Mylimojo evangelija

Naujai išversti Jono raštai – autentiškas indėlis į lietuvišką biblistiką

Mane kalbina bernardinai.lt redakcijos bendradarbis Gediminas Zelvaras.

2026 metų pradžioje Lietuvos Biblijos draugija išleido paskutinę, penktąją, Naujojo Testamento dalį – Evangeliją pagal Joną, Jono laiškus ir Apreiškimą. Kuo savita Jono teologija? Kuo be Jono raštų Naujasis Testamentas būtų kitoks? Kuo savitas apokaliptinės Jono literatūros interpretavimas? Kokiais etapais vyksta Biblijos vertimas draugijoje? Šiuo ir kitais svarbiais klausimais kalbame su Jono raštų vertėju, teologu, dr. GIEDRIUMI SAULYČIU.

Skaitykite toliau

Kalėdos pagal Mariją

Mato ir Luko evangelijose aprašyta Jėzaus prasidėjimo iš Šv. Dvasios istorija iki mūsų dienų išlieka vienu karščiausių apologetinių klausimų: ar evangelijos yra klastotė, ar iš tikrųjų Dievui nėra nieko neįmanomo. Aptardamas angelo Gabrieliaus ir mergelės Marijos pokalbį, atkreipiu dėmesį į svarbesnes sąvokas ir kaip šią istoriją kritikavo priešiški Evangelijai graikai (Celsas „Tiesos žodyje”) ir judėjai (Toseftoje ir Talmude).

Žiūrėti / Klausyti
Koks Kristus

Koks Kristus?

Korėjiečių mąstytojas Byung-Chul Hanas knygoje „Vita Contenplativa: pagyra neveiklumui“ rašo: „Be abejonių akimirkų mūsų pasivaikščiojimas virsta maršu“. Dvejoja ir didūs žmonės. Abejonės apninka ir šventuosius. Pasigilinsime, kodėl Jonas Krikštytojas, ruošęs kelią Kristui, liudijęs Jėzaus iš Nazareto didybę, juo sudvejojo.

Žiūrėti / Klausyti

Salomėja Nėris: išsižadėti ar suprasti?

Vieni yra įsitikinę, kad S. Nėris kaip sovietų koloborantė šiandien nėra verta atminimo ir siūlo jos kūrybą ignoruoti. Kiti, priešingai, pabrėžia, kad Salomėja yra viena talentingiausių, gal net pati talentingiausia lietuvių poetė. Skaitau jos eiles, apmąstau jos tragišką gyvenimo istoriją ir įsiklausydamas mėginu suprasti.

Žiūrėti / Klausyti

Irena

Giedrės Žickytės filmas „Irena“, kurį vakar su žmona žiūrėjome, man pasirodė stipresnis nei „Šuolis“. Gal todėl, kad filmo herojus brandesnis, gal todėl, kad su Irena Veisaite buvome pažįstami, bet tikriausiai dėl meistriškai režisierės kuriamų kontrastų, metaforų ir „laiko tiltų“ (skolinuosi Audriaus Stonio filmo pavadinimą) tarp anuomet ir dabar. Dveji dviejų Irenos mamų portretai, atskleidžiantys drąsias, blogio imperijų nesugniuždytas moteris, oriai pasitikusias savo likimą, tartum atskleidžia geriausia, ką subrandino mūsų tėvų ir senelių karta – tarp fašizmo ir stalinizmo girnų malta, bet nepalaužta Lietuva, kvapni duona.

Skaitykite toliau