VI-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Pauliaus Laiškas galatams yra daugiausia apaštalo autobiografinių detalių atskleidžiantis tekstas. Jis padeda suvokti kaip Paulius vertina savo gyvenimą iki Kristaus, ir ką, jau patikėjus Kristumi, jis laiko svarbiausiomis Evangelijos tiesomis. Iš Pauliaus lūpų sužinome ir apie jo ir Petro bei kitų Jeruzalės apaštalų santykius. Aišku, pagrindinė laiško ašis, aplink kurią sukasi visos dėstomos temos, yra Kristaus tikėjimo ir Mozės Įstatymo laikymosi antitezė. Įstatymas veda į mirtį, o Kristus – į gyvenimą. Įstatymas gimdo vergystei, o Kristus šaukia laisvei. Įstatymo laužymas užtraukia rūstybę, o Kristus teikia malonę. Įstatymu pažįstu savo nuodėmę, o per Kristų – jos atleidimą.

PASKAITA PALANGOS BAŽNYČIOJE (VIDEO)

Vidinės žmogaus akys yra mintys. Mąstydami mes žvelgiame į pasaulį, į vieni kitus, į save ir į anapusybę. Mintimis galime peržengti regimybės ribas. Šis unikalus mentalinis gebėjimas duotas tik žmogui, joks kitas gyvūnas jo neturi. Anot Dekarto: Cogito, ergo sum – mąstau, todėl aš esu. Tačiau žmogaus mąstymas yra aptemęs. Mes turime širdies akis, tačiau esame apakę. Dvasios neregiai, kuriems būtina šauktis, kad kas nors atvertų akis.

Tik tuomet, kai visa savo esybe gręžiamės į Kristų, mus apšviečia dangiška šviesa. Dievas, kitados pasakęs: iš tamsos tešviečia šviesa – sušvinta mumyse, apšviečia mūsų protą, suteikdamas mąstymui ir gyvenimo būdui harmoniją. Šydas, gaubęs mūsų sąmonę, pakyla ir širdį pripildo Šventoji Dvasia. Savo viduje išgyvename tai, ką patyrė nuo gimimo aklas neregys. Kamantinėjamas, kaip jis praregėjo, jis atsako: Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu (Jn 9, 25).

V-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Laiškas efeziečiams neprilygstamu minties gilumu yra bene pats įspūdingiausias iš visų apaštalo Pauliaus tekstų. Jis paryškina ir paties Pauliaus kaip malonės prievaizdo, Dievo slėpinių ūkvedžio portretą. Laiško tematiką natūraliai galime suskirstyti į dvi dalis. Pirmoje atskleidžiama kosminio Kristaus, kuriame sutelkta visata, didybė, o antroje – įstabi krikščionių savastis. Pastarajai skiriama tikrai daug dėmesio: tikintys Kristų yra Dievo įsūniai ir Dievo namiškiai, nebesvetimi, paženklinti Šventosios Dvasios antspaudu, išgelbėti, prikelti iš dvasinės mirties ir pasodinti dangaus aukštybėse. Paulius poetiškai apibūdina krikščionis kaip Dievo kūrybą – naujos kūrinijos dalį, kuriai tenka šlovinga malonė Mylimajame pažinti Dievo meilės gelmes, gyventi meile ir suaugti į Kristaus pilnatvės brandos amžių.

III-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume, – rašė žemaičių poetas Vytautas Mačernis, pavadinęs savo eiles Žmogaus apnuoginta širdis.

Iš Mačernio ir skolinuosi šios paskaitos pavadinimą, nes jis labai tinka Pauliaus Laiško Filemonui tematikai apibūdinti. Paulius, rašydamas vienam iš savo nedaugelio bičiulių, iš tiesų apnuogina širdį. O mes, anot Mačernio, žvelgdami jau iš tolo, išvystame Paulių kaip skaisčiai šviečiančią žvaigždę, atspindinčią Kristų.