Pabėgėliai

Tarp pabėgėlių – šventa šeimyna

Žmogui būdinga siekti laimės ir gerovės, kurti saugų ir ramų gyvenimą. Taip jau nutinka, jog šiems pamatiniams siekiams dūžtant gimtojoje žemėje, šeimos, giminės ar net ištisos tautos nuo ne atmenamų laikų migruoja svetur. Stichinės nelaimės, epidemijos, badas, o ypač karas sąlygoja ypač dideles migracijos bangas. Viena jų, kilusi Artimuosiuose Rytuose, mūsų akyse ritasi per Europą. Vien iš Sirijos nuo 2011 m. pabėgo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Tikriausiai teisūs sakantys, jog tai didžiausia krizė, ištikusi žemyną, nuo Antrojo pasaulinio karo.

Akistata su nepažįstamaisiais, kurių veidus, gyvus ar mirusius, kol kas regime tik nuotraukose, baugina. Ką darysime, kai jie priartės prie mūsų sienų? Atsitversime spygliuota tvora, kaip daro Vengrija ir spardysime tuos, kuriems pavyksta pro ją prasibrauti, ar atsiliepsime į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel raginimą, kurį palaiko dauguma vokiečių, ir svetingai priglausime bėgančius nuo karo?

Pabėgėlių klausimas viešajame diskurse

Mūsų viešajame diskurse nuomonės šiuo klausimu ne mažiau kontrastingos. Vytautas Sinica masinėje kitataučių ir kitatikių migracijoje regi apokaliptinius Europos, kaip krikščioniškos civilizacijos, žlugimo ženklus ir ragina tarti kategorišką „ne“ migrantų integracijai. Susidaro įspūdis, jog kone visus, bėgančius nuo karo baisybių, jis laiko nusikaltėliais, prievartautojais ar „Islamo valstybės“ infiltruotais teroristais.

Kita vertus, Paulius Gritėnas tuos pačius žmones įvardina kaip dovaną Lietuvai, kuri padės nugalėti tautinį egocentriškumą ir atsiverti kitoms kultūroms. Realistiškai analizuodamas pabėgėlių problemą, Kęstutis Girnius atkreipia dėmesį į tai, jog Europos valstybėse, net tose, kurios iki šiol buvo ypač tolerantiškos migrantams, stiprėja politinės partijos, skatinančios ksenofobiškas nuostatas. Jis skaudžiai įvardina ir lietuvių mentalinį stovį pabėgėlių krizės akivaizdoje, teigdamas, jog mums yra svetimas gailestingumas, rankos ištiesimas nuskriaustiesiems, benamiams ir alkaniesiems.

Būdami maža tauta, kentėjusia nuo brutalaus režimo, o per pastaruosius kelis dešimtmečius praradusi mažiausiai dešimtadalį savo gyventojų dėl nesiliaujančios emigracijos, turime nemažai šansų supratingai priglausti bėglius. Tačiau, rodos, jog iš tiesų esame labiau linkę užsisklęsti savyje ir teisti tiek svetimus, tiek savus migrantus. Sigitas Parulskis yra teisus, teigdamas, jog pabėgėlių priėmimas bus išbandymas mūsų mentalitetui ir kultūrai.

Nepakankamai įvertinę lietuvišką savimonę ir puolę šabloniškai vykdyti Europos komisijos direktyvas, galime pažadinti radikalius nacionalinius jausmus ir pagiežingas antieuropietiškas nuotaikas. O tuomet net praktinis gailestingumas ir pagalba, kurią jau parodė Lietuvos evangelikai liuteronai beveik keturioms dešimtims karo pabėgėlių iš Sirijos, o Romos katalikų bažnyčia – nuo „Islamo valstybės“ teroro bėgantiems Irako krikščionims, gali būti įvardinti kaip „sentimentalūs spąstai“, o ne kaip moralinė krikščionio pareiga.

Ties paskutine teze, kurią Vladimiras Laučius nagrinėja savo straipsnyje „Sentimentų spąstai migrantų klausimu“, norėtųsi sustoti. Ne todėl, kad visai nesutikčiau su autoriaus mintimis – pritariu, jog tikrai verta daryti skirtį tarp karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų ir siekti praktinės išminties dialoge su Briuseliu. Noriu tik atkreipti dėmesį į klaidingą teiginį, esą nei Naujajame Testamente, nei krikščioniškoje Vakarų kultūroje, nerandame normatyvinių nuostatų, kurios įpareigotų politikus (ir mus) konkrečiai pozicijai migrantų antplūdžio atžvilgiu.

Pabėgėliai Šventajame Rašte

Šventajame Rašte nurodymų kaip elgtis su pabėgėliais apstu. Pacituosiu tik vieną: „Neišnaudokite jūsų krašte gyvenančių ateivių. Tegyvena jie tarp jūsų kaip vietiniai; mylėkite juos kaip patys save, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kunigų 19 sk.). Šis Penkiaknygės tekstas ne tik suteikia vienodas juridines teises Izraelio piliečiams ir tarp jų gyvenantiems kitataučiams, bet prašo daugiau – atjautos ir meilės. Apskritai Tora pabėgėlius prilygina našlėms ir našlaičiams ir skatina jiems laiku išmokėti algą, visokeriopai rūpintis ir šelpti. Sunku patikėti, jog „archaiškas“ ir toks „žiaurus“ Senasis Testamentas – šie epitetai jam dažnai klijuojami – skiepija tokias humaniškas ir liberalias nuostatas. Pastebėtina, jog Izraelis šių Dievo įsakymų (kaip, beje, ir daugelio kitų) nesugebėjo įgyvendinti. Vis dėlto kai kurie žmonės, pavyzdžiui teisusis Jobas, dėl savo kančios laikytinas Jėzaus Kristaus archetipu, liudija savo svetingumą, rodytą svetimtaučiams pabėgėliams ir keliauninkams: „gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris“ (Jobo knyga, 31 sk.). Izraelio pranašai skirtingais istorijos periodais vis kaltindavo tautos elitą dėl kietaširdiškumo pabėgėlių atžvilgiu ir nuolat jiems daromų skriaudų (žr. Ezechielio 22 sk., Zacharijo 7 sk., Malachijo 3 sk.).

 Ar tikrai Naujojo Testamento tekstai nebylūs mūsų aptariamu klausimu? Jei paviršutiniškai ieškotume tiesioginio įsakymo, kaip elgtis su ieškančiu prieglobsčio kitataučiu, tikriausiai jo nerastume. Tačiau, jei gilinamės atidžiau, nelieka dvejonių, kad Senojo Testamento nurodymai pabėgėlių atžvilgiu nėra atšaukti. Būtų labai keista, jeigu gailestingumą ir meilę savo priešui skatinantis Kristus imtųsi ką nors keisti, kai kalbama apie bėglius, sprunkančius nuo nelaimės. Kristus tapatinasi su kiekvienu kenčiančiu ir skatina nuo jo nenusigręžti – „aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas mane aprengėte, ligonis mane aplankėte, kalinys atėjote pas mane“ (Mt 25, 35-36). Pastebėtina, kad graikiškas žodis, kurį Č. Kavaliauskas verčia kaip keleivis yra ksenossvetimas, svetimšalis, klajoklis, pabėgėlis. Ne kartą Naujajame Testamente tikintieji yra skatinami būti svetingais (Rom 12, 13; 1 Tim 5, 10). Visų pirma toks turi būti bendruomenės vadovas (1 Tim 3, 2; Tit 1, 8).

Ypatingai išskirčiau Laiško hebrajams mintį, kad rodydami svetingumą tampame Dievo slėpinių dalininkais:

„Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie nė neįtardami į svečius priėmė angelus“ (Hbr 13, 2). Laiško autorius turi mintyje Abraomo svetingumą (Pr 18, 1-22), tačiau Kristus, kaip jau cituota, tai taiko sau pačiam. Aprengdami nepasiturintį, aplankydami ligonį ar kalinį, mes tai padarome pačiam Kristui. Negalime pamiršti, jog šventajai šeimynai – Marijai, Juozapui ir Jėzui – pačiai teko ragauti pabėgėlių duonos ir keletą metų slapstytis Egipte, saugantis karaliaus Erodo susidorojimo. Manyčiau, jog vien ši detalė yra kur kas iškalbingesnė už daugelį argumentų, kodėl svarbu neužtrenkti durų, kai į jas pasibeldžia pagalbos prašantys bėgliai.

Musulmonų religinės praktikos reguliavimas Lietuvoje

Mažai tikėtina, jog Europos valstybių vadovai, formuodami politines nuostatas migracijos klausimu ir ieškodami atsakymų kaip spręsti pabėgėlių krizę, remsis Šventuoju Raštu. Tačiau teiginys, jog pastarasis mažai padeda, net jei šiuo klausimu nusprendėme iš jo pasisemti išminties, yra nepagrįstas.

Žvelgiant į būsimą pabėgėlių integraciją Lietuvoje religiniu pjūviu, galima numatyti ne vieną kuriozinę situaciją. Pavyzdžiui, atvykę musulmonai netruks sužinoti, jog šioje valstybėje jų bendruomenės, priskiriamos prie tradicinių religijų, gauna valstybės dotacijas, kurių dydis priklauso nuo išpažįstančiųjų skaičiaus, ir apskritai turi daugiau teisių nei dauguma evangelinių bažnyčių, neturinčių valstybės pripažinimo. Ar nesijaus jas lankantys Lietuvos piliečiai mažiau reikalingi valstybei nei prieglobsčio joje ieškantys?

Svarstymus apie teisinį musulmonų religinės praktikos reguliavimą reikėtų pradėti ne nuo burkų draudimo viešose vietose ar nuo minaretų statybos ribojimo, bet nuo Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo pataisų, suteikiančių visoms veikiančioms konfesijoms, kurias sudaro Lietuvos piliečiai, vienodas teises.

Šį tekstą rašiau, rašiau turėdamas omeny pagrindinių naujienų portalų skaitytoją, tačiau jis nebuvo publikuotas. Nuo parašymo datos (2015.09.10) iki dabar diskusija šiuo klausimu labai išsikerojo, bet pagrindinės pozicijos, įvardintos šiame straipsnyje, išlieka. Tiesa, apie pabėgėlius Šventajame Rašte niekas nerašė, bent jau kiek man žinoma.

Vienas komentaras apie “Tarp pabėgėlių – šventa šeimyna

  1. Ana

    Jei kas ir darosi šioje žemėje, viskam – Viešpaties valia ir mes esame tik laikini stebėtojai. Nežinia kas dar bus su mumis pačiais. O vietos po saule turi užtekti visiems.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.