Grafas Zinzendorfas

Įkeliu savo tekstą, magistrinių studijų metais rašytą anglų kalba, taip pat vertimą tiems, kas angliškai neskaito (vertimas ne mano). Šiuos tekstus taip pat atrasite mano knygoje Maža plačios širdies tauta, Tikėjimo žodis, Vilnius, 2010.

Zinzendorf – the Father of Modern Missions

From many biographies of great missionaries, I chose that of Count Zinzendorf.  Here are a few reasons why. Firstly, Zinzendorf can rightly be called the father of modern missions. The oldest existing missionary magazine is Periodical Accounts, published by Moravian Church. Zinzendorf was one of the main figures through whom the old Unitas Fratrum (The Unity of the Brethren) was renewed into Moravian Church. Zinzendorf became the architect of missions of Moravian Church. William Carrey, who is often referred to as a pioneer of modern missions, was familiar with Periodical Accounts of Moravians. There is a story of him in a small gathering throwing down copies of Periodical accounts on the table and exclaiming, “See what these Moravians have done! Can’t we Baptists at least attempt something in fealty to the same Lord?”[1] Thus, the Baptist Missionary Society was born.

Secondly, I find Zinzendorf’s attitudes, views and theology that led him to initiate the missionary work to be very close to my own experiences and yearnings.  I will point them out later in this paper. Thirdly, Moravian missions reached and brought much fruit among the Baltic nations; and Lithuania, my native land, is one of them.

Summary of Zinzendorf’s life

Count Nicolaus Ludwig von Zinzendorf was born in Dresden on 26 May 1700.  He was the son of a Saxon minister of state of Austrian noble descent. His early upbringing was closely supervised by his aristocratic maternal grandmother, Henrietta von Gersdorf, a devout Pietist and friend of a major Pietist theologian, Philip Jacob Spener. As early as at age four, Zinzendorf had a remarkable grasp of Christian teaching. At age six, he made a firm decision to live for Christ alone. As John R. Weinlick points out, the union of piety and nobility were the main features of Zinzendorf’s character and the main key in his career. “His name carried prestige and gained him entry where his zeal drove him.”[2] Zinzendorf’s schooling at Francke’s Paedagogium in Halle (1710-16) confirmed his determination to follow Jesus Christ and at the same time provided opportunities for Christian initiative. At Halle with other schoolchildren, he formed the Order of the Grain of Mustard Seed, which was a kind of spiritual knighthood.  All members vowed to love their Savior in word and deed and to labor for the salvation and fellowship of all men. After the graduation from Halle, being pressured by his family, Zinzendorf went to Wittenberg to study law and to prepare himself for a diplomatic career. It was at Wittenberg that Zinzendorf discovered that Pietists and orthodox Lutherans shared a common ground. “This became the fundamental conception in Zinzendorf’s world-view of religion; it was to possess him all his life and drive on to his life’s task of ‘reuniting the Christianities.’”[3] After his return to Dresden in 1721, Zinzendorf took up a post in the Saxon court, and a year later, he married Erdmuthe Dorothea von Reuss, who shared her husband’s passion for the Lord. His government service was short-lived; having inherited part of his grandmother’s estate of Berthelsdorf, he became increasingly engrossed in the affairs of his tenants. They were refugees from Bohemia and Moravia, remnants of the persecuted Church Unitas Fratrum.  New settlement was named Herrnhut (“Under the Lord’s Watch”) with the hope to grow into the community that will be “on the watch for the Lord.” The name proved to be prophetic. A few years later, a twenty-four hour prayer watch was established and it continued without a stop more than one hundred years. At Herrnhut, the old Unitas Fratrum was renewed into Moravian Church.  Herrnhut became a haven for persecuted Christians from different denominations. Under the leadership of Zinzendorf, the community managed to overcome discord and theological differences. In August 13, 1727 congregation at Herrnhut experienced its own Pentecost. This authentic experience not only intensified the sense of unity among the Herrnhuters, but also became a cornerstone for launching out of foreign missions.

In 1732, the first missionary team of two brethren set out to preach Christ to the black people of St. Thomas Island in the West Indies. By 1740, sixty-eight Moravian missionaries had been sent out; and by the time of Zinzendorf’s death in 1760, no less than 226 missionaries had gone to destinations ranging from the Arctic to the tropics, from the Far East to the American mid-west. For example, in West Indies alone Moravian Brethren had baptized 13,000 converts before a missionary from any other Church arrived on the scene.[4] Dr. Gustav Warneck, eminent historian of Protestant Missions, estimates that “the Moravian Church had done more for the heathen than all other Protestant Churches put together.”[5] The rich variety of the world-mission of Moravians can be gleaned from Zinzendorf’s dedication to Text Book:

