Laiško hebrajams paslaptys

Pradėjęs gilintis į Naujojo Testamento knygų autorystės, adresato ir parašymo datos klausimus, suvoki, kad žinome labai nedaug. O kiek staigmenų pateikia atidesnis vieno ar kito teksto, įtraukto į Šventojo Rašto kanoną, istorijos tyrimas!

Kaip pavyzdį šį kartą pasitelksiu Laišką hebrajams, kurį pagrįstai galima laikyti homiletiniu ankstyvosios krikščioniškosios literatūros šedevru. Išlikęs prierašas pros hebraious – hebrajams atrodytų sufleruoja, kad laiškas rašytas žydų kilmės tikintiesiems. Tačiau laiško turinys atskleidžia, kad jis adresuotas konkrečiai bendruomenei. Jos nariams primenama jų ištvermė, kai jie buvo viešai įžeidinėjami ir kankinami, jų atjauta kalintiesiems ir džiaugsmas, kai buvo grobstoma jų nuosavybė.

Tačiau kur buvo įsikūrusi bendruomenė, kuriai šis tekstas adresuotas? Jeigu ją sudarė tik žydai, greičiausiai bendruomenė buvo Jeruzalėje arba kuriame nors kitame Judėjos mieste. Šią prielaidą sujaukia mįslingi sveikinimo žodžiai laiško pabaigoje – „jus sveikina broliai iš Italijos“. Tai gal vis dėlto bendruomenė buvo įsikūrusi Romoje ir su laiško autoriumi buvę italai perduoda tuos sveikinimus? Tačiau šie žodžiai gali nurodyti ir tai, kad laiškas rašytas iš Italijos ir tenykščiai perduoda linkėjimus bendruomenei, kuriai jis adresuotas.

Kas parašė šį laišką? Apaštalas Paulius? Kodėl tada jis neprisistatė, kaip kituose laiškuose? Pantenas, kurį cituoja Klemensas Aleksandrietis, kurį cituoja Euzebijus Cezarietis, manė, kad Paulius nusprendė neminėti savo vardo todėl, kad buvo nuolankus ir išmintingas. Paulius tarp žydų turėjo ne kokį vardą, tad jo vardu rašytas laiškas būtų atmestas, o kai nėra autoriaus, labiau įsiskaitoma į jo turinį. Dar daugiau – Paulius laikė nevertu būti lyginamas su Jėzumi Kristumi, kurį Pantenas įvardija kaip apaštalą, siųstą pas žydus:

Viešpats, kaip Visagalio apaštalas, buvo pasiųstas pas žydus, o Paulius, kaip pasiųstasis pas pagonis, iš kuklumo nevadina savęs hebrajų apaštalu – tiek iš pagarbos Viešpačiui, tiek ir todėl, kad, būdamas pagonių šaukliu bei apaštalu, vis dėlto rašė žydams.

Tarkime, taip buvo iš tiesų ir mums reikia gilintis į laiško turinį, ir nebeuždavinėti klausimų apie jo autorių. Tačiau, jei skaitome jį originalia graikų kalba, iš karto patiriame, kad ji visai kitokia, nei Pauliaus laiškų – rafinuotesnė, subtilesnė, primenanti klasikinius antikos tekstus. O kaip paaiškinti žodžius, kurie nesutampa su paties Pauliaus liudijimu? Štai ką skaitome: Paulius taip parašyti negalėjo, nes Laiške galatams jis tvirtina, kad „mano skelbta Evangelija nėra iš žmonių. Ne iš žmogaus ją gavau ar išmokau, bet per Jėzaus Kristaus apreiškimą“. O čia autorius rašo: „pradžioje paties Viešpaties paskelbtas, mums [Evangelijos žodis] buvo patvirtintas jį girdėjusiųjų“. Tikrai nepanašu, kad abu laiškus rašė tas pats žmogus.

Jei ne Paulius, tai kas tada? III a. pradžioje Origenas svarstė šitaip:

Jeigu kam rūpėtų mano nuomonė, sakyčiau, kad mintys iš tiesų priklauso apaštalui, tačiau išsireiškimo būdas ir sandara būdingi kitam asmeniui, kuris iš atminties cituoja apaštalo mintis ir kaip mokinys užrašo mokytojo žodžius. Jei kuri nors Bažnyčia mano, jog laiško autorius yra Paulius, – aš sutinku; matyti, ne be pagrindo senieji perdavė mums šį laišką, kaip Pauliaus kūrinį. Vienas Dievas težino, kas iš tiesų tą laišką parašė, mus pasiekusiomis žiniomis, tą laišką parašęs Klemensas, tas, buvęs Romos vyskupas; kiti sako, esą jį parašęs Lukas, tas pats, kuris davė mums „Evangeliją“ ir „Apaštalų darbus.

Rytų Bažnyčioje Paulius laikytas Laiško hebrajams autoriumi. Tai patvirtina ir žinomas P46 papirusas (datuojamas II a. pabaiga), kuriame po Laiško romiečiams eina Laiškas Hebrajams. Tačiau Vakarų Bažnyčioje, rašiusioje lotyniškai, šis laiškas nebuvo priskiriamas Pauliui. Jo net nėra Muratori fragmento (datuojamas II a. pabaiga) kanoninių knygų sąraše, Gajus Romietis išvardija tik trylika Pauliaus laiškų, o pasak Tertulijono, jo autorius yra Barnabas.

Spėlionių, kas galėjo parašyti Laišką hebrajams, per krikščionybės istoriją buvo pačių įvairiausių, kaip antai: Silas, Timotiejus, Epafras, Pilypas, vienas iš septynių Jeruzalės bendruomenės diakonų, Priskilė drauge su Akvilu ir net Jėzaus motina Marija. Aš rinkčiausi Aleksandrijoje išsilavinusį Apolą, kuris viešumoje smarkiai sukirsdavo judėjus.

Vis dėlto, išmintingiausiais reikėtų laikyti Origeno žodžius – „Vienas Dievas težino, kas iš tiesų tą laišką parašė“.

---

Iliustracija: kairiame psl. matosi paskutinės Laiško romiečiams eilutės žodžiai: καὶ Κούαρτος ὁ ἀδελφός – ir brolis Kvartas (tad laiškas šiame papiruse baigiasi 23-ia 16 skyriaus eilute). Po jais vėlesnis prierašas kita ranka ϲτιχ͵α – 1000 stichų, t. y. 1000 Laiško romiečiams eilučių; ir po juo: προϲ εβραιουϲ – hebrajams. Antras psl. prasideda paskutiniais 7-os eil. žodžiais πυροϲ φλογα – ugnies liepsnomis ir baigiasi 3-ia 2 skyriaus eilute, nors man jos pabaigos dėl sutrupėjusio papiruso iššifruoti nepavyko.