Temos Archyvai: Konferencijos

Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Skaitykite toliau

Kvietimas į Tėvo namus

Tapytojai renkasi į plenerus. Rašytojai – į kūrybinio rašymo sesijas. Ir tiems, kam rūpi Dievo žodžio sklaida, reikėtų sekti jų pėdomis. Teologinėse dirbtuvėse gimsta ne tik naujos kūrybinės perspektyvos, bet aštrinamas vidinis žvilgsnis, lavėja dvasinė klausa. Kristaus kaimenei svarbu sekti Geruoju Ganytu ir išskirti jo balsą iš visų kitų. Sunku susigaudyti triukšme, kuriame kiekvienas tvirtina, kad jo artikuliuojama žinia iš Dievo. Todėl pranašų žodžius apaštalas Paulius ragina pasverti (1 Kor 14, 29; 1 Tes 5, 21). Įsimintiną Jėzaus posakį „kas turi ausis, teklauso“ kartoja visi sinoptinių evangelijų autoriai (Mt 11, 15; Mk 4, 9; Lk 8, 8 ir kt.). Jis skamba ir Jono laiškuose Azijos bažnyčioms (Apr 2, 7 ir kt.). O mes, ar mes girdime, ką Dvasia kalba bažnyčioms? Ar Dievo žodžio šviesoje pasveriame prieštaringas žinias, idant būtume tikri, kad darome tai, ko Dievas šiandien laukia iš mūsų?

Skaitykite toliau

Konferencija Tėvo namuose

Pranešėjai ir temos

Romualdas Dulskis, habilituotas teologijos daktaras, kunigas, religijotyrininkas, ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys, Akademinės krikščionybės ir religijų dialogo instituto direktorius
Autentiška metakonfesinė krikščionio tapatybė – kelias į communio sanctorum

Giedrius Saulytis, teologijos daktaras, Šventojo Rašto vertėjas, ilgametis Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis vadovas
Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Saulius Karosas, Miesto bažnyčios pastorius, Pasaulinės lyderystės konferencijos Lietuvoje iniciatorius ir valdybos narys
Palaiminti taikdariai

Anželika Krikštaponienė, Bažnyčios Tiesos žodis pastorė, ekumeninės grupės Šiauliuose narė, pastoracinio tinklaraščio ramioslankos.lt autorė
Kelyje į gilesnę bendrystę Kristuje

Gintaras Sungaila, Vilniaus ortodoksų Dievo Motinos ėmimo į dangų katedros vikaras, VDU filosofijos katedros doktorantas
Trys ekumenizmo tipai

Registruotis →