Martyno Liuterio mintys apie Šventąją Dvasią Privalome atpažinti Šventąją Dvasią tokią, kokią Ją sielos akims parodo Kristus. Turime patikėti, kad Ji yra malonės bei paguodos, o ne rūstybės ir baimės Dvasia, kad per Ją atskleidžiama Dievo pilnatvė rodo ne ką kita, tik malonę. Tėvas siekia mus paguosti, todėl siunčia Šventąją Dvasią, mus guodžia Sūnus, nes meldžia Tėvą Ją atsiųsti, pati Šventoji Dvasia taip pat yra guodėja. Čia nebelieka vietos baimei, gąsdinimui ir rūstybei, krikščionims lieka džiaugsmingas juokas ir saldi paguoda danguje bei žemėje. Kodėl visa tai gauname? Jis atskleidžia priežastį: čia, žemėje, jus ir taip turite pakankamai jus plakančių, gąsdinančių, kankinančių ir kariančių. Būtina mokyti apie Šventąją Dvasią, kodėl ji…

Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.

Siūlau susipažinti su Hanso Urso von Balthasaro, vieno iš XX a. krikščioniškos teologijos šulų, tekstu, neseniai išverstu į lietuvių kalbą. Teologinė Balthasaro mintis pasižymi giliomis estetinėmis Šventojo Rašto refleksijomis, vietomis primenančiomis Aurelijaus Augustino Išpažinimus. Tai ne sisteminės teologijos skaitiniai. Veikiau maldos dvasioje užrašyti apmąstymai, atskleidžiantys pasaulio triukšmo ir ramaus dieviškos širdies plakimo, žmogaus galios troškimo ir Dievo meilės kontrastus. [Dievo Žodis] norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.

Dar vienas tekstas, plėtojantis Dievo meilės temą, – ištrauka iš Henri Nouweno knygos Mylimojo gyvenimas. Jau esu rašęs, kad knyga paliko gilius įspaudus mano sieloje, sustiprino sunkiu metu ir suteikė jėgų pasitikėti Dievu. Žinia, kuria su savo bičiuliu, žurnalistu Fredu Bratmanu betarpiškai dalinasi Nouwenas, apreiškia esminį Dievo santykio į žmogų aspektą. Tik patirdami, jog esame mylimi ir kad tos meilės jokiu būdu negalime nusipelnyti, pradedame gyventi taip, kaip Dievas yra mums skyręs. Visiškai pritariu Nouwenui, kad buvimas mylimuoju išreiškia esminę žmogiškos egzistencijos tiesą.

Princo Harry ir aktorės Meghan Markle vestuvės pažymėjo naujos eros pradžią karališkosios šeimos istorijoje. Pirmą kartą karališkosios šeimos narys veda juodaodės vergės palikuonę, be to sykį jau ištekėjusią ir išsiskyrusią. Pirmą kartą istorijoje Windsoro pilyje, Anglijos karalių vasaros rezidencijoje, vestuvių pokylyje giedojo juodaodžių choras, griežė juodaodis violončelininkas (Sheku Kanneh-Masonas) ir pamokslą sakė juodaodis pastorius (JAV episkopalinės bažnyčios vyskupas Michaelas Curry). Afroamerikiečių netrūko ir tarp garbingų svečių – šou verslo magnatė Opra Winfrey, tenisininkė Selena Williams, aktorius Idris Elba, na ir, aišku, jaunosios motina Doria Ragland. Rodos, neatsitiktinai ir šalia karalienės Elžbietos II automobilio galima buvo išvysti juodaodį liokajų!

Sekminių sekmadienį dalinausi savo mintimis apie Šventosios Dvasios reikšmę. Šį kartą siūlau pasiskaityti įvairių autorių maldų, kuriomis jie kreipėsi į Šventąją Dvasią, prašydami jos šventumo, išminties, tvirtybės, išgydymo bei kitų jos pasireiškimų tikinčiųjų gyvenime. Šios maldos sykiu padeda pažinti ir patį Trejybės trečiąjį Asmenį, kuris taip mums reikalingas ir taip dažnai apleidžiamas bei užgesinamas.