Aiškinamės, ką reiškia Jėzaus žodžiai “jūs turite gimti iš naujo”. Vienuose vertimuose parašyta “kas negims iš naujo”, kituose — “kas negims iš aukšto / aukštybių”; o kaip graikiškame originale? Kas turima omenyje, sakant “jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę”? Apie kokį vandenį čia kalbama?
Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“.
Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.
Skaitykite toliau
Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis. (Iš 2, 23-25)
[…] kūrinija bus išvaduota iš pražūties vergovės ir įgaus Dievo vaikų šlovės laisvę […] visa kūrinija iki šiol dejuoja gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, […] mes taip pat viduje dejuojame, laukdami įsūnystės […]. (Rom 8, 22-23)
Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok priimti į namus savo žmonos Marijos, nes tas, kuris joje prasidėjo, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, ir tu jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. (Mt 1, 20-21)
Šiais metais sunku džiaugtis šventėmis. Žemė, nuo pradžių paženklinta prakeiksmo, nepaliauja gėrusi nekaltą kraują. Širdis krauju srūva dėl ukrainiečių skausmo, nepažaboto tironijos smurto ir neteisybės. Dejuoju. Ir suprantu, kad ne aš vienas. Dejuoja visa Dievo kūrinija. Mintyse iškyla Izraelio vaitojimas ir šauksmas. Užgimsta neblėstanti viltis. Aimanos visuomet pasiekia dangų. Yra Tas, kuriam rūpi. Jis prisiekė Abraomui, kad ateis, nugalės priešo vartus ir laiminte palaimins. Ir pažadą ištesėjo. Išvedęs Izraelį iš vergijos, išves ir visą žmoniją.
Turiu nugalėti baimę, kaip ją nugalėjo Juozapas, imdamas Mariją. Patikėti tuo, kas neįmanoma, kaip Marija, priimdama Sūnų. Mūsų Gelbėtojas užgimė ir tapo vienu iš mūsų. Pažino skausmą ir vargą, patyrė užgaules ir pažeminimą. Atstumtas savų, kentėjo, praliejo šventą kraują ir įėmė į save visų nuodėmes, visą neteisybę. Kristų iš mirusiųjų prikėlęs Dievas vėl davė pažadą – vergovė neamžina, išlaisvinimas jau visai arti. Giliai širdyje turėdamas pirmąjį šio pažado vaisių, Šventąją Dvasią, guodžiuosi ir guodžiu tuos, kuriems reikia paguodos – gyvenimas triumfuos. Šiandien mes šaukiamės Dievo, kaip priespaudoje jo šaukėsi Izraelio vaikai. Mes kenčiame Mesijo gimdymo skausmus, kaip juos kentė Marija. Kantriai laukiame, žinodami, kad Kristus sugrįš. Tiesa laimės. Už vargus bus atlyginta tiek, kad jie visai pasimirš. O Dievo meilė, ramybė ir džiaugsmas niekada nepaliaus.
Su mūsų Gelbėtojo gimimu, mielieji!
Man Adventas – tai nesuvokiama visus žmones apimanti Dievo malonė. Tai duoto pažado puolusiam žmogui, kad blogis bus sunaikintas, o gėris triumfuos, išsipildymas. Kiekvienas suklumpa, užsigauna, paklysta. Ir širdį sopa. Tačiau būtent tuomet mano pasididžiavimas sunyksta ir aš atsiveriu Dievo malonei. Adventas – ne apie mus, o apie Dievą, apie jo ištikimybę ir gerumą. Dievo malonės šviesoje džiaugėsi Senojo Testamento piligrimai ir Naujojo Testamento apaštalai. Ir vieni, ir kiti mums siunčia žinią, kad tai, ko labiausiai mums reikia, yra Dievo malonė. Tamsiu ir bauginančiu metu iš jos semkimės stiprybės.
Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.
„Rusija užpuolė Ukrainą, o Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, užpuolė Ortodoksų Bažnyčią, […] atnešdamas susiskaldymą bei nesantaiką, taip pat nesuskaičiuojamas fizines aukas, bet dar daugiau – sukeldamas pavojų tikinčiųjų išganymui“, – skelbia Deklaracija dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.
Skaitykite toliau„Aš viską atiduočiau, kad tik galėčiau atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą,“ – ši citata apibendrina tinklalaidės temą, kurioje, pasitelkiant biblinius herojus ir asmeninę pašaukimo patirtį, svarstoma apie esminius egzistencijos klausimus.
Įkeliu savo tekstą, magistrinių studijų metais rašytą anglų kalba, taip pat vertimą tiems, kas angliškai neskaito (vertimas ne mano). Šiuos tekstus taip pat atrasite mano knygoje Maža plačios širdies tauta, Tikėjimo žodis, Vilnius, 2010.
Skaitykite toliauGrafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas buvo neeilinis XVIII a. tikintysis, anot kai kurių tyrėjų, „žymiausias vokiečių evangelikas nuo Liuterio laikų”. Jį pagrįstai galime laikyti šiuolaikinių misijų pradininku. Misiologiniai Zinzendorfo principai ir įžvalgos aktualūs ir mums, ieškantiems, kaip kalbėti apie Kristų mūsų kintančiame pasaulyje.
Sausio 13 d. mitingo, skirto Laisvės gynėjams atminti, ir jame vykusios protesto akcijos refleksija.
Žinia, kurios be galo trokštame kiekvienas, tačiau kurią taip nelengva priimti: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.“ Šie Dievo žodžiai skamba nuolatos kiekvienam iš mūsų, tačiau juos nustelbia kiti, garsesni balsai, kartojantys: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo, didingo, ir tada galbūt būsi vertas meilės, kurios taip trokšti.“
Dangaus džiaugsmas žemėje? Taip. Per Gerąją žinią, per Šventąją Dvasią, per mus, kai elgėmės, kaip Jėzus mokė, kai sekame ankstyvosios Bažnyčios pėdomis.
Apie tikėjimo esmę, pasitelkiant biblines tikėjimo ir netikėjimo patirtis.
Jėzaus genealoginio medžio moterys, Kristaus pramotės, ir pagonių žyniai, atkeliavę į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus, yra Advento pranašai, skelbiantys paradoksalų jo pobūdį. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę buvo kitoks nei manyta. Kristus netilpo į tuometinio judaizmo rėmus, netelpa ir šiandien į ankštas konfesinės dogmatikos dėžutes.
Ar turiu nuolankumo drąsos pripažinti tai, kas manyje nedora? Nebijoti šviesos? Advento refleksija apie Kristaus šviesą, Saliamono išmintį ir šviesos vaisių vedimą.