Remdamasis Ireniejumi ir Augustinu aptariu keturiais paveikslais evangelijose atskleistą Dievo Sūnaus veidą.

Kviečiu pasigilinti į Jono raštus – naują vertimą su teksto komentarais. Viliuosi, kad parinktos citatos sielai bus it rinktiniais prieskoniais pagardinti priešpiečiai. Galbūt jie padidins apetitą sėstis prie pietų stalo ir įsigijus knygą vaišintis ypatingai sočiais patiekalais – Evangelija pagal Joną, Jono laiškais ir Apreiškimu. Pradėkime nuo Evangelijos pagal Joną prologo (1, 1-18).

Ireniejus buvo bene pirmasis iš Bažnyčios tėvų dangiškas būtybes, esančias prieš Dievo sostą (Apr 4, 6-8), aiškinęs kaip keturias evangelijas. Erelis simbolizuoja Evangelija pagal Joną – ji atveria neregėtas aukštumas ir nuo pirmų eilučių kelia skaitytojo mintis į dangų. Artimiausiu metu ketinu pasidalyti komentarais, rašytais naujam Jono raštų vertimui. Pradėti, regis, tiktų nuo Evangelijos pagal Joną Įvado.

Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius melstis „už karalius ir visus valdžios atstovus, idant ramybėje ir rimtyje visuomet garbindami Dievą gyventume oriai“ (1 Tim 2, 2). Kai jis rašė šį laišką, Romos imperatorius buvo Neronas – ambicingas ir nedoras pirmasis Bažnyčios persekiotojas. Tad melstis už valdovus, tiek blogus, tiek gerus, yra bibliška. Tačiau vienaip maldos skambėdavo, kai Romą valdė tokie Bažnyčios priešai kaip Neronas ir Domicianas (greičiausiai pastarojo valdymo metais buvo parašyta Jono „Apokalipsė“), kitaip – kai į valdžią atėjo Konstantinas. Vienokios maldos kyla persekiojimų metu, kitokios – kai krikščionims suteikiama laisvė garbinti ir gyventi oriai. Vienaip meldžiamasi demokratinėje santvarkoje, kitaip – teokratinėje. Šį kartą pažvelgsiu į JAV prezidento, kuris puoselėja teokratinę…

Didžiosios savaitės trečiadienį palydėtas iškilių krikščionių maldomis, Donaldas Trumpas pagrasino musulmonų valdomai šaliai sunaikinimu ir pragaru: „Atidarykite tą prakeiktą sąsiaurį, pamišėliai, arba gyvensite pragare“ ir žinutę (gal ironizuodamas) užbaigė žodžiais: „Šlovė Alachui!“ Jau rašant šį straipsnį pasirodė ir kita apokaliptinė jo žinutė: „Ištisa civilizacija mirs šiąnakt.“ Religinė leksika žymi drastišką posūkį. Mano manymu, politikos apžvalgininkai, neišmanydami arba pakankamai neįvertindami religinio JAV politikos dėmens, nesupranta ir klaidingai išsiaiškina kai kurių politinių sprendimų priežastis.

Konservatorių politinės veiklos konferencijoje (CPAC), vykusioje kovo 25–28 Grapevine, Teksase nuskambėjo tokie žodžiai: „Aš myliu Donaldą Trumpą“. Suprasčiau, jei tai būtų pasakęs JAV sveikatos apsaugos sekretorius Robertas. F. Kennedy jaunesnysis, irgi kalbėjęs konferencijoje, ar kuris nors kitas iš spikerių. Bet ne. Šis išpažinimas priklauso Franklinui Grahamui, Bilio Grahamo evangelistinės asociacijos ir Samariečio krepšio prezidentui.

Pasitelkdamas Bažnyčios tėvus, kelis tapytojų paveikslus ir Šventąjį Raštą, kalbu apie Trivienio Dievo slėpinį, dėmesį sutelkdamas ties Šventąja Dvasia, ir kaip ją apibūdina Naujojo Testamento autoriai.

Mane kalbina bernardinai.lt redakcijos bendradarbis Gediminas Zelvaras. 2026 metų pradžioje Lietuvos Biblijos draugija išleido paskutinę, penktąją, Naujojo Testamento dalį – Evangeliją pagal Joną, Jono laiškus ir Apreiškimą. Kuo savita Jono teologija? Kuo be Jono raštų Naujasis Testamentas būtų kitoks? Kuo savitas apokaliptinės Jono literatūros interpretavimas? Kokiais etapais vyksta Biblijos vertimas draugijoje? Šiuo ir kitais svarbiais klausimais kalbame su Jono raštų vertėju, teologu, dr. GIEDRIUMI SAULYČIU.

Kaip suprasti pranašo žodžius (Jer 22, 30), kurie tartum prieštarauja Naujojo Testamento žiniai?

Vieni yra įsitikinę, kad S. Nėris kaip sovietų koloborantė šiandien nėra verta atminimo ir siūlo jos kūrybą ignoruoti. Kiti, priešingai, pabrėžia, kad Salomėja yra viena talentingiausių, gal net pati talentingiausia lietuvių poetė. Skaitau jos eiles, apmąstau jos tragišką gyvenimo istoriją ir įsiklausydamas mėginu suprasti.

Šiandien visą dieną skaitau Salomėją Nėrį ir apie ją, diskutuoju, net susiradau eilėraštį, kurį pradinėje mokykloje skaičiau Vilniaus skaitovų konkurse (toliau pacituosiusiu posmą), bet pirma – jos artimo bičiulio poeto tremtinio Antano Miškinio eilės, adresuotos poetei jau po jos mirties:

Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.

Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.

Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo… Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.