Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.
Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.
Skaitykite toliau
