Supažindinu su mažai žinoma Mozės apokalipse, kuri atskleidžia netikėtą Liuciferio kryčio priežastį. Aptariu šio teksto santykį su bibline sukūrimo istorija ir Naujojo Testamento ištraukomis apie angelus. Biblinę perspektyvą pagilinu Šventojo Rašto pavyzdžiais ir Bažnyčios Tėvų, Klemenso Romiečio, Kiprijono, Bazilijaus Cezariečio ir Efremo Sirijiečio raštų ištraukomis.
Biblija yra viena labiausiai tyrinėjamų ir skaitomiausių knygų pasaulyje. Biblijos draugijos kasmet išleidžia apie 600 mln. Šventojo Rašto egzempliorių ar jo dalių. Naujas Naujojo Testamento vertimas iš senosios graikų kalbos šiuo metu rengiamas ir Lietuvoje.
Skaitykite toliauNacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje filmuota paskaita, kurioje pasakoju, kokiu pavidalu Šventasis Raštas plito pirmaisiais amžiais ir koks vingiuotas bei ilgas buvo jo kelias į Lietuvą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, lapo ir daug kitų įdomių ir nežinomų detalių. Ne tik Šventojo Rašto turinys įstabus, bet ir jo atėjimo pas mus istorija.
Ką ir kaip prisikėlęs Kristus kalbėjo savo mokiniams.
Dar vienas mano pamąstymas, kurį šiandien publikuoja bernardinai.lt, apie tai, kuo laikau Aleksejų Navalną ir ką mums reiškia jo gyvenimas ir mirtis.
Skaitykite toliau
Aleksejaus Navalno, Putino įsakymu nužudyto kolonijoje „Poliarinis vilkas“ 2024 m. vasario 16 (15?) d., mintys, surinktos iš jo pasisakymų, žinučių ir laiškų.
Skaitykite toliauLukas papasakojo tai, ką nutylėjo kiti. Kas nepraslydo pro gydytojo akis? Kokia pagrindinė jo teologijos gija? Gilinamės į tai, kas Lukui buvo svarbiausia ir ką jis subtiliai ir itin jautriai parašė.
Įsigyti naują Evangelijos pagal Luką vertimą galite čia.
Evangelistas Lukas dvi savo knygas adresavo „prakilniajam Teofiliui“. Galbūt šie Naujojo Testamento tekstai buvo skirti istoriniam asmeniui, Luko draugui – epitetas „prakilnusis“ (gr. kratistos) buvo vartojamas kreipiantis į gerbtinus, aukštą padėtį visuomenėje turinčius asmenis, pvz., į romėnų valdytojus. Tačiau, turint omenyje, kad graikiškas vardas Teofilis pažodžiui verstinas kaip „mylintis Dievą“, „Dievo draugas“, tikėtina, kad Evangeliją ir Apaštalų darbus Lukas dedikavo visiems mylintiems Dievą ir siekiantiems tapti jo bičiuliais.
Skaitykite toliauAiškinamės, ką reiškia Jėzaus žodžiai “jūs turite gimti iš naujo”. Vienuose vertimuose parašyta “kas negims iš naujo”, kituose — “kas negims iš aukšto / aukštybių”; o kaip graikiškame originale? Kas turima omenyje, sakant “jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę”? Apie kokį vandenį čia kalbama?
Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“.
Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.
Skaitykite toliau
Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis. (Iš 2, 23-25)
[…] kūrinija bus išvaduota iš pražūties vergovės ir įgaus Dievo vaikų šlovės laisvę […] visa kūrinija iki šiol dejuoja gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, […] mes taip pat viduje dejuojame, laukdami įsūnystės […]. (Rom 8, 22-23)
Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok priimti į namus savo žmonos Marijos, nes tas, kuris joje prasidėjo, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, ir tu jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. (Mt 1, 20-21)
Šiais metais sunku džiaugtis šventėmis. Žemė, nuo pradžių paženklinta prakeiksmo, nepaliauja gėrusi nekaltą kraują. Širdis krauju srūva dėl ukrainiečių skausmo, nepažaboto tironijos smurto ir neteisybės. Dejuoju. Ir suprantu, kad ne aš vienas. Dejuoja visa Dievo kūrinija. Mintyse iškyla Izraelio vaitojimas ir šauksmas. Užgimsta neblėstanti viltis. Aimanos visuomet pasiekia dangų. Yra Tas, kuriam rūpi. Jis prisiekė Abraomui, kad ateis, nugalės priešo vartus ir laiminte palaimins. Ir pažadą ištesėjo. Išvedęs Izraelį iš vergijos, išves ir visą žmoniją.
Turiu nugalėti baimę, kaip ją nugalėjo Juozapas, imdamas Mariją. Patikėti tuo, kas neįmanoma, kaip Marija, priimdama Sūnų. Mūsų Gelbėtojas užgimė ir tapo vienu iš mūsų. Pažino skausmą ir vargą, patyrė užgaules ir pažeminimą. Atstumtas savų, kentėjo, praliejo šventą kraują ir įėmė į save visų nuodėmes, visą neteisybę. Kristų iš mirusiųjų prikėlęs Dievas vėl davė pažadą – vergovė neamžina, išlaisvinimas jau visai arti. Giliai širdyje turėdamas pirmąjį šio pažado vaisių, Šventąją Dvasią, guodžiuosi ir guodžiu tuos, kuriems reikia paguodos – gyvenimas triumfuos. Šiandien mes šaukiamės Dievo, kaip priespaudoje jo šaukėsi Izraelio vaikai. Mes kenčiame Mesijo gimdymo skausmus, kaip juos kentė Marija. Kantriai laukiame, žinodami, kad Kristus sugrįš. Tiesa laimės. Už vargus bus atlyginta tiek, kad jie visai pasimirš. O Dievo meilė, ramybė ir džiaugsmas niekada nepaliaus.
Su mūsų Gelbėtojo gimimu, mielieji!
Man Adventas – tai nesuvokiama visus žmones apimanti Dievo malonė. Tai duoto pažado puolusiam žmogui, kad blogis bus sunaikintas, o gėris triumfuos, išsipildymas. Kiekvienas suklumpa, užsigauna, paklysta. Ir širdį sopa. Tačiau būtent tuomet mano pasididžiavimas sunyksta ir aš atsiveriu Dievo malonei. Adventas – ne apie mus, o apie Dievą, apie jo ištikimybę ir gerumą. Dievo malonės šviesoje džiaugėsi Senojo Testamento piligrimai ir Naujojo Testamento apaštalai. Ir vieni, ir kiti mums siunčia žinią, kad tai, ko labiausiai mums reikia, yra Dievo malonė. Tamsiu ir bauginančiu metu iš jos semkimės stiprybės.
Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.
„Rusija užpuolė Ukrainą, o Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, užpuolė Ortodoksų Bažnyčią, […] atnešdamas susiskaldymą bei nesantaiką, taip pat nesuskaičiuojamas fizines aukas, bet dar daugiau – sukeldamas pavojų tikinčiųjų išganymui“, – skelbia Deklaracija dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.
Skaitykite toliau„Aš viską atiduočiau, kad tik galėčiau atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą,“ – ši citata apibendrina tinklalaidės temą, kurioje, pasitelkiant biblinius herojus ir asmeninę pašaukimo patirtį, svarstoma apie esminius egzistencijos klausimus.