Vieni yra įsitikinę, kad S. Nėris kaip sovietų koloborantė šiandien nėra verta atminimo ir siūlo jos kūrybą ignoruoti. Kiti, priešingai, pabrėžia, kad Salomėja yra viena talentingiausių, gal net pati talentingiausia lietuvių poetė. Skaitau jos eiles, apmąstau jos tragišką gyvenimo istoriją ir įsiklausydamas mėginu suprasti.

Šiandien visą dieną skaitau Salomėją Nėrį ir apie ją, diskutuoju, net susiradau eilėraštį, kurį pradinėje mokykloje skaičiau Vilniaus skaitovų konkurse (toliau pacituosiusiu posmą), bet pirma – jos artimo bičiulio poeto tremtinio Antano Miškinio eilės, adresuotos poetei jau po jos mirties:

Apie Šv. Dvasios potyrį, apie Bažnyčią bendrystėje iš vienos pusės ir uždarą, kontroliuoti siekiantį religingumą iš kitos. Kaip V. Krėvės personažai Kukis ir Gukis atspindi skirtingus požiūrius į sacrum ir profanum, ar virtuali bendruomenė gali prilygti fizinei – ir kitais jums rūpimais klausimais kalbamės su Regimantu Tamošaičiu, Laura Sintija Černiauskaite ir Pauliumi Čerka.

Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.

Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.

Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo… Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.

Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamus išminties lobynus. Neskaičiusiems mano įžvalgos atvers stulbinantį Jono minčių pasaulį, o skaičiusiems jos padės atrasti pažįstamą tekstą naujai.

Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

„Jokia vyriausybė – nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje – negali diktuoti, ką privatūs universitetai gali dėstyti, ką jie gali priimti ir įdarbinti, kokias studijų ir tyrimų sritis jie gali vykdyti.“ Tai Harvardo universiteto rektoriaus dr. Alano M. Garberio žodžiai iš jo laiško, rašyto 2025 m. balandžio 14-ąją Harvardo bendruomenei.

Aš gerai prisimenu, kaip atrodo politinės diktatūros valdoma akademija. Patyriau tai savo kailiu. Atsiimdamas profesinės mokyklos raudonąjį diplomą, kuriame buvo vien dabartiniai dešimtukai, išgirdau klasės auklėtojo pasiteisinimą: „Charakteristikos, deja, negalime duoti. Pats žinai, kodėl.“ Be charakteristikos durys į aukštąją mokyklą man buvo uždarytos, nors su tokiu diplomu sovietinėje Lietuvoje turėjau būti priimtas į universitetą be stojamųjų egzaminų.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.

Kas yra Apokalipsės Didžioji neganda? Kokia nuniokojimo šlykštybės prasmė? Aptariu vieną pamatinių apokaliptinio žanro sąvokų, naudodamasis hermeneutiniu „spiralės“ raktu.

Aiškinamės Dievo baimės reikšmę, taip pat ar vienas iš keturių, baltasis Apokalipsės žirgas, galėtų būti islamo ženklas. Aptariu apokaliptinį penktojo antspaudo regėjimą ir jo prasmę.