The Good Word of the Lord 1739 from all Prophets for His Congregations and Servants at Herrnhut, Herrnhaag, Herrendyk, Pilgerruh, Ebersdorf, Jena, Amsterdam, Rotterdam, London, Oxford, Berlin, Greenland, St. Thomas, St. Jan, Berbice, Palestine, Surinam, Savannah in Georgia, among the neroes in Carolina, among Guinea, in Livonia, and Estonia, Lithuania, Russia, along the White Sea, Lapland, in Norway, in Switzerland, Isle of Man, Shetland, in Prison, on the journey to Ceylon, Ethiopia, Persia, on Visitation to the Messengers among the Heathen, and otherwise on Land or Sea.[6] Behind this vast stretch of enterprise lay the driving and organizing hand of Zinzendorf. His strategy and large vision kept the pulse of the missions beating.  Zinzendorf was like a general, who sent his warriors into the battlefield and kept them there by his vigilant prayers and his constant encouragement.  There were days when as many as 150 letters lay on his desk awaiting a speedy reply. On the other hand, Zinzendorf was not only an organizer of this whole endeavor but also an active warrior himself. He was a rich noble, but he made long itineraries on foot, traveling and living with no special favors for himself.  After his banishment in 1736, he roamed not only all over the Europe, but also across America. Zinzendorf, like many of his Moravian brothers, knew what it meant to suffer for the Lord. On his way to St. Petersburg, where he intended to persuade Empress Elizabeth to recall the banishment against Moravians in Livonia, Zinzendorf was arrested and imprisoned in Riga and spent there 20 days. There is no wonder why missionaries loved him as their father and called him “Papa.” He was indeed. His wife bore him twelve children, from whom only three outlived their parents. Count Zinzendorf died on May 9, 1760, with some of his last words being, “I only asked for first fruits among the heathen, and thousands have been given me… I am ready.”[7]

Missiological Lessons to be Learned from Zinzendorf and Moravians

The first thing that is very special about missions of Zinzendorf and Moravians is their beginning. The Pentecost type experience that helped to overcome crisis between different theological views in Herrnhut became the motif to reach out and share God’s love with others. Missions were the corollary of the outpouring of the Holy Spirit. This was the cause of true unity with Christ and among the brothers. Zinzendorf described the experience as “a sense of the nearness of Christ” bestowed, in a single moment, upon all the members that were present. “It was so unanimous that two members, at work twenty miles away, unaware that the meeting was being held, became at the same time deeply conscious of the same blessing.”[8] This change of heart, this overflow of God’s love, became the powerful generator that not only launched out missionaries from Herrnhut, but also kept them in most excruciating conditions.  The Pentecost experience in Herrnhut became the pattern for Moravian missions.

The hymn of a Scottish Moravian poet gets the gist of it:

Lord God, the Holy Ghost,

In this accepted hour,

As on the day of Pentecost,

Descend in all Thy Power.

We meet with one accord,

In our appointed place,

And wait the promise of our Lord,

The Spirit of all grace.

The young, the old inspire

With wisdom from above;

And give us, hearts and tongues of fire,

To pray, and praise, and love.[9]

The second missiological lesson to be learned from Count Zinzendorf is that missions were not the ministry of one man, and even not the responsibility of some in the Church. The whole community was standing together with those who went out as missionaries. They would cheer them up sending them off to the mission fields; they would continually pray for them; and they would await news from distant lands. Missions were not a ministry that existed outside the local church. It was the natural outgrowth of the church life. A.J. Lewis captures it right: “The Moravian Church has always been a mission Church and not just the foster-mother of missionary societies.”[10] Fellowship among brothers and sisters was looked upon as having spiritual meaning and importance.  It was a means of receiving forgiveness and drawing closer to Christ. In one of his interviews, Zinzendorf uttered the words that later became almost as an adage of Moravian Church: “I acknowledge no Christianity without fellowship.”[11] What was the uniting force of such a fellowship? The answer to the question is the third lesson to be learned from Zinzendorf and Moravians.  The Lamb of God slaughtered for the redemption of the world was the main hinge of Moravian community. The “Blood and Wounds” theology implied the fellowship of all men in Christ despite theological and cultural differences.  Zinzendorf believed that the message of the cross was able to meet every man at his own level of understanding. The Christ-centered message entailed the power needed to deliver the sinners, to provide refuge to the outcasts and to set the flame of revival among Christians. The conversion testimony of Wassamph, Mohican of Shekomeko, (Wassamph, or Tschoop, is generally recognized as the original of Chingachgook in The Last of the Mohicans by Fenimore Cooper) emphatically drives the point home. After his conversion, he gave his testimony in one of the Moravian Conferences:

Brethren, I have been a heathen, and have grown old amongst the heathen; therefore I know how heathen think. Once a preacher came, and began to explain that there is a God. We answered: ‘Dost thou think us so ignorant as not to know that? Go back to the place whence thou camest.’ Then again another preacher came and began to teach us, and to say: ‘You must not steal nor lie nor get drunk.’ We answered: ‘Thou fool! Dost thou think we do not know that? Learn thyself first, and then teach the people to whom thou belongest to leave off these things. For who steals or lies, or is more drunken, than thine own people?’ And thus we dismissed him.  After some time, Brother Christian Henry Rauch came into my hut, and sat down by me. He spoke to me nearly as follows: ‘I came to you in the name of the Lord of heaven and earth. He sends to let you know that he will make you happy, and deliver you from the misery in which you lie at present. To this end he became a man, gave his life a ransom for man, and shed his blood for him,’ etc. When he had finished his discourse, he lay down upon a board, fatigued by the journey, and fell into a sound sleep. I then thought: ‘What kind of a man is this? Here he lies and sleeps. I might kill him, and then throw him out into the wood, and who would regard it? But this gives him no concern.’ However, I could not forget his words. They constantly recurred to my mind. Even when I was asleep, I dreamt of that blood which Christ shed for us. I found this to be something different from what I had ever heard, and I interpreted Christian Henry’s words to the other Indians.  Thus, through the grace of God, an awakening took place amongst us. I say, therefore, Brethren, preach Christ our Saviour and his sufferings and death, if you would have your words to gain entrance amongst the heathen.[12] The adoration of the Lamb was the constant theme in Herrnhut. It sounded not only in their hymns and worship services that were held three times a day, but also in their lives and purposes. To see Christ in one another and to make him known among the nations was their deepest pursuit. The note in the diary of Zinzendorf vividly describes this connection:

July 1729. David Nitschmann and Christian David were at my table. We

took stock of ourselves and told each other what yet remained to mar the

image of Christ. I let them tell me first what I lacked and then I told them

what they lacked. May 1729. I went up the Hutberg and laid before the

Lord the 130 localities where his name is especially known…[13]

Finally, the last lesson we can learn from Zinzendorf and Moravians is the respect for other denominations as well as existing laws and cultures. Zinzendorf never tried to build his own denomination. Even the converts of Moravian missionaries were encouraged to join existing churches; only those who themselves chose to join the Moravian Church were accepted. In my judgment, Zinzendorf was far ahead of his peers in his tolerance and ecumenical spirit.  For him all different Christian denominations were rather a divine than human invention, each of them possessing some peculiar jewel of God’s truth.

“You must not enroll your converts as members of the Moravian Church,” Zinzendorf instructed the missionaries, and “you must be content to enroll them as Christians.”[14] Consequently, the supreme goal of the Moravian missionary was not to make proselytes but to bring people to Christ. For example, in 1736 Frederick Martin gained 700 converts in the West Indies, but

baptized only thirty into Moravian Church. This one fact speaks very loudly about humility and ecumenical richness of Zinzendorf’s missionaries. Count’s friend and successor in leadership, bishop Spangenberg wrote, “We never enter into controversy with any other Denomination, nor do we attempt to win over to our Church any of the heathen who are already in connection with those of another Church.”[15]

The respect and tolerance was expressed not only with regard to other Christians, but also towards heathens and their rulers. Zinzendorf was clear in his strategy to the missionaries: “You must never try to lord it over the heathen but rather humble yourself among them, and earn their esteem through the power of the spirit.”[16] In the course of time, none was to esteem the ministry of Moravian missionaries more highly than the governments of the lands where they labored. “Have you seen my castle?” the Governor of St. Thomas asked Spangenberg. “There it is,” the Governor continued, pointing to the Moravian plantation, “there is the cause of safety on this island. If that plantation were not there, I dared not sleep a night outside the fort.”[17]


The space of this paper does not allow going into the other important values that Zinzendorf and Moravians believed in and lived by. In my opinion, the ones I have pointed out were the most striking ones and probably are still the most lacking in today’s church. If modern missions are to be fruitful, the church has to seek the anointing of the Holy Spirit and to go out in its power.  Dependence on God’s call is not independence from others. Therefore, individualism and tendency to dominate others is rooted not in God, but in selfsearch of one’s own glory. The Church has to repent of and crucify these attitudes. Obviously, it is hard to achieve that by human will power. Christ and his cross are the means into true Christian fellowship. That is why the message of the cross has to be recovered and preached again. Today we need the “Blood and Wounds” theology that was so popular among Moravians.  The solution for man-centeredness is Christ-centeredness. Only when “ego” steps down from its throne and Christ begins to reign, Christians from different denominations and with different theological views are able to get along and make Christ known to the world. The scandal of the divided Christian church hinders heathens from paying serious attention to our message. This is going to change only when we learn to tolerate and love those who are different from us. Moravians knew that by this all men will know that you are my disciples, if you love one another (Jn 13:35). It is high time for us to realize that too.

Grafas Zinzendorfas – šiuolaikinių misijų pradininkas

Tikram krikščioniui neįmanoma neįsikvėpti skaitant istorijas apie pirmąsias apaštalo Pauliaus misijų keliones. Įkvėpimo galima pasisemti ir skaitant šiuolaikinių misionierių biografijas. Pasakojimai apie juos uždega stiprų troškimą gelbėti pražuvusias sielas ir skatina gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų, net jei tie kiti kalba kitokia kalba, priklauso kitokiai etninei grupei ar gyvena kitame žemyne.

