Šventoji Dvasia, mūsump ateik

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8).

Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją[1].

Ar tai nebuvo viena iš priežasčių, dėl kurios ankstyvosios Bažnyčios teologinėje raidoje trečiasis Trejybės Asmuo dėmesio susilaukė paskiausiai? Tik nurimus kristologinei polemikai, įtvirtinusiai Jėzaus dievišką ir sykiu žmogišką prigimtis, prasideda trinitarinis diskursas, padėjęs pneumatologijos pamatus[2]. Bazilijus Cezarietis, Grigalius Nacianzietis, Atanazas, Ambraziejus ir Kirilas Jeruzalietis pagrindžia Šventosios Dvasios dieviškuosius atributus. Lakoniškas Dvasios apibūdinimas kaip Viešpaties Gaivintojo Konstantinopolio išpažinime (381 m.) įtvirtina Dvasios dievystę. Tačiau Šventoji Dvasia, rodos, per daug gyva ir gaivinanti, kad pasiduotų racionaliai žmogaus minčiai. Todėl netrukus įsibėgėja taip vadinama filioque teologinė polemika, bandanti įminti Dvasios ištakas. Konsensusas taip ir nėra pasiekiamas – graikiškai rašantiems Bažnyčios tėvams formuluotė ir iš Sūnaus (būtent tokia yra filioque reikšmė) kelia pasipiktinimą ir galiausiai atveda iki Bažnyčios pasidalijimo į Vakarų (lotynų) ir Rytų (graikų).

Panašiai vertinamas ir sekmininkų, arba charizminis, judėjimas[3], prasidėjęs drauge su XX a. Vieniems jis – eretiškas, kitiems – biblinis. Šiame straipsnyje nesinorėtų užsiimti charizmine apologetika, juo labiau teigti, kad Šventosios Dvasios veikimas yra apribotas kurios nors konfesijos sienomis. Tiesiog, pasitelkdamas savo autentišką patirtį, pabandysiu aptarti kai kuriuos biblinius Šventosios Dvasios simbolius. Nors Dvasios, kaip Dievo piršto, ugnies, vėjo bei vyno apibūdinimai yra tik keli iš daugelio Dvasios įvaizdžių Šventajame Rašte, šiame straipsnyje apsiribosime jais. Jei skaitytojas dar nėra susipažinęs su Luko tekstu, užrašytu Apaštalų darbų antrajame skyriuje, raginčiau tai padaryti, nes būtent iš jo kyla mūsų aptariami Šventosios Dvasios, išlietos per Sekminių šventę, apibūdinimai. Tačiau iš pradžių – bent labai trumpai apie pačios šventės kilmę.

Sekminės visų pirma – Senojo Testamento šventė. Judėjai po Paschos ir Neraugintos duonos šventės švęsdavo Pirmųjų vaisių šventę. Jos metu buvo aukojamas pirmasis naujojo derliaus pėdas. Dar po penkiasdešimt dienų buvo švenčiamos Sekminės, per kurias į šventyklą jau buvo sunešama daugiau pirmųjų vaisių (Kun 23, 15-17). Abi šios šventės yra Kristaus ir Jo Bažnyčios provaizdžiai. Pirmasis rodė į Kristų, nukryžiuotą per Paschą ir tapusį prisikėlimo pirmavaisiu[4]. Antrasis – į mokinius, Naujojo Testamento pirmuosius vaisius, Dvasios pripildytus būtent per Sekmines.

Naujojo Testamento Sekminės, be abejonės, pabrėžia Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios ir tikinčiojo gyvenime.

Dievo pirštas

Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse (2 Kor 3, 3).

