Ireną Veisaitę prisimenant

Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“.

Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.

Skaitykite toliau

Vienybės link

Kokia yra pagrindinė krikščionių vienybės sąlyga ir kas jai labiausiai trukdo? Į šį klausimą mėginame atsakyti, aptardami biblinį Babelės statymo naratyvą, senovinį šumerų mitą, apaštalo Pauliaus mintis ir net Mikalojaus Daukšos postilės prakalbą.

Trys? Karaliai?

Pasitelkdami Senojo Testamento pranašystes ir rabiniškos tradicijos apokrifus, romėnų istoriką Svetonijų ir persų poetą Jalaludiną Rumi, Ignotą Antiochietį ir, aišku, patį evangelistą Matą, aiškinamės Trijų karalių šventės, paplitusios krikščionijoje, ištakas. Bet svarbiausia, ką Matas savo tekstu norėjo perduoti pirmajam skaitytojui ir mums, ir ką pranašystės apie patekėjusią žvaigždę turi bendro su karo Ukrainoje pabaiga.

Ėdžios

Gyvenimas triumfuos

Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis. (Iš 2, 23-25)

[…] kūrinija bus išvaduota iš pražūties vergovės ir įgaus Dievo vaikų šlovės laisvę […] visa kūrinija iki šiol dejuoja gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, […] mes taip pat viduje dejuojame, laukdami įsūnystės […]. (Rom 8, 22-23)

Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok priimti į namus savo žmonos Marijos, nes tas, kuris joje prasidėjo, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, ir tu jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. (Mt 1, 20-21)

Šiais metais sunku džiaugtis šventėmis. Žemė, nuo pradžių paženklinta prakeiksmo, nepaliauja gėrusi nekaltą kraują. Širdis krauju srūva dėl ukrainiečių skausmo, nepažaboto tironijos smurto ir neteisybės. Dejuoju. Ir suprantu, kad ne aš vienas. Dejuoja visa Dievo kūrinija. Mintyse iškyla Izraelio vaitojimas ir šauksmas. Užgimsta neblėstanti viltis. Aimanos visuomet pasiekia dangų. Yra Tas, kuriam rūpi. Jis prisiekė Abraomui, kad ateis, nugalės priešo vartus ir laiminte palaimins. Ir pažadą ištesėjo. Išvedęs Izraelį iš vergijos, išves ir visą žmoniją.

Turiu nugalėti baimę, kaip ją nugalėjo Juozapas, imdamas Mariją. Patikėti tuo, kas neįmanoma, kaip Marija, priimdama Sūnų. Mūsų Gelbėtojas užgimė ir tapo vienu iš mūsų. Pažino skausmą ir vargą, patyrė užgaules ir pažeminimą. Atstumtas savų, kentėjo, praliejo šventą kraują ir įėmė į save visų nuodėmes, visą neteisybę. Kristų iš mirusiųjų prikėlęs Dievas vėl davė pažadą – vergovė neamžina, išlaisvinimas jau visai arti. Giliai širdyje turėdamas pirmąjį šio pažado vaisių, Šventąją Dvasią, guodžiuosi ir guodžiu tuos, kuriems reikia paguodos – gyvenimas triumfuos. Šiandien mes šaukiamės Dievo, kaip priespaudoje jo šaukėsi Izraelio vaikai. Mes kenčiame Mesijo gimdymo skausmus, kaip juos kentė Marija. Kantriai laukiame, žinodami, kad Kristus sugrįš. Tiesa laimės. Už vargus bus atlyginta tiek, kad jie visai pasimirš. O Dievo meilė, ramybė ir džiaugsmas niekada nepaliaus.

Su mūsų Gelbėtojo gimimu, mielieji!

Malonė

Man Adventas – tai nesuvokiama visus žmones apimanti Dievo malonė. Tai duoto pažado puolusiam žmogui, kad blogis bus sunaikintas, o gėris triumfuos, išsipildymas. Kiekvienas suklumpa, užsigauna, paklysta. Ir širdį sopa. Tačiau būtent tuomet mano pasididžiavimas sunyksta ir aš atsiveriu Dievo malonei. Adventas – ne apie mus, o apie Dievą, apie jo ištikimybę ir gerumą. Dievo malonės šviesoje džiaugėsi Senojo Testamento piligrimai ir Naujojo Testamento apaštalai. Ir vieni, ir kiti mums siunčia žinią, kad tai, ko labiausiai mums reikia, yra Dievo malonė. Tamsiu ir bauginančiu metu iš jos semkimės stiprybės.

Pacifizmas

Tinklalaidėje svarstau, ar pacifistinis požiūris, vienodai vertinantis abi kariaujančias puses – Ukrainą ir Rusiją, remiasi Kristaus mokslu, ar Naujasis Testamentas mokydamas apie meilę visiems, ir mūsų skriaudikams, nepakeičia Dievo, teisiančio nedorėlius, paveikslo Senajame Testamente, ar Pranciškaus kaip vyriausiojo Romos katalikų bažnyčios ganytojo laikysena karo metu teisinga ir pagrįsta Šventuoju Raštu.