Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.

„Aš viską atiduočiau, kad tik galėčiau atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą,“ – ši citata apibendrina tinklalaidės temą, kurioje, pasitelkiant biblinius herojus ir asmeninę pašaukimo patirtį, svarstoma apie esminius egzistencijos klausimus.

Grafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas buvo neeilinis XVIII a. tikintysis, anot kai kurių tyrėjų, „žymiausias vokiečių evangelikas nuo Liuterio laikų”. Jį pagrįstai galime laikyti šiuolaikinių misijų pradininku. Misiologiniai Zinzendorfo principai ir įžvalgos aktualūs ir mums, ieškantiems, kaip kalbėti apie Kristų mūsų kintančiame pasaulyje.

Sausio 13 d. mitingo, skirto Laisvės gynėjams atminti, ir jame vykusios protesto akcijos refleksija.

Žinia, kurios be galo trokštame kiekvienas, tačiau kurią taip nelengva priimti: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.“ Šie Dievo žodžiai skamba nuolatos kiekvienam iš mūsų, tačiau juos nustelbia kiti, garsesni balsai, kartojantys: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo, didingo, ir tada galbūt būsi vertas meilės, kurios taip trokšti.“

Dangaus džiaugsmas žemėje? Taip. Per Gerąją žinią, per Šventąją Dvasią, per mus, kai elgėmės, kaip Jėzus mokė, kai sekame ankstyvosios Bažnyčios pėdomis.

Apie tikėjimo esmę, pasitelkiant biblines tikėjimo ir netikėjimo patirtis.

Jėzaus genealoginio medžio moterys, Kristaus pramotės, ir pagonių žyniai, atkeliavę į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus, yra Advento pranašai, skelbiantys paradoksalų jo pobūdį. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę buvo kitoks nei manyta. Kristus netilpo į tuometinio judaizmo rėmus, netelpa ir šiandien į ankštas konfesinės dogmatikos dėžutes.

Ar turiu nuolankumo drąsos pripažinti tai, kas manyje nedora? Nebijoti šviesos? Advento refleksija apie Kristaus šviesą, Saliamono išmintį ir šviesos vaisių vedimą.

Apie tai, kad Dievas būtinai ateina į nerimo apimtą sielą, kai ši laukia Viešpaties.

Tiesa yra vienas skaisčiausiai žėrinčių deimantų Kristaus karūnoje. Kristumi sekame tiek, kiek atsiveriame tiesai, kiek ją branginame ir pagal ją gyvename. Geroji naujiena ta, kad tiesa pranoksta žemišką lygmenį, panaikindama bet kokį žmonių susipriešinimą rasiniu, tautiniu, religiniu, socialiniu, lyties ir kitais aspektais. Kristaus karalystėje gyvena žmonės iš visų tautų, iš įvairiausių religijų, iš visokių politinių partijų, nes ją įkūnija ne išoriniai bruožai ar formos, o vidinės intencijos ir nuostatos.

Žmonės siekia kuo aukštesnio visuomeninio statuso, nes jis padeda susikurti gerbūvį, pelno pagarbą ir suteikia įvairių privilegijų. „Kur dirbi? Kokias pareigas užimi?“ – girdime. O koks esi viduje mažai kam rūpi. Tačiau Dievo svarstyklės kitokios. Dievas pasveria širdį, ne tik darbus.

Pasitelkiant biblinius, istorinius ir asmeninius pavyzdžius, svarstoma apie permainų metą, kuriuo gyvename.