Jėzaus prisikėlimas iš numirusių buvo pats didžiausias stebuklas, kokį tik buvo regėję pirmieji Jėzaus mokiniai. Prisikėlimas grąžino jiems tikėjimą Kristumi, tačiau liudyti kitiems apie mirtį nugalėjusį Viešpatį jie dar nepajėgė. Praėjus savaitei po prisikėlimo, apaštalai – pilni baimės ir už uždarų durų (Jn 20, 26). Jie tiki, tačiau jų tikėjimas dar užrakintas. Mokiniai dar nėra apgaubti „jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Pagal Viešpaties pažadą tai įvyks per Sekmines. Velykos apreiškia Kristų Bažnyčiai, o Sekminės – pasauliui. Būtent Sekminės prisikėlusį Kristų dovanoja pasauliui. Iki Sekminių mokiniai laukia. O per Sekmines jau veikia kaip Kristaus kūnas. Jėga, prieš penkiasdešimt dienų prikėlusi mirusį Jėzaus kūną, dabar pripildo Jo mistinį Kūną ir iš dvasinės mirties pažadina liudijimui. Tas pats Petras, kuris naktį pabūgo tarnaitės ir tris kartus išsigynė Kristaus, per Sekmines dienos šviesoje nebijo pakelti balso gausios minios akivaizdoje.

Šio esminio pasikeitimo priežastis, be abejonės, yra Šventosios Dvasios atėjimas. Dvasios Gaivintojos, pačios Gyvenimo versmės atsivėrimas. Būtent taip ją apibūdina Jėzus: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63)[5]. Sekminių dieną gyvybę teikianti Dvasia pripildė ir mokinių širdis, o į jų lūpas įdėjo gyvenimo žodžius. Juos ir išgirdo į Jeruzalę švęsti Sekminių atvykę piligrimai. Šventosios Dvasios įkvėptas Petro pamokslas turėjo neregėtą galią – „tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų“ (Apd 2, 41). Taigi Šventoji Dvasia ne tik nugalėjo baimę Petro širdyje, bet ir įgalino kalbėti apie prisikėlusį Kristų taip, kad „tie žodžiai vėrė jiems širdį“ (Apd 2, 37).

Įkvėptas Šventosios Dvasios pamokslas ir šiandien yra it plunksna Dievo rankose, į Dvasios rašalą padažyta ir skaudžiai besirėžianti į mūsų širdies plokštes. Vaizdingai šią temą vysto Ambraziejus, kalbėdamas apie Šventąją Dvasią kaip apie Dievo pirštą, kuriuo Jo įsakymai įrašomi nebe akmens plokštėse, bet mūsų širdyse[6]. Štai taip tikintieji tampa paties Kristaus laišku. Beje, šį Dvasios įvaizdį sutinkame ir vienoje iš giesmių pirmoje lietuviškoje knygoje: „Tu – dešinysis pirštas Viešpaties mano, / Dievo žodį Tu apreiški / ir kalbas atnaujini“.

Vėjas ir ugnis

Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį (Ps 104, 4).

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai gyvenimo žodžiai pervėrė ir mano širdį. Nors man tebuvo dvidešimt, buvau priėjęs liepto galą. Suvokiau, jog visiškai nepritampu prie leninizmo ideologijos paveiktos visuomenės, tačiau galimybės gyventi kitur nebuvo. Jau mokykloje gelbėtis pradėjau vasaros kelionėmis po Sovietų Sąjungos pietines respublikas. Ten kopdamas į kalnus, filosofuodamas su Piterio ir Maskvos hipiais tikėjausi surasti gyvenimo prasmę ir tiesą. „Normalaus“ tarybinio piliečio gyvenimo vizija buvo per daug gniuždanti, todėl atsisakiau eiti į sovietinę armiją. Vietoj to pasukau į Vasaros gatvę. Iš ten – į ligoninę Naujojoje Vilniuje. Nebuvau vienintelis, tokiais būdais siekęs „baltojo bilieto“. Mano vaidybinių sugebėjimų ir eilėraščių, kuriuos siųsdavau skyriaus vedėjai, pakako – ne tik buvau atleistas nuo karinės tarnybos, bet apskritai išbrauktas iš šauktinių net karo metu sąrašo. Be abejo, mano klajonės ir kliedesiai, kad ir sąmoningai suvaidinti, nekalbant apie vaistus, gramzdino į vis gilesnį depresijos liūną.

