Tikėjimo riteris

Tikėjimo riteriu gali būti bet kuris iš mūsų

Gedimino Zelvaro ir mano pokalbis apie Abraomo tikėjimo kelią, Soreno Kierkegardo įžvalgas, Pauliaus ir Jokūbo “prieštarą”, sąsajas tarp Abraomo ir Marijos tikėjimo ir ką tai reiškia mums.

Su Giedriumi, mano laimei, tenka kalbėtis ir bendrauti pastaruosius 3 metus gana intensyviai, nors pažįstami esame kokius 12 metų. Džiaugiuosi šia draugyste, kuri užgimė kartu gilinantis į Dievo slėpinius bei kitas teologines-filosofines temas. Mąstantis pokalbis, pagimdęs draugystę. Mokinio ir mokytojo santykis, kuriame pastarasis pirmiausiai remiasi ne moralizuodamas, gąsdindamas, globėjiškai užgoždamas, bet įsiklausydamas ir kartu leisdamasis į kelionę. Kelionę, kuri yra abraomiškai konkreti tikėjimo kelionė, kurioje nepavyks apsiriboti skambiomis frazėmis, bet teks paaukoti sau brangius dalykus dėlei To, kuris pirmas pamilo.

Skaitykite toliau

Palaiminti, kurie tiki nematę

GILINAMĖS Į EVANGELIJĄ PAGAL JONĄ (4 sk.)
Neįmanoma kristi tiek žemai, kad Dievo meilė nepasiektų. Ji nusileidžia tiek, kiek žemai esame puolę, apglėbia, pakelia ir perkeičia. Tereikia trokšti ir jai atsiverti. Ieškančiam išgydymo, Jėzus sako: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite”. Visgi brandus tikėjimas remiasi ne į stebuklus, o į mylintį, nors ir neregimą Kristų: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!”

Žiūrėti / Klausyti→

Gražiausias pasaulis

Pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III)

Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

Skaitykite toliau

Dvasinis ir kritinis mąstymas

GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (II)

Mąstymas yra ryškiausia mūsų vidinio gyvenimo išraiška. Gyventi su Šventąja Dvasia, reiškia, priimant Dvasios-Parakleto patarimus, mokytis mąstyti dvasiškai. Tinklalaidėje aptariami du požiūrio taškai: 1) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo priešybė; ir 2) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo dalis.

Dvasinis ir kritinis mąstymas

Žiūrėti / Klausyti→

Blogio problema

Blogio prigimtis ir kilmė

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II)

Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Skaitykite toliau

Šventoji Dvasia Evangelijoje ir mūsų gyvenime

GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (I)

Dvasios vėjas

Šventosios Dvasios pripildymas, o gal geriau būtų sakyti, apglėbimas paliečia ir visą žmogaus esybę. Tuomet mano vidinis Aš susitinka su tikru, mane mylinčiu ir iki galo pažįstančiu Dievo Tu. Aš atsiveriu Dievui, o jis man apreiškia save. Tai naujos kokybės santykis. Dievas nebėra vien iš tikėjimo doktrinų sudarytas aukščiausias objektas, o tikrasis Gyvenimas. Pasitelkiant Martino Buberio mintį: „Tai virsta Tu. Ir Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į šį santykį neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys.“

Žiūrėti / Klausyti→

Blogis

Blogio problema Augustino raštuose (I)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Skaitykite toliau
Prisikėlimas

Prisikėlimas – mitas ar istorinis faktas?

Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos  (Jn 1,14).

Skaitykite toliau
Žvelgti į kryžių

Žvelgti į Kryžių

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo (Lk 23, 35). Nemažai žmonių žiūrėjo į Kryžių. Tačiau reagavo skirtingai. Didžiajai daliai stebėtojų Nukryžiuotasis buvo vertas patyčių, užgauliojimo ir pasmerkimo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 36-37). Dar galime suprasti, kai iš Pasmerktojo tyčiojasi imperinės Romos galios vykdytojai, linkę į smurtą ir ieškantys, kaip pralobti, – jie dalinsis Nukryžiuotojo rūbus ir mes burtą dėl jo tunikos. Tačiau Dievo tautos seniūnų aklumas ir pagiežingas pyktis šokiruoja. Regis, Jėzus iš tiesų jiems trukdė gyventi, jaukė rezgamą sukilimo prieš romėnus planą. Seniūnai galvojo, kad pasekę šiuo Jėzumi, niekuomet netaps nepriklausomais ir galingais. Jėzaus mokslas skiepijo meilę, net priešams, skatino nuolankumą ir pasitikėjimą ne savo, o Dievo galia. Tikėjimas reikalavo atvirumo bei drąsos pripažinti savo nuodėmingumą ir išsižadėti veidmainystės. Tačiau didžiūnams atsiversti buvo nenaudinga: mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų (Jn 11, 50). Šis Žmogus iš tiesų mirs ir ne tik už tautą – už visus žmones. Taip pat už tave ir mane, idant amžinai gyventume.

Skaitykite toliau

Koronavirusas – Dievo koronė?

Paredaguotas tiesioginės transliacijos įrašas.

Krikščionių nuolat klausia: „Jei Dievas, kuriuo jūs tikite, iš tikrųjų yra, tuomet kodėl pasaulyje tiek blogio?“ Šiandien mes esame sparčiai plintančios epidemijos, nusinešančios daugybę gyvybių, liudytojai. Nedvejotinai, ji – blogis. Tačiau jei taip, kaip šį blogį vertinti? Video tinklalaidėje šis klausimas apmąstomas teologiniu ir egzistenciniu aspektais.

Klausyti audio→