Temos Archyvai: Tekstai

Mylimi

Žinia, kurios be galo trokštame kiekvienas, tačiau kurią taip nelengva priimti: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.“ Šie Dievo žodžiai skamba nuolatos kiekvienam iš mūsų, tačiau juos nustelbia kiti, garsesni balsai, kartojantys: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo, didingo, ir tada galbūt būsi vertas meilės, kurios taip trokšti.“

Moterys ir žyniai

Jėzaus genealoginio medžio moterys, Kristaus pramotės, ir pagonių žyniai, atkeliavę į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus, yra Advento pranašai, skelbiantys paradoksalų jo pobūdį. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę buvo kitoks nei manyta. Kristus netilpo į tuometinio judaizmo rėmus, netelpa ir šiandien į ankštas konfesinės dogmatikos dėžutes.

Tiesa

Tiesa yra vienas skaisčiausiai žėrinčių deimantų Kristaus karūnoje. Kristumi sekame tiek, kiek atsiveriame tiesai, kiek ją branginame ir pagal ją gyvename. Geroji naujiena ta, kad tiesa pranoksta žemišką lygmenį, panaikindama bet kokį žmonių susipriešinimą rasiniu, tautiniu, religiniu, socialiniu, lyties ir kitais aspektais. Kristaus karalystėje gyvena žmonės iš visų tautų, iš įvairiausių religijų, iš visokių politinių partijų, nes ją įkūnija ne išoriniai bruožai ar formos, o vidinės intencijos ir nuostatos.

Kitokios svarstyklės

Žmonės siekia kuo aukštesnio visuomeninio statuso, nes jis padeda susikurti gerbūvį, pelno pagarbą ir suteikia įvairių privilegijų. „Kur dirbi? Kokias pareigas užimi?“ – girdime. O koks esi viduje mažai kam rūpi. Tačiau Dievo svarstyklės kitokios. Dievas pasveria širdį, ne tik darbus.

Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Skaitykite toliau

Tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo

Tikintysis, kurio pašaukime stinga brandos linkui vedančios kaitos, lieka įsitvirtinęs savo sustabarėjusioje „tiesoje“. Kartą kuo nors įsitikinęs, jis nesugeba modifikuoti savo įsitikinimų per visą gyvenimą. Gyvąją Dievo tiesą toks asmuo paverčia negyva formule ir pamiršta, kad tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo. Sustingusią ir nebegaivinančią tiesą, kuriai leido užvaldyti savo protą bei širdį, jis trokšta primesti ir kitiems. Kas nedrįsta atvirai ir geranoriškai pažvelgti į kitų išpažįstamą tiesą, tas lengvai tampa savo paties ribotumo auka.

Skaitykite toliau

Kvietimas į Tėvo namus

Tapytojai renkasi į plenerus. Rašytojai – į kūrybinio rašymo sesijas. Ir tiems, kam rūpi Dievo žodžio sklaida, reikėtų sekti jų pėdomis. Teologinėse dirbtuvėse gimsta ne tik naujos kūrybinės perspektyvos, bet aštrinamas vidinis žvilgsnis, lavėja dvasinė klausa. Kristaus kaimenei svarbu sekti Geruoju Ganytu ir išskirti jo balsą iš visų kitų. Sunku susigaudyti triukšme, kuriame kiekvienas tvirtina, kad jo artikuliuojama žinia iš Dievo. Todėl pranašų žodžius apaštalas Paulius ragina pasverti (1 Kor 14, 29; 1 Tes 5, 21). Įsimintiną Jėzaus posakį „kas turi ausis, teklauso“ kartoja visi sinoptinių evangelijų autoriai (Mt 11, 15; Mk 4, 9; Lk 8, 8 ir kt.). Jis skamba ir Jono laiškuose Azijos bažnyčioms (Apr 2, 7 ir kt.). O mes, ar mes girdime, ką Dvasia kalba bažnyčioms? Ar Dievo žodžio šviesoje pasveriame prieštaringas žinias, idant būtume tikri, kad darome tai, ko Dievas šiandien laukia iš mūsų?

Skaitykite toliau