Žmonės stovėjo ir žiūrėjo (Lk 23, 35). Nemažai žmonių žiūrėjo į Kryžių. Tačiau reagavo skirtingai. Didžiajai daliai stebėtojų Nukryžiuotasis buvo vertas patyčių, užgauliojimo ir pasmerkimo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 36-37). Dar galime suprasti, kai iš Pasmerktojo tyčiojasi imperinės Romos galios vykdytojai, linkę į smurtą ir ieškantys, kaip pralobti, – jie dalinsis Nukryžiuotojo rūbus ir mes burtą dėl jo tunikos. Tačiau Dievo tautos seniūnų aklumas ir pagiežingas pyktis šokiruoja. Regis, Jėzus iš tiesų jiems trukdė gyventi, jaukė rezgamą sukilimo prieš romėnus planą. Seniūnai galvojo, kad pasekę šiuo Jėzumi, niekuomet netaps nepriklausomais ir galingais. Jėzaus mokslas skiepijo meilę, net priešams, skatino nuolankumą ir pasitikėjimą ne savo, o Dievo galia. Tikėjimas reikalavo atvirumo bei drąsos pripažinti savo nuodėmingumą ir išsižadėti veidmainystės. Tačiau didžiūnams atsiversti buvo nenaudinga: mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų (Jn 11, 50). Šis Žmogus iš tiesų mirs ir ne tik už tautą – už visus žmones. Taip pat už tave ir mane, idant amžinai gyventume.

Kai šiandien mums tenka pakentėti, žvelkime į Kryžių. Kai klumpame, suklupkime prie Kryžiaus. Prikaltas prie jo kenčia Viešpaties Tarnas, vertas pasitikėjimo. Jo kraujas varva ant žemės, apvalydamas mūsų žemišką rūbą, nuplaudamas nuodėmes ir ištrindamas kaltę: nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna (Iz 1, 18). Skaistus Jėzaus kūnas kraujuoja, o mūsų purpurinės nuodėmės bąla. Šventojo kraujo, nudažiusio purpuru Kryžių, galia mes esame apvalomi ir pašventinami. Jėzaus kančia – mūsų išgelbėjimas, jo žaizdomis esame išgydyti (Iz 53, 5).

Jėzus nešė kryžių ir kentėjo ne vienas. Tądien šia kančia dalinosi dar du mirtininkai. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ (Lk 23, 39). Šis, kaip Izraelio seniūnai, šaipėsi iš Jėzaus. Kaltasis iš nekaltojo. Kryžius jo nepažemino. Kentėjimų ugnis neišlydė užkietėjusios širdies. Jos žvilgsnis nesiekė aukščiau horizonto. Išgelbėjimą pasmerktasis suvokė kaip laisvę nuo kryžiaus, o ne nuo nuodėmės. Ką gali nukryžiuotas Gelbėtojas?

Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 40-4). Priešingai nei kiti Kristaus pasijos veikėjai, pastarasis aiškiai suvokė tiek savo nuopuolį, tiek ir Jėzaus didybę. Jo akimis, Kenčiantysis ant gretimo kryžiaus taps ateinančiojo amžiaus Valdovu. Todėl ir drįsta prašyti jo malonės: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Koks tikėjimas! Koks atsivertimas! Viešpats suteikia daugiau nei prašoma – ne tolimoje ateityje, kai kelsis gyvieji ir mirusieji, o šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43).

Ir mūsų maldas Dievas girdi šiandien. Tačiau dažniausiai šiandien neatsako. Būkime kantrūs. Neškime savo kryžių. Ištverkime tikėdami. Pagalba ateina. Gyvenimas triumfuos. Prisiminkime ir tai, kad šiandien mes esame Kristaus kančios žiūrovai. Ne tik Kryžiaus kančios, bet ir realios, tenkančios mūsų kartos pasmerktiesiems – paniekintiems ir šmeižiamiems, apgautiems ir skriaudžiamiems, sergantiems ir kalintiems, dejuojantiems ir verkiantiems. Kas jie, mūsų akimis? Ir kaip jų akivaizdoje vertiname save? Į kurį iš dviejų nukryžiuotųjų esu labiau panašus?

Te Dievas atveria mūsų širdies akis ir įkvepia melstis drauge su bevardžiu Kryžiaus kankiniu – Jėzau, prisimink mane.