Diogenas su žiburiu

Žmogaus ieškojimas

Diogenas, žinomas graikų filosofas, dieną vaikščiodavo užsidegęs žibintą ir, aplinkiniams stebintis, kalbėjo: „aš ieškau žmogaus“. Šiuo aktu išmintis atskleidė vieną esminių Dievo intencijų.

Knygų, straipsnių ir pamokslų apie Dievoiešką – žmogaus pastangas atrasti Dievą – apstu. O apie tai, kad Dievas ieško žmogaus – beveik nieko. Dievoieška apibūdinama kaip malda ir pasninkas, Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas, bažnyčios lankymas ir tarnavimas ar pan. Tačiau ką daryti, jei esi ieškomas tu? Kaip leistis Dievo surandamam? Jau vien taip formuojami klausimai skamba keistai. O ką jau kalbėti apie pačią užduotį, ji atrodo dar painesnė. Visgi pamėginkime pažvelgti į Dievo ketinimą surasti žmogų ir pasiaiškinti kas tam labiausiai trukdo.

Tiek Dievoieška, tiek žmogaus ieškojimas numano atskirtį ir praradimą. Ieškantysis siekia surasti tai, kas prarasta ar pamesta. Metaforiškai galime sakyti, jog žmogus prarado Dievą, o Dievui žmogus pasimetė. Nutrūkusį ryšį norima atstatyti. Tad paieškos vyksta iš abiejų pusių. Pats vienas su tokia užduotimi žmogus nesusidorotų. Ir koks būtų Dievas, jei, nieko nedarydamas, lauktų kol žmogus jį suras? Deja, būtent tokį Dievo portretą nutapo religija, akcentuojanti žmogaus, o ne Dievo darbą. Kita vertus, Biblijos žinia daugiau teocentriška nei antropocentriška, atskleidžianti, jog pirmenybė priklauso Dievui. Pirmieji Biblijos žodžiai – pradžioje Dievas – yra tarsi tezė, kurią pagrindžia visas tolimesnis pasakojimas.

Kūrybinė ir soteriologinė iniciatyva priklauso Dievui. Jis kuria visatą ir padaro Žemę tinkama vieta žmogui gyventi. Adomui puolus, Dievas imasi jo ieškoti. Ne Dievas slėpėsi nuo žmogaus, bet prasižengęs žmogus nuo Dievo. Ir ne nusidėjęs žmogus šaukėsi Dievo, bet jį mylintis Dievas. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9). Tokia yra išganymo istorijos pradžia ir, beje, pabaiga. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo, – reziumuoja Jonas (1 Jn 4, 19). Ieškantysis kalba, o surastasis atsiliepia. Atsiverdamas arba užsidarydamas. Atsigręždamas arba atsukdamas nugarą.

Genealoginį Dievo tautos medį, pradedant Setu, gimusiu Ievai vietoj nužudytojo Abelio (pastebėtina, jog būtent Seto sūnaus Enošo karta pradėjo šauktis Dievo Pr 4, 26), po to  Nojumi, Abraomu, Izaoku, Jokūbu, Moze, Dovydu ir baigiant pranašais bei visais teisiaisiais, sudaro žmonės, atsiliepę į Dievo pašaukimą. Visų pirma jie leidosi Dievo surandami ir tik po to jau statė jam aukurus, vykdė jo paliepimus, ėjo į nepažįstamus kraštus, nebijodami rūstybės, Dievo vardu kalbėjo galingiausiems, pastatė šventyklas ir ieškojo Dievo.

Ne kiekvienoje kartoje Dievas tokių atrasdavo. Pranašo Ezekielio lūpomis jis kalba, Aš ieškojau tarp jų žmogaus, […] bet nė vieno neradau (Ez 22, 30). Kodėl? Dievas aiškina pranašui, jog žmonės klausosi jo „lyg meilės dainų dainiaus, […] tačiau jų širdys trokšta tik naudos“ (Ez 33, 31-32). Išeitų, jog sunku Dievui surasti žmogų, kai šis ieško savo naudos.

Dovydą Raštas ne sykį įvardina kaip Dievo surastą. Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus (Apd 13, 22; 1Sam 13, 14; Ps 89, 21). Daug kartų yra tekę klausytis pamokslų, beje ir pačiam pamokslauti apie Dovydą, kaip žmogų pagal Dievo širdį. Tačiau nesu girdėjęs, jog Dievui patinka tie, kuriuos jis pats atranda. O tekste ši jungtis tokia akivaizdi. Pradėję skaityti Dovydo istoriją, sutrinkame supratę, jog jis nebuvo šventasis, bent jau mūsų supratimu. Negi nusidėjėlis gali įvykdyti visus Dievo norus? Ir kaip jį galima vadinti žmogumi pagal Dievo širdį?

Palyginę pirmųjų dviejų Izraelio karalių gyvenimus, sakytume, jog Dovydas buvo nemažiau nuodėmingas nei Saulius. Gal net daugiau. Svetimoterystė. Ištikimo Izraelio armijos karvedžio žmogžudystė kitų rankomis. Taip baisiai Saulius nebuvo prasižengęs. Tačiau Dievo žvilgsnis skvarbesnis. Nuo jo negali pasislėpti kur kas subtilesnės Sauliaus nuodėmės – žmonių baimė, noras jiems įtikti, pavydas tam, kurį Viešpats apdovanojo, na ir galiausiai žyniavimas. Abu karalius aplanko pranašai, atnešantys Dievo žodį. Dovydas dėl savo nuodėmių atgailauja ir Viešpats jam atleidžia. Dar daugiau, būtent iš Batšebos gimsta Saliamonas – trečiasis Izraelio karalius. O Sauliaus atgailos Dievas pasigenda. Rodos, Sauliui svarbiau, jog žmonės jį laikytu teisiu. Tačiau siekiantys žmonių pagarbos ir liaupsių tikėjimo vyrais netampa (Jn 5, 44). Pavydas kaulus pūdo ir koja kojon žengia su savanaudiškumu (Pat 14, 30; Jok 3, 16). Štai ir vėl atėjome iki savo naudos ieškojimo. Negali Viešpats surasti savanaudžių ir pavadinti jų žmonėmis pagal savo širdį. Dievo bičiuliai, vykdantys jo norus, į meilę atsako meile, o pastaroji savo naudos niekuomet neieško.

Jėzui iš Nazareto nereikėjo būti Dievo atrastam. Jo asmenyje regime patį Dievą – ieškotoją. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 10). Dievui tapus žmogumi, dar labiau paaiškėja, jog jis ieško žmogaus, o ne šventojo. Laikantys save teisiais nesileidžia Dievo surandami. Jie savo pastangomis kopia į Dangų. Gelbėtojas jiems gali tik sutrukdyti. Jau vien Jėzaus titulas – Žmogaus Sūnus – kurį, kalbėdamas apie save, jis dažniausiai vartoja, labai daug pasako. Hebrajų ir aramėjų kalbose žmogaus sūnus reiškia tiesiog žmogų. Ne daugiau nei žmogų. Pavadintas geruoju mokytoju, Jėzus atsikerta, jog nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas (Lk 18, 19). Taip Jėzus pratęsia hebrajų išminties tradiciją, kuri Mokytojo lūpomis teigė: „Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų“ (Ekl 7, 20).

Paradoksalu, bet religingumas turi tendenciją užkietinti širdį ir sukurti apgaulingą ypatingumo iliuziją santykyje į kitus. Bene geriausiai tai atspindi fariziejaus malda šventykloje: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“ (Lk 18, 11-12). Manymas, jog esi geresnis, pamaldesnis, šventesnis už kitus, neleidžia priimti Dievo malonės ir gailestingumo dovanų. Jėzus, priešingai nei fariziejai, save vadina tiesiog žmogumi. O religinės praktikos ir žmogaus santykiuose pirmenybę atiduoda žmogui: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27).

Be abejonės, Jėzaus pasirinktame savęs, kaip Žmogaus Sūnaus, apibūdinime galime išgirsti aliuziją į Danieliaus pranašystėje paminėtą mesijinę figūrą, „tarsi žmogaus sūnų“, kurio karalystė niekada nebus sunaikinta (Dan 7, 13-14). Šioje pranašystėje pasaulio imperijų galią vaizdingai perteikia keturi žvėrys, išnyrantys iš jūros. Ketvirtasis iš jų pastatomas ant dviejų kojų ir jam duodama „žmogaus širdis“. Ratzingeris taikliai pastebi, jog galią sužmoginti įmanoma net šiame pasaulio amžiuje. Iš tiesų, atskirais istorijos periodais politinė ar religinė galia įgauna žmogiškąjį veidą. Deja, trumpam. Todėl prieš žvėris „iš apačios“ stoja žmogus „iš viršaus“. Pasak Ratzingerio, ateinančiojo „dangaus debesimis“ paveikslu skelbiama visiškai nauja „žmogiškumo“ Karalystė, iš paties Dievo kylanti tikroji valdžia. Galime nuoširdžiai šiai minčiai pritarti. Jėzaus atnešta Dievo karalystė kardinaliai priešinga šio pasaulio galioms, ką Jėzus ir pabrėžia, tardomas Piloto: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36).

Kadangi Jėzaus karalystė kitokia, jo pasirinkimai tokie pat nepaaiškinami ir nemažiau skandalingi nei Dovydo suradimas. Žvejai, muitininkai, nusidėjėlės. Ne kunigai, ne levitai ir ne liaudies mylimi pamaldūs fariziejai. Pastarieji Jėzuje, kaip Saulius Dovyde, regi konkurentą ir, siekdami juo atsikratyti, vis kaltina jį liberalizmu, pateisinančiu nuodėmingumą. „Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti. Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: “Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo”“ (Lk 15, 1-2). Į šiuos priekaištus Jėzus atsako palyginimais, kuriuose vėlgi skamba ieškojimo motyvas – jis kaip piemuo, ieško paklydusios avelės, ir kaip namų šeimininkė pamestos drachmos. Trečiąjį palyginimą apie du brolius jau esame aptarę. Čia paminėkime tik tai, jog pirmi du palyginimai labiau pabrėžia paklydusio ir prarasto žmogaus ieškojimą, o trečiasis – kas vyksta, kai jis surandamas. Dievo surastas žmogus neišlieka pasyvus, bet pradeda ieškoti Dievo.

Tikriausiai tai turi omeny ir Paulius, sakydamas „nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Fil 3, 12). Iniciatyva, kaip jau esame pabrėžę, priklauso Dievui. Pradžioje jis ieško mūsų. Net jei bėgame tolyn, jis pasiveja, nes yra greitesnis. Paliesti Dievo ir patyrę jo visa pranokstančią meilę bei gerumą, ieškoti jo pradedame ir mes. Tikėjimo kelionė prasideda mūsų suradimu, o baigsis – Dievo regėjimu akis į akį. Tarp šių dviejų taškų driekiasi vingiuotas ieškojimų ir nusivylimų, tikėjimo ir dvejonių, kančios ir atradimų kelias.

Palyginimas apie Dievo karalystę, kaip gerų perlų ieškantį pirklį, kuris, atradęs vieną brangų perlą, parduoda visą, ką turi, yra aiškinamas dvejopai (Mt 13, 45-46). Labiau įprasta pirkliu laikyti žmogų, kuris, suvokęs Dievo karalystės didybę, atsisako visa to, kas žemiška. Tačiau Bažnyčios tėvai pirklio vaidmenyje buvo labiau linkę regėti Kristų, kuris, palikęs Dangaus šlovę, išsiruošė žemiškon kelionėn, idant surastų ir įsigytų jo akyse nenuvertėjusį perlą – žmogų. Šiame straipsnyje pamėginome pagilinti pastarąją viziją.

7 komentarai apie “Žmogaus ieškojimas

  1. Asta

    Citata iš straipsnio: „Dievo bičiuliai, vykdantys jo norus, į meilę atsako meile, o pastaroji savo naudos niekuomet neieško.“

    Kalusimas:
    Kas yra Dievo bičiulis (greta to, ko moko autorius)?

    Atsakymas:
    Dievo bičiulio terminą galime rasti K.Burbulio, tap pat Č. Kavaliausko, A.Rubšio šv.Rašto vertimuose.
    Jn 11,11 “Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti”. (kt.v. draugas)
    Mt 26,50 O Jėzus jam (Judui) tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” (kt.v. drauge, mielasis)
    Lk 22,49 Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ (kt.v. esantieji su Juo)
    Mk 16,10 „Ji (Marija Magdalietė) nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė“ (kt.v. tiems, kurie buvo su Juo buvę).

    Išvados:
    Dievo bičiuliai, tai tie, kurie yra kaip Jėzaus mokiniai, jie asmeniškai pažįsta Dievą, yra artimuose santykiuose su Juo, vaikšto kartu, kalbasi, mokosi iš Dievo, stebi Deivo daromus stebuklus ir kurie taip pat gailisi, kaip Petras ir Judas, suklydę, buvę neištikimi bičiuliui.

    Giedriau, išties geras straipsnis.

    Atsakyti
  2. Asta

    Labas, Giedriau, pati paklausiau, pačiai tenka ir atsakyti, niekas nenori su manimi bendrauti šia tema.

    Pirmiausia turbūt reikėtų patikslinti pačią sąvoką, įvardinti kaip „neteisingas“ religingumas.
    Kas jį suformuoja žmoguje? Manau priežasyts gali būti dviejų rūšių: psichologinės ir teologinės.

    Psichologinės. Radau tokį Tavo sakinį „Išoriškai ir iš viršaus primestas tikėjimas geriausiu atveju yra formalus ir tuščias, bet dažniau – destruktyvus“ (str. Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?). Kontekste čia apie valstybės primestą religingumą, bet gali būti ir tėvų griežtas spaudimas vaikams, gali būti aplinkinių spaudimas, baimė būti kitokiu, nepriimtinu žmonėms, „kaip gali neiti į bažnyčią, kai visi kaimynai eina“. Į bažnyčią einama dėl asmeninių poreikių – dėl buvimo kolektyve, dėl pojūčio būti reikalingu, susirasti draugų, susirasti antrą pusę, padarnuoti chore.

    Teologinės. Netinkamai, nesuprantamai išaiškinama, arba nepakankamai aiškinama malonės teologija bažnyčioje. Pats žmogus atsainiai žiūri į mokymą, klaidingai supranta. Bažnyčioje žmogus perdaug spaudžiamas ir kritikuojamas, laikomas blogu. Suformuota perdaug didelė Dievo baimė. Duoti „įžadai“ Dievui lankyti bažnyčią ar kokį nors tarnavimą. Ieškoma išgydymo ar materialinės pagalbos iš Dievo, ir neišsipildžius lūkesčiams, lieka tik formalus tikėjimas. Tėvai vaiką klaidingai mokina – suformuoja požiūrį į tikėjimą kaip į pareigą. Žmogaus noras patikti ar įtikti Dievui ne per tikėjimą kaip pasitikėjimą, o per veiksmus.
    Manau pagrindinė problema, gal tiksliau priežastis, tai nepažinojimas, nepatyrimas Dievo asmeniškai.

    Atsakyti
  3. Asta

    Šio straipsnio antroje dalyje mokoma, kad „religingumas turi tendenciją užkietinti širdį ir sukurti apgaulingą ypatingumo iliuziją santykyje į kitus“[…] „Manymas, jog esi geresnis, pamaldesnis, šventesnis už kitus, neleidžia priimti Dievo malonės ir gailestingumo dovanų“

    Dabar fariziejus paliekant ramybėje, iš kur šių dienų žmoguje atsiranda religingumas? Tai reikėtų suprasti kaip kažkokį ydingą suvokimą ir ydingą praktiką. Kas šiomis dienomis suformuoja žmoguje būtent tokį suvokimą? Visur mokoma malonės Evangelija, tai iš kur atsiranda religingumas? Ar gal netinkamai mokoma, ar kitos priežastys?
    Iškėliau tokį klausimą dėl to, kad žinant priežastis galima imtis prevencijos, o ne tik taisyti klaidas.

    Atsakyti
  4. Asta

    Noriu pratęsti apie tai, kaip Dievas suranda žmogų antrą kartą, tik dabar soteriologiniu aspektu, tai apie fariziejus ir Saulių iš Tarso. Jie gyveno tuo laiku, Senojo ir Naujojo Testamentų sandūroje, dėl to Dievui reikėjo juos surasti dar kartą į naująją sandorą.

    Saulius iš Traso (vėliau Paulius) buvo „tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą“ ir buvo „ypatingai uolus dėl Dievo“, tačiau „Mūsų protėvių Dievas išsirinko tave (Saulių), kad pažintum Jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum balsą nes tu būsi Jo liudytojas visiems žmonėms […]Kelkis, pasikrikštyk ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo! (Apd 21, 1-18). Jėzaus palyginime apie du brolius, vyresvysis taip pat buvo uolus dėl Tėvo, tačiau kaip rašo J. Ratzingeris, jis „nenori nusigręžti nuo Dievo kaip Įstatymo“ ir „atsiversti į didesnį Dievą, meilės Dievą“, čia kalbama apie naująją sandorą. (G. Saulytis str. Apie du brolius – palaidūną ir namų tarną).

    Fariziejai nebuvo nei uolūs dėl Dievo, nei tinkamai laikėsi Dievo įstatymo, tačiau Dievas juos pamilo lygiai taip pat kaip ir nusidėjėlius, ir siuntė savo Sūnų gelbėti visų vienodai, naujoji sandora skirta visiems. Pats Jėzus fariziejams būtent tai ir pasako minėtame palyginime, kur Tėvas myli vienodai abu brolius.

    Šalia Jėzaus nuolat buvo ir „nusidėjėliai“ ir fariziejai, tik su fariziejais Jėzui reikėjo daugiau pastangų. Fariziejai NT pateikiami kaip nesektinas pavyzdys, tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia mylėti. Ir šiomis dienomis yra daug susipriešinimo, kai broliai vienas kitame mato nusidėjėlius arba fariziejus, kaip vyresnėlis ir jaunėlis, kurie savo širdyse abu buvo labai nutolę vienas nuo kito.

    Atsakyti
  5. Asta

    Koks žmogus yra pagal Dievo širdį? Keletas savybių santykyje su Dievu: tai toks žmogus, kuris myli Dievą ir kuriam reikia Dievo; kuriam Dievas yra pirmoje vietoje, brangesnis ir svarbesnis už viską; kuriam Dievas yra pats didžiausias ir neginčijamas autoritetas; kuris besąlygiškai pasitiki Dievu; kuris yra nuolankus, paklusnus ir ištikimas Dievui.

    Kai Dievas ieško žmogaus konkretiems darbams, Jis nesirenka, kaip moko autorius, siekiančių savo naudos. Savanaudis orientuotas į save, į savo naudą, ne į kitą asmenį ir ne į Dievą. Jam nerūpi kitų gerovė ir Dievo planai. Toks nebus nei paklusnus, nei ištikimas, be to gali būti nuperkamas.

    Dievas labai vertina ištikimus žmones (1 Sam 2,35 „Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse“; Sk 12,7 […] Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose), kartais prieš paskirdamas darbui dar išbando (Neh 9,7-8 Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abramą […] Patyręs, kad jis Tau ištikimas, padarei su juo sandorą) arba kaip Izają apvalo (Iz 6,7). Dievas žmogų gali sau surasti net gi dar negimusį (Jer 1,5 “Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms”).

    Bet taip jau yra, kad „velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Pet 5,8) ir nukerta pačius geriausius, toks jo tikslas, nes būtent geriausi labiausiai jam turkdo. Tai padaro įvairiais būdais: per aplinkybes, per nuodėmę, per sveikatą ir kt.
    Tada būna ir taip, kad Dievas vėl eina ieškoti savo „brangiausio perlo“, to paties žmogaus antrą kartą, kaip Elijo, pasislėpusio nuo visų oloje (1 Kar 19).

    Atsakyti
  6. renaldas

    ačiū,man patiko ,žinot ką pastebėjau,kad prekybos centrą sudaro ne tik kulinarijos skyrius su saldumynais ir pasipūtusiais didybe tortais,bet ir nereikšmingais daiktais kaip dantų krapštukai,degtukai.Žinot į klausimą kas sudaro Viešpaties kūną,mano žvilgsnis buvo nukreiptas būtent į prekybos centrą.Kad prekių visuma,net alkocholio ir rukalų skyriai-prasigėrę ir valkataujantys žmonės ,prostitutės visi vienodai brangūs Dievui.Ramybė ir malonė tepasilieka su jumis brangus ir mielas pastoriau

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.