Naująjį Testamentą jau visur vežiodavausi. Skaitydavau jį traukiniuose, mašinose, kalnuose. Tačiau jo prasmė dar buvo paslėpta. Raštas pradėjo vertis bendraujant su vienu pažįstamu, besiruošiančiu kunigystei. Jis mane įtikinėjo, jog Rerichas ir kiti Rytų išminčiai (jų mokymas tuo metu mane traukė) buvo ne Dievo siųsti. Tik krikščionybė rodo kelią į tiesą, kurios aš taip ieškau. Kartą jis aplankė mane su vienu tikinčiuoju, kuris paėmęs mano lentynoje gulėjusį Juozo Skvirecko Naujojo Testamento tomelį pradėjo jį vartyti ir cituoti taip, kaip niekada nebuvau girdėjęs. Klausydamasis Jėzaus palyginimų apie Dievo karalystę, išvydau šviesą. Ji gaubė vyro siluetą, aiškinusį man Raštą. Jo veidas švytėjo ir panašėjo į kūdikio. Pamenu, kaip po šio susitikimo kalbėdavau kitiems, jog esu matęs šventą žmogų. Jo žodžiai buvo pilni Dvasios. Gyvi, kaip ir pats Dievas.

Nuo to vakaro Naująjį Testamentą pradėjau skaityti atidžiau, apmąstydamas. Mano paties nuostabai Šventojo Rašto skaitymas virto mėgstamiausiu užsiėmimu. Valandų valandomis skaitydavau. Iš pradžių – idant „pasikaustyčiau“ ir galėčiau polemizuoti su tais, kurie skelbė man Kristų. Vėliau tiesiog nebegalėjau neskaityti. Rašte pradėjau rasti atsakymus į įsisenėjusius klausimus. Tiesą. Tačiau įstabiausia buvo tai, kad ji lietė ne tik protą, bet ir širdį – nematoma ranka glostydavo mano sielą, kuri it kūdikis nusiramindavo tik sočiai pasimaitinusi Dievo žodžio pienu. Augustino žodžiai puikiai apibūdina tą būseną: „Aš neįstengdavau atsivalgyti tomis dienomis stebėtinos saldybės, mąstydamas apie tavo sumanymo, kaip išganyti žmonių giminę, gilumą. <…> tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis“[7]. Mano ašaros dar buvo giliai viduje. Jos pratrūks vėliau, po kokių trijų mėnesių Dramos teatre, kur tuo metu dirbau gaisrininku.

Mano draugas ateidavo vis dažniau ir vis su kitu žmogumi. Bandydavau užmegzti disputą, tačiau kiekvieną kartą mano argumentai išsisklaidydavo kaip vėjo nešiojami pelai. Tikinčiųjų liudijimai apie tai, kaip Kristus pakeitė jų gyvenimą, skambėdavo vaikiškai ir piktindavo. Tiesą siejau su filosofija. O čia ja nedvelkė. Laukdavau maldos. Nes tas laikas buvo ypatingas. Tikintiesiems meldžiantis už mane išgyvendavau tai, ką sunku žodžiais apsakyti. Tuo metu supratau tik viena – malda suartina su Kažkuo nematomu, tačiau tikrai egzistuojančiu. Jutau, kad artėja ir mano susitikimo valanda. Susitikimo su gyvu Kristumi.

Vėl vakaras. Užverčiau Naująjį Testamentą. Einu į virtuvę ir uždaręs duris mėginu atsiklaupti. Keliai it švino pripilti. Nelinksta. Mintyse pradedu kalbėtis su Dievu. Už lango šalta žiemos naktis. Staiga pajuntu, kaip kažkas, tarsi tyliai priėjęs iš už nugaros, pakelia mano rankas. Dabar jau klūpiu. Rankos pakeltos į dangų ir tokios lengvos. Galėčiau taip praleisti visą amžinybę. Staiga tamsa tarp manęs ir lango plyšta tarsi peiliu perskrosta įtempta drobė. Ugnies pliūpsnis. Širdis daužosi iš baimės, o kūnas dega. Puolu ant veido ir girdžiu save jau garsiai besimeldžiantį: „Dieve, pasitrauk! Aš šito neištversiu!“ Tokie buvo pirmosios mano maldos balsu ištarti žodžiai. Tačiau Dievas nesiruošė niekur trauktis. Juk man buvo toks reikalingas. Ugnies liežuviams palytėjus mane dar kartą, pašokau ir nuskubėjau pas kaimynystėje gyvenusį savo draugą. Iš jo veido išraiškos supratau, kad mano žodžiai jį glumino ne mažiau nei mane patį: „Ugnis. Mane palietė Dievo ugnis. Jis gyvas“.

Jau vėliau apie Dievo Dvasios simbolius – vėją ir ugnį – perskaitęs Apaštalų darbuose supratau, kad tą vakarą patyriau savo Sekmines.

Vynas

Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį (Ef 5, 18-19).

Dvasios prilyginimas vynui gali pasirodyti netikėtas. Tačiau Šventoji Dvasia išties svaigina. Sekminių dieną stebėdami apaštalus pašaliečiai nusprendė, kad „jie prisigėrė jauno vyno“ (Apd 2, 13). Petrui teko aiškintis, jog šio svaigulio šaltinis nėra alkoholis, bet Dievo Dvasia: „Šitie nėra, kaip manote, prisigėrę, – juk dabar vos trečia dienos valanda – bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus“ (Apd 2, 15-17). Kirilas Jeruzalietis, aptardamas Šventosios Dvasios išliejimą per Sekmines, rašo, jog besišaipantys iš mokinių buvo teisūs – Dievas „duoda gerti iš savo malonumų upės“ (Ps 36, 8). Jo vynas tikrai buvo jaunas – Naujojo Testamento malonės – tik ne iš natūralaus, o iš dvasinio Vynmedžio. Todėl ir jo teikiamas svaigulys kitoks: „blaivus apgirtimas, mirtinas nuodėmei, bet širdžiai teikiantis gyvenimą“[8]. Taigi visai nenuostabu, kad ir Paulius, primygtinai ragindamas tikinčiuosius prisipildyti Dvasia, šį patyrimą priešpastato natūraliam apgirtimui. Pastarasis veda į pasileidimą, o dvasinis – į kūrybingą Viešpaties garbinimą. Paprastai ir taikliai tai apdainuojama ir jau cituotoje giesmėje Veni, Creator Spiritus („Ateik, Dvasia Kūrėja“), kurią M. Mažvydas įtraukė į Katekizmo prastus žodžius:

Šventoji Dvasia, mūsump ateik,

Nūn mūsų sielas aplankyk,

Savo malone pripildyk,

Mus nuodėmingus išgydyk.

Tave linksmintoja (!) vadinam,

Dovaną Dievo pažįstam,

Tu sieloms pagalbą duosi

Ir pati jas paguosi.

Kiekvienai sielai reikalinga paguoda. Jos nerasdamas žmogus vartoja surogatus, niekuomet nepasotinsiančius širdies gelmės. Tuo ir įstabios yra Sekminės – jos atsako į giliausią kiekvieno žmogaus poreikį.

Dievo kelias žmogaus link prasideda Sūnaus įsikūnijimu, tačiau Jo artumą, mintis, paguodą, ramybę ir dievišką džiaugsmą patiriame Šventosios Dvasios dėka. Tėve Dievas yra virš visų mūsų, Sūnuje – dėl mūsų, o Dvasioje – mumyse. Istoriniame Jėzuje Dievas buvo apribotas vieta ir laiku, tačiau Dvasios dėka Tėvas ir Sūnus yra visur ir visuomet. Krikščionims išties yra geriau, jog Jėzus užžengė pas Tėvą, nes antraip neateitų Guodėjas[9], Šventoji Dvasia. O Dabar Jis pasilieka su mumis per amžius (Jn 14, 16-20).

Teisus buvo Augustinas, sakydamas, jog Dievas yra neapsakomas: „Ir (apibūdinęs Jį) aš jaučiuosi nieko neatlikęs, tik norėjęs kalbėti; o jei ką ir pasakau, tai ne tai, ką norėjau pasakyti“[10]. Toks jausmas nepalieka ir šio straipsnio autoriaus, pabandžiusio pasidalinti mintimis apie Šventąją Dvasią.

Publikuota: žurnale Kelionė su Bernardinai.lt 2008 Nr. II (2)


[1] Hebrajišką žodį רוּחַ (rūah) galime versti ir „dvasia“, ir „vėjas“, priklausomai nuo konteksto. Ne tik Hebrajų, bet ir kitose semitų kalbose šis žodis reiškia „vėją“, „vėjo kryptį“, rečiau „garą“, „kvapą“. Panašios yra ir graikiško πνεῦμα, (pneyma) reikšmės.

[2] Pneumatologija – teologijos dalis, nagrinėjanti Šventosios Dvasios prigimtį ir funkcijas.

[3] Tarp katalikų šis judėjimas dar vadinamas Dvasinio atsinaujinimo sąjūdžiu. Žr. Šventoji Dvasia – Bažnyčios atnaujintoja, red. Vytautas Balčiūnas, Immaculata Press, 1976.

[4] Apaštalas Paulius prisikėlusį Kristų taip ir vadina – „pirmavaisiu“ (1 Kor 15, 23). Tik gaila, jog lietuviški Č. Kavaliausko bei K. Burbulio vertimai neįžvelgia šiame žodyje hebrajiškos pirmavaisio konotacijos.

[5] Graikiškame Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo tekste Šventajai Dvasiai apibūdinti pavartotas dalyvis ζῳοποιοῦν (zōopoion) paraidžiui reiškia „gyvenimą teikiantis“. Jį sutinkame būtent Jn 6, 63, taip pat 2 Kor 3, 6.

[6] De Spiritu Sancto, III, 3, 14. Taip pat žr. 2 Kor 3 sk.

[7] Augustinas, Išpažinimai (Aidai, 2006), 195-96.

[8] Katecheseis, XVII, 19.

[9] Gr. παράκλητος (paraklētos) – vienas mėgstamiausių apaštalo Jono žodžių, apibūdinančių Šventąją Dvasią (žr. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 7). Jo semantinių reikšmių laukas labai platus: tai ir „užtarėjas”, ir „advokatas”, ir „pagalbininkas,“ ir „guodėjas”.

[10] De Doctrina Christiana, I, 6.

4 komentarai apie “Šventoji Dvasia, mūsump ateik

  1. Asta

    Su Šventėmis, Giedriau! Lai Šventoji Dvasia veikia per Tavo tinklaraštį laisvai nieko nerkukdoma.

    „Šventoji Dvasia, rodos, per daug gyva ir gaivinanti, kad pasiduotų racionaliai žmogaus minčiai“

    Atsakyti
  2. Ana

    Gerumas

    Daug vertesnis už grožį – gerumas,
    perteklius – niekada nepakenkia,
    net skurdžiausią šakelę palenkia
    išbujoti į žiedo augumą.

    Tai – tiesa, kurios kvepiantys vaisiai
    iš vaikystės ateina kartotis.
    Tu esi juk gerumui besotis,
    nes jame – meilės žėrintis gaisas.

    Nepaneigs to mirtingas, nes žino,
    prie krūtinės priglaudusi, verpė
    Motina, o jinai lyg beržynas,
    svajones žaluma kurs iškarpęs,
    ant gerumo lieptelio padėjo –
    kelią tiesų – ,,širdie, link į širdį’’.

    Ar tavoji jame išsisėjo?
    Taip dažnai mes… gerumo negirdime.

    Atsakyti
  3. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Simonai, be reikalo priešini intelektą ir nuoširdumą. Kai protas šiukšlių dėžėje, mintys skleidžia ne kokį kvapą.

    Atsakyti
  4. Simonas

    Tu ganėtinai nuoširdus žmogus, bet kam tą nuoširdumą slėpti intelektu ? Paklausiau anksčiau apie intelektą ne šiaip sau. Intelektas slepia nuo tavęs tiesą išorėje, taipogi jis nuo tavęs slepia ir tavo vidų. Tai kaip riešuto kevalas slepia vaisiu. Kai tu remiesi intelektu, tiesa nuo tavęs sprunka lauk ir tu turi tenkintis tik tiesos lukštais, o ne pačia tiesos šerdimi… Man reikėjo 10 metų, kad intelektą pastatyčiau į savo vietą, ten kur ir pridera būti lukštams – šiukšlių dėžėje… 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.