Apie laiką

Palydėdami senuosius ir pasitikdami naujuosius metus, susimąstome apie bėgantį laiką. Vieniems jis lekia kaip patrakęs, kitiems šliaužia kaip sraigė, tačiau jo nenumaldomą tėkmę jaučia visi. Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ (La giovinezza) vienas pagrindinių herojų, kino režisierius Mickas Boyle’as (akt. Harvey Keitel), statantis savo paskutinį filmą, savo jauniesiems kolegoms aiškina, jog jaunystėje ir tolimiausi dalykai rodosi ranka pasiekiami, o senatvėje net ir patys artimiausieji nutolsta taip, kad sunku juos prisiminti.

Žmogaus gyvenimo, įrėminto laike, neišvengiamas baigtumas tarsi Everesto kalnas traukia dvasios alpinistus, idant būtų įveiktas ir užvaldytas. Žmogiškosios egzistencijos baigtumą apmąsto filosofai ir teologai, apdainuoja skirtingų epochų dainiai. Tačiau burtažodžio, kuris galėtų sustabdyti laiko tėkmę dar nepavyko niekam atrasti. Kiekvienas mūsų, kaip Getės Faustas, norėtume paliepti „sustok, akimirka žavinga“ – ir taip savo laimei suteikti amžinybę. Bet vieną akimirką keičia kita, senus metus – naujieji ir gyvenimas nesustodamas tarsi upė teka į jūrą, kurią vieni vadina nebūtimi, o kiti – amžinybe.

Apaštalas Jokūbas mūsų gyvenimą prilygina garui, kuris čia yra, čia vėl pranyksta. Gyvenimo nepastovumo ir žmogiškos egzistencijos bei jos baigties erdvėje ir laike potyris skatina mąstyti apie žmogaus gyvenimą tokiomis laiko kategorijomis kaip jaunystė ir senatvė, arba neatėjęs ir praėjęs laikas. Leonidas Donskis, recenzuodamas paskutinę Sorentino juostą, retoriškai klausia: „Kas yra jaunystė? Svaigi akimirka tarp vaikystės ir senatvės, kuri tęsiasi tol, kol apie save ir kitus rimtai nesusimąstai, ir kuri dingsta vos pradedi matyti ir girdėti kitus?“ Tokį jaunystės apibūdinimą, regis, galėtume pritaikyti gyvenimui apskritai – gal tai tik svaiginantis akimirksnis tarp vaikystės ir senatvės, o jo suvokimas pradeda bręsti tik su pastarąja?

Paslaptingą laiko prigimtį mėgino suvokti ir vienas didžiausių krikščioniškos eros mąstytojų –Aurelijus Augustinas. Kai kuriomis jo mintimis, prasidedant naujiems kalendoriniams metams, norėčiau pasidalinti su savo bičiuliais. Augustino ištaros gyvos ir prasmingos net, jei skaitai jas ne pirmą ir ne antrą sykį.

Kas gi yra laikas? Kas galėtų tai paprastai ir trumpai paaiškinti? […] O kaip gali būti šie du laikai – praeities ir ateities, – kai praeities jau nėra, o ateities dar nėra? O jeigu dabarties laikas visada būtų dabartyje ir niekad nenueitų į praeitį, tai jau būtų ne laikas, o amžinybė. (Išpažinimai 11, 17)

Pradžioje verta paminėti, jog gilindamasis į laiko sąvoką Augustinas ne kartą pasiekia, kaip jam rodosi, žmogiškos minties ribas. Tačiau tuomet jis nesustoja, bet prašo Dievo malonės ir šviesos, padėsiančios geriau suvokti jam rūpimą klausimą. Kaip būtų puiku, jei prieš imdamiesi bet kokio tyrinėjimo ar diskusijos mes nuolankai su Augustinu išpažintume ir melstumėmės:

Mano siela dega troškimu suprasti šią nepaprastai painią mįslę. Neslėpk, Viešpatie, mano Dieve, gerasis Tėve, maldauju tavęs vardan Kristaus, neslėpk nuo manęs, leisk išsipildyti mano troškimui, leisk prasiskverbti į tai, kas įprasta ir paslaptinga, tegu tai apšviečia tavo gailestingumo šviesa, Viešpatie. (11, 28)

Gerai pažindamas žmogaus polinkį didžiuotis savo proto galia, Augustinas nuolankiai pripažįsta: „Mano akys nėra tokios aštrios, kad įžvelgtų tavo veiklos būdus; nepajėgiu to padaryti, tačiau pajėgsiu, jeigu padėsi tu, saldžioji mano vidinių akių šviesa“ (11, 25). Savo tyrinėjimuose darydamas pažangą, Augustinas nuopelnus priskiria Dievui, o ne sau: „Leisk man, Viešpatie, mano viltie, ir toliau klausinėti, tegu nesutrikdo manęs mano ieškojimai“ (11, 23).

Šių Augustino nuostatų, rodos, stokoja ne tik šių dienų mokslininkai, bet ir kiekvienas, padaręs bent šiek tiek pažangos vienoje ar kitoje srityje. Na, o dabar, užmetę akį į tyrinėtojo nuostatas, eikime prie paties tyrimo objekto – laiko.

Augustinas laiką suvokia kaip vieną iš Dievo kūrinių. Todėl klausti, ką Dievas darė prieš sukurdamas visatą yra nesusipratimas, nes Dievas nėra laike:

Tavo metai, [Dieve], nei ateina, nei praeina, o mūsų metai eina vieni po kitų, kad praeitų visi. […] Tavo metai – viena diena, ir ta diena atsiranda ne kasdien, o visada yra šiandien, nes ši tavo diena neužleidžia vietos rytojaus dienai ir nepakeičia vakarykštės. Tavo šiandiena – amžinybė, todėl amžinas ir tavo Sūnus, kuriam tu pasakei: „Aš pagimdžiau tave šiandien“ (Ps 2, 7). Tu sukūrei visą laiką, ir tu buvai anksčiau už bet kokį laiką, ir nebuvo tokio laiko, kai laiko visai nebuvo. (11, 16)

Augustiną domino dabarties, kaip laiko grandies tarp praeities ir ateities, klausimas. Mėgindamas nustatyti „dabar“ momentą, Augustinas atranda, jog laikas juda išstumdamas dabartį. Kai tik pamėginame įvardinti, „dabar“, suvokiame, kad tai dar neatėjo arba jau tapo praeitimi. Laiko judėjimas mūsų atžvilgiu eliminuoja dabartį: „Jeigu kokį nors laiką galima pavadinti dabarties laiku, tai tik tokį, kurio negalima padalyti net į menkiausias daleles, tačiau ir šis taip greitai nulekia iš ateities į praeitį, kad nelieka jokios, net ir mažiausios, trukmės. Jeigu [dabartis] tęstųsi, ji dalytųsi į praeitį ir ateitį; dabartis neturi jokios trukmės.“ (11, 20; 34)

Nustatęs, jog dabartis yra ne laiko trukmė, Augustinas nukreipia žvilgsnį į praeities kaip atsiminimo ir ateities kaip pranašystės refleksiją ir daro išvadą, jog laikas yra mūsų sąmonės percepcija, o ne objektyvus nuo jos nepriklausantis reiškinys:

Dabar visiškai aišku ir suprantama: nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis. Teisingiau tikriausiai būtų sakyti taip: yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys laikai kažkaip yra mūsų sieloje, ir niekur kitur aš jų nematau. Praeities dabartis – yra atmintis, dabarties dabartis – stebėjimas, o ateities dabartis – laukimas. (11, 26)

Įstabu, kad XX a. astrofizikų artikuliuota erdvėlaikio koncepcija susieja erdvę ir laiką. Dabar suvokiame, jog visatos drobė, kurioje išsidėsčiusios galaktikos ir juda planetos, yra ne tik erdvės, bet kartu ir laiko darinys. Dėl šios priežasties kosminis laikas tampa labai reliatyvia sąvoka. Laikydamasis geocentrinio visatos modelio (pagal kurį saulė sukasi aplink Žemę) ir nenumanydamas apie heliocentrinį (kurio laikomės mes ir pagal kurį Žemė ir kitos planetos sukasi aplink saulę), Augustinas visgi sugebėjo įžvelgti laiko reliatyvumą. Dangaus kūnų judėjimas gali padėti suskirstyti laiką, tačiau nepadeda jo išmatuoti. Stebėtojas, pavaldus laiko tėkmei, niekaip nesugeba paties laiko pasverti. Tam reikalingas atskaitos taškas, nepavaldus laikui. Tuomet Augustinui belieka žengti dar vieną žingsnį, idant būtų išpildytas šis kriterijus – jis atspirties tašku padaro žmogaus sielą, kuri nepavaldi laikui.

Tavyje, mano siela, aš matuoju savo laiką. Neprieštarauk man: taip yra. Nekliudyk ir sau pačiai, sukeldama jausmų sąmyšį. Tavyje, sakau, aš matuoju laiką, įspūdį, kurį praeinantys dalykai palieka tavyje, kuris išlieka ir jiems praėjus, būtent jį, dabar nesantį, aš matuoju, o ne tai, kas praėjo. Būtent jį aš matuoju, kai matuoju laiką. (11, 36)

Be žmogaus gebėjimo atminti ir intuityviai nujausti laikas išliktų painia neįminta mįsle. Tačiau vidinis žvilgsnis, kuriuo siela žvalgosi laike, pastarajam suteikia prasmę:

[Siela] ir laukia, ir domisi, ir atmina: tai ko, ji laukia, pereina per tai, kuo ji domisi, ir nueina į tai, ką ji atmina. Taigi kas gali paneigti, kad ateities dar nėra? Juk sieloje yra ateities laukimas. Ir kas gali paneigti, kad praeities jau nėra? Juk sieloje ligi šiol yra jos prisiminimas. Ir kas gali paneigti, kad dabarties laikas neturi trukmės; juk jis praeina akimirksniu? Tačiau dėmesys išlieka, ir per jį keliauja į nebūtį tai, kas pasirodys. (11, 37)

Atėjęs iki šios ribos, – nemirtingos žmogaus sielos – Augustinas nesustoja. Jo akys krypsta į Dievą, esantį aukščiau sielos, ir į Kristų, išganantį pačią sielą. Anot Augustino, tik Dievo malonė ir Kristaus meilė neleidžia žmogui „išsibarstyti“ praeities prisiminimuose ir padeda susikaupti „aukštesniojo pašaukimo pergalei“. Pastarąją Augustinas sieja su galutiniu sielos ir Dievo susiliejimu į vienį. Visgi Dievas pranoksta sielą, kaip kūrėjas savo kūrinį. Pastarojo gebėjimas fiksuoti ir pasverti laiką, pasak Augustino, niekaip neprilygsta paties Dievo pažinimui. Jo gilybės žmogui yra nesuvokiamos, nes visa, kas susiję su Dievu, „yra daug nuostabiau ir daug paslaptingiau“ (11, 41).

 

11 komentarų apie “Apie laiką

  1. Asta

    Dievas yra visur esantis, dėl to žmogaus akys visuomet nukreiptos į Dievą, kitaip neįmanima. Be to Dievas žvilgsnis taip pat visą laiką nukreiptas į žmogų. Tokiu būdu Dievas ir žmogus nuolatos žiūri vienas į kitą, tai yra nuolatinis ir beje neišvengiamas Dievo ir žmogaus artumas. Ir įvairios kalbos, kad tas ar anas žmogus „atitolo“ nuo Dievo nes nelanko bažnyčios ar panašiai yra plepalai, nes neįmanoma niekur atititolti, Dievas juk visur esantis. Žmogui tiesiog trūksta nuovokos, kokiame artume su Dievu jis nuolat yra.

    O laikas išties yra materialaus pasaulio sąvoka ir dalis, ne dvasinio pasaulio.

    Atsakyti
  2. Lelija

    O galutinis sielos ir Dievo susiliejimas į vienį, matyt, įmanomas tik Danguje, kurio ilgimės. Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus krikščionys paskutiniu metu ypatingai laukia Bažnyčios paėmimo ir guodžia vienas kitą, jog tai jau neužilgo. 1 Tes. 4:13-18: „Bet aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie tuos, kurie yra užmigę, kad jūs neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Nes jeigu mes tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, lygiai taip ir tuos, kurie miega Jėzuje, Dievas atves su Juo. Nes tai mes jums sakome Viešpaties žodžiu, kad mes, kurie esame gyvi ir pasilikę Viešpaties atėjimui, nepralenksime tų, kurie yra užmigę. Nes pats Viešpats nusileis iš dangaus su šauksmu, su archangelo balsu ir su Dievo trimitu, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmi; tuomet mes, kurie esame gyvi ir pasilikę, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip mes visada būsime su Viešpačiu. Todėl guoskite vienas kitą šitais žodžiais”.
    Yra daugybė tinklapių internete, skirtų paskutiniųjų laikų įvykiams, daugybė krikščionių ir mokslininkų bando iššifruoti kuo tikslesnį Bažnyčios paėmimo laiką… Vis pagalvoju, kaip sugebėti nesureikšminti, ,,nesustabinti” to laukimo…

    Atsakyti
  3. Gytis

    Tik tam tikros aplinkybes ar ivykiai privercia susimastyti, kad laikas egzistuoja… ir tai privercia susimastyti, o gal ir pakeisti gyvenimo prioritetus. Dekui, su malonumu perskaiciau.

    Atsakyti
  4. Rūta

    Ačiū, Giedriau, už pamąstymus apie laiką. Labai įdomu. Sveikinu Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga. Dar galiu tai daryti, – šiandien minima trijų karalių apsilankymo pas Jėzų diena.

    Atsakyti
  5. Rūta

    Klausimėli, kai savo vyrui uždaviau tavo klausimą, jis man atsakė: “Gyvenk varge.”
    Ar tinka toks atsakymas?
    Aš galiu pasakyti, kad tą vargo akimirką ištverti man padeda atsiribojimas, bandymas į situaciją pažvelgti iš amžinybės perspektyvos, noras su ja susilieti, joje išnykti. Taip suveikia savisauga. Tada aš galiu melstis, prašyti Jo pagalbos, klausti, ieškoti atsakymo šventajame Rašte. Gal tai ir yra tas gyvenimas, kuomet “akys krypsta į Dievą, esantį aukščiau sielos”?

    Atsakyti
  6. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ana, ačiū už eiles. Vaizdingos metaforos, prasmingas turinys, o už to – Jūsų širdis, trokštanti Dievo. Iš tiesų be gerumo – mes basi ir kaip liūdna, atsisveikinus su meile, gyventi be sparnų, pakeliančių į kūrybinių platybių žydrynę.

    Atsakyti
  7. Selija

    Su Naujaisiais!

    Atsakant į Klausimėlio klausimą ir šiaip Naujieji kažkaip į vaikystę grąžino. Atsimenu tėvai turėjo menotyros knygą, joje buvo Repino paveikslas “Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas”. To paveikslo taip bijodavau, kad puslapį užlenkiau, bet dėl visa ko artėjant tai vietai (o knygą labai mėgau vartyti) nusukdavau ir akis į šoną, kad spėčiau praversti, jeigu kas. 🙂
    Metams kitiems praėjus iš visos vaikiškos širdies įsimylėjau vieno jaunimui skirto filmo aktorių. Tą filmą dažnai rodydavo, ar dar reikia klausti, kur krypdavo akys? 🙂

    Viena vertus, akys paklusta valios nukreipimui. Kita vertus, jos krypsta ten, kur linksta širdis.

    Atsakyti
  8. Sigitas

    Klausimelio klausimas :
    “Kaip gyventi taip, kad akys kryptu i Dievą?”

    Atsakymas 🙂 …:
    ” Atėjęs iki šios ribos, – nemirtingos žmogaus sielos – Augustinas nesustoja. Jo akys
    krypsta į Dievą, esantį aukščiau sielos, ir į Kristų, išganantį pačią sielą.”
    P.s.
    Žodžiu,gyventi reikia taip,kad akys pastoviai kryptų i Dievą ir vsio 😉

    Atsakyti
  9. Klausimelis

    Cituoju: Jo akys krypsta į Dievą, esantį aukščiau sielos, ir į Kristų, išganantį pačią sielą.

    Kaip gyventi taip, kad akys kryptu i Dievą? Gal kas galit pasidalint is savo patirties? Tik pasaku nepasakokit, jomis esu sotus. Pasakokit is savo patirties, o ne is svetimos, ne is knygiuksciu, ne is Biblijos, o is savo patirties.

    Atsakyti
  10. Ana

    Gerumas
    Dievo šventą tiesą mena
    širdis tavo, širdis mano:
    Gerumu taika gyvena,
    be gerumo mes – basi
    mintimis, jausmais ir gailiai
    atsisveikinam su meile.
    O be meilės, kaip gyventi?
    Kaip be jos tiesas pažint?

    Pažiūrėk pro langą, sninga
    ir pabūk šiandien laimingas,
    Nes už lango nusišypso
    lūpos gerumu žmogaus.
    Ir pajausk, kad šitą dieną
    pragyvensi tu ne vienas,
    nes šalia – gerumas gludęs,
    bučinį ant skruosto liks.

    Vakaras namus aplanko,
    žvaigždės gula delnan lango,
    taip, žinok, gerumas gimsta,
    pasitik jas gerumu.
    Artimo gal akys švyti?
    Ar ne laimė tai mažytė,
    kai gali mintim priglusti
    prie išėjusio peties?

    Ir nereikia stebuklingų
    žodžių. Tyliai, tyliai sninga
    gerumu juk mums kas kartą,
    tik išmokime brangint.
    Neužgaukime, neskriauskim.
    Viešpats prašo susiglausti
    širdimis. Tada gerumas —
    niekad, niekad nepaliks.

    Dievo šventą tiesą mena
    širdis tavo, širdis mano,
    kad visi šioj žemėj esam
    mylimi Jo kūriniai.
    Be gerumo nėra meilės,
    be jo nesirašo eilės,
    penkline nenušokuoja
    jausmų voverė — nata.

    Ateinu, kad apkabinčiau
    ir uždegčiau, lyg žibinčių,
    tiesą paprastą: gerumui –
    žemėj įkainio nėra.
    Tu – priglausi, tave – glausiu,
    taip sparnus abu įgausim,
    o sparnus kas turi neša
    juk gerumą ir kitam.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.