Tiesa

Tiesa yra vienas skaisčiausiai žėrinčių deimantų Kristaus karūnoje. Kristumi sekame tiek, kiek atsiveriame tiesai, kiek ją branginame ir pagal ją gyvename. Geroji naujiena ta, kad tiesa pranoksta žemišką lygmenį, panaikindama bet kokį žmonių susipriešinimą rasiniu, tautiniu, religiniu, socialiniu, lyties ir kitais aspektais. Kristaus karalystėje gyvena žmonės iš visų tautų, iš įvairiausių religijų, iš visokių politinių partijų, nes ją įkūnija ne išoriniai bruožai ar formos, o vidinės intencijos ir nuostatos.

Antitezės

Ar Kristaus skelbta Evangelija neprieštarauja apaštalo Pauliaus laiškams? Darbai apspręs amžinąjį žmonių likimą? Ar vis dėlto tikėjimas? Epizode svarstoma, kaip elgtis ir ko neturėtume daryti, susidūrę su Šventojo Rašto antitezėmis.

Kitokios svarstyklės

Žmonės siekia kuo aukštesnio visuomeninio statuso, nes jis padeda susikurti gerbūvį, pelno pagarbą ir suteikia įvairių privilegijų. „Kur dirbi? Kokias pareigas užimi?“ – girdime. O koks esi viduje mažai kam rūpi. Tačiau Dievo svarstyklės kitokios. Dievas pasveria širdį, ne tik darbus.

Knygos

Biblijos autoriai, priešingai nei dažnai galvojama, buvo apsiskaitę. Dievo įkvėptam žodžiui peno teikė tekstai, kuriuos laikome neįkvėptais. Panašiai ir krikščionio gyvenime perskaitytos knygos tampa lobynu, kuriuo naudojasi žmones ugdanti Tiesos Dvasia.

Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Skaitykite toliau

Tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo

Tikintysis, kurio pašaukime stinga brandos linkui vedančios kaitos, lieka įsitvirtinęs savo sustabarėjusioje „tiesoje“. Kartą kuo nors įsitikinęs, jis nesugeba modifikuoti savo įsitikinimų per visą gyvenimą. Gyvąją Dievo tiesą toks asmuo paverčia negyva formule ir pamiršta, kad tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo. Sustingusią ir nebegaivinančią tiesą, kuriai leido užvaldyti savo protą bei širdį, jis trokšta primesti ir kitiems. Kas nedrįsta atvirai ir geranoriškai pažvelgti į kitų išpažįstamą tiesą, tas lengvai tampa savo paties ribotumo auka.

Skaitykite toliau