Tai Dvasia teikia gyvenimą, o iš kūno jokios naudos (Jn 6, 63).

Jei kalbame apie Dievo pažinimą, jo garbinimą ir tarnystę jam, mūsų prigimtis neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, koks esi: jaunas ar senas, vyras ar moteris, religingas (apipjaustytas) ar nereligingas (neapipjaustytas), stiprus ar silpnas, brangiai apsirengęs ar skurdžiai (šį sąrašą galima tęsti). Tuščia pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, net pačiu stipriausiu ar kilmingiausiu. Psalmininkas teisus sakydamas: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Ps 146, 3-4). Jam antrina ir Paulius, tvirtindamas, kad mes „tarnaujame Dievui dvasia, giriamės Jėzumi Kristumi ir nesikliaujame kūnu“ (Fil 3, 3).

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis.  Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę. Dar reikėtų paminėti ir vis tobulėjančius tekstinius įrankius: skaitmenizuotą Šventojo Rašto tekstą originalo kalbomis, taip pat senųjų kalbų žodynus, konkordancijas, paieškos sistemas, leidžiančias tirti, kaip atskirus žodžius ir frazes vartoja vienas ar kitas Biblijos autorius, lyginti įvairius to paties teksto vertimus į skirtingas kalbas. Naują teksto perskaitymą ir sykiu jo perteikimą gimtąja kalba lemia dabartinės kultūros kaita ir besiplečiantis senųjų kultūrų bei jose užrašytų tekstų pažinimas.

Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku žodžiu adventus – atėjimas, atvykimas, o kitą – graikišku parousia, taip pat reiškiančiu atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas į žemę. Advento metu Kristus yra kūdikėlis, o Paruzijos – visatų valdovas. Pirmą kartą jis ateina kaip žmogaus, o antrą pasirodys kaip Viešpats Dievas. Pradžioje jis pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antrą kartą – teisti ir valdyti. Vis dėlto Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Iš 46 JAV prezidentų naujai išrinktasis Joe Bidenas yra tik antrasis praktikuojantis katalikas per visą JAV istoriją (pirmas buvo J. F. Kennedy). Manau, kad katalikai Lietuvoje galėtų tuo didžiuotis. Tačiau labai keista socialiniuose tinkluose regėti priešingas tendencijas. Bideno pergale galėtų pasidžiaugti ir visi krikščionys, tačiau tendencingas jo kaip aršaus ateisto (socialisto, leftisto ir pan.) įvaizdžio formavimas yra paveikęs nemažos dalies požiūrį.

KRIKŠČIONYBĖS ATEITIES VIZIJA IR KĄ TURIME DARYTI JAU ŠIANDIEN

Rugpjūčio 1 d.

Palanga, Viešbutis Gradiali, Konferencijų centras, Vanagupės g. 15

Pranešėjai

Dr. Giedrius Saulytis, Tėvo namų įvaizdis Rašte bei jo implikacijos tikėjimo bendruomenėms

Pastorė Anželika Krikštaponienė, Ekumeninė srovė ir bebaimė ateities misija

Kunigas Algirdas Akelaitis, Bažnyčia ir kenčiantis Jahvės tarnas – pranašiškoji ekleziologija

Pastorius Žilvinas Škulevičius, Dvasinės brandos link

Kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, Djakono tarnystės perspektyvos

Laurynas Jacevičius, Mylėti Dievą savo protu

Kunigas Laimonas Nedveckas, Evangelija Lietuvos kaime

Gedimino Zelvaro ir mano pokalbis apie Abraomo tikėjimo kelią, Soreno Kierkegardo įžvalgas, Pauliaus ir Jokūbo “prieštarą”, sąsajas tarp Abraomo ir Marijos tikėjimo ir ką tai reiškia mums.

Su Giedriumi, mano laimei, tenka kalbėtis ir bendrauti pastaruosius 3 metus gana intensyviai, nors pažįstami esame kokius 12 metų. Džiaugiuosi šia draugyste, kuri užgimė kartu gilinantis į Dievo slėpinius bei kitas teologines-filosofines temas. Mąstantis pokalbis, pagimdęs draugystę. Mokinio ir mokytojo santykis, kuriame pastarasis pirmiausiai remiasi ne moralizuodamas, gąsdindamas, globėjiškai užgoždamas, bet įsiklausydamas ir kartu leisdamasis į kelionę. Kelionę, kuri yra abraomiškai konkreti tikėjimo kelionė, kurioje nepavyks apsiriboti skambiomis frazėmis, bet teks paaukoti sau brangius dalykus dėlei To, kuris pirmas pamilo.