„Žinau, kad esu mylimas ir man atleista“ – Laurynas Jacevičius

Susitikimas su Dievu pranoksta visas mūsų patirtis, dovanodamas meilės, džiaugsmo, gyvenimo prasmingumo, asmens vertės ir laimės potyrį. Žodžiais sunku išreikšti autentišką Dievo patirtį ir vis dėlto, pradedant Jėzaus apaštalais, per visą krikščionybės istoriją nenutyla skirtingų žmonių, gyvenusių savo epochose ir savitose kultūrose, pasakojimai apie patirtą Dievo malonę. Vienu jų noriu pasidalinti šiame įraše.

Laurynas Jacevičius profesionaliai žaidė krepšinį ir savo ateitį siejo su sportininko karjera. Tačiau nugaros trauma bei ramybės neduodantys egzistenciniai klausimai pakreipė jį Dievo link. Kristaus meilės patyrimas atvėrė, jog tikėjimas yra daugiau nei kultūriškai ar konfesiškai įrėmintas religingumas.

Gyvenau nuolatiniu laukimu. Galvojau, jei turėčiau šitą automobilį, žaisčiau šitoj krepšinio komandoj, draugaučiau su šita mergina – būčiau laimingas. Nepaisant to, kiekvieną iš šių tikslų pasiekęs, tikros laimės nepatyriau. Iki jos vis kažko trūko. Trūko man ir savivertės bei savigarbos. Visur ir visada norėjau geriausias: tiek krepšinyje, tiek sporte apskritai, tiek moksluose, tiek visose kitose srityse, todėl niekaip negalėjau pasitenkinti žemesne vieta nei pirmoji. Nepasisekus, sukildavo pavydas tam, kuris tapo „geriausias“ ir kaltės jausmas sau, kad nesugebėjau nugalėti. Vėl ruošdavausi įrodyti, kad galiu būti pirmas. Tikėjau, kad savo pastangomis galiu būti visų pamėgtas ir pagaliau įvertintas.

Tuo pat metu norėjau būti ir geras. Nežinau kodėl, tačiau tikėjau, kad egzistuoja Dievas, kad iš tiesų yra kažkas didesnio nei aš ir nei mes visi. Ir tas kažkas turi nustatęs standartą, pagal kurį visi mes turim gyventi ir kokie mes turėtumėm būti. Tačiau man Jis turėjo aukštesnį standartą… Aš turėjau gyventi geriau nei kiti, turėjau elgtis geriau nei kiti ir man nuolat nepavykdavo. Aš nesugebėdavau pasiekti savo nusistatyto standarto, nekalbant apie Dievo. Kažkodėl Jis man patiko, tačiau, labiau už viską, aš norėjau patikti Jam.

Vienas iš tų būdų buvo atlikinėti konkrečias religines praktikas ir ritualus, kurie, man tada atrodė, būtini pasiekti Dievui, t.y. nueiti konkrečiu metu į bažnyčios pastatą, sukalbėti nustatytą maldą ir t.t. Tai buvo dar viena našta, kuri neteikė jokio džiaugsmo, kurio tikėjausi iš bendravimo su Dievu.

Tačiau tikrasis mano „dievas“ buvo krepšinis. Jam atidaviau visą savo laiką, visas savo jėgas. Jis buvo mano didžiausia meilė. Dėl jo pakeitęs kelis universitetus, pažaidęs bent keliose komandose staiga sužinojau, kad turiu pakankamai rimtą nugaros traumą ir dėl to nebegalėsiu profesionaliai sportuoti. Tai, ant ko stačiau savo visą ateitį, kas man teikė didžiausią džiaugsmą ir prasmę, buvo atimta per kelias sekundes. Jaučiausi taip, lyg žemė išslydo iš po kojų. Man reikėjo prasmės, kažko, kas būtų amžina, nes visi kiti dalykai, į kuriuos įsikibdavau gyvenime, įskaitant ir krepšinį, galiausiai mane apvildavo, jie neatlaikydavo.

Toliau gyvenau paprastą gyvenimą, pagaliau pabaigiau studijas, turėjau neblogai apmokamą darbą, bet jaučiausi lyg žiurkėnas bėgantis ratelyje. Negi tai viskas ko galiu tikėtis iš gyvenimo? Galiausiai, palikęs savo darbą, metęs magistro studijas ir išsiskyręs su mergina atsidūriau nedideliame Lietuvos miestelyje. Norėjau suprasti savo pašaukimą, norėjau prasmės ir žinojau, kad tas vienintelis amžinas dalykas, kuris galėtų į tai atsakyti, yra Dievas.

Jo ieškojau vieninteliais sau suprantamais ir, kaip maniau, kultūriškai priimtinais būdais: bandžiau skaityti Bibliją ir melstis. Taip, kaip mokėjau. Nežinojau, ar tai yra tinkami būdai, nežinojau ar Biblija galima pasitikėti. Galvojau, kad visi keliai veda pas Dievą, visi tikėjimai yra vienodi ir žiūri į Jį taip pat. Tuo metu sulaukiau savo draugo iš Amerikos skambučio. Jis, mums bekalbant, manęs paklausė, ar aš galiu būti tikras, kad pateksiu į dangų. Aš net nebuvau tikras, ar dangus egzistuoja, bet, aplink matydamas mirties realybę, kad fiziniai žmonių gyvenimai baigiasi, aš negalėjau patikėti, kad tai yra tik tiek, kiek mums duota. Aš atsakiau, kad ne, nežinau. Be to, maniau, kad jo klausimas yra labai arogantiškas, nes, jei dangus egzistuoja, vienintelis būdas ten patekti yra padaryti pakankamai gerų darbų ir kas gali būti tikras, kad jų atliko užtenka? Jo atsakymas mane šiek tiek suglumino, mat skambėjo panašiai į tai: „krikščionis gali būti tikras, bet ne dėl to, ką padarė ar gali padaryti jis, bet dėl to, ką dėl jo padarė Dievas“. Ir pasiūlė man atkreipti dėmesį į porą Biblijos eilučių. Vienoje iš jų rašoma: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“ (Efeziečiams 2, 8-9).

Visiškai netikėtai supratau, kad visą gyvenimą gyvenau apsimestiniame kuklume, kad nesu pakankamai geras, kad galėčiau priimti meilę ir atleidimą. Nejučia, Kristus tapo tikras. Ne legenda ar mitas, bet gyvas Dievas, atėjęs į šį pasaulį numirti už MANO nuodėmes. Sunku tai paaiškinti, bet pasijutau taip, nuo mano pečių buvo nuimtas didelis ir sunkus akmuo, kurį nešiau visą savo gyvenimą. Pasijutau visiškai laisvas ir mane užliejo toks džiaugsmas, kokio niekada nebuvau patyręs. Atrodė, kad nuo akių nuslinko rūkas ir pirmąkart gyvenime galėjau aiškiai matyti. Norėjau apie tai skelbti pasauliui, kad tą džiaugsmą patirtų visi. Staiga Dievas iš to neįgyvendinamus reikalavimus keliančio asmens, tapo mylinčiu Tėvu, tą meilę parodęs ne kažkaip abstrakčiai, bet siųsdamas Jėzų mirti ant kryžiaus už tai, kad kiekvienas galėtų turėti amžinąjį gyvenimą, kuris nesibaigia.

Iš tos patirtos ir išgyventos meilės, pats įsimylėjau Dievą ir norėjau sužinoti kuo daugiau apie Jėzų ir visą krikščioniškąjį tikėjimą. Tuo pačiu žinojau, kad visi jausmai praeina, tad norėjau jį ir patikrinti ir geriau suprasti. Pradėjau daug skaityti tiek Bibliją, tiek kitas knygas, klausytis diskusijų/debatų tarp krikščionių ir ateistų bei kitų religijų atstovų ir aiškintis, kuo visa tai remiasi ir kiek tai yra teisinga. Taip radau teologijos šaką vadinamą apologetika, kuri stengiasi atsakyti į sunkiausius ir aršiausius kaltinimus, metamus krikščioniškajam tikėjimui. Kuo daugiau gilinausi, tuo daugiau įsišaknijau ne tik Kristaus meilėje, bet ir krikščioniškoje tiesoje, nes pamačiau, kad ji stovi ant be galo tvirto pagrindo ir, kad prieštaraujantys argumentai neatlaiko. Negana to, supratau, kad Dievui nereikalingas religingumas ir konkrečių apeigų vykdymas, krikščionybė to nemoko. Jis nori gyvo santykio su mumis ir yra pasirengęs mums jį duoti, nepaisant mūsų nusisukimo nuo Jo.

Nuo to laiko, kai Kristus atėjo į mano širdį, Jis ją pradėjo keisti taip intensyviai, kaip nevyko jokia kaita mano gyvenime. Dievas suvaldė mano žemiškas ir kūniškas aistras, panaikino baimes ir išlaisvino, suteikė gyvenimui tikrą, apčiuopiamą prasmę ir begalinį džiaugsmą. Žinoma, tai nereiškia, kad visos mano problemos išspręstos. Aš ir toliau esu klystantis žmogus, tačiau dabar esu kitoks. Žinau ir jaučiu, kad esu mylimas ir man atleista, nepaisant to, kad buvau nuo Jo nusisukęs, o ta meilė ir atleidimas įgalina mane keistis toliau ir gyventi tikrą gyvenimą, turint tikrą viltį, kad gyvenu ne dėl šio pasaulio, bet dėl to, kuris dar bus, žinodamas, kad visas priklausau Dievui, tam, Kurio ir esu sukurtas. Taip pat žinau, kad sekti Jėzumi nėra lengva, bet tai yra verta visko ir svarbiausia, kad tai yra tiesa. Ir Jis tai siūlo kiekvienam.

Laurynas Jacevičius

Vienas komentaras apie “„Žinau, kad esu mylimas ir man atleista“ – Laurynas Jacevičius

  1. Mindaugas M.

    Pastebiu, kad šiame tinklaraštyje terminas „religija“ vartojamas neigiamai. Tačiau, jei kalbėt apie neigiamą religingumo aspektą, ne visai sąžininga apsiriboti tik nustatytomis pamaldumo formomis, ar sąmoningumo lygmeniu. Neigiama religija gali pavirsti visa, kas tikrą dalyką pakeičia žemesniu ar gretutiniu. Jei kažkur turi būti išmintis, bet prisidengta logika – mes susiduriame su tam tikra lengvai įgyjama tariamos išminties forma. Kaip tik dėl to, manau, kai kurie fundamentalesnės laikysenos šiuolaikiniai apologetai nepastebi, kad yra pagrįstai neišgirsti ateistų dėl savo „religingumo“. Krikščionys tikrai negali pasigirti savo sąžiningumu, reiktų pripažinti. O išmintis įgyjama visu žmogaus turtu, anot Biblijos. Didelė pagunda vadovautis tiesiog logika. Krikščionio bėda, kad logika nėra krikščioniška pati iš savęs. Išmintis krikščioniška. O logika prieinama visiems, net ir sergantiems proto ligomis

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.