Reformacijos paradigmą mėginame suvokti, sugretindami judėjų poegzilinės kartos Shivat Tziyon – sugrįžimo į Sioną periodą (VI a. pr. Kr.) ir XVI a. Reformacijos pradžią Europoje. Ypatingo dėmesio sulaukia Ezros ir M. Lutherio pastangos perduoti Šventojo Rašto prasmę paprastiems žmonėms suprantama kalba.
Apie dvi žmogaus būsenas – „šalia kelio“ ir „kelyje“.
Palyginę judėjų ir krikščionių tradicijas atrandame ne vieną panašumą. Religinės tradicijos neišvengiamos, tačiau jos yra ribotos ir niekada neturėtų užimti Dievo vietos. Žmogų pašventina Dievas, o ne vienos ar kitos tradicijos laikymasis.
Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.
Konferencijos tema bus gvildenama dviem pjūviais: bibliniu ir estetiniu, teologiniu ir meniniu. Tėvas savo namuose ieško žmogaus. Ne tarno, ne šventojo ar angelo, bet žmogaus. Paradoksalu, bet krikščionių tapatumas yra iš dalies praradęs žmogiškumo aspektą. Evangeliją skelbiame taip, tartum priklausytume aukštesnei rasei, tartum patys nebūtume klystantys, nusidedantys žmonės. Todėl visų pirma turime leistis Tėvo surandami. Nebegalime slėptis prisidengdami kaip Adomas ir Ieva figos lapais – savo pasiekimais, titulais, susikurtu, tačiau tikrovės neatitinkančiu visažinystės ir neklystamumo paveikslu. Tik būdami savimi, tapę tikrais žmonėmis pasieksime kitus, kurie galbūt kol kas kaip sūnus palaidūnas gyvena tolimame krašte, bet ilgisi Dievo namų ir yra pasirengę į juos sugrįžti.
„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Šiuos poeto žodžius skolinuosi apaštalui Pauliui apibūdinti. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristumi. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamokyti mus.
Dievo žodis į žemę ateina apsivilkęs kūnu: Šv. Raštas užrašytas daugelio autorių skirtingais laikmečiais ir, žiūrint žanro, yra labai skirtingas. Neretai pabrėžiama, kad Biblija yra Dievo žodis (ir taip yra iš tikrųjų), tačiau sykiu dedama labai mažai pastangų Dievo mintims išsiaiškinti. Skirtingų literatūrinių žanrų, kaip antai, kronikų, pranašysčių, apokaliptinio, epistolinio ir kitų sumetimas į vieną krūvą, neatsižvelgiant į kultūrinį ir istorinį kontekstą, kiša koją, mėginant suprasti, ką Dievas nori pasakyti. Epistolos sudaro nemažą NT dalį ir teologine prasme yra ypač reikšmingos. Paskaitoje mėginame įsižiūrėti į Dievo žodžio kūną, – papirusus ir pergamentus, – nes juose įrėžtos žymės tarsi Kristaus stigmos apreiškia, koks yra Dievas.
„Samprotauti apie mirtį iš anksto – neabejotinai naudinga. Kas moko žmones mirti, moko juos gyventi“ – Michel de Montaigne.
Žvelgiame į mūsų dangiškojo Tėvo paveikslą.
Siekiantiems gyventi be veidmainystės raugo.
Apie tai, kas mus žlugdo labiausiai.
Paskaita turėtų padėti norintiems skaityti ir suprasti gražiausią Šventojo Rašto knygą, semtis malonės, tikėjimo ir išminties iš neišsenkančių mylimojo Jėzaus mokinio minties šaltinių.
Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“ Ivanas Karamazovas rūstauja dėl to, kad Dievas nesustabdo blogio. Jis negali suprasti, kodėl, jei Dievas yra, turi kentėti ir mirti nekalti vaikai. Laidoje mėginame atsakyti į šį nelengvą Ivano (ir daugelio kitų, svarstančių kaip jis) klausimą.
„Ar galima tikėti Dievą po Bučos ir Mariupolio?“ – klausia politikos apžvalgininkas Igoris Eidmanas ir atsako: „Manau, kad ne. Su didele širdgėla žiūrėdamas į Bučos aukas, vis dėlto drįstu atsakyti, kad, taip, tikėti Dievą net ir po Bučos galime. Laidoje sužinosite, kodėl.
Susipažįstame su Luku, aptariame savitus jo evangelijos bruožus, įsimintinus palyginimus ir kitų evangelistų nepapasakotus epizodus. Apžvelgiame Apaštalų darbų knygos turinį, atkreipdami dėmesį į ypatingą Šventosios Dvasios reikšmę ankstyvojoje Kristaus bendrijoje ir dinaminį pastarosios pobūdį.