Iš daugelio didžiųjų misionierių pasirinkau grafo Zinzendorfo biografiją. Apie jį papasakoti panorau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, manau, jog Zinzendorfas gali būti drąsiai vadinamas šiuolaikinių misijų pradininku. Seniausias žinomas misionierių žurnalas buvo „Periodiniai pranešimai“. Jį leisdavo Moravijos bažnyčia. Zinzendorfas buvo vienas iš iniciatorių, kurio dėka Brolių vienybės (Jednota bracka) bendruomenės pagrindu įsikūrė Moravijos bažnyčia. Vėliau Zinzendorfas įkūrė ir Moravijos bažnyčios misijas. Yra žinoma, kad Williamas Carrey, kuris šiandien dažnai vadinamas vienu pirmųjų šiuolaikinių misijų įkūrėju, buvo susipažinęs su Moravijos brolių leidiniais. Apie jį pasakojama tokia istorija: kartą vieno nedidelio susirinkimo metu Carey metė ant stalo šūsnį „Periodinių pranešimų“ sušukdamas: „Štai, žiūrėkite, ką daro tie moravai! Ar mes, baptistai, negalime bent jau pamėginti padaryti kažką panašaus, išreikšdami savo ištikimybę tam pačiam Viešpačiui?“[1] Taip gimė baptistų misijos.

Antroji priežastis, kodėl pasirinkau Zinzendorfą yra ta, kad šio žmogaus nuostatos, požiūriai bei teologija, paskatinę jį pradėti misijų darbą, labai artimi mano paties patirčiai ir lūkesčiams. Trečioji priežastis ta, jog moravų misijos pasiekė Pabaltijo tautas, taip pat ir Lietuvą), kur jų darbas buvo itin vaisingas.

Trumpai apie Zinzendorfo gyvenimą

Grafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas gimė 1700 m. gegužės 26 d. Drezdene. Jo tėvas buvo austrų kilmės didikas, aukštas Saksonijos valstybės pareigūnas. Ankstyvoje vaikystėje Zinzendorfą auklėjo jo močiutė iš motinos pusės, aristokratė Henrietta von Gersdorf. Ši moteris buvo dievota pietistė. Galima paminėti, jog, be kita ko, ji buvo ir gerai žinomo pietistų teologo Philipo Jacobo Spenerio bičiulė. Ketverių metų Zinzendorfas jau visai neblogai išmanė krikščioniškąjį mokymą, o šešerių jau tvirtai apsisprendė gyventi tik dėl Kristaus. Anot Johno R. Weinlicko, dievotumas ir kilnumas buvo ryškiausi Zinzendorfo charakterio bruožai, nepaprastai padėję jam ir jo karjeroje: „Jo vardas turėjo prestižą ir atverdavo jam duris visur, kur tik jį vesdavo jo įkarštis“.[2]

Zinzendorfui 1710-1716 m. mokantis Halėje, Franckės pedagoginėje mokykloje, jo ryžtas sekti Kristumi dar labiau sutvirtėjo. Be to, čia atsivėrė platesnės galimybės krikščioniškai veiklai. Halėje kartu su kitais moksleiviais jis įkūrė Garstyčios grūdo ordiną – savotišką dvasinį riterių ordiną. Visi jo nariai duodavo priesaiką mylėti savo Gelbėtoją tiek žodžiais, tiek darbais ir darbuotis visų žmonių gerovei bei išgelbėjimui.

Kitų šeimos narių spaudžiamas Zinzendorfas baigęs Halės mokyklą įstojo į Vitenbergo universitetą studijuoti teisės ir rengtis diplomato karjerai. Būtent Vitenberge jis sužinojo, kad pietistai ir tradiciniai liuteronai turi daug ką bendra. „Taip susiformavo pamatinė Zinzendorfo požiūrio į religiją koncepcija. Mintis „vėl suvienyti krikščionis“ valdė jį visą gyvenimą ir buvo jo gyvenimo tikslas“.[3]

1721 m. Zinzendorfas grįžo į Drezdeną. Ten jis gavo tarnybą Saksonijos karališkojo dvaro rūmuose. Po metų jis vedė Erdmuth Dorothea von Reuss, kuri degė meile Viešpačiui taip pat kaip ir jos vyras. Tačiau aukštu pareigūnu Zinzendorfas dirbo neilgai. Paveldėjęs dalį močiutės dvaro Berthelsdorfe, jis labai susidomėjo ir pradėjo gilintis į savo nuomininkų reikalus. O pastarieji buvo pabėgėliai iš Bohemijos ir Moravijos, saujelė persekiojamosios Brolių vienybės bažnyčios tikinčiųjų. Naujoji gyvenvietė buvo pavadinta Hernhutu – tai reiškė „Viešpaties sergstimi“. Buvo viliamasi, kad grupelė išaugs į bendruomenę, kuri budės ir ištikimai lauks Viešpaties. Pavadinimas išties buvo pranašiškas: po kelerių metų prasidėjo visą parą trunkantis maldos ir budėjimo tarnavimas, kuris tęsėsi nepertraukiamai daugiau nei šimtą metų. Hernhute senoji Brolių vienybės bendruomenė atsinaujino ir virto Moravijos bažnyčia.

Hernhutas tapo kaip dangaus prieglobstis persekiojamiems krikščionims iš bet kokių denominacijų. Vadovaujant Zinzendorfui bendruomenėje nekildavo nesantaikos dėl teologinių skirtumų. 1727 m. rugpjūčio 13 d. hernhutiečiai sulaukė savo Sekminių. Šis autentiškas patyrimas ne tik dar labiau sustiprino vienybės jausmą tarp hernhutiečių, bet ir padėjo pamatą užsienio misijų pradžiai.

1732 m. buvo išlydėta pirmoji misionierių komanda – du broliai išvyko pamokslauti Kristaus tamsiaodžiams į Šv. Tomo salą Karibų jūroje. 1740 m. iš Hernhuto išvyko jau 68 moravų misionieriai. O 1760–aisiais, Zinzendorfo mirties metais, buvo išsiųsta ne mažiau kaip 226 misionieriai. Jie pasklido visur: nuo pat Arkties iki tropikų ir nuo Tolimųjų Rytų iki Amerikos vidurio vakarų. J. E. Huttonas savo knygoje „Moravijos bažnyčios istorija“ rašo, jog kol Vest Indijoje (t. y. Atlanto vandenyno salose tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos) pasirodė pirmieji misionieriai iš kitų bažnyčių, Moravijos broliai ten jau buvo pakrikštiję per 13 000 į Kristų atsivertusių gyventojų [4]. Dr. Gustavas Warneckas, žymus protestantiškųjų misijų istorikas, teigia, jog „Moravijos bažnyčia pagonių kraštuose nuveikė daugiau nei visos kitos protestantiškosios bažnyčios kartu“.[5] Tai, kad moravų misijos siekė įvairius kraštus, galime matyti ir iš vienos Zinzendorfo knygos dedikacijos:

„Gerasis Viešpaties Žodis 1739 m. nuo visų Pranašų Jo bendruomenėms bei Tarnams, esantiems Hernhute, Hernhage, Herendike, Pilgeruhe, Ebersdorfe, Jenoje, Amsterdame, Roterdame, Londone, Oksforde, Berlyne, Grenlandijoje, Šv. Tomo saloje, Šv. Jane, Berbice, Palestinoje, Suriname, Savanoje (Džordžijos valst.), Karolinoje, Gvinėjoje, Livonijoje, Estijoje, Lietuvoje, Rusijoje, prie Baltosios jūros, Laplandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Meno saloje, Šetlando salose, nelaisvėje pakeliui į Ceiloną, Etiopiją, Persiją – visiems pasiuntiniams, išvykusiems į pagonių kraštus, visiems, keliaujantiems jūra ar sausuma“.[6]

Vadovaujant Zinzendorfui šis milžiniškas, didelį geografinį plotą užimantis darbas vyko sklandžiai. Šio vyro strategija bei platus regėjimas neleido misijų darbams apmirti. Zinzendorfas buvo lyg generolas, kuris išsiųsdavo savo karius į mūšio lauką ir nepaliaujamai už juos melsdavosi bei visaip juos palaikydavo. Būdavo dienų, kai ant jo rašomojo stalo gulėdavo po 150 laiškų ir visi reikalaudavo nedelsiamo atsakymo. Zinzendorfas nebuvo tik nuošaly pasiliekantis organizatorius – jis ir pats buvo aktyvus Kristaus karys. Nors jis buvo turtingas, kilmingą luomą užimantis žmogus, tačiau pėsčiomis sukardavo milžiniškus atstumus, o keliaudamas ir apsistodamas nereikalaudavo sau didelio dėmesio. Po 1736 m. tremties jis išmaišė ne tik visą Europą, bet ir Ameriką. Zinzendorfas, kaip ir daugelis jo Moravijos brolių, žinojo, ką reiškia kentėti dėl Viešpaties. Pavyzdžiui, vykdamas į Sankt Peterburgą, kur imperatorienę Elžbietą ketino įtikinti, jog ji atšauktų nuosprendį ištremti Moravijos brolius iš Livonijos, Zinzendorfas buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą Rygoje. Ten jis praleido 20 dienų. Nieko tad nuostabaus, kad misionieriai mylėjo jį kaip tikrą tėvą ir švelniai vadindavo „Tėte“. Toks jis ir buvo. Jo žmona pagimdė jam 12 vaikų, iš kurių tik trys gyveno ilgiau už savo tėvus. Grafas Zinzendorfas mirė 1760 m. gegužės 9 d. Vieni iš paskutinių jo ištartų žodžių buvo tokie: „Prašiau tik pirmųjų vaisių iš pagonių tarpo, bet man buvo duoti tūkstančiai … Aš jau pasiruošęs“.[7]

Ko galima pasimokyti iš Zinzendorfo ir Moravijos bažnyčios patirties misijų darbe

Pirmas dalykas, kuris, mano manymu, labai svarbus Zinzendorfo ir Moravijos bažnyčios misijų darbe, tai pati pradžia – t. y. Sekminių patyrimas, padėjęs hernhutiečiams nugalėti nesutarimus dėl skirtingų teologinių požiūrių, tapo pagrindiniu motyvu, skatinančiu dalintis Dievo meile su kitais. Jų misijos iš esmės buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo rezultatas. Sekminių patyrimas buvo ir tikros broliškos vienybės bei vienybės su Kristumi pamatas. Pats Zinzendorfas tą patyrimą apibūdino kaip „Kristaus artumo pojūtį“, kuris vienu metu užklupo visus narius. „Tai buvo taip vieninga, jog net du nariai, dirbę už 20 mylių ir nieko nežinodami apie tuo metu vykstantį susirinkimą, taip pat buvo labai giliai paliesti to paties palaiminimo“[8]. Toks širdies sujaudinimas, toks Dievo meilės išsiliejimas tapo galinga jėga, uždegusia misionierius ne tik palikti Hernhutą, bet ir gyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis misijų kraštuose. Sekminių patyrimas Hernhute buvo Moravijos bažnyčios misijų pamatas. Tai tiksliai išreikšta vieno škotų kilmės moravo poeto himne:

Viešpatie Dieve, Šventoji Dvasia,

Šią valandą

Kaip ir aną Sekminių dieną

Nuženki visa savo jėga.

Mes vieningai keliam į Tave balsus

Susirinkę šioje vietoje

Ir laukiame savo Viešpaties pažado

Bei visos malonės Dvasios.

Įkvėpki jaunus ir senus

Išmintimi iš aukštybių

Ir siųsk mums ugnies liežuvius ir širdis

Kad galėtume melstis, garbinti ir mylėti.[9]

Antroji ne mažiau svarbi pamoka – ta, kad misijos nebuvo tik vieno žmogaus ar net keleto bažnyčios žmonių tarnavimas. Visa bendruomenė vieningai palaikydavo išvykstančius į misijas: tikintieji juos drąsindavo, nuolat už juos melsdavosi ir nekantriai laukdavo naujienų iš tolimų kraštų. Misijos nebuvo nuo vietinės bažnyčios atskirtas tarnavimas. Atvirkščiai, tai buvo natūrali bažnyčios gyvenimo išdava. Kaip taikliai pastebi A. J. Lewis, „Moravijos bažnyčia visuomet buvo misijų bažnyčia, o ne tik misionieriškų organizacijų rėmėja“.[10] Bendrystė tarp brolių ir seserų buvo suvokiama kaip labai svarbus ir prasmingas dvasinis dalykas – tai reiškė atleidimą ir atėjimą prie Kristaus. Vieno interviu metu Zinzendorfas ištarė frazę, kuri vėliau tapo Moravijos bažnyčios priežodžiu: „Negali būti krikščionybės be bendrystės“.[11] Kas buvo jų bendrystės vienijanti jėga? Atsakymą į šį klausimą randame trečiojoje pamokoje, kurios galime pasimokyti iš Zinzendorfo ir Moravijos bendruomenės.

Dievo Avinėlis, nužudytas dėl pasaulio atpirkimo, buvo pagrindinis Moravijos bendruomenės akcentas. „Kraujo ir žaizdų“ teologija reiškė visų žmonių bendrystę Kristuje, nepaisant teologinių ir kultūrinių skirtumų. Zinzendorfas buvo įsitikinęs, jog žinia apie kryžių gali pasiekti kiekvieną žmogų pagal jo supratimo lygį. Žinia, kurios centrinė ašis buvo Kristus, teikė jėgą, kuri išlaisvindavo nusidėjėlius, padėdavo duoti prieglobstį atmestiesiems, uždegdavo prabudimo ugnį tarp krikščionių. Tai puikiai patvirtina ir mohikano Wassampahos iš Shekometo atsivertimo istorija. (Beje, indėnas Wassampaha, arba Tschoopas, yra laikomas Džeimso Fenimoro Kuperio romano „Paskutinis Mohikanas“ herojaus Čingačguko prototipu.) Apie savo atsivertimą Wassampaha yra paliudijęs vienoje Moravijos bažnyčios konferencijoje:

„Broliai, aš buvau pagonis, užaugau ir pasenau tarp pagonių, todėl žinau, kaip pagonys mąsto. Kartą pas mus atvyko vienas pamokslininkas ir pradėjo mums aiškinti, kad yra Dievas. Mes jam atsakėme: „Ar laikai mus visiškais neišmanėliais ir manai, kad to nežinome? Keliauk sau sveikas ten, iš kur atvykai“. Vėliau pas mus atvyko dar vienas pamokslininkas ir pradėjo mus mokyti, sakydamas: „Jums nevalia vogti, meluoti ir prisigerti“. Mes jam atsakėme: „Kvaily, ar manai, kad patys to nežinome? Verčiau pats to pasimokyk, o paskui eik pas savo žmones ir mokyk juos viso to nedaryti. Argi dar kas nors vagia, meluoja ir geria daugiau negu jūsų žmonės?“ Ir jam liepėme eiti sau.

Bet kartą į mano trobelę užėjo brolis Christianas Henris Rauchas ir prisėdo šalia manęs. Jis man kalbėjo tokius žodžius: „Atėjau pas tave dangaus ir žemės Viešpaties vardu. Jis siunčia mane tau pasakyti, kad Jis padarys tave laimingą ir išlaisvins tave iš vargo, kuriame dabar skendi. Jis tapo žmogumi, atidavė savo gyvybę kaip išpirką už žmogų, praliejo savo kraują dėl jo“. Baigęs savo kalbą, jis atsigulė ant gulto, mat buvo labai nuvargęs po kelionės, ir kietai įmigo. Tada aš pamaniau sau: „Kas tai per žmogus? Štai jis guli čia sau ir miega. Galėčiau jį nužudyti ir numesti kur nors miške – ir kam tai rūpėtų? Tačiau jam tai nė motais“. Vis dėlto man niekaip neišėjo iš galvos jo žodžiai, jie nuolat aidėjo mano ausyse. Net miegodamas sapnavau, kaip Kristus pralieja savo kraują už mus. Suvokiau, jog tai labai skyrėsi nuo viso to, ką buvau girdėjęs iki tol. Tada išverčiau Christiano Henrio žodžius ir kitiems indėnams. Taip Dievo malonės dėka tarp mūsų kilo prabudimas. Todėl sakau jums, mano broliai: skelbkite Kristų, mūsų Gelbėtoją, Jo kentėjimus ir mirtį jei norite, kad jūsų žodžiai pasiektų pagonių širdis“.[12]

Avinėlio garbinimas ir išaukštinimas buvo pagrindinė tema Hernhute. Ji skambėdavo ne tik hernhutiečių himnuose ir garbinimo tarnavimuose, kurie vykdavo tris kartus per dieną, bet ir jų gyvenimuose bei siekiuose. Giliausias jų troškimas buvo matyti Kristų vienas kitame bei skelbti Jį visoms tautoms. Apie tai aiškiai byloja ir pastabos Zinzendorfo dienoraštyje:

„1729 m. liepa. Sėdėjome prie stalo su Davidu Nitschmannu bei Christianu Davidu ir gilindamiesi į save kalbėjomės, kas mumyse dar gadina Kristaus atvaizdą. Pirmiausiai leidau kalbėti jiems ir pasakyti, ko man trūksta, o po to aš pasakiau, ko stinga jiems.

1729 m. gegužė. Nuvykau į Hutbergą ir išvardinau Viešpačiui 130 vietovių, kur ypač gerai žinomas Jo vardas…“.[13]

Ir paskutinioji pamoka, kurios galime pasimokyti iš Zinzendorfo bei Moravijos bažnyčios, tai pagarba kitoms denominacijoms, egzistuojantiems įstatymams bei kultūroms. Zinzendorfas niekada nesiekė sukurti savo denominacijos. Net tie žmonės, kurie atsiversdavo per moravų misionierių tarnavimą, būdavo raginami prisijungti prie vietinių bažnyčių. Moravijos bažnyčia buvo atvira tiems, kurie ją pasirinkdavo savo valia. Mano manymu, savo tolerantiškumu bei ekumeniška dvasia Zinzendorfas smarkiai pranoko savo amžininkus. Jam visos krikščioniškos denominacijos buvo Dievo, o ne žmogaus įsteigtas darbas, ir kiekviena jų turėjo savitą Dievo tiesos perlą. Misionieriams Zinzendorfas rašė tokius nurodymus: „Nelaikykite žmonių, kurie atsiverčia jūsų dėka, Moravijos bažnyčios nariais. Būkite patenkinti tiesiog laikydami juos krikščionimis“.[14] Taigi moravo misionieriaus tikslas nebuvo atversti žmogų į savo tikėjimą, o tiesiog atvesti jį pas Kristų. Pavyzdžiui, 1736 m. misionierius Frederickas Martinas Vest Indijoje laimėjo Kristui 700 žmonių, tačiau iš jų tik 30 buvo pakrikštyti Moravijos bažnyčioje. Jau vien šis faktas įstabiai byloja apie nepaprastą Zinzendorfo misionierių nuolankumą ir ekumeniškumą. Grafo bičiulis vyskupas Spangenbergas, kuris vėliau perėmė iš jo vadovavimą, rašė: „Mes niekuomet nesiveliame į ginčus su jokia denominacija ir niekuomet nemėginame į savo bažnyčią patraukti tų pagonių, kurie jau susiję su kitomis bažnyčiomis“.[15]

Moravai tolerantiškai ir pagarbiai žiūrėjo ne tik į kitus krikščionis, bet ir į pagonis bei jų valdovus. Šiuo klausimu Zinzendorfas misionieriams buvo nubrėžęs labai aiškią strategiją: „Niekada nemėginkite viešpatauti pagonims, bet verčiau nusižeminkite prieš juos ir pelnykite jų pagarbą dvasios jėga“.[16] Kraštuose, kuriuose darbavosi moravai, jų tarnavimas sulaukė aukšto įvertinimo – juos itin gerbė netgi patys tų kraštų valdovai. „Ar esate matęs mano pilį?“ – paklausė Spangenbergo Šv. Tomo salos valdytojas. „Štai ji“ – pasakė valdytojas. Tuomet parodė į moravų įsteigtą plantaciją ir pridūrė: „O štai čia – šios salos saugumo garantas. Jei čia nebūtų tos plantacijos, nesutikčiau nakvoti nė vienos nakties už forto ribų“.[17]


Šiame skyriuje nebuvo galimybės plėstis ir papasakoti apie kitas svarbias vertybes, kuriomis tikėjo ir gyveno Zinzendorfas ir moravai. Tos, kurias čia paminėjau, man pasirodė pačios ryškiausios ir greičiausiai jų kol kas labiausiai stinga šiuolaikinėje bažnyčioje. Norint, kad šių dienų misijos būtų vaisingos, bažnyčia pirmiausia turėtų siekti Šventosios Dvasios patepimo ir tarnauti jo motyvuojama.

Priklausomybė nuo Dievo pašaukimo nėra nepriklausomybė nuo kitų. Tad individualizmas bei tendencija dominuoti užgožiant kitus, nėra iš Dievo. Veikiau tai savo šlovės siekimas. Bažnyčia turėtų atgailauti ir nukryžiuoti tokias nuostatas. Aišku, kad žmogaus valios jėgomis šito padaryti neįmanoma. Kristus ir Jo kryžius yra kelias į tikrą krikščionišką bendrystę. Todėl žinia apie kryžių vėl turėtų būti prisiminta ir pamokslaujama.

Šiandien mums labai reikia „Kraujo ir žaizdų“ teologijos, kuri buvo tokia populiari moravijos bendruomenėje. Egocentriškumas gali būti nugalėtas tik kristocentriškumu. Tik tuomet, kai žmogaus „ego“ nulipa nuo sosto ir Kristus ima viešpatauti, skirtingų denominacijų ir skirtingų teologinių pažiūrų krikščionys gali sutarti ir atverti Kristų pasauliui. Susiskaldžiusios krikščionių bažnyčios gėda trukdo pagonims rimtai įsiklausyti į mūsų skelbiamą žinią. Tai pasikeis tik tuomet, kai mes išmoksime toleruoti ir mylėti tuos, kurie nėra tokie kaip mes. Moravai suprato, kad iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Dabar pats laikas tai suprasti ir mums.

[1] A. J. Lewis, „Zinzendorf the ecumenical pioneer,“ (Philadelphia: The Westminster Press, 1962), 94.

[2] John R. Weinlick, „Count Zinzendorf,“ (New York – Nashville: Abingdon Press), 21.

[3] Lewis, 27.

[4] J. E. Hutton, „A History of Moravian Church“ (London: Moravian Publication, 1909), 239.

[5] Lewis, 80.

[6] W. N. Schwarze, Transactions of the Moravian Historical Society in „History of the Text Book of the Moravian Church’ (Bethlehem, Pa., 1944), vol. xiii, 145, cited in Lewis, 80.

[7] Hutton, 392.

[8] John Greenfield, „Power from on High“ (Warsaw, Indiana, 1928), 12.

[9] Ibid., 9.

[10] Lewis, 97.

[11] Ibid., 67.

[12] Augustus C. Thompson, „Moravian Missions: Twelve Lectures“ (New York: Charles Scribner’s Sons, 1882), 281.

[13] Spangenberg, Leben Zinzendorf, tr. Jackson, 541, cited by Weinlick, 91.

[14] Lewis, 95.

[15] Ibid., 95.

[16] Ibid., 92.

[17] Hutton, op. cit., 498, cited in Lewis, 93.

Vienas komentaras apie “Grafas Zinzendorfas

  1. Donatas

    Ačiū Tau,Giedriau. Ši prakalba dar labiau ir užtvirtino,ir davė postūmį bėgti toliau ligi pilno savęs realizavimo.. Nuo ką,pirmieji tinklai-plyso.. Su antrais tinklais mes,Dievui padedant,ištraukiama visas-153 žuvis.. Tad ,visiems linkiu kantrybės,nes žirgai ruošiami karui,amen..


Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.