Aptariame teologinį „trūkio“ požiūrį ir stengiamės suvokti, kaip šis dvasinis principas veikia žmogaus, bendruomenės, kultūros gyvenime.
Trūkis
Parašykite komentarą
Ireną Veisaitę prisimenant
Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“.
Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.
Skaitykite toliauKodėl reikėjo naujo Šventraščio vertimo?
Keli epizodai iš naujos knygos “Naujasis Testamentas | Evangelija pagal Matą | Evangelija pagal Morkų” pristatymo, kurį Zoom platformoje organizavo sielovada.de.
Vienybės link
Kokia yra pagrindinė krikščionių vienybės sąlyga ir kas jai labiausiai trukdo? Į šį klausimą mėginame atsakyti, aptardami biblinį Babelės statymo naratyvą, senovinį šumerų mitą, apaštalo Pauliaus mintis ir net Mikalojaus Daukšos postilės prakalbą.
Trys? Karaliai?
Pasitelkdami Senojo Testamento pranašystes ir rabiniškos tradicijos apokrifus, romėnų istoriką Svetonijų ir persų poetą Jalaludiną Rumi, Ignotą Antiochietį ir, aišku, patį evangelistą Matą, aiškinamės Trijų karalių šventės, paplitusios krikščionijoje, ištakas. Bet svarbiausia, ką Matas savo tekstu norėjo perduoti pirmajam skaitytojui ir mums, ir ką pranašystės apie patekėjusią žvaigždę turi bendro su karo Ukrainoje pabaiga.
Ką reiškia Dievo teisumas?
Ar tai Įstatymo laikymasis? Išankstinis malonės veikimas? Vidinis etosas? Teisybė? Ką reiškia mįslingi apaštalo žodžiai: „iš tikėjimo į tikėjimą“? Aiškinamės (nepaviršutiniškai) kertines Pauliaus evangelijos sąvokas.
Kur gimė Jėzus?
Ar iš tikrųjų Jėzus gimė tvarte, buvusiame šalia užeigos? Ir kodėl mums tai turėtų rūpėti?
Gyvenimas triumfuos
Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis. (Iš 2, 23-25)
[…] kūrinija bus išvaduota iš pražūties vergovės ir įgaus Dievo vaikų šlovės laisvę […] visa kūrinija iki šiol dejuoja gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, […] mes taip pat viduje dejuojame, laukdami įsūnystės […]. (Rom 8, 22-23)
Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok priimti į namus savo žmonos Marijos, nes tas, kuris joje prasidėjo, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, ir tu jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. (Mt 1, 20-21)
Šiais metais sunku džiaugtis šventėmis. Žemė, nuo pradžių paženklinta prakeiksmo, nepaliauja gėrusi nekaltą kraują. Širdis krauju srūva dėl ukrainiečių skausmo, nepažaboto tironijos smurto ir neteisybės. Dejuoju. Ir suprantu, kad ne aš vienas. Dejuoja visa Dievo kūrinija. Mintyse iškyla Izraelio vaitojimas ir šauksmas. Užgimsta neblėstanti viltis. Aimanos visuomet pasiekia dangų. Yra Tas, kuriam rūpi. Jis prisiekė Abraomui, kad ateis, nugalės priešo vartus ir laiminte palaimins. Ir pažadą ištesėjo. Išvedęs Izraelį iš vergijos, išves ir visą žmoniją.
Turiu nugalėti baimę, kaip ją nugalėjo Juozapas, imdamas Mariją. Patikėti tuo, kas neįmanoma, kaip Marija, priimdama Sūnų. Mūsų Gelbėtojas užgimė ir tapo vienu iš mūsų. Pažino skausmą ir vargą, patyrė užgaules ir pažeminimą. Atstumtas savų, kentėjo, praliejo šventą kraują ir įėmė į save visų nuodėmes, visą neteisybę. Kristų iš mirusiųjų prikėlęs Dievas vėl davė pažadą – vergovė neamžina, išlaisvinimas jau visai arti. Giliai širdyje turėdamas pirmąjį šio pažado vaisių, Šventąją Dvasią, guodžiuosi ir guodžiu tuos, kuriems reikia paguodos – gyvenimas triumfuos. Šiandien mes šaukiamės Dievo, kaip priespaudoje jo šaukėsi Izraelio vaikai. Mes kenčiame Mesijo gimdymo skausmus, kaip juos kentė Marija. Kantriai laukiame, žinodami, kad Kristus sugrįš. Tiesa laimės. Už vargus bus atlyginta tiek, kad jie visai pasimirš. O Dievo meilė, ramybė ir džiaugsmas niekada nepaliaus.
Su mūsų Gelbėtojo gimimu, mielieji!
Meilė
Adventinė refleksija apie Kristaus priesaką – mylėti.
Malonė
Man Adventas – tai nesuvokiama visus žmones apimanti Dievo malonė. Tai duoto pažado puolusiam žmogui, kad blogis bus sunaikintas, o gėris triumfuos, išsipildymas. Kiekvienas suklumpa, užsigauna, paklysta. Ir širdį sopa. Tačiau būtent tuomet mano pasididžiavimas sunyksta ir aš atsiveriu Dievo malonei. Adventas – ne apie mus, o apie Dievą, apie jo ištikimybę ir gerumą. Dievo malonės šviesoje džiaugėsi Senojo Testamento piligrimai ir Naujojo Testamento apaštalai. Ir vieni, ir kiti mums siunčia žinią, kad tai, ko labiausiai mums reikia, yra Dievo malonė. Tamsiu ir bauginančiu metu iš jos semkimės stiprybės.
Apie laikus
Adventinė refleksija apie metų laikus žmogaus, bendruomenės ir tautos gyvenime.
Kerštas
Kas narsų Dievo tautos karžygį pavertė klastingu išdaviku? Šį kartą aptariu įsimintiną karaliaus Dovydo sūnėno portretą.
Neatleidimas
Pasitelkdamas Abšolomo gyvenimo istoriją, mąstau apie karčius vaisius, kuriuos žmogaus gyvenime subrandina neatleidimas.
Pacifizmas
Tinklalaidėje svarstau, ar pacifistinis požiūris, vienodai vertinantis abi kariaujančias puses – Ukrainą ir Rusiją, remiasi Kristaus mokslu, ar Naujasis Testamentas mokydamas apie meilę visiems, ir mūsų skriaudikams, nepakeičia Dievo, teisiančio nedorėlius, paveikslo Senajame Testamente, ar Pranciškaus kaip vyriausiojo Romos katalikų bažnyčios ganytojo laikysena karo metu teisinga ir pagrįsta Šventuoju Raštu.
Kur du trys susirinkę mano vardu (II)
Antroje pokalbio Liudvigsburge su Karoliu Genučiu dalyje – apie santykį su kitaip tikinčiu, krizes ir Tvaną, blogus ir gerus pamokslus, Pauliaus laiškų vertimą ir ne tik.