Ne priešas mane užgaulioja –
tuomet dar galėčiau pakęsti;
ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi –
tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.
Bet tu, mano bendražygis,
mano bičiulis, mano artimas draugas!
Mes mėgavomės savo draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus! […]
Vakare, auštant ir vidudienį
skųsiuosi ir vaitosiu,
ir jis išgirs mano balsą.
Parves mane sveiką iš mūšių,
kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.
Dovydo maskilas
Bičiuliams
Giedrius Saulytis
Aaa…acha.
Yra užgauliojančių, yra ir skaudžią tiesą sakančių, Rūta. Visgi skirtumas tarp vieno ir kito – begalinis. O šiaip yra dienų psalmėms, ir yra dienų patarlėms apmąstyti.
O kaip su mintimi, kad tikras bičiulis būtent tas, kuris išdrįsta tau pasakyti, kas yra ne taip, kur tu klysti?