Konferencija TĖVO NAMUOSE

KRIKŠČIONYBĖS ATEITIES VIZIJA IR KĄ TURIME DARYTI JAU ŠIANDIEN

Rugpjūčio 1 d.

Palanga, Viešbutis Gradiali, Konferencijų centras, Vanagupės g. 15


Pranešėjai

Dr. Giedrius Saulytis, Tėvo namų įvaizdis Rašte bei jo implikacijos tikėjimo bendruomenėms

Pastorė Anželika Krikštaponienė, Ekumeninė srovė ir bebaimė ateities misija

Kunigas Algirdas Akelaitis, Bažnyčia ir kenčiantis Jahvės tarnas – pranašiškoji ekleziologija

Pastorius Žilvinas Škulevičius, Dvasinės brandos link

Kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, Djakono tarnystės perspektyvos

Laurynas Jacevičius, Mylėti Dievą savo protu

Kunigas Laimonas Nedveckas, Evangelija Lietuvos kaime

Registruotis→

Gailestingumas prie Avių vartų

Luošio išgydymas, aprašytas Evangelijos pagal Joną 5 skyriuje, atskleidžia, kad Kristus daro gera, nes yra geras. Jo gailestingumo dovanos pasiekia ne tik tikinčius, bet ir netikinčius, idant tikėjimą pažadintų ar pagilintų. Kristui žmogus visuomet svarbesnis už raidę. Šventojo Rašto prasmė atsiveria tik per Jėzaus Kristaus asmenį, o be jo lieka painiu ir gniuždančiu potvarkių rinkiniu.

Žiūrėti / Klausyti→

Malonės Dvasia

Martyno Liuterio mintys apie Šventąją Dvasią

Privalome atpažinti Šventąją Dvasią tokią, kokią Ją sielos akims parodo Kristus. Turime patikėti, kad Ji yra malonės bei paguodos, o ne rūstybės ir baimės Dvasia, kad per Ją atskleidžiama Dievo pilnatvė rodo ne ką kita, tik malonę. Tėvas siekia mus paguosti, todėl siunčia Šventąją Dvasią, mus guodžia Sūnus, nes meldžia Tėvą Ją atsiųsti, pati Šventoji Dvasia taip pat yra guodėja. Čia nebelieka vietos baimei, gąsdinimui ir rūstybei, krikščionims lieka džiaugsmingas juokas ir saldi paguoda danguje bei žemėje. Kodėl visa tai gauname? Jis atskleidžia priežastį: čia, žemėje, jus ir taip turite pakankamai jus plakančių, gąsdinančių, kankinančių ir kariančių.

Būtina mokyti apie Šventąją Dvasią, kodėl ji vadinama Guodėja, kokia Jos prigimtis, charakteris ir tarnystė. Dieve Ji nedaloma dieviška esybė kartu su Tėvu ir Sūnumi. Mums ji yra Guodėja, kuri liūdną širdį pripildo laimės ir džiaugsmo, ragina visada būti geros nuotaikos, nes mūsų nuodėmės atleistos, mirtis praryta, dangus atidarytas, o Dievas mums šypsosi. Kiekvienas tai suvokiantis jau yra laimėjęs pergalę ir Dieve atras tik gryną paguodą, džiaugsmą danguje bei žemėje.

Martynas Liuteris, Kasdien Tave garbinsiu. Fundatio Pietatis, 2017, p. 217.

Tikėjimo riteris

Tikėjimo riteriu gali būti bet kuris iš mūsų

Gedimino Zelvaro ir mano pokalbis apie Abraomo tikėjimo kelią, Soreno Kierkegardo įžvalgas, Pauliaus ir Jokūbo “prieštarą”, sąsajas tarp Abraomo ir Marijos tikėjimo ir ką tai reiškia mums.

Su Giedriumi, mano laimei, tenka kalbėtis ir bendrauti pastaruosius 3 metus gana intensyviai, nors pažįstami esame kokius 12 metų. Džiaugiuosi šia draugyste, kuri užgimė kartu gilinantis į Dievo slėpinius bei kitas teologines-filosofines temas. Mąstantis pokalbis, pagimdęs draugystę. Mokinio ir mokytojo santykis, kuriame pastarasis pirmiausiai remiasi ne moralizuodamas, gąsdindamas, globėjiškai užgoždamas, bet įsiklausydamas ir kartu leisdamasis į kelionę. Kelionę, kuri yra abraomiškai konkreti tikėjimo kelionė, kurioje nepavyks apsiriboti skambiomis frazėmis, bet teks paaukoti sau brangius dalykus dėlei To, kuris pirmas pamilo.

Skaitykite toliau

Palaiminti, kurie tiki nematę

GILINAMĖS Į EVANGELIJĄ PAGAL JONĄ (4 sk.)
Neįmanoma kristi tiek žemai, kad Dievo meilė nepasiektų. Ji nusileidžia tiek, kiek žemai esame puolę, apglėbia, pakelia ir perkeičia. Tereikia trokšti ir jai atsiverti. Ieškančiam išgydymo, Jėzus sako: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite”. Visgi brandus tikėjimas remiasi ne į stebuklus, o į mylintį, nors ir neregimą Kristų: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!”

Žiūrėti / Klausyti→

Gražiausias pasaulis

Pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III)

Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

Skaitykite toliau

Dvasinis ir kritinis mąstymas

GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (II)

Mąstymas yra ryškiausia mūsų vidinio gyvenimo išraiška. Gyventi su Šventąja Dvasia, reiškia, priimant Dvasios-Parakleto patarimus, mokytis mąstyti dvasiškai. Tinklalaidėje aptariami du požiūrio taškai: 1) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo priešybė; ir 2) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo dalis.

Dvasinis ir kritinis mąstymas

Žiūrėti / Klausyti→

Blogio problema

Blogio prigimtis ir kilmė

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II)

Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Skaitykite toliau

Šventoji Dvasia Evangelijoje ir mūsų gyvenime

GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (I)

Dvasios vėjas

Šventosios Dvasios pripildymas, o gal geriau būtų sakyti, apglėbimas paliečia ir visą žmogaus esybę. Tuomet mano vidinis Aš susitinka su tikru, mane mylinčiu ir iki galo pažįstančiu Dievo Tu. Aš atsiveriu Dievui, o jis man apreiškia save. Tai naujos kokybės santykis. Dievas nebėra vien iš tikėjimo doktrinų sudarytas aukščiausias objektas, o tikrasis Gyvenimas. Pasitelkiant Martino Buberio mintį: „Tai virsta Tu. Ir Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į šį santykį neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys.“

Žiūrėti / Klausyti→

Blogis

Blogio problema Augustino raštuose (I)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Skaitykite toliau
Prisikėlimas

Prisikėlimas – mitas ar istorinis faktas?

Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos  (Jn 1,14).

Skaitykite toliau