuklu. Atrodo, su vienu žmogumi bendravimas nuo pat pažinties pradžios ir toliau gražiai klojasi ir turtėja, o greta kito nuolat jauti įtampą, jauti, kad tas žmogus nenuoširdus, tartum kokia nebendrumo siena būtų. Bet, matyt, tikrai draugystei (bičiulystei) vystytis reikalinga, kad abiems rūpėtų tie patys dalykai ir širdis jais degtų ir būtų jie mąstomi kartu.

  4. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Be abejonės, Gediminai, ateiti iki tikro, gyvo santykio su Dievu (kaip ir su žmogumi), nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Kol yra bent kiek savanaudiškumo, kito Tu tuojau pat virsta Tai. Apie Tai-Tu ir raidė-Dvasia analogiją nesu galvojęs, regis, Pauliaus mintis šiek tiek kitokia, bet ateina į galvą kita jo mintis, užrašyta tame pačiame laiške: “Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis plačiai atsivėrusi. Ne mumyse jums maža erdvės; jums maža erdvės jūsų širdyse.” (2 Kor 6, 11-12)

  5. Gediminas

    Tai-Tu santykis bei jo dinamika, mano supratimu, nėra toks paprastas ir lengvas dalykas. 🙂 Nes Tu virsmas į Tai gali įvykti kone nepastebimai.

    Ar siejasi ši dinamika, Giedriau, su apaštalo Pauliaus mintimis apie tikėjimą pagal raidę ir tikėjimą pagal Dvasią?

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.