Temos Archyvai: Tekstai

Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Skaitykite toliau

Tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo

Tikintysis, kurio pašaukime stinga brandos linkui vedančios kaitos, lieka įsitvirtinęs savo sustabarėjusioje „tiesoje“. Kartą kuo nors įsitikinęs, jis nesugeba modifikuoti savo įsitikinimų per visą gyvenimą. Gyvąją Dievo tiesą toks asmuo paverčia negyva formule ir pamiršta, kad tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo. Sustingusią ir nebegaivinančią tiesą, kuriai leido užvaldyti savo protą bei širdį, jis trokšta primesti ir kitiems. Kas nedrįsta atvirai ir geranoriškai pažvelgti į kitų išpažįstamą tiesą, tas lengvai tampa savo paties ribotumo auka.

Skaitykite toliau

Kvietimas į Tėvo namus

Tapytojai renkasi į plenerus. Rašytojai – į kūrybinio rašymo sesijas. Ir tiems, kam rūpi Dievo žodžio sklaida, reikėtų sekti jų pėdomis. Teologinėse dirbtuvėse gimsta ne tik naujos kūrybinės perspektyvos, bet aštrinamas vidinis žvilgsnis, lavėja dvasinė klausa. Kristaus kaimenei svarbu sekti Geruoju Ganytu ir išskirti jo balsą iš visų kitų. Sunku susigaudyti triukšme, kuriame kiekvienas tvirtina, kad jo artikuliuojama žinia iš Dievo. Todėl pranašų žodžius apaštalas Paulius ragina pasverti (1 Kor 14, 29; 1 Tes 5, 21). Įsimintiną Jėzaus posakį „kas turi ausis, teklauso“ kartoja visi sinoptinių evangelijų autoriai (Mt 11, 15; Mk 4, 9; Lk 8, 8 ir kt.). Jis skamba ir Jono laiškuose Azijos bažnyčioms (Apr 2, 7 ir kt.). O mes, ar mes girdime, ką Dvasia kalba bažnyčioms? Ar Dievo žodžio šviesoje pasveriame prieštaringas žinias, idant būtume tikri, kad darome tai, ko Dievas šiandien laukia iš mūsų?

Skaitykite toliau

Su Sekminėmis Tėvo namuose!

Tai Dvasia teikia gyvenimą, o iš kūno jokios naudos (Jn 6, 63).

Jei kalbame apie Dievo pažinimą, jo garbinimą ir tarnystę jam, mūsų prigimtis neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, koks esi: jaunas ar senas, vyras ar moteris, religingas (apipjaustytas) ar nereligingas (neapipjaustytas), stiprus ar silpnas, brangiai apsirengęs ar skurdžiai (šį sąrašą galima tęsti). Tuščia pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, net pačiu stipriausiu ar kilmingiausiu. Psalmininkas teisus sakydamas: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Ps 146, 3-4). Jam antrina ir Paulius, tvirtindamas, kad mes „tarnaujame Dievui dvasia, giriamės Jėzumi Kristumi ir nesikliaujame kūnu“ (Fil 3, 3).

Skaitykite toliau
Kryžiaus vienatvė ir gėda

Kryžiaus vienatvė ir gėda

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Skaitykite toliau

Įvadas į Pauliaus laiškus

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis.  Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę. Dar reikėtų paminėti ir vis tobulėjančius tekstinius įrankius: skaitmenizuotą Šventojo Rašto tekstą originalo kalbomis, taip pat senųjų kalbų žodynus, konkordancijas, paieškos sistemas, leidžiančias tirti, kaip atskirus žodžius ir frazes vartoja vienas ar kitas Biblijos autorius, lyginti įvairius to paties teksto vertimus į skirtingas kalbas. Naują teksto perskaitymą ir sykiu jo perteikimą gimtąja kalba lemia dabartinės kultūros kaita ir besiplečiantis senųjų kultūrų bei jose užrašytų tekstų pažinimas.

Skaitykite toliau
2020-2021

Palinkėjimas 2021-iesiems

Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).

Skaitykite toliau
Budėjimas

Adventas (II). Šaipūnai ir budintys sargai

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku žodžiu adventusatėjimas, atvykimas, o kitą – graikišku parousia, taip pat reiškiančiu atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas į žemę. Advento metu Kristus yra kūdikėlis, o Paruzijos – visatų valdovas. Pirmą kartą jis ateina kaip žmogaus, o antrą pasirodys kaip Viešpats Dievas. Pradžioje jis pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antrą kartą – teisti ir valdyti. Vis dėlto Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau
Ant erelio sparnų

Ant erelio sparnų

Iš 46 JAV prezidentų naujai išrinktasis Joe Bidenas yra tik antrasis praktikuojantis katalikas per visą JAV istoriją (pirmas buvo J. F. Kennedy). Manau, kad katalikai Lietuvoje galėtų tuo didžiuotis. Tačiau labai keista socialiniuose tinkluose regėti priešingas tendencijas. Bideno pergale galėtų pasidžiaugti ir visi krikščionys, tačiau tendencingas jo kaip aršaus ateisto (socialisto, leftisto ir pan.) įvaizdžio formavimas yra paveikęs nemažos dalies požiūrį.

Skaitykite toliau
Laiškai

Apie tiesą

Nepamenu, kurioje mokyklos klasėje perskaičiau knygelę „Dželsominas melagių šalyje“, tačiau gerai atsimenu, kad pagalvojau, jog taip ir yra – gyvenu iškreiptų veidrodžių karalystėje, melo šalyje. Mėginau protestuoti prieš sistemą, į švarko atlapą įsisegdamas Gedimino stulpų ženkliuką, kalbėtis apie tiesą su draugais.

Suvokimas, kad žmonės taikstosi su melu vedė į neviltį, nors viduje ir degė ryžtas ištrūkti iš melagių šalies ir surasti tiesą. Kiek paguodos rasdavau mėgstamų rašytojų, kaip antai Hermano Hesse‘ės, Albert‘o Camus, Julio Cortazaro knygose. Visgi lūžis įvyko skaitant Naująjį Testamentą. Į širdį pasibeldusi tiesa buvo kitokia, nei įsivaizdavau – be neapykantos, be nepasitenkinimo esama situacija, be pasmerkimo kaltiesiems, atleidžianti ir visus mylinti.

Skaitykite toliau

Konferencija TĖVO NAMUOSE

KRIKŠČIONYBĖS ATEITIES VIZIJA IR KĄ TURIME DARYTI JAU ŠIANDIEN

Rugpjūčio 1 d.

Palanga, Viešbutis Gradiali, Konferencijų centras, Vanagupės g. 15


Pranešėjai

Dr. Giedrius Saulytis, Tėvo namų įvaizdis Rašte bei jo implikacijos tikėjimo bendruomenėms

Pastorė Anželika Krikštaponienė, Ekumeninė srovė ir bebaimė ateities misija

Kunigas Algirdas Akelaitis, Bažnyčia ir kenčiantis Jahvės tarnas – pranašiškoji ekleziologija

Pastorius Žilvinas Škulevičius, Dvasinės brandos link

Kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, Djakono tarnystės perspektyvos

Laurynas Jacevičius, Mylėti Dievą savo protu

Kunigas Laimonas Nedveckas, Evangelija Lietuvos kaime

Registruotis→