Apokalipsė

Apokalipsė

Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“  (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš jo išminties, guostis jo gerumu ir mylėti jo meile.

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse (Hbr 1, 1-3)

Laiško hebrajams autorius, turėdamas omeny mūsų menkybės-nuodėmės ir Kristaus didybės kontrastą, Dievo Sūnų įvardina kaip galutinį apreiškimą, kaip Dievo apreiškimo, prasidedančio Senajame Testamente, pilnatvę. Jeigu į klausimą, kaip pažinti Dievą, reikėtų atsakyti kuo trumpiau, pakaktų dviejų žodžių – per apreiškimą. Iki mūsų dienų eschatologinės intrigos neprarandantis žodis apokalipsė (gr. ἀποκαλύψις) Naujajame Testamente vartojamas ne tik įvardinant Jėzaus Kristaus pasirodymą pasaulio pabaigoje, bet apskritai kalbant apie Dievo bei jo slėpinių atsivėrimą. Graikų kalboje apokalypsis reiškia parodymą to, kas yra paslėpta, apšvietimą to, kas skendi tamsoje, atidengimą to, kas uždengta.

Per apreiškimą neregimas Dievas tampa matomas ir suvokiamas. Apreiškimas atveria Dievo, koks jis yra iš tikrųjų, paveikslą. Apreiškimu suvokiame tai, ko patys savo prigimtiniais mentaliniais gebėjimais pažinti niekaip nepajėgtume. Čia galima pacituoti ir Vatikano II Susirinkimo dokumentą: „Dievišku apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas ‚pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie pranoksta bet kokį žmogaus supratimą‘“ (Dei Verbum, 6).

Šiame straipsnyje neturime galimybės aptarti Tomo Akviniečio įsitikinimo, kad ir prigimtinės proto šviesos pakanka daliniam Dievo pažinimui. Šis požiūris nebuvo svetimas ir apaštalui Pauliui: „neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių (Rom 1, 20). Frazę „aiškiai suvokiamos“ (gr. νοούμενα καθορᾶται) galėtume išversti ir „protaujant suvokiamos“. Todėl anglikoniškos teologijos tradicija kalba apie dvi Dievo knygas – gamtą ir Šventąjį Raštą, kurias mokėdami perskaityti mes susipažįstame su jų autoriumi.

Apreiškimas paliečia ne vien intelektą, bet taip pat jausmus ir valią, kitaip tariant, visą žmogišką esybę. Apreiškimo šviesa sušildo širdį, apšviečia protą ir duoda energijos valiai. Tokiu būdu mintyse susipainiojęs, nerangus tarnauti Dievui ir apskritai šventumo prasme bejėgis žmogus yra perkeičiamas taip, kad su džiaugsmu paklūsta Dievui ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip norisi. Žmogišką suvokimą transcenduojantis Dievo apreiškimas Kristuje Jėzuje, žmoguje iššaukia egzaltaciją ir garbinimą. Dievo šlovinimas ir garbinimas yra žmogaus atsakas save apreiškiančiam Dievui. Žmogaus ir Dievo susitikimas nėra rutininis ar drungnas įvykis, bet išskirtinis ir nepakartojamas, net jeigu jis kartojasi. Hansas Ursas von Balthasaras, atsakydamas į klausimą, kodėl aš vis dar krikščionis, pasitelkia kelias analogijas arba, jo žodžiais tariant, aproksimacijas, padedančias suprasti išskirtinį Kristaus įvykio pobūdį.[1]

Visų pirma Kristaus įvykį Balthasaras palygina su didžiu meno kūriniu, kuris tarsi pirmapradis gimdymas pasirodo kaip nepakartojamas stebuklas istorijoje. Nors kiekvienam meno kūriniui atsirasti egzistuoja tam tikros prielaidos, tačiau jos jokiu būdu nepaaiškina kūrinio genialumo priežasčių. „Atsirasti Mozarto ‚Stebuklingajai fleitai‘ buvo daug pretekstų ir pavyzdžių ir Vienoje, ir Italijoje, jau buvo prigaminta daug medžiagos, bet kas paaiškins, kaip nepakartojama forma įsispaudė šioje materijoje?“ – pastebi Balthasaras. Šedevro gimimas įvyksta lemtingą kairos akimirką – teologai neretai atskiria dviejų graikiškų žodžių chronos ir kairos reikšmes, pastarajam suteikdami apvaizdos ir lemties konotacijas. Meno šedevrai yra tokie įtaigūs, kad bet kokie, net patys geriausi, jų aiškinimai nublanksta prieš juose slypinčią didybę. Pats meno kūrinys eksplikuoja save ir drauge kuria naują supratimą bei erdvę, kurių iki jo atsiradimo nebuvo. Staiga pagavę tokio stebuklo žinią, amžininkai patys pradeda kalbėti kūrinyje įkūnytomis kategorijomis. Šedevrą tam tikra prasme suvokia visi – Mocarto „Užburtoji fleita“ prieinama vaikui, ir net klausos neturintis gali sau niūniuoti Papageno arijas. Tačiau tokio kūrinio gelmė ir didybė atsiveria tik profesionalams, išlavinusiems savo jusles jo priėmimui. Visgi net ir jie negali paaiškinti, kaip gimė šis stebuklas.

Antra analogija, padedanti apčiuopti Kristaus išskirtinumą kitų religijų atžvilgiu, bet ir esminį Dievo išganymo motyvą, yra tikra asmeninė meilė. Anot Balthasaro, ji tokia pat reta, kaip ir didieji meno kūriniai. Kiekvienas kada nors yra mylėjęs, tačiau realiai į meilės valdas įžengia mažai kas ir dažniausiai tik akimirkai. Meilė kitokia nei aistra. Mylintis visą savo egzistenciją atiduoda kitam, kuriame regi ištisą pasaulį, tam tikrą absoliuto kokybę, tam tikrą vertybę, kurią matyti ir branginti neretai skirta tik jam. Dėl šito mylintis rizikuoja viskuo, net savo gyvybe, o tam tikrais atvejais ją ir atiduoda. Atsidavimas meilėje neatskiriamas nuo rizikos. Kaip genialaus meno kūrinio, taip ir meilės paaiškinti neįmanoma. Tai įtikinamai atskleidė Vladimiras Solovjovas Meilės prasmėje. Nežinia, kodėl Dievas pamilo būtent Izraelį, išsirinkdamas jį iš visų kitų tautų, negalime paaiškinti ir kodėl Jėzus pašaukė pas save vieną ar kitą mokinį, o ne kurį nors kitą žmogų jo vietoje. Todėl netikinčiųjų akyse meilė visuomet išlieka paikyste. Pasak Balthasaro, meilė nepaklūsta galiojantiems gyvenimo įstatymams ir eschatologiškai aiškina save pačią kaip nušvitusią amžinybės akimirką, kaip nuolatinai virš imanentiškumo užtekėjusią ištikimybę.

Galiausiai mirtis, Balthasaro žodžiais, myrio vienatvė, padedanti individui suvokti save kaip nepakartojamą asmenį, gali būti palyginta su Dievo apreiškimu Kristuje Jėzuje. Mirtyje žmogus atsiduria akistatoje su Dievu vienas monos pro monon, kur jo niekas iš pašalinių nebegali užstoti. Jį pasitinka tirianti Dievo ugnis, atverianti žemiškųjų darbų, kuriuos Paulius palygina liepsnojantiems šiaudams ar išgrynintiems brangiesiems metalams, vertę (1 Kor 3, 12). Taip pat nebėra galimybės ir prasmės nukreipti žvilgsnio į kitų nuopelnus ar prasižengimus, čia duodame apyskaitą Dievui ne už kitus, o už save (Rom 14, 12-13). Galima būtų tik paantrinti Balthasarui, kad jau šiapus apreiškimo šviesoje regime savo nuodėmes ir nuoširdžiai dėl jų gailimės, o kitų žmonių ydų nebematome – jas padengia meilė. Dievo gerumas skatina atgailauti už savo nuodėmes ir drauge ištirpdo kaltinimo, teismo ir pasmerkimo ledus (Rom 2, 1-4).

Nors kiekviena iš trijų analogijų atskleidžia skirtingus aspektus, visos jos pabrėžia tai, kas yra laisvai duodama, tai yra, malonę. Leiskime tai pasakyti pačiam Balthasarui:

Visos trys sritys, kiekviena savaip, parodo, ką gali reikšti „malonė“: kad esama tokio puikumo, kaip meno kūrinys, kuris be pavydo man duoda save, gali pasidaryti man suprantamas, pats iš savęs, bet vis dėlto erdvėje, kurioje esama mano supratimo kategorijų; kad esama tokio neįtikėtino dalyko, kaip Tu, kuris dėl visiškai nepaaiškinamos priežasties apsisprendė pasirinkti iš visų būtybių kaip tik mane savo meilės ir atsidavimo objektu. Ir kad yra nepermaldaujama egzistencijos pabaiga, kuri iš nesuvokiamos malonės man leidžia dar kartą išgyventi šiandieną tarp gyvųjų.

Pasirinkdamas šias tris analogijas, Balthasaras sąmoningai vengia iš Dievo apreiškimo padaryti sisteminę formulę ir ja visa paaiškinti. Ryškiausia Dievo apreiškimo šviesa švyti Jėzaus Kristaus asmenyje. Įsižiūrėję į Kristų, pamatome Dievą (Jn 14, 9). Tačiau, nors Dievas Kristuje pasidarė matomas, nors jis yra pažinus ir pamąstomas, – „o jei kas pamąstė absoliutą, tas esmingai pamąstė viską,“ – visgi Dievas išlieka nepaaiškinamu slėpiniu. Pasak Anzelmo įžvalgos, „maža akis neaprėpia daugiau, nors tai, kas pamatyta, driekiasi toliau nei suvokimo galia“. Ir tai yra ne krikščionybės trūkumas, o jos galia. Žvelgdamas į krikščionybės ateitį ir mėgindamas atsakyti į klausimą, kaip krikščioniškam tikėjimui išlikti pliuralistiniame pasaulyje ir jį paveikti, panašiai kaip ankstyvoji krikščionybė paveikė Romos imperiją, Balthasaras pirmenybę atiduoda malonės dovanotam tikėjimui. Tai tikėjimas atviras naujoms Dievo pažinimo prasmėms ir niekuo nenusipelnytai absoliučios meilės dovanai.

Ši išvada yra artima taip vadinamam Soreno Kierkegaardo „tikėjimo šuoliui“, apibūdinančiam egzistencinį judesį, kai pasikliaujama ne racionalumu, o širdimi. Ne argumentai, o malonė pažadina tikėjimą. Kaip atsakas į Dievo malonę tikėjimas tampa neišsenkančia versme, suteikiančia gyvenimui prasmę. Balthasaras parodo, kad tai, kas maloningai duodama, niekad negali būti racionaliai išsemta, nebent sudarkant dovanos tikrumą. O tai, kas neišsemiama, gavėjui yra nepaliaujama laimė. Mano manymu, šie akcentai yra ypatingai svarbūs, kadangi be apreiškimo kaip nuolatinai tekančios versmės krikščioniška teologija užsisklendžia savyje ir tampa nebeaktuali. Problema ne tame, kad krikščionių tikėjimo liudijimas šių dienų žmogui skamba archaiškai ir nepatraukliai, bet tame, kad pristatomas ne Dievas, o jo konstruktas.

Krikščionių teologija išskiria tris  apreiškimo „laikmenas“ – Raštą, Kristų ir tikėjimo bendruomenę. Dievo apreiškimas Kristuje Jėzuje išplaukia iš palaipsninio Dievo apreiškimo Senajame Testamente. Raštai liudija apie Kristų ir jame išsipildo visi Senosios Sandoros pažadai (Jn 5, 39; 2 Kor 1, 19). Apreiškimas perduodamas ir aiškinamas Bažnyčios. Krikščionių tikėjimo išpažinimai, kaip antai Apaštališkas ir Nikėjos išpažinimas, Bažnyčios tėvų raštai, katekizmai, sisteminė teologija ir dogmatika vysto ir plėtoja apreiškimo suteiktas tikėjimo tiesas. Tačiau jos gali tapti formalios ir tolimos. Todėl turime teologiškai kalbėti apie apreiškimą, ką ir daro Balthasaras, kaip santykį ir asmeninę patirtį.

Prie šio požiūrio formavimo nemažai prisidėjo Martinas Buberis, kurio įtaka akivaizdi ir Balthasaro svarstymuose. Buberio apmąstyti kokybiškai skirtingi Aš-Tu ir Aš-Tai santykiai be abejonės yra taikytini ir teologijoje. Krikščionio ir Dievo santykiui apibūdinti tinka Aš-Tu žodžių pora, o tikinčiojo ir tikėjimo tiesų santykį išreiškia Aš-Tai. Buberis teisus, teigdamas, kad Aš-Tu gali būti pasakytas tik visa esybe, o Aš-Tai visa esybe negali būti pasakyta. Tikėjimas Dievu yra daugiau nei tikėjimo tiesų žinojimas, ir ne visuomet jų nežinojimas trukdo tikėti. Dievo netenkina dalinis pasitikėjimas, net jei jis paremtas teisingomis žiniomis, jam reikia visos mano esybės.

Šventasis Raštas kaip Dievo žodis Dievą apreiškia tik tuomet, kai jį atgaivina Dvasia. Tuomet Tai virsta Tu. Tuomet tai nebe religinių postulatų sąvadas, amžių bėgyje surašytas kitų, bet man adresuoti Dievo meilės laiškai, jo Dvasia rašomi širdyje. Religinė raidė aprėžia Kristaus dovanojamą laisvę ir žudo, o Dvasia teikia gyvybę ir perteikia Dievo šlovę. Aiškindamas kuo  Dvasios tarnai skiriasi nuo Įstatymo mokytojų, Paulius pabrėžia, kad jų perduodamas Dievo žodis įsirėžia į širdį, klausytoją keičia iš vidaus ir daro panašų į Kristų (2 Kor 3 sk.).

Apokalipsė visų pirma ateina, atnešdama ne globalias nelaimes, bet asmeninį Dievo pažinimą. Šiandien Bažnyčiai reikalinga apaštališka dvasia, atgaivinanti negyvą Rašto raidę ir Tai paverčianti Tu. Šiandien, kaip niekad anksčiau, krikščionims būtinas pamatinis ir naujai išgyventas Dievo potyris, o ne jo pagrindu praeitais amžiais suformuotos refleksijos ir jų apibendrinimų žinojimas. Tačiau šių, jau Karlo Rahnerio plunksna užrašytų, minčių šiame straipsnyje nebeplėtokime, galbūt tai padarysime kitą kartą.

Publikuota bernardinai.lt

[1] Čia ir toliau remiamasi Balthasaro straipsniu „Kodėl aš vis dar krikščionis?“ Joseph Ratzinger, Hans Urs von Balthasar, Karl Rahner, Kodėl šiandien dar esu krikščionis? Sudarytojas Pranas Vildžiūnas, Aidai, 2008, p. 38-90.

9 komentarai apie “Apokalipsė

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Realiai šiuolaikinis universitetas krikščionišką teologiją jau yra išstūmęs, ją pakeitė komparatyvinės religijų studijos, religijos tyrimo centrai ir pan. Tačiau tai visai nereiškia, kad krikšioniška teologija yra neracionali. Priešingai, aš regiu tikėjimo ir mąstymo, religijos ir mokslo dermę, su sąlyga, jog abu poliai pripažįsta savo ribas. Atsiliepdamas į tavo išskirtus tris kelius, kuriais gali nueiti teologija, aš jos vaidmenį daugiau suvokiu antrojo ir trečiojo tavo minimo kelio apibrėžtimis.

    Teologija kaip racionaliai konceptualus mokslas savo apogėjų pasiekė Viduramžiais. Tačiau net Akvinietis, iškėlęs Dievo egzistencijos įrodymo argumentus, su kuriais tu be abejo esi susipažinęs, turėjo pripažinti, kad prigimtinis protas „dieviškiems dalykams pažinti yra nepakankamas“. Būtent pastarąją mintį ir plėtoja Ursas von Balthasaras mano aptartame tekste.

    XX a. teologijos šulai suvokė, kad, kaip tu vadini, “teologija kaip uždaras ir savitikslis” ar “konceptualiai racionalus” mokslas formavosi, remdamasis ankstesniais amžiais gyvavusiomis mąstymo paradigmomis, o joms keičiantis, jai būtinas atnaujinimas. Tai nėra racionalumo, o juo labiau tikėjimo, išdavystė. Manau, jog tai filosofiškai stengiasi parodyti ir Povilas Aleksandravičius, pabrėždamas ratio tradicijos nepakankamumą ir intellectus santykio būtinybę tikrovei pažinti.

  2. Gediminas

    Šiuos tavo žodžius, Giedriau, priimi kaip viltingus. Tikiu, kad esi laisvės ir meilės pusėje. Vis dėlto teigi, kad tau atmestina teologija kaip racionaliai konceptualus mokslas. Teisingai supratau? Tačiau kaipgi tuomet apginti teologijos egzistavimą akademiniame gyvenime? Jei teologija nėra aiškiai apibrėžtas mokslas, jai ne vieta universitete. O gal tai nuoroda į klausimą, kokia yra universiteto prasmė bei misija?

    Aš nepriešinu antrosios ir trečiosios krypties. Tikslumo labui atskyriau. Esu holistas.:)

  3. Asta

    Aš manau, kad yra du atskiti dalykai, viena tai teologijos mokslo turinio keliai ir klystkeliai, ir kita tai bažnyčios ir teologijos atstovų požiūrio, motyvų ir elgesio keliai ir klystkeliai.

  4. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, Gediminai, už labai iškalbią Maceinos teksto citatą ir už įžvalgius, kaip visuomet, klausimus.

    Maceina apie teologijos ir filosofijos santykį rašo ne tik tavo nurodytame kūrinyje, bet ir kitur. Remdamasis savo patirtimi, teologiją jis regi kaip priklausomą nuo dogmatikos ir todėl nelaisvą, o filosofiją – kaip deramą būdą kūrybiniam mąstymui, tame tarpe ir tikėjimo klausimais, reikštis. Pasak jo, religija kaip ideologija siekia filosofiją padaryti savo tarnaite, jei to nepavyksta, ji priskiriama prie tikėjimo priešų ir demonizuojama. Deja, drauge su Maceina tenka tik apgailestauti dėl tokio bažnytinių cenzorių, “tyro tikėjimo mokymo” sargų, klijuojančių kiekvienam, kūrybiškai mąstančiam eretiko etiketę, užkietėjimo ir aklumo. Mano požiūriu Maceina buvo pats tikriausias teologas ir religijos filosofas. Tik dėl savo kritikų siaurumo ir iš pagarbos Bažnyčiai save čia atsisako vadinti teologu, vis dėlto išpažindamas, kad niekada nenusikalto Bažnyčios mokslui. Taigi sakyčiau, kad Maceina teisus tiek, kiek tokia Bažnyčios pozicija išlieka ir mūsų dienomis. Vatikano II Susirinkimas pats kritiškai įvertino Bažnyčios uždarumą (taigi drauge ir Maceinos bei į jį panašių persekiotojus), siūlydamas naują atvirą požiūrį. Daugiau čia nesiplėsiu, nors galima būtų svarstyti apie mūsų dienų katalikų tarpe vykstančią teologinę konfrontaciją su popiežiaus Pranciškaus požiūriu, kuriam (kaip ir Maceinai) irgi klijuojama eretiko etiketė (klausiama, ar popiežius gali būti eretikas, reikalaujama pasiaiškinti), taip pat ir apie identiškas tendencijas kitose konfesijose, pvz. fundamentaliai nusiteikusių kalvinistų priešiškumas ekumenizmui, charizmoms, moterų ordinacijai ir pan.

    Iš tavo suformuluotų trijų įmanomų teologijos krypčių pirmasis kelias nėra patikimas ir, mano požiūriu, būtų atmestinas. Uždaras mąstymas priešingas tiek Kūrėjui, tiek žmogui kaip jo kūriniui, jis pavergia, o ne išlaisvina, yra praradęs arba apskritai neturi tiesos troškulio ir tikėjimo prasme yra bergždžias. Geriausiu atveju – tai ratio, o ne intelectus.

    Trečiojo ir antrojo kelio aš nepriešinčiau, manau, kad jie papildo vienas kitą. Kūrybinis teologinis mąstymas nėra savitikslis ir organiškai veda prie praxis – vienokio ar kitokio tikėjimo pasireiškimo. Teologija kaip Dievo meilė protu veda į gilesnį jo pažinimą ir skatina tikėjimo praktiką, ar ji būtų evangelizacinė, ar pastoracinė sielovadinė. Teologija savo esme yra praktiška, kaip, beje, ir filosofija. Kai ji pasidaro kitokia, ji nukrypsta nuo normos ir paskirties. Be abejo, kad, Balthasaro žodžiais apibūdinant, tikėjimo prasmėms atvira teologinė mintis rizikuoja (autoriaus reputacija, atskiritmi ir pan. šiandien, o vakar – gyvybe) ir dėsningai susilaukia dogmatikos sargų, apriori žinančių kas teisinga ir kas ne, persekiojimo. Toks teologinis mąstymas savo Dvasios jėga ir kūrybine galia visuomet pranoksta siaurą savo persekiotojų akiratį, skurdžią argumentaciją ir jų pačių nesaugumą (kuris yra ne kas kita, o brandos stoka). Tam tikra prasme tai yra meilės ir neapykantos, laisvės ir vergystės, tiesos ir melo susidūrimas, įpareigojantis pasirinkti ir stoti į kovą vienoje arba kitoje pusėje.

  5. Asta

    Noriu palaikyti diskusiją. Nežinau teologijos mokslo visų tikslų ir paskirčių, bet nemanau, kad jos vienintelė „užduotis yra perduoti gyvą Kristaus meilę“ (kaip rašė Gediminas).
    Pirma, Dievas tai nėra vien tik Kristus. Be to Kristus nėra atstovaujantis pats save, Jis atstovavo Tėvą, Tėvo meilę bei kitas Tėvo vertybes.
    Antra, Dievas nėra vien tik meilė, Dievas yra derinys įvairių dalykų, tokių kaip meilė, teisingumas, ištikimybė ir kt. Teisingumas ir ištikimybė gali egzistuoti ir be meilės, kaip atskiri dalykai. Dėl to negalime teigti ir neturime tam įrodymų, kad Dievo teisingumas ar ištikimybė kyla būtent iš meilės. Tai atskiros Dievo savybės, sudarančios visumą, pilnatvę, ir turi būti deramai pažintos, neužsiciklinant vien ant meilės kaip galutinio arba kaip išeities taško.
    Trečia, „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8,14), manau šis straipsnis apie apreiškimą ir kreipia link to suvokimo, kad turime sueiti į gyvą santykį su Dievu, ne vien jo meilės ir kitų savybių teorinį teologinį pažinimą.

    Dar vienas įdomus momentas apie apokalipsę. Jėzaus žodžiai Jn 14,16 „Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.“ Per amžiu su mumis liks kitas, būtent kitas Guodėjas – Šv.Dvasia. Taigi manau ne taip jau „greitai“ ta apokalipsė, jeigu per amžius čia liksime su Šv. Dvasia…..

  6. Gediminas

    Giedriau, nustebau gerąja prasme. Ne todėl, kad skiri dėmesį katalikų teologo mintims. Dėl minčių šviežumo, gyvumo ir gal net naujumo.

    Dėl pačios teologijos apibrėžimo ir jos prasmės man jau kuris laikas kirba su tavo svarstymu susiję klausimai. Lietuvių filosofas Antanas Maceina savo biografiniame tekste ,,Filosofijos keliu” (tu šį tekstai žinai) mėgina svarstyti savo santykį su teologija. Cituoju ilgą citatą: ,,Manoji mąstymo linkmė yra nesielovadinė ir tuo pačiu neteologinė, nes teologija, nekrypstanti sielovadon, yra beprasmė.” ,,Koks tad yra mano santykis su teologija?—Jei „teologiją” suprasime tradiciškai kaip Bažnyčios pasiuntinybės veikmenį pažintinėje srityje — tik šitokia teologija turi prasmę,— tai nesu teologas ir niekad juo nebuvau. Ginčai su hierarchija, su savo raštų cenzoriais, su šių raštų recenzentais sukosi aplink klausimą, ar ašen, interpretuodamas tą bei kitą dalyką, nenusikalstu Bažnyčios mokslui. Ne vienam atrodė, kad taip, man pačiam gi, kad ne. Erezijos priekaištas yra buvęs man pats skaudžiausias; šiuo atžvilgiu buvau ir likau labai jautrus. Už šio priekaišto netiesą niekas niekad nėra manęs atsiprašęs, nes Bažnyčios atstovams nėra įprasta atsiprašinėti. Jie gali mestą kaltinimą pamiršti —,,de memoria delere: išdildinti iš atminties”, kaip tai yra padaryta su Rytų Bažnyčios ekskomunika (1054),— bet ne jį atšaukti. Taip kad, laikui bėgant, ir buvo „pamiršta”, kad ašen esu „gimęs eretikas”, „masonas”, „antrasis Lutheris”. . . Tik mano paties širdis vis dar nėra tiek sukalkėjusi, kad būtų tai pamiršusi.” ,,Jei betgi „teologiją” suvoksime žodiškai kaip kalbą apie Dievą, tai esu teologas ir, atrodo, juo būsiu ligi savo amžiaus galo.”.

    Iš to ką pats rašai, ir kaip vaisingai tave papildo Maceina, atrodo, jog teologija gali nueiti bent trimis keliais: 1. Uždaru ir savitiksliu racionaliu mokslu, kurį supranta ir tarpusavyje susišneka tik mokslininkai teologai. 2. Sielovada t.y. praktine Bažnyčios veikla sielų gelbėjimo labui. 3. Dievo apmąstymu, kurio autorius smarkiai rizikuoja pačiu savimi, nes jo refleksijos ne visada geba tilpti į tradicinio supratimo rėmus.

    Bet jeigu užduotis yra perduoti gyvą Kristaus meilę, o ne užsidaryti Dievo konstrukte, tai kaip tuomet spręsti šią trijų mano paminėtų kelių dilemą? Juk jeigu, pavyzdžiui, racionalųjį teologijos mokslą modifikuoti, kad jis neužsivertų Dievo meilės patirčiai, tai tokiu pagrindu toks mokslas turi prasmę. Tačiau jis gali ir išsigimti, kai tampa savitiksliais intelektualiniais žaidimais, kuriuos galima naudoti kaip ir galios įrankį.

  7. Asta

    Sveiki, noriu parašyti savo mintis apreiškimo tema.
    Citata iš straipsnio: „Šventasis Raštas kaip Dievo žodis Dievą apreiškia tik tuomet, kai jį atgaivina Dvasia“. Kai kiekvienam Šv.Dvasia kalba asmeniškai, turime asmeninį apreiškimą. Ir kiekvienam žmogui gali būti ta pati Rašto vieta apreikšta vienodai arba kiek kitaip, priklausomai nuo jo situacijos, pažinimo lygio ir Dievo tikslo apreiškiant.

    Paimsiu pavyzdį iš straipsnio:
    „Galima būtų tik paantrinti Balthasarui, kad jau šiapus apreiškimo šviesoje regime savo nuodėmes ir nuoširdžiai dėl jų gailimės, o kitų žmonių ydų nebematome – jas padengia meilė“.

    Manau, šis teiginys buvo išvestas remiantis šiomis Rašto vietomis: Patarlės 10,12 „Neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes.“ 1 Petro 4,8 „Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.“

    Tai, kad Dvasia apreiškia skirtingai, liudija nemažai panašių, bet tuo pačiu ir skirtingų, tarsi vienas kitą papildančių, teiginio „meilė uždengia daugybę nuodėmių“ aiškinimų (biblehub.com). Mano asmeninis apreiškimas pirmą kartą pamačiu šį teiginį buvo, kad meilė neleidžia įvykti arba sulaiko nuo daugybės nuodėmių, priešingai nei neapykantos rezultatai.

  8. Virginija

    Pirmą kartą skaitau ramiai nuteikiantį straipsnį apie Apokalipsę, trumpai, aiškiai ir suprantamai. Telaimina Jus Dievas. Ačiū.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.