Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

„Jokia vyriausybė – nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje – negali diktuoti, ką privatūs universitetai gali dėstyti, ką jie gali priimti ir įdarbinti, kokias studijų ir tyrimų sritis jie gali vykdyti.“ Tai Harvardo universiteto rektoriaus dr. Alano M. Garberio žodžiai iš jo laiško, rašyto 2025 m. balandžio 14-ąją Harvardo bendruomenei. Aš gerai prisimenu, kaip atrodo politinės diktatūros valdoma akademija. Patyriau tai savo kailiu. Atsiimdamas profesinės mokyklos raudonąjį diplomą, kuriame buvo vien dabartiniai dešimtukai, išgirdau klasės auklėtojo pasiteisinimą: „Charakteristikos, deja, negalime duoti. Pats žinai, kodėl.“ Be charakteristikos durys į aukštąją mokyklą man buvo uždarytos, nors su tokiu diplomu sovietinėje Lietuvoje turėjau būti priimtas į universitetą be stojamųjų egzaminų.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.

Kas yra Apokalipsės Didžioji neganda? Kokia nuniokojimo šlykštybės prasmė? Aptariu vieną pamatinių apokaliptinio žanro sąvokų, naudodamasis hermeneutiniu „spiralės“ raktu.

Aiškinamės Dievo baimės reikšmę, taip pat ar vienas iš keturių, baltasis Apokalipsės žirgas, galėtų būti islamo ženklas. Aptariu apokaliptinį penktojo antspaudo regėjimą ir jo prasmę.

Aptariu apokaliptinių ženklų: užantspauduotos Knygos, Liūto Avinėlio ir keturių žirgų bei jų raitelių, reikšmes ir tai, ko jie galėtų mus pamokyti.

Svarstau, kodėl turime siekti brandos ir kas trukdo žmogui bręsti. Nors visų pirma turiu omenyje dvasinę tikinčiųjų brandą, tie patys principai galioja, kalbant ir apie asmenybės brandą apskritai.

Vakar vakare mano senas bičiulis atsiuntė žinelę, kad laukia mano įžvalgų iš Trumpo inauguracijos. Pagalvojau, kad patylėsiu, užsidėsiu skrybėlę, kaip Melania Trump, kad kiti nematytų žvilgsnio, ypač tuomet, kai labai gėda. Vis dėl to šiandien pamatęs ABC straipsnelį, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad prisiekdamas Trumpas neuždėjo rankos ant dviejų Melanijos laikomų Biblijų (viena jo motinos dovanota, kita – Abraomo Linkolno Biblija, ant kurios 1861 m. prisiekė prezidentas Linkolnas), nusprendžiau atsiliepti į draugo prašymą.

Žvelgiu į žmogų, į esminį kiekvieno žmogaus poreikį: būti priimtu, suprastu ir vertinamu. Pasitelkęs evangelinius epizodus, psichologo Karlo Rogerso asmenybės teorijos pagrindus bei teologo Danieliaus Migliore antropologinę poziciją svarstau, kuo turi būti grindžiami santykiai, padedantys žmogui būti žmogumi.

Tikriausiai esate žiūrėję filmą „Egzorcistas“ (jų daugiau nei vienas). Makabriškos scenos, kuriose draskosi ir kitus mėgina žaloti demonų kankinama jauna moteris, gąsdina ir žadina smalsumą. Pasinaudodama mūsų žingeidumu populiarioji kultūra pateikia pigius atsakymus, kuriais tūlas tiki. Žmones traukia mistiniai reiškiniai. Bet ir krikščionių bendruomenėse, kai kalbama apie velnią, dažniausiai pasitenkinama nepilnu, supaprastintu jo apibūdinimu, tik iš dalies atitinkančiu (arba visai ne) tai, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Laidoje aptariu vieną ryškiausių velnio savybių, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, labai būdinga ir žmonėms.

Velnias ne kartą yra vedęs derybas su Dievu. Ir kaip nebūtų keista, gaudavo tai, ko prašydavo. Apžvelgiu retai apmąstomas Rašto vietas, kurios mini šėtoną ir jo užduotis. Skaitau Izaijo ir Ezechielio pranašystes ir aptariu, kaip jas aiškino Bažnyčios tėvai ir vėlesnių amžių biblistai.