Parodos Lietuviškos Biblijos istorija atidarymo metu skaičiau paskaitą Lietuviškos Biblijos kelią apžvelgiant. Siūlau pasiklausyti paskaitos įrašo, kurį padarė Marijos radijas; taip pat pridedu paskaitos tekstą bei pagrindinių spaudinių nuotraukas.
Savo giesmyno, išleisto 1666 m., pratarmėje Danielius Kleinas rašo: Kartu su manimi karščiausiai melskite Dievą, kad per jo begalinę malonę […] pagaliau kada nors ir mūsų, lietuvių, gimtąja kalba būtų skaitomas Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas ir iš ten savo pačių protu bei pagal kurio nors komentatoriaus aiškinimus būtų semiamasi Šventosios Dvasios išminties ir atitinkamo nusiteikimo.[1]
Kleino malda tiksliai artikuliuoja lietuvio sielos šauksmą, o atsakymas į ją ir yra lietuviškos Biblijos istorija. Ją apžvelgti tokio formato pranešime yra neįmanoma. Tad turėsime pasitenkinti svarbiausiais faktais ir būtinais apibendrinimais.
Šventraščių grupės
Norėdami apžvelgti lietuviškos Biblijos kelią, turime įvardinti šias Šventraščių grupes.
Neišlikę tekstai \ ketinta versti. Istoriografijoje atrandame įrašų apie ankstyvuosius siekius versti Bibliją į lietuvių kalbą. Paminėtini du autoriai – Stanislovas Rapolionis ir Augustinas Jomantas. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis, Karaliaučiaus universiteto steigėjas Albrechtas Brandenburgietis ragino Stanislovą Rapolionį imtis Biblijos vertimo. Laiške, rašytame vos kelios dienos po Rapolionio mirties, jis mini, kad mirtis sutrukdė Rapolioniui išversti Šventąjį Raštą. Tiesa, neaišku, ar šis darbas buvo pradėtas ir ar versta į lietuvių, ar lenkų, ar į abi kalbas. Šiaip ar taip, teologijos katedros, kuriai vadovavo Rapolionis, studentai toliau puoselėjo mintį išleisti Bibliją lietuvių kalba. Augustinas Jomantas buvo pradėjęs versti Naująjį Testamentą, taip pat Psalmyną, kelios jo verstos psalmės buvo įtrauktos į Martyno Mažvydo giesmyną. Visgi nei Rapolionio, nei Jomanto rankraščiai neišliko arba kol kas nėra surasti.
Perikopės ir postilės. Antroji grupė – tai selektyvūs Biblijos tekstai, skaitomi bažnyčiose sekmadieniais ir per šventes, vadinami perikopėmis bei jais paremti Šventojo Rašto aiškinimai, vadinami postilėmis. Pastarasis žodis kyla iš lotyniškos frazės post illa verba textus, reiškiančios tekstas po šių žodžių. Postilė – tai homilijų rinkinys visiems metų sekmadieniams, išdėstytas, atsižvelgiant į tradicines krikščioniškas šventes ir laikus. Pirmoji postilė lietuvių kalba, Wolfenbüttelio Postilė, taip vadinama pagal paskutinę laikymo vietą, yra išlikusi rankraštinės knygos pavidalu, kurios kopija eksponuojama šioje parodoje (1573).
Atskiros Biblijos knygos, dažniausiai Psalmynas. Iš šios kategorijos galėtume paminėti Jono Rėzos išleistą Psalterą Dowido (1625) ir Motiejaus Valančiaus eiliuotą, pritaikytą prie tuomet giedotų ir giesmynuose esamų giesmių gaidų, vertimą Pasalmes arba giesmes Dowido karalaus ir pranaszo (1863) bei pažodinį Psalmyno vertimą Wisas pasalmes S. Dowida karaliaus (1864).
Naujasis Testamentas, kartais drauge su Psalmynu. Svarbiausius tris Naujojo Testamento leidinius mes įvardinsime atskirai.
Visas Šventasis Raštas – Senasis ir Naujasis Testamentai. Pranešimui skirtas laikas mus leis paminėti tris reikšmingiausius vertimus lietuviškos Biblijos istorijoje.
Neužbaigti Šventraščiai, pavyzdžiui Antano Baranausko Biblija Rasztas Szvwentas Seno ir Naujo Testamento (1901). Nuostabu, kad šį Baranausko rankraštį parodos lankytojai gali išvysti patys.
Giesmynai, maldaknygės ir katekizmai. Tai Biblijos tekstais paremtos giesmės, maldos ir pagrindinių tikėjimo doktrinų dėstymas. Tai atskira leidinių grupė, kurios eksponavimui reikėtų surengti atskirą parodą.
Trys įsimintinos lietuviškos Biblijos istorijos datos
1590 Jonas Bretkūnas baigia versti visą Šv. Raštą. Bretkūno rankraštis – tai kertinis akmuo lietuviškoje Šventojo Rašto šventovėje. Jo išversta Biblija – tai didingiausias lietuvių kalbos rašto paminklas, rankraštį sudaro net aštuoni tomai. Biblijos vertimas su pertraukomis truko beveik vienuolika metų – pradėtas 1579 m. kovo 6 d. Labguvoje ir užbaigtas 1590 m. Karaliaučiuje. Bretkūnas pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą – pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba. Bretkūnas yra lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas – jis rašė, neturėdamas nei lietuvių gramatikos, nei žodyno. Tačiau taip pat jis laikytinas pirmuoju lietuviškai rašiusiu teologu.
1660 Londone pradedama spausdinti Samuelio Boguslavo Chylinskio išversta Biblija.
1735 Karaliaučiuje išleidžiama pirmoji Biblija lietuvių kalba, kolegialiai versta liuteronų dvasininkų. Vertėjų grupei vadovavo Jonas Berentas, o visą darbą prižiūrėjo vyriausiasis karaliaus rūmų pamokslininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Jonas Jokūbas Kvantas. Į lietuviškos Biblijos istoriografiją šis leidimas įėjo būtent pastarojo vardu, jis vadinamas Kvanto Biblija.
Skaudi netektis ir didelė nelaimė, kad du pirmieji viso Šventojo Rašto vertimai nebuvo išspausdinti. Liudvikas Rėza, 3-iojo Kvanto Biblijos leidimo redaktorius, XIX a. pradžioje stebėjosi, kad protestantiškoje Prūsijoje visa Biblija lietuvių kalba išleista tik 1735 metais:
Religijos istorijoje iš tiesų neįprastas reiškinys, kai protestantiška tauta, esmines religijos tiesas pažįstanti tik iš Biblijos, daugelį šimtmečių neturi Šventojo Rašto. […] Tokio delsimo priežastis [Prūsijoje], kaip jau sakyta, buvo ne tautos abejingumas ar Šventąjį Raštą išmanančių bei kalbas mokančių vyrų stoka, o tai, kad po Albrechto mirties krašto vyresnybė neparodė trokštamo maloningo dėmesio ir nesiėmė tokių energingų priemonių lietuvių tautai apšviesti.
Na, o šiapus Nemuno lietuviška Biblija dienos šviesą išvydo tik pirmoje XX a. pusėje (iš Vulgatos tekstą išvertė Juozapas Skvireckas, 1911–1937).
Trys įsimintini Naujojo Testamento vertimai
1701 Evangelikų reformatų kunigo Samuelio Bythnerio iš senosios graikų kalbos išverstas Naujasis Testamentas.
1727 Jono Jokūbo Kvanto parengtas, Naujas Testamentas musû pono Jezaus Kristaus ir Psalteras Dowido
1816 Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio išverstas, Naujas istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu. Tai pirmas visas Naujasis Testamentas lietuvių kalba, išverstas Romos kataliko.
Trys pirmosios spausdintos postilės lietuvių kalba
Jau minėjome, kad pirmoji lietuviška postilė nebuvo išleista, ji išliko rankraštinės knygos pavidalu. O trys spausdintos postilės chronologiškai išėjo štai tokia tvarka: Jono Bretkūno Postilla Tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu ſakamuiu Baſzniczoie Krikſchczoniſchkoie nuͦg Aduento ik Waeliku (1591), Mikalojaus Daukšos Postilla Catholicka. Tái eſt: Ižguldymas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ſzvętes per wiſſús metús (1599) ir Jokūbo Morkūno Poſtilla LIETVWISZKA, tátáy eſt Ižguldimás práſtás ewángeliu ant kožnos nedelios ir ſzwentes per wiſus metus, kurios págal buda ſená bážnicžioy Diewá eſt ſkáitomos (1600). Šios trys postilės, viena išleista Mažojoje Lietuvoje, kitos dvi LDK, įkūnija trijų pagrindinių krikščioniškų konfesijų – liuteronų, katalikų ir reformatų – siekį tautos kalba skelbti Evangeliją ir išdėstyti savo konfesijos mokymą.
Čia pastebėsime tik tai, kad Bretkūno postilei reikia atiduoti išskirtinę vietą – ne vien todėl, kad ji išleista anksčiausiai, bet svarbiausia dėl to, kad joje surinkti autentiški paties autoriaus pamokslai. Daukša ir Morkūnas tebuvo vertėjai, beje, abu vertę iš lenkų kalbos. Daukša išvertė jėzuito Jokūbo Vujeko Mažąją postilę, o Morkūnas – lenkų evangeliko reformato Mikalojaus Rėjaus Lenkišką postilę (Postilla polska, 1 leid. Krokuvoje, 1557, Vilniuje Morkūno išleista 1594).
Daukšos ir Morkūno postilės atspindi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pabaigoje vykusią polemiką tarp katalikų ir evangelikų reformatų. Tiek Daukša, tiek Morkūnas savo vertimus suvokia ne tik kaip tikėjimo ugdymo priemones, bet ir kaip konfesinius ginklus, skirtus priešo tvirtovėms griauti. Todėl postilių homilijose apstu prakeiksmų eretikams iš vienos pusės, ir popiežininkams iš kitos. Pavyzdžiui, Daukšos postilėje skaitome palinkėjimą evangelikams: geriau jiems tad, idant juos iškartų, išskandintų arba sudegintų.
Ironiška, kad abiejų postilių antraštiniuose lapuose panaudota ta pati portalo iliustracija, pasiskolinta iš į Lietuvą atvykusių stačiatikių spaustuvininkų knygų apipavidalinimų. Tokiu būdu aršūs priešininkai tarsi pripažįsta savo ribotumą ir skolinasi estetinį elementą iš Rytų. Žiūrint iš XXI a. perspektyvos, jau po Vatikano II Susirinkimo, augant ekumeniniam judėjimui tarp krikščionių, ši iliustracija liudija kokie beprasmiški yra tarpkonfesiniai karai.
Mano manymu, šią arkos iliustraciją galime vertinti ir kaip pranašišką ženklą – visi stovime prieš tuos pačius vartus, kurie yra Kristus, ir pro juos turime eiti, nes tik taip pasieksime išganymą. Iš tiesų pačiuose Daukšos ir Morkūno tekstuose nesunku atrasti nemažai panašumų, o ne skirtumų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad postilių pavadinimai yra beveik identiški:
- Postilla Catholicka. Tái eſt: Ižguldymas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ſzvętes per wiſſús metús
- Poſtilla LIETVWISZKA, tátáy eſt Ižguldimás práſtás ewángeliu ant kožnos nedelios ir ſzwentes per wiſus metus.
Tačiau svarbesnė jungtis yra išganymo viltis. Sielos išganymo motyvas nuolat atsikartoja tiek katalikiškuose, tiek evangeliškuose Šventraščiuose. Antai, Bythnerio Naujojo Testamento pratarmėje Frydrichas Šusteris meldžiasi, „idant visas Šventas Raštas lietuviškai būtų išspaustas/ ant praplatinimo švento žodžio […] ant išganytingos naudos lietuvninkams/ ir ant nemirštančios šlovės Maloningiausiam prūsų karaliui.“[2] Danielius Kleinas savo parengto giesmyno pratarmėje skaitytojui teigia, kad šiuo leidiniu siekia to, „kas yra teisinga, pamokoma ir gali būti naudinga sielos išganymui“.[3] Tačiau tą patį soteriologinį akcentą būtina pastebėti ir garsiojoje Mikalojaus Daukšos Prakalboje į malonųjį skaitytoją:
Argi nematom, kad daugelis mūsų Didžiosios Kunigaikštystės kampų žūva dėl savo tikėjimo ir vėlės [t. y. sielos – aut. past.] išganymo dalykų nežinojimo? […] Kaip gi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio negirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje.[4]
Amžiams bėgant, ši Daukšos mintis, kad esame vienas kūnas, žadins tautinę vienybę, o krikščioniams suteiks naują ekumeninę viziją. Šiandien krikščionys jau sutaria, kad jų bendras tikėjimo pamatas yra Šventasis Raštas. O neapykanta oponentams, jų žeminimas ir demonizavimas yra visai svetimi Kristaus Evangelijos dvasiai. Kaip ekumeninės laikysenos pavyzdį čia, parodos atidaryme, derėtų išskirti Biblijos draugijas, kurios pradėjo kurtis XIX a. pradžioje ir paplito po visą pasaulį. Skirtingų krikščioniškų bažnyčių tikintieji jose broliškai bendradarbiauja, versdami Šventąjį Raštą į savo tautų kalbas. Mes Lietuvoje esame šios krikščioniškos bendrystės liudytojai ir labai viliamės, jog praeities demonai, juodinantys brolius ir sėjantys neapykantą, niekuomet nebesugrįš.
[1] Danielius Kleinas, Naujos Giesmiu Knigos, cituoja Martynas Liudvikas Rėza, Lietuviškos Biblijos istorija. Senoji Lietuvos literatūra, 23 knyga, 2007, p. 233.
[2] Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus, drukawójo arba iszspáude spáustuwoj Reusnéro Karalaućiuj’, 1701.
[3] Liucija Citavičiūtė, Įsruties apskrities bažnyčių ir mokyklų vizitacijos potvarkio Recessus generalis (1639) reikšmė lietuvių raštijai ir jo vykdytojas Danielius Kleinas. Archivum Lithuanicum 11, 2009, p. 26.
[4] Mikalojus Daukša, Postilės prakalbos, sudarė A. Piročkinas. Vilnius, Mintis, 1990, p. 35.