Temos Archyvai: Tekstai

Blogis

Blogio problema Augustino raštuose (I)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Skaitykite toliau
Prisikėlimas

Prisikėlimas – mitas ar istorinis faktas?

Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos  (Jn 1,14).

Skaitykite toliau
Žvelgti į kryžių

Žvelgti į Kryžių

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo (Lk 23, 35). Nemažai žmonių žiūrėjo į Kryžių. Tačiau reagavo skirtingai. Didžiajai daliai stebėtojų Nukryžiuotasis buvo vertas patyčių, užgauliojimo ir pasmerkimo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 36-37). Dar galime suprasti, kai iš Pasmerktojo tyčiojasi imperinės Romos galios vykdytojai, linkę į smurtą ir ieškantys, kaip pralobti, – jie dalinsis Nukryžiuotojo rūbus ir mes burtą dėl jo tunikos. Tačiau Dievo tautos seniūnų aklumas ir pagiežingas pyktis šokiruoja. Regis, Jėzus iš tiesų jiems trukdė gyventi, jaukė rezgamą sukilimo prieš romėnus planą. Seniūnai galvojo, kad pasekę šiuo Jėzumi, niekuomet netaps nepriklausomais ir galingais. Jėzaus mokslas skiepijo meilę, net priešams, skatino nuolankumą ir pasitikėjimą ne savo, o Dievo galia. Tikėjimas reikalavo atvirumo bei drąsos pripažinti savo nuodėmingumą ir išsižadėti veidmainystės. Tačiau didžiūnams atsiversti buvo nenaudinga: mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų (Jn 11, 50). Šis Žmogus iš tiesų mirs ir ne tik už tautą – už visus žmones. Taip pat už tave ir mane, idant amžinai gyventume.

Skaitykite toliau
duc in altum

Į gilumą

Lemtingi Jėzaus žodžiai, ištarti Galilėjos žvejui Simonui, amžiams pakeitė ne tik jo, bet ir visos Vakarų civilizacijos gyvenimą: irkis į gilumą. Tądien Simonas suprato savo pašaukimą ir, praėjus maždaug trims metams, tapo pirmuoju Kristaus Bažnyčios ganytoju. Frazė, pasakyta aramėjiškai, vėliau užrašyta graikiškai, krikščioniškos minties raidoje labiau įsitvirtino lotynų kalba: duc in altum. Ne viena akademinė dvasinė institucija šiandien artikuliuoja savo viziją pasitelkdama būtent šį lotynišką posakį. Žodžiai apie gilumą išties gilūs, o evangelinis naratyvas, kuriame jie nuskamba pirmą kartą, vertas atidesnio žvilgsnio.

Skaitykite toliau
Salvator Mundi

Kalėdoti su Jėzumi

Dievo Sūnaus atėjimas į Žemę perskyrė istoriją į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Tai vis dar tos pačios žmonijos istorija, tačiau labai skirtinga. Iki Kristaus tamsu, nors į akį durk. Po Kristaus ima brėkšti. Jis – tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (Jn 1, 9).

Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Dievas sumanė pats ateiti pas žmones. Jėzuje Kristuje. Dabar jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsižiūrėti į Jėzų, permąstyti Evangelijų istorijas: „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jėzus (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią, kuriuo turime eiti – Jėzų. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Skaitykite toliau
Kristaus kančios žiūrovai

Kristaus kančios žiūrovai

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

Skaitykite toliau

Apie pradedančiųjų uolumą

Nors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas

Rembrandt Sūnaus palaidūno sugrįžimas

Leistis surandamiems

Luko 15, 1-32

Trys Jėzaus parabolės giliai ir jautriai vaizduoja mūsų gyvenimą su Dievu ir moko pasipiktinimą iškeisti į empatiją, atleidimą ir džiaugsmą. Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus buvo nusidėjėlių bičiulis, o pamaldžiausius Dievo tautos atstovus piktino, kad rabis, mokantis Toros, sėdasi su tokiais prie vieno stalo. Jų manymu, šventas žmogus negali nieko bendro turėti su nusidėjėliu. Tačiau tokią šventumo sampratą Jėzaus Evangelija iš esmės pakeitė. Kiekvienas iš mūsų yra ir paklydusi avis, ir pamesta drachma, ir sūnus palaidūnas. Jau Senojo Testamento išmintis kalbėjo: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). O Naujajame ši tiesa dar aiškiau suskambo: Juk nėra skirtumo – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai jo malone dėl atpirkimo Kristuje Jėzuje (Rom 3, 22-24, vertimas mano).

Skaitykite toliau
Laukimas naktyje

Laukimas naktyje

Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas, kaip didžiausią lobį, nežemišką Dievo karalystę.

Skaitykite toliau
Kojų plovimas

Jei mylėtume Jį

Prieš atsisveikindami, pasakome tai, kas svarbiausia, ko galbūt negalėjome ar nenorėjome kalbėti anksčiau. Atsisveikinimas su artimaisiais prieš išsiskiriant visam laikui būna ypač reikšmingas – kiekvienas žodis turi ypatingą svorį. Tai reikėtų prisiminti ir gilinantis į Jėzaus mintis, išsakytas atsisveikinant su savo mokiniais  Paskutinės vakarienės metu (Jn 13, 31– 16, 33).

Skaitykite toliau
Žuvys ir duona

Kristus mūsų kasdienybėje

Trečias Jėzaus pasirodymas mokiniams po prisikėlimo iš numirusiųjų – kitoks. Apaštalai sugrįžo iš Jeruzalės į gimtąją Galilėją. Čia, prie Tiberiados ežero jie išaugo, čia žvejodavo, ir čia sutiko Jėzų iš Nazareto. Tai vieta, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl Jėzui reikia pasirodyti trečiąjį kartą? Viena, išvysti prisikėlusį Viešpatį didingame Dovydo mieste, visai kas kita – savo kasdienybėje.

Skaitykite toliau