Tikiu tikra meile. Ir netikiu mirtimi.

Aleksejaus Navalno, Putino įsakymu nužudyto kolonijoje „Poliarinis vilkas“ 2024 m. vasario 16 (15?) d., mintys, surinktos iš jo pasisakymų, žinučių ir laiškų.

Nepasiduokit. Nereikia, negalima pasiduoti. Jeigu tai įvyko, jei jau nusprendė mane nužudyti, tuomet reiškia, kad esame nepaprastai stiprūs. Reikia panaudoti šią jėgą. Nepasiduoti. Atsiminti, kad mes didelė jėga, esanti po šių blogų bahurų jungu tik todėl, kad niekaip nesuvokiam, kokie stiprūs iš tiesų esame. Visa, ko reikia blogio triumfui – tai gerų žmonių neveiklumas. Todėl negalime neveikti.

Aš net nemėginsiu tradiciškai rašyti: „neliūdėkite ir nenuleiskite rankų“. Na gerai, paliūdėkite truputį, o po to prisiminkite, kad turime vieną šalį, kur begyventume. Ir kova už ją – ne sprintas, o ilgas ir sunku maratonas.

Puikiai suprantu, kad, aš, kaip ir daugelis politinių kalinių, sėdėsiu visą likusį gyvenimą. Sėdėjimo iki gyvos galvos laiką apspręs arba mano gyvenimo, arba šio režimo trukmė. Nuosprendžio [skirtų metų] skaičius ne dėl manęs, o dėl jūsų. Jus, ne mane, nori išgąsdinti ir atimti ryžtą priešintis. Jus verčia be kovos atiduoti savo Rusiją išdavikų, vagių ir niekšų gaujai, užgrobusiai valdžią. Putinas neturi pasiekti savo tikslo. Nepraraskite ryžto priešintis.

Net jeigu jūs likote vienas – jūs tas, prie kurio galima prisijungti. Jūs esate pamatas judėjimo prieš karą ir mirtį. Jūs – svarbiausias žmogus visoje žemėje.

Aš tikiu, kad mes gyvename nedeterminuotoje visatoje ir turime laisvą valią. Tikiu, kad šioje visatoje nesame vieni. Tikiu, kad mūsų darbai ir poelgiai bus įvertinti. Tikiu tikra meile. Tikiu, kad Rusija bus laiminga ir laisva. Ir netikiu mirtimi. Neutraliteto, „apolitiškumo“, nusišalinimo, pridengiančių  tinginystę, bailumą ir niekšybę, veidmainystė – pagrindinė priežastis, kodėl saujelė gerai organizuotų piktadarių spaudė milijonus žmonių per visą žmonijos istoriją.

Taip, kurį laiką bus sunku ir niūru. Bet tie, kurie tempia Rusiją atgal, žiūrint iš istorinės perspektyvos yra pasmerkti.

Kas turi tiesą – tas laimės. Ir tai labai svarbu. Ir nepaisant to, kad mūsų šalis pastatyta ant neteisybės, ir mes tai patyrėme, matome, kad tuo pačiu metu milijonai žmonių trokšta tiesos. Jie nori pasiekti tiesą ir anksčiau ar vėliau ją pasieks. Jie bus pasotinti.

Negalima nusiminti, kad ir kaip sunku būtų. Ateis diena, kai blogis bus nugalėtas ir žmonės su pašaipa sakys: „Mirtie, kur tavo geluonis? Pragare, kur tavo pergalė?“

Nėra nieko gėdingo tame, jei kas renkasi saugiausią būdą priešintis. Gėda nieko nedaryti. Gėda leistis įbauginamam.

Reikia kovoti ne tiek su tuo, kad Rusija nelaisva, bet su tuo, kad ji apskritai nelaiminga. Mes viską turime, ir visgi mes kažkokia nelaiminga šalis. Atsiverskite rusų literatūrą, didžiąją rusų literatūrą, ir būsite nustebinti – Dieve mano, vien nelaimių ir kentėjimų aprašymai. Mes labai nelaiminga šalis. Mes apsupti nelaimių ir niekaip negalime iš jų ištrūkti. Be abejo norisi, todėl ir siūlau pakeisti lozungą – neužtenka, kad Rusija būtų laisva, Rusijai reikia būti laiminga. Rusija bus laiminga.

Nesiilgėkite. Nebaisiai. Nestipriai. Visai. Niekaip nesiilgėkite ir neleiskite savo artimiesiems jūsų ilgėtis. Būkite gerais, sąžiningais žmonėmis, ir kitais metais pasistenkite tapti šiek tiek geresniais ir labiau sąžiningais. Sau būtent šito ir linkiu. Nesirkite, saugokite save.

Tiesa mūsų pusėje. Likite laisvi.