XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.
Kai T. W. Higginsonas, autoritetas, kuriuo Dickinson pasitikėjo, nusiųsdama jam keturis savo eilėraščius su klausimu „ar jie kvėpuoja?“, patarė neskubėti su publikacijomis, ji savo vieninteliu skaitytoju pasirinko Amžinybę ir eiles vadino „laišku pasauliui“. Tiesa, Higginsonas pirmasis išleido Dickinson eiles (115 eilėraščių iš 1775), bet jau po jos mirties, pats jas paredagavęs ir padailinęs. Ironiška, kad „netaisytą“ originaliąją poetę Amerika išvydo tik 1955 m., t. y., praėjus 69 m. po jos mirties. Būtent tuomet ir prabilta apie unikalų jos talentą, o skepticizmas, kuriuo dvelkė XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kritiniai jos kūrybos vertinimai, prisimenamas nebent su gėdos jausmu.
Įžvalgi kontempliacinė Dickinson kūryba pakeri nepakartojama stilistika, dviprasmybėmis, originaliomis metaforomis ir paradoksaliais palyginimais. Dickinson kelia gilius egzistencinius klausimus, ieško gyvenimo prasmės ir svarbiausia – tiesos. Drąsiai žvelgia mirčiai į akis, galima net sakyti, savo eilėmis bando ją prisijaukinti, tačiau drauge nedvejoja ir Amžinybe. Dickinson žvilgsnis į nuostabią Dievo kūriniją bei į save, kaip neatskiriamą ir svarbią jos dalį, nenukrypsta romantiškai į pagonybę, bet transcenduoja ją, paliesdamas aukščiausias krikščioniško tikėjimo viršūnes. Kita vertus, poetės gyvenimo tyrinėtojai pastebi, jog Dickinson atkakliai priešinosi grubiai brukamam tikėjimui – bene vienintelė nepasidavė koledžo, kuriame studijavo, įkūrėjos Marijos Lyon spaudimui „būti išgelbėtai“.
Su Dickinson kūryba susiliečiau rašydamas disertaciją, po to jos eilės gaivino mane, gyvenant Dubline, o dabar noriu pasidalinti mano mėgiamais eilėraščiais – originalais ir Sonatos Paliulytės vertimais į lietuvių kalbą – su jumis, mano bičiuliai.
Giedrius Saulytis
P.S. Atsiprašau skaitysiančių eiles per mobiliuosius telefonus. Mobiliesiems pritaikytame formate nepavyko angliško vertimo pateikti lygiagrečiai, jis pasislenka šiek tiek žemiau.
| Sėkmė saldžiausia tiems, Ką lydi nesėkmės. Įvertinti nektarui Reik skaudesnės reikmės Ne vienas prakilnus karys, Iškėlęs vėliavą, Nepasakys, kas iš tiesų Yra laimėjimas. Tik tas – kurį nukovė – Kurio kurčias ausis Skausmingai pervers triumfo Nutolęs aidesys! ***** Aš niekas! O kas esi tu? Ir tu niekas esi? Tai mes esam pora? Ša! Paskelbs, jei prasitarsi! Nuobodybė būti kažkuo! Vulgaru it varlei Kvarkt savo vardą birželiais Sužavėtai pelkei! ***** Išaugam meilę tarsi daiktus, Įgrūdam ją į stalčių Ir demonstruojam it suknias – Senoviškas – močiučių. ***** Miriau dėl grožio, kapinių Ilsėjausi rūsy, Kai gretimais paguldė Jį – Už tiesą mirusį. Paklausė tyliai, kaip žuvau, „Dėl grožio,“ – atsakiau. „O aš už tiesą – tai tas pat – Bičiuliai, mes, brolau.“ Ir lyg gentainių sueigoj Netilome naktim – Kol mūsų lūpos ir vardai Užžėlė samanom. ***** Kiekvieną naują širdgėlą Aš įdėmiai stebiu. Bandau suprast ar manajai Prilygsta ji svoriu. Domiuos, kiek trunka jau, o gal Prasideda tiktai. Aš su savuoju skauduliu Suaugau jau seniai. Mąstau, ar pakelia kiti Gyvenimą su ja, Ar rinktųsi jie nebūtį, Jei būtų jų valia. Žinau, kantriesiems su laiku Sugrįžta šypsena – Tik lempos imitacija Be žibalo joje. Jei amžiai tūkstančius kelis Užristų ant žaizdos, Mąstau, ar laiko tarpas šis Galėtų juos paguost, Ar kantriai su sava gėla Įveikę šimtmečius, Patirtų dvigubas kančias, Jų meilę trypiančias. Daug liūdinčiųjų, priežastys Įvairios, o tarp jų – Mirtis, aplankius vienąkart Užantspauduot akių. Gėla dėl šalčio, dėl stokos, Gėla „iš nevilties“ – Dėl pasitaikančios būry Saviškių – ištremties. Nelengva rūšį man pažint Kaskart – bet visad ji Paguodą teikia geliančią Kalvarijos kely. Aš kryžiaus stilių daug mačiau – Ir kaip jie nešami. Džiaugiuos, tačiau, kad primena Ir manąjį keli. | Success is counted sweetest By those who ne’er succeed. To comprehend a nectar Requires sorest need. Not one of all the purple Host Who took the Flag today Can tell the definition so clear of Victory As he defeated – dying – On whose forbidden ear The distant strains of triumph Burst agonized and clear. ***** I’m nobody! Who are you? Are you – Nobody – too? Then there’s a pair of us? Don’t tell! They’d advertise – you know! How dreary – to be – Somebody! How public – like a Frog – To tell one’s name – the livelong June – To an admiring Bog! ***** We outgrow love, like other things And put it in the Drawer – Till it an Antique shows – Like Costumes Grandsires wore. ***** I died for Beauty – but was scarce Adjusted in the Tomb When One who died for Truth, was lain In an adjoining Room – He questioned softly “Why I failed”? “For Beauty”, I replied – “And I – for Truth – Themself are One – We Brethren, are”, He said – And so, as Kinsmen, met a Night – We talked between the Rooms – Until the Moss had reached our lips – And covered up – our names – ***** I measure every Grief I meet With narrow, probing, Eyes – I wonder if It weighs like Mine – Or has an Easier size. I wonder if They bore it long – Or did it just begin – I could not tell the Date of Mine – If feels so old a pain – I wonder if it hurts to live – And if They have to try – And whether – could They choose between – I would not be – to die – I note that Some – gone patient long – At length, renew their smile – An imitation of a Light That has so little Oil – I wonder if when Years have piled – Some Thousand – on the Harm – That hurt them early – such a lapse Could give them any Balm – Or would they go on aching still Through Centuries of Nerve – Enlightened to a larger Pain – In Contrast with the Love – The Grieved – are many – I am told – There is the various Cause – Death – is but one – and comes but once – And only nails the eyes – There’s Grief of Want – and Grief of Cold – A sort they call “Despair” – There’s Banishment from native Eyes – In sight of Native Air – And though I may not guess the kind – Correctly – yet to me A piercing Comfort it affords In passing Calvary – To note the fashions – of the Cross – And hoe they’re mostly worn – Still fascinated to presume That Some – are like My Own – |
Taip pat žiūrėkite / klausykite: