Skirtingos Dievo žodžio interpretacijos sudaro prielaidas vystytis skirtingoms tradicijoms. Kai tradicija prieštarauja Šv. Raštui – svarbiausiam savo šaltiniui – ją reikia koreguoti. Taip ir įvyko, kai lapkričio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė dokumentą „Mater Populi Fidelis. Doktrininės pastabos apie Marijos titulus ir Marijos bendradarbiavimą išganymo darbe“. Jį aptariu iš evangeliškos perspektyvos, taip pat svarstau apie tradicijos melstis už mirusiuosius ir prašyti jų užtarimo ištakas.

Šventyklos statomos nuo senų laikų: Mesopotamijos ziguratai, Egipto šventyklos, šintoistų šventyklos Japonijoje, induistų ir budistų Kinijoje, didieji graikų panteonai ir kitos. Visose religijos šventykla užima išskirtinę vietą. Tai šventa vieta, kurioje vienaip ar kitaip žmogus gali susiliesti su dievybe arba Dievu. Tačiau kas krikščionims yra šventykla? Lakoniškai apžvelgiu Izraelio šventyklų istoriją ir ką apie tai moko Naujojo Testamento autoriai.

Ar švenčiant Helovyną gali apsėsti velnias? Ar Vėlinės mažiau pagoniška šventė nei Helovynas? Ar „šventųjų bendravimas” reiškia gyvųjų ir mirusiųjų tikinčiųjų bendrystę, atmenamą Visų šventųjų dieną, ar vis dėlto Nikėjos ir Apaštalų išpažinimai turėjo ką kita omenyje? Ar Lutherio tezės ant Pilies bažnyčios vartų buvo protestas prieš pagoniškus šių švenčių motyvus, ar tiesiog taip jau sutapo, kad jas paskelbė spalio 31 d.?

Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.

Apie nedorybę, dažnai apsigaubiančią pamaldumo skraiste.

Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.

Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.

Kviečiu paragauti!

Skaitiniai apie Šventąją Dvasią:

Šventoji Dvasia, mūsump ateik

Maldos į Šventąją Dvasią

Su Sekminėmis Tėvo namuose!

Malonės Dvasia

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Aptariu bene spalvingiausią Apokalipsės metaforą, istorines, biblines ir mitines jos paraleles.

Per Bažnyčios istoriją krikščionys mėgino išspręsti žvėries ženklo 666 mįslę. Surinkau daug skirtingais amžiais pateiktų atsakymų. Aptariu, kaip jie turėtų formuoti mūsų eschatologinius lūkesčius.

Daug spekuliuojama, kokia yra apokalipsėje minimo skaičiaus 666 reikšmė. Ar galime jį įminti? Susipažįstame su istoriniais precedentais ir egzegezės metodu – gematrija – hebrajų abėcėlės raidžių keitimą skaičiais, siekiant išgauti gilias Šventųjų Raštų prasmes ir jomis remiantis interpretuoti biblinius tekstus.