Įkeliu savo tekstą, magistrinių studijų metais rašytą anglų kalba, taip pat vertimą tiems, kas angliškai neskaito (vertimas ne mano). Šiuos tekstus taip pat atrasite mano knygoje Maža plačios širdies tauta, Tikėjimo žodis, Vilnius, 2010.
Skaitykite toliauGrafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas buvo neeilinis XVIII a. tikintysis, anot kai kurių tyrėjų, „žymiausias vokiečių evangelikas nuo Liuterio laikų”. Jį pagrįstai galime laikyti šiuolaikinių misijų pradininku. Misiologiniai Zinzendorfo principai ir įžvalgos aktualūs ir mums, ieškantiems, kaip kalbėti apie Kristų mūsų kintančiame pasaulyje.
Sausio 13 d. mitingo, skirto Laisvės gynėjams atminti, ir jame vykusios protesto akcijos refleksija.
Žinia, kurios be galo trokštame kiekvienas, tačiau kurią taip nelengva priimti: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.“ Šie Dievo žodžiai skamba nuolatos kiekvienam iš mūsų, tačiau juos nustelbia kiti, garsesni balsai, kartojantys: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo, didingo, ir tada galbūt būsi vertas meilės, kurios taip trokšti.“
Dangaus džiaugsmas žemėje? Taip. Per Gerąją žinią, per Šventąją Dvasią, per mus, kai elgėmės, kaip Jėzus mokė, kai sekame ankstyvosios Bažnyčios pėdomis.
Apie tikėjimo esmę, pasitelkiant biblines tikėjimo ir netikėjimo patirtis.
Jėzaus genealoginio medžio moterys, Kristaus pramotės, ir pagonių žyniai, atkeliavę į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus, yra Advento pranašai, skelbiantys paradoksalų jo pobūdį. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę buvo kitoks nei manyta. Kristus netilpo į tuometinio judaizmo rėmus, netelpa ir šiandien į ankštas konfesinės dogmatikos dėžutes.
Ar turiu nuolankumo drąsos pripažinti tai, kas manyje nedora? Nebijoti šviesos? Advento refleksija apie Kristaus šviesą, Saliamono išmintį ir šviesos vaisių vedimą.
Apie tai, kad Dievas būtinai ateina į nerimo apimtą sielą, kai ši laukia Viešpaties.
Tiesa yra vienas skaisčiausiai žėrinčių deimantų Kristaus karūnoje. Kristumi sekame tiek, kiek atsiveriame tiesai, kiek ją branginame ir pagal ją gyvename. Geroji naujiena ta, kad tiesa pranoksta žemišką lygmenį, panaikindama bet kokį žmonių susipriešinimą rasiniu, tautiniu, religiniu, socialiniu, lyties ir kitais aspektais. Kristaus karalystėje gyvena žmonės iš visų tautų, iš įvairiausių religijų, iš visokių politinių partijų, nes ją įkūnija ne išoriniai bruožai ar formos, o vidinės intencijos ir nuostatos.
Žmonės siekia kuo aukštesnio visuomeninio statuso, nes jis padeda susikurti gerbūvį, pelno pagarbą ir suteikia įvairių privilegijų. „Kur dirbi? Kokias pareigas užimi?“ – girdime. O koks esi viduje mažai kam rūpi. Tačiau Dievo svarstyklės kitokios. Dievas pasveria širdį, ne tik darbus.
Pasitelkiant biblinius, istorinius ir asmeninius pavyzdžius, svarstoma apie permainų metą, kuriuo gyvename.
Kas sieja apokrifines knygas, neįtrauktas į Šventojo Rašto kanoną, ir šiandienines sąmokslo teorijas.
Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3). Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jos net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.
Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštomis savitomis liturgijomis tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.
Skaitykite toliauKonferencijos pranešėjai apie savo temas