Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Skaitykite toliau

Tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo

Tikintysis, kurio pašaukime stinga brandos linkui vedančios kaitos, lieka įsitvirtinęs savo sustabarėjusioje „tiesoje“. Kartą kuo nors įsitikinęs, jis nesugeba modifikuoti savo įsitikinimų per visą gyvenimą. Gyvąją Dievo tiesą toks asmuo paverčia negyva formule ir pamiršta, kad tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo. Sustingusią ir nebegaivinančią tiesą, kuriai leido užvaldyti savo protą bei širdį, jis trokšta primesti ir kitiems. Kas nedrįsta atvirai ir geranoriškai pažvelgti į kitų išpažįstamą tiesą, tas lengvai tampa savo paties ribotumo auka.

Skaitykite toliau

Kvietimas į Tėvo namus

Tapytojai renkasi į plenerus. Rašytojai – į kūrybinio rašymo sesijas. Ir tiems, kam rūpi Dievo žodžio sklaida, reikėtų sekti jų pėdomis. Teologinėse dirbtuvėse gimsta ne tik naujos kūrybinės perspektyvos, bet aštrinamas vidinis žvilgsnis, lavėja dvasinė klausa. Kristaus kaimenei svarbu sekti Geruoju Ganytu ir išskirti jo balsą iš visų kitų. Sunku susigaudyti triukšme, kuriame kiekvienas tvirtina, kad jo artikuliuojama žinia iš Dievo. Todėl pranašų žodžius apaštalas Paulius ragina pasverti (1 Kor 14, 29; 1 Tes 5, 21). Įsimintiną Jėzaus posakį „kas turi ausis, teklauso“ kartoja visi sinoptinių evangelijų autoriai (Mt 11, 15; Mk 4, 9; Lk 8, 8 ir kt.). Jis skamba ir Jono laiškuose Azijos bažnyčioms (Apr 2, 7 ir kt.). O mes, ar mes girdime, ką Dvasia kalba bažnyčioms? Ar Dievo žodžio šviesoje pasveriame prieštaringas žinias, idant būtume tikri, kad darome tai, ko Dievas šiandien laukia iš mūsų?

Skaitykite toliau

Konferencija Tėvo namuose

Pranešėjai ir temos

Romualdas Dulskis, habilituotas teologijos daktaras, kunigas, religijotyrininkas, ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys, Akademinės krikščionybės ir religijų dialogo instituto direktorius
Autentiška metakonfesinė krikščionio tapatybė – kelias į communio sanctorum

Giedrius Saulytis, teologijos daktaras, Šventojo Rašto vertėjas, ilgametis Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis vadovas
Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Saulius Karosas, Miesto bažnyčios pastorius, Pasaulinės lyderystės konferencijos Lietuvoje iniciatorius ir valdybos narys
Palaiminti taikdariai

Anželika Krikštaponienė, Bažnyčios Tiesos žodis pastorė, ekumeninės grupės Šiauliuose narė, pastoracinio tinklaraščio ramioslankos.lt autorė
Kelyje į gilesnę bendrystę Kristuje

Gintaras Sungaila, Vilniaus ortodoksų Dievo Motinos ėmimo į dangų katedros vikaras, VDU filosofijos katedros doktorantas
Trys ekumenizmo tipai

Registruotis →

Su Sekminėmis Tėvo namuose!

Tai Dvasia teikia gyvenimą, o iš kūno jokios naudos (Jn 6, 63).

Jei kalbame apie Dievo pažinimą, jo garbinimą ir tarnystę jam, mūsų prigimtis neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, koks esi: jaunas ar senas, vyras ar moteris, religingas (apipjaustytas) ar nereligingas (neapipjaustytas), stiprus ar silpnas, brangiai apsirengęs ar skurdžiai (šį sąrašą galima tęsti). Tuščia pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, net pačiu stipriausiu ar kilmingiausiu. Psalmininkas teisus sakydamas: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Ps 146, 3-4). Jam antrina ir Paulius, tvirtindamas, kad mes „tarnaujame Dievui dvasia, giriamės Jėzumi Kristumi ir nesikliaujame kūnu“ (Fil 3, 3).

Skaitykite toliau
Prisikėlimas

Pascha

Kristus Prisikėlė! Prikėlė ir mus iš kapo gilybių! Man gražiausio Velykų ryto skaitinio – Melitono Sardiečio „Apie Paschą“ – ištrauka:

Štai jis yra mūsų išganymo Pascha.

Štai jis yra daugybėje daugybę ištvėręs.

Štai jis yra Abelyje nužudytas,

Izaoke surištas,

Jokūbe ištremtas,

Juozape parduotas,

Mozėje išmestas,

avinėlyje paaukotas,

Skaitykite toliau
Kryžiaus vienatvė ir gėda

Kryžiaus vienatvė ir gėda

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Skaitykite toliau

Novatorius Paulius

APIE APAŠTALĄ PAULIŲ IR JO LAIŠKUS KALBAMĖS SU BERNARDINAI.LT REDAKTORIUMI SIMONU BENDŽIUMI

„Tik turėdamas puikų išsilavinimą Paulius galėjo tapti tinkamu Dievo įrankiu, gelbstint įvairių tautų, pasklidusių po visą Romos imperiją, žmones. Jo apsiskaitymas nebuvo kliūtis Šventajai Dvasiai veikti, priešingai – priemonė pasiekti tuos, kuriems iš Galilėjos kilusių Jėzaus apaštalų evangelija nebūtų suprantama.“

Skaitykite toliau

Apaštalo Pauliaus laiškuose – ir didinga teologija, ir kandi ironija

Pokalbis su bernardinai.lt redaktoriumi Simonu Bendžiumi apie naują Naują ekumeninį vertimą, jo virtuvę, joje triūsiančius žmones ir kai kuriuos naujus dangiškos manos prieskonius

Paulius, Kristaus Jėzaus vergas, pašauktas apaštalas, skirtas [skelbti] Dievo Evangeliją, kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus šventuosiuose raštuose“ (Rom 1, 1–2). Šitaip prasideda lietuviškai naujai išversti apaštalo Pauliaus raštai – konkrečiai, Laiškas romiečiams. Bent kiek akylesnis skaitytojas jau šiame pačiame pirmame sakinyje iškart pastebės vieną „naujovę“: dabartiniame, plačiausiai paplitusiame, kun. Česlovo Kavaliausko vertime vartojamas žodis „tarnas“. O štai čia Paulius save vadina Jėzaus „vergu“. Kur kas stipresnis posakis! Ką tuo norima pasakyti?

Skaitykite toliau