Įvadas į Evangeliją pagal Joną

Ireniejus buvo bene pirmasis iš Bažnyčios tėvų dangiškas būtybes, esančias prieš Dievo sostą (Apr 4, 6-8), aiškinęs kaip keturias evangelijas. Erelis simbolizuoja Evangelija pagal Joną – ji atveria neregėtas aukštumas ir nuo pirmų eilučių kelia skaitytojo mintis į dangų. Artimiausiu metu ketinu pasidalyti komentarais, rašytais naujam Jono raštų vertimui. Pradėti, regis, tiktų nuo Evangelijos pagal Joną Įvado.

Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama tiek tikinčiųjų, tiek ir netikinčiųjų. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamas Dievo minčių gelmes ir, kaip nė viena kita evangelija, atveria Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės slėpinį. „Juk Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė viengimį Sūnų, idant kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“, – šią eilutę atmintinai gali pacituoti kone kiekvienas sekmadieninės mokyklos mokinys, o aiškinantis pirmos eilutės – „Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ – prasmę parašyta nesuskaičiuojama daugybė teologinių disertacijų, ją apmąsto ir rašytojai.

[…] Tad pirmoj eilėj
Aš atsisėsiu prie originalo
Ir be jokios klastos ir melo
Į kalbą gimtąją išversiu jį tiksliai.
„Iš pradžių buvo Žodis.“ Ką tai reiškia?
Šio posakio prasmė – labai neaiški,
Ir tuo būdu jo perteikt nevalia,
Kadangi žodžio magiška galia
Aš netikiu! Ten pasakyt norėta,
Jog buvo pradžioje Mintis.
Tik neskubėk – ramiau, iš lėto,
Nes vienas riktas viską pražudys.
Savaime juk mintis negimsta niekur.
Jėga iš pradžių buvo – štai esmė kur!
Sprendimą radęs, plunksnos jau imuos,
Bet vėl ryškėja mano paklydimas,
Ir kužda balsas man iš sielos gilumos:
„Pirmiausia Veiksmas buvo.“ Štai vertimas![1]

Vienas biblistas apie Jono evangelijos slėpiningumą yra pasakęs: „Viskas, ką norime žinoti apie šią knygą, yra neaišku, o viskas, ką apie ją manome žiną, yra ginčytina.“

Evangelijos pagal Joną ypatumai

Ir be gilesnės teksto analizės skaitytojas supranta, kad Jono evangelija kitokia nei pirmosios trys. Jonas praleidžia labai daug įvykių ir Jėzaus pamokymų, aprašytų sinoptinėse evangelijose. Lieka nepaminėti tokie, regis, svarbūs įvykiai, kaip antai: Jėzaus gundymas dykumoje (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13), jo atsimainymas ant kalno (Mt 17, 1–8; Mk 9, 2–8; Lk 9, 28–36), Viešpaties vakarienės įsteigimas (Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25; Lk 22, 14–20), o aliuzija į ją pateikiama visai kitame kontekste (6, 48–58).

Kita vertus, Jono evangelija papasakoja tai, ko nerandame Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Visų pirma jos prologas (1, 1–18) yra išskirtinis: Kristus pristatomas kaip Žodis – Logas (žr. 1, 1 (2) paaišk.), kuriančioji visybės galia, gyvenimas ir tikroji šviesa, įsikūnijęs Dievas, viengimis Tėvo Sūnus, pilnas malonės ir tiesos, tikintiems juo teikiantis galią tapti Dievo vaikais. Matas savo evangeliją pradeda nuo Jėzaus Kristaus kilmės knygos, siedamas jo kilmę su mesijine Dovydo figūra ir Izraelio tėvu Abraomu. Evangelija pagal Morkų prologo apskritai neturi, pasakojimas pradedamas Jono Krikštytojo tarnystės aprašymu. Lukui rūpi atskleisti Jėzaus ir Jono Krikštytojo giminystės ryšį, jis pasakoja apie tai, kas vyko prieš gimstant šiems berniukams ir po to. Paminėjęs Jėzaus genealogijos medį, jis nesustoja prie Abraomo, bet veda iki jo šaknų – Adomo ir Dievo. O pirmieji Evangelijos pagal Joną žodžiai grąžina skaitytoją į pradžią: en archēi – pradžioje lyg aidas atkartoja pirmuosius Pradžios knygos žodžius (hbr. bǝrē’šît LXX verčia en archēi). Jono prologas subtilus, vaizdingas, teologiškai gilus, praskleidžiantis žmogiškos egzistencijos esmę ir iš karto pakeliantis mintis į amžinybę.

Prologas iš esmės yra pagrindinių teminių motyvų santrauka, uvertiūra (kai kurie tyrėjai jame įžvelgia himnui būdingą ritmiką). Evangelijos pagal Joną leitmotyvai nuskamba jau pirmame skyriuje: gyvenimas, šviesa, šlovė, liudijimas, malonė, tiesa, tai, kas tikra. Pastarasis epitetas (alēthinos) ne sykį kartojamas įvairiuose žodžių junginiuose: tikroji šviesa, tikrieji garbintojai, tikroji duona, tikrasis vynmedis, tikrasis Dievas, tikras liudijimas ir pan. Jonui rūpi atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra, originalą – nuo surogato. Greičiausiai į bendruomenes, sekusias apaštalu Jonu ir puoselėjusias jo teologines mintis, skverbėsi svetimos Evangelijai idėjos: „[…] pasaulyje atsirado daug klaidintojų, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne […] kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokslo, tokio nepriimkite į namus“ (2 Jn 1, 7.10). Galima kalbėti apie Dievą, bet visai kas kita – pažinti tikrąjį Dievą. Galime pasakoti, ką Dievas darė praeityje, kaip per Mozę davė duonos. Tačiau ana duona sielos pamaitinti negali, tik tikroji – Dievo Sūnus – ją pasotina ir atgaivina (6, 32–35.49–50). Galima garbinti Dievą, kaip judėjai garbino Jahvę Jeruzalės šventykloje, kaip samariečiai ant Garizimo kalno, tačiau Dievas ieško žmonių, kurie garbins jį ne išoriškai: „tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa“ (4, 20–24). Jono naratyvas pasižymi kontrastingais, dvinariais vaizdais ir frazėmis, kartais vos pastebimais: Jėzus yra pasaulio šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (1, 9), kas seka juo, nevaikščios tamsoje (8, 12), bet Nikodemas aplanko Jėzų naktį (3, 2; 19, 39), ir kai Judas išėjo išduoti Jėzaus, „buvo naktis“ (13, 30).

Antras, trečias ir ketvirtas Evangelijos pagal Joną skyriai, palyginti su sinoptinėmis evangelijomis, yra visiškai negirdėti. Skaitytojas, manantis, kad iš pirmųjų evangelijų jau susidarė pakankamai aiškų vaizdą, koks buvo ir ko mokė Jėzus Kristus, pradėjęs skaityti Jono tekstą nustebs: pirmąjį stebuklą Jėzus padarė per vestuves – pavertė vandenį vynu (2, 1–11). Sinoptinėse evangelijose Dievo ir Dangaus karalystė nuolat minima, tačiau vien Jonas paaiškino, kad į ją patekti žmogus gali tik gimdamas iš naujo, tikėdamas Kristų (3, 3–8; 1, 12–13; taip pat žr. 3, 3 paaišk.). Jėzaus pokalbių su Nikodemu (3, 1–15) ir su samariete (4, 4–30) nerasime jokioje kitoje evangelijoje, tačiau jų turinys atskleidžia esmines tikėjimo prielaidas: Dievo Tėvo meilę, atidavusią savo Sūnų, idant žmonės nepražūtų (3, 16); Sūnui dovanotą Dievo Dvasios apstybę (3, 34), numalšinančią sielos troškulį (4, 13–15). Apie Šventąją Dvasią skaitome 14–15 skyriuose, bet jau iš pokalbio su samariete sužinome, kad ne sakralinės erdvės lemia teisingą Dievo garbinimą, o Dievo Dvasios ir tiesos trokštantys žmonės (4, 23–24).

Iš Jono sužinome, kad dvi seserys, Morta ir Marija, kurias mini Lukas (Lk 10, 38–42), gyveno Betanijoje ir turėjo brolį Lozorių (11, 1–2); kad šis mirė, o po keturių dienų Jėzus jį prikėlė, pašaukdamas išeiti iš kapo (11, 17–44). Jono aprašyta Jėzaus paskutinė vakarienė su mokiniais atskleidžia ne vieną jausmingą epizodą, kaip antai: Jėzus plovė mokiniams kojas ir kvietė sekti savo pavyzdžiu (13, 4–17); vienas iš mokinių, greičiausiai Jonas (žr. 13, 23 paaišk.), vakarienės metu buvo prigludęs prie Jėzaus krūtinės; mokiniai išgirdo naują priesaką – mylėti vienas kitą, nes tik meilė įrodo žmogų esant krikščionį (13, 34–35). Lukas papasakojo, kad ankstyvuosius Kristaus mokinius vadino „Kelio sekėjais“ (Apd 9, 2), o Jonas pasufleruoja, kad tokį apibūdinimą galėjo paskatinti Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Reikia paminėti ir tai, kad sinoptinėse evangelijose minima tik Pascha, o Jono evangelijoje – ir kitos judėjų šventės: Pascha tris kartus (2, 13; 6, 4; 11, 52), be jos, Palapinių šventė (7, 2), Chanuka (Šventyklos pašventinimo 10, 22) ir neįvardyta šventė (5, 1). Būtent šios nuorodos leido biblistams apskaičiuoti Jėzaus tarnystės Izraelyje trukmę: jeigu neįvardyta šventė (5, 1) buvo Pascha, tai Jėzaus tarnystė truko maždaug trejus su puse metų, o jeigu kuri nors kita, ji truko dvejus su puse metų.

Evangelijos pagal Joną teologija

Dauguma Jono užrašytų Jėzaus pamokymų ir palyginimų – saviti ir negirdėti. Taip pat kitų asmenų, dalyvaujančių evangeliniame pasakojime, žodžiai Naujajame Testamente skamba pirmą kartą. Visų čia išvardyti neverta, paminėsime tik kai kuriuos. Jau pirmame skyriuje, iš pradžių Jono Krikštytojo lūpomis, paskui – paties Jėzaus, nuskamba du kristologiniai ir sykiu soteriologiniai teiginiai: Jėzus yra Dievo avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę (1, 29.35), ir tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (žr. 1, 51 (2) ir (3) paaišk.). Kai Jonas Krikštytojas Jėzų vaizdžiai palygina su jaunikiu (3, 29), skaitytojui kyla klausimas, kas gi yra Jėzaus sužadėtinė. Iškart po to einantis epizodas prie Jokūbo šulinio, kur Jėzus sutinka samarietę (4, 6–15), regis, pateikia atsakymą – štai ji. Juk Jokūbas prie šulinio sutiko savo būsimą žmoną Rachelę (Pr 29, 10), taip pat ir Mozė – Ziporą (Iš 2, 16–21). Be abejo, samarietė, kuri įtiki Jėzų ir liudija jį savo miesto žmonėms (4, 39), yra jo būsima sužadėtinė tik perkeltine prasme. Šiame skyriuje randame mūsų dienomis bene labiausiai žinomą soteriologinį Jėzaus titulą – ho sōtēr tou kosmou – pasaulio Gelbėtojas, kurio, kad ir kaip keista būtų, pasigendame sinoptinėse evangelijose (žr. 4, 42 paaišk.). Jį Jