XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių. Kai T. W. Higginsonas, autoritetas, kuriuo Dickinson pasitikėjo, nusiųsdama jam keturis savo eilėraščius su klausimu „ar jie kvėpuoja?“, patarė neskubėti su publikacijomis, ji savo vieninteliu skaitytoju pasirinko Amžinybę ir eiles vadino „laišku pasauliui“. Tiesa, Higginsonas pirmasis išleido Dickinson eiles (115 eilėraščių iš 1775), bet jau po jos mirties, pats jas paredagavęs ir padailinęs. Ironiška, kad „netaisytą“ originaliąją poetę Amerika išvydo tik 1955 m., t. y., praėjus 69 m. po jos mirties. Būtent tuomet ir prabilta apie unikalų jos talentą, o skepticizmas, kuriuo dvelkė XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kritiniai jos kūrybos vertinimai, prisimenamas nebent su gėdos jausmu. Įžvalgi kontempliacinė Dickinson kūryba pakeri nepakartojama stilistika, dviprasmybėmis, originaliomis metaforomis ir paradoksaliais palyginimais. Dickinson kelia gilius egzistencinius klausimus, ieško gyvenimo prasmės ir svarbiausia – tiesos. Drąsiai žvelgia mirčiai į akis, galima net sakyti, savo eilėmis bando ją prisijaukinti, tačiau drauge nedvejoja ir Amžinybe. Dickinson žvilgsnis į nuostabią Dievo kūriniją bei į save, kaip neatskiriamą ir svarbią jos dalį, nenukrypsta romantiškai į pagonybę, bet transcenduoja ją, paliesdamas aukščiausias krikščioniško tikėjimo viršūnes. Kita vertus, poetės gyvenimo tyrinėtojai pastebi, jog Dickinson atkakliai priešinosi grubiai brukamam tikėjimui – bene vienintelė nepasidavė koledžo, kuriame studijavo, įkūrėjos Marijos Lyon spaudimui „būti išgelbėtai“. Su Dickinson kūryba susiliečiau rašydamas disertaciją, po to jos eilės gaivino mane, gyvenant Dubline, o dabar noriu pasidalinti mano mėgiamais eilėraščiais – originalais ir Sonatos Paliulytės vertimais į lietuvių kalbą – su jumis, mano bičiuliai. Giedrius Saulytis P.S. Atsiprašau skaitysiančių eiles per mobiliuosius telefonus. Mobiliesiems pritaikytame formate nepavyko angliško vertimo pateikti lygiagrečiai, jis pasislenka šiek tiek žemiau. Sėkmė saldžiausia tiems,Ką lydi nesėkmės.Įvertinti nektaruiReik skaudesnės reikmės Ne vienas prakilnus karys,Iškėlęs vėliavą,Nepasakys, kas iš tiesųYra laimėjimas. Tik tas – kurį nukovė –Kurio kurčias ausisSkausmingai pervers triumfoNutolęs aidesys! ***** Aš niekas! O kas esi tu?Ir tu niekas esi?Tai mes esam pora?Ša! Paskelbs, jei prasitarsi! Nuobodybė būti kažkuo!Vulgaru it varleiKvarkt savo vardą birželiaisSužavėtai pelkei!  ***** Išaugam meilę tarsi daiktus,Įgrūdam ją į stalčiųIr demonstruojam it suknias –Senoviškas – močiučių.  ***** Miriau dėl grožio, kapiniųIlsėjausi rūsy,Kai gretimais paguldė Jį –Už tiesą mirusį. Paklausė tyliai, kaip žuvau,„Dėl grožio,“ – atsakiau.„O aš už tiesą – tai tas pat –Bičiuliai, mes, brolau.“ Ir lyg gentainių sueigojNetilome naktim –Kol mūsų lūpos ir vardaiUžžėlė samanom. ***** Kiekvieną naują širdgėląAš įdėmiai stebiu.Bandau suprast ar manajaiPrilygsta ji svoriu. Domiuos, kiek trunka jau, o galPrasideda tiktai.Aš su savuoju skauduliuSuaugau jau seniai. Mąstau, ar pakelia kitiGyvenimą su ja,Ar rinktųsi jie nebūtį,Jei būtų jų valia. Žinau, kantriesiems su laikuSugrįžta šypsena –Tik lempos imitacijaBe žibalo joje. Jei amžiai tūkstančius kelisUžristų ant žaizdos,Mąstau, ar laiko tarpas šisGalėtų juos paguost, Ar kantriai su sava gėlaĮveikę šimtmečius,Patirtų dvigubas kančias,Jų meilę trypiančias. Daug liūdinčiųjų, priežastysĮvairios, o tarp jų –Mirtis, aplankius vienąkartUžantspauduot akių. Gėla dėl šalčio, dėl stokos,Gėla „iš nevilties“ –Dėl pasitaikančios būrySaviškių – ištremties. Nelengva rūšį man pažintKaskart – bet visad jiPaguodą teikia geliančiąKalvarijos kely. Aš kryžiaus stilių daug mačiau –Ir kaip jie nešami.Džiaugiuos, tačiau, kad primenaIr manąjį keli. Success is counted sweetestBy those who ne’er succeed.To comprehend a nectarRequires sorest need. Not one of all the purple HostWho took the Flag todayCan tell the definitionso clear of Victory As he defeated – dying –On whose forbidden earThe distant strains of triumphBurst agonized and clear. ***** I’m nobody! Who are you?Are you – Nobody – too?Then there’s a pair of us?Don’t tell! They’d advertise – you know! How dreary – to be – Somebody!How public – like a Frog –To tell one’s name – the livelong June –To an admiring Bog!  ***** We outgrow love, like other thingsAnd put it in the Drawer –Till it an Antique shows –Like Costumes Grandsires wore. ***** I died for Beauty – but was scarceAdjusted in the TombWhen One who died for Truth, was lainIn an adjoining Room – He questioned softly “Why I failed”?“For Beauty”, I replied –“And I – for Truth – Themself are One –We Brethren, are”, He said – And so, as Kinsmen, met a Night –We talked between the Rooms –Until the Moss had reached our lips –And covered up – our names –  ***** I measure every Grief I meetWith narrow, probing, Eyes –I wonder if It weighs like Mine –Or has an Easier size. I wonder if They bore it long –Or did it just begin –I could not tell the Date of Mine –If feels so old a pain – I wonder if it hurts to live –And if They have to try –And whether – could They choose between –I would not be – to die – I note that Some – gone patient long –At length, renew their smile –An imitation of a LightThat has so little Oil – I wonder if when Years have piled –Some Thousand – on the Harm –That hurt them early – such a lapseCould give them any Balm – Or would they go on aching stillThrough Centuries of Nerve –Enlightened to a larger Pain –In Contrast with the Love – The Grieved – are many – I am told –There is the various Cause –Death – is but one – and comes but once –And only nails the eyes – There’s Grief of Want – and Grief of Cold –A sort they call “Despair” –There’s Banishment from native Eyes –In sight of Native Air – And though I may not guess the kind –Correctly – yet to meA piercing Comfort it affordsIn passing Calvary – To note the fashions – of the Cross –And hoe they’re mostly worn –Still fascinated to presumeThat Some – are like My Own – Taip pat žiūrėkite / klausykite: