Temos Archyvai: Trupiniai

Gailestingojo samariečio istorija (parašyta pagal šios dienos realijas)

Komentarų: 2

Vienas žmogus nusprendė išsilaisvinti iš jį pavergusio ir jo šeimą bei visą giminę ilgus metus žiauriai išnaudojusio plėšikaujančio kaimyno rankų. Tačiau pastarasis, supratęs, kad praras didelį savo pajamų šaltinį, patykojo ir užpuolęs jį stipriai sumušė.

Keliu, kuriame gulėjo kraujuojantis žmogelis, ėjo vienas jo kaimynas. Jis, nelaimėliui padavęs terbą su riekele duonos, pasiteisino, kad daugiau, deja niekuo negalįs padėti ir tikrai nemėtys akmenų į plėšiko daržą, nes antraip anas ateisi į jo paties namus ir taip pat apiplėš. Tai pasakęs, jis nuėjo.

Skaitykite toliau →

Dievo artuma

Parašykite komentarą

Kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų tuos, kurie pavaldūs Įstatymui, ir mus įvaikintų. […] Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo (Gal 4, 4-5; Iz 9, 5-6).

Skaitykite toliau →

Nesiginanti širdis

Kokia širdis gali apsaugoti save? Ji nebūtų širdis, jei turėtų šarvus ir kevalą, nebūtų širdis, jei galvotų apie kažką kita tada, kai su džiaugsmu dalydama, beginklė, atlapa pasitinka artėjantį srautą ir dovanoja gyvastį iš savo pačios neišsemiamų gyvybės atsargų. […] Širdis ir gyvenimas, širdis ir šaltinis, širdis ir gimimas yra viena: kada širdis turės laiko galvoti apie kovą ir gynybą? Ursas Von Balthasaras

Apie pradedančiųjų uolumą

Nors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas

Suvokti Viešpaties kančią

Aš taip norėjau būti su Marija Magdaliete ir kitais mylinčiais Kristų ir todėl troškau regėti savo akimis mūsų Viešpaties kančią, idant geriau ją suvokčiau. […] Iš tiesų tai didžiausias džiaugsmas regėti, jog tas, kuris yra pats didžiausias, stipriausias, kilmingiausias ir didingiausias drauge yra ir žemiausias, romiausias, draugiškiausias ir labiausiai gerbiantis kitus. […] Mūsų Kūrėjas Kristuje Jėzuje yra ir mūsų Brolis, ir Gelbėtojas. Julijona iš Noridžo (Norwich) (1342-1416).

Gyventi su draugu

Rafaelis ir Filipas nenorėjo gyventi nei su buvusiu jūrų laivyno karininku, kuris visiems komanduoja ir jaučiasi viršesnis, nei su buvusiu filosofijos profesoriumi, įsitikinusiu savo žiniomis. Jie troško gyventi su draugu. O kas gi draugas, jei ne tas, kuris manęs neteisia, nepalieka, susidūręs su mano ribotumu, nesugebėjimu, silpnybėmis ir žaizdomis – pažeistu vidiniu pasauliu. Draugas kaip tik pastebi mano stiprybes ir vidinius išteklius ir nori padėti juos tobulinti. Draugas yra paprasčiausiai laimingas būti su manimi. Manyje jis semiasi džiaugsmo. Jean Vanier

Kas išties pajėgė perprasti žmogų, niekad nebemanys, kad yra galimas absoliučiai teisingas ar absoliučiai klaidingas požiūris. Susidurdami su tokiais painiais klausimais, kaip laikas ar santuoka, negalime pasikliauti vien asmenine patirtimi, „vidiniu balsu“, savo protu, pirmtakų ar amžininkų nuomone. Šitaip tegalime suprasti vien ką pats tyrėjas ar jo laikmetis laikė tiesa, tačiau tai dar ne viskas. Kiti žmonės gyvena kitomis tiesomis. Doras mąstytojas atsižvelgia arba į jas visas, arba neatsižvelgia nė į vieną. Oswald Spengler

Aš neskubėjau, dažnai prisėsdavau ant griovio krašto (mašinų tuomet beveik nebuvo!), pasinerdamas į graikišką Evangelijos tekstą. […] Ir štai kas vis labiau ir labiau stebino: Evangelijos Jėzus nė kiek nepanašus į Jėzų iš lotyniškųjų traktatų su jų substancijomis, prigimtimis, hipostazėmis, atskiromis sielomis ir t.t. Gana nuobodūs pasirodė ir žinomų teologų Jėzaus gyvenimo aprašymai – viskas buvo perdėm tvarkinga ir schematiška. Ir atvirkščiai: nustebino Oscaras Wilde’as savo memuarais iš kalėjimo „De profundis“ (Iš gilumos). Nustebino nebuhalteriniu Jėzaus paveikslo platumu, Jėzaus, kuris gailėjo mažutėlių ir atleidinėjo didžiosioms nusidėjėlėms, kuris apie lauko lelijas pasakė: „Bet sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo didybėje nevilkėjo taip, kaip kiekviena jų“. Česlovas Kavaliauskas

Iš tavo malonės, beribi Dieve, aš ne tik suvokiu Tave kaip žodžiais išreikštą idėją, bet aš patyriau Tave, gyvenau Tave, kentėjau Tave. Tu esi pirmasis ir paskutinysis mano gyvenimo patyrimas. Taip, Tu, o ne Tavo idėja ar vardas, kurį mes Tau duodame. Karlas Rahneris

Stebuklai – tai analogijų neturintys įvykiai laike ir erdvėje. Teologija privalo pripažinti, kad Biblijos naratyvai apie stebuklus, užima ypatingą vietą pranašų ir apaštalų pasakojimuose bei aiškinimuose. Karlas Barthas

Mąstydamas apie neapsakomus nusikaltimus, Stalino įvykdytus Gulago archipelage, Aleksandras Solženicynas rašė: „Riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį.“ […] Ar jūs buvote ten, kai buvo kryžiuojamas mano Viešpats? Taip, mes buvome tenai ir kryžiavome savo Viešpatį. Pripažindami šią takoskyrą, einančią per kiekvieno žmogaus širdį, mes daugiau nebebandome vesti linijos tarp „jų“ ir „mūsų“. Ricahrdas Johnas Neuhausas

Mokslas, kuris nepriartina mūsų prie Dievo, nieko nevertas. Bet jeigu jis priartina mus prie Jo netinkamai, t. y. prie įsivaizduojamo Dievo, tai dar blogiau. Simona Weil

Ne priešas mane užgaulioja –
tuomet dar galėčiau pakęsti;
ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi –
tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.
Bet tu, mano bendražygis,
mano bičiulis, mano artimas draugas!
Mes mėgavomės savo draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus! […]
Vakare, auštant ir vidudienį
skųsiuosi ir vaitosiu,
ir jis išgirs mano balsą.
Parves mane sveiką iš mūšių,
kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.
Dovydo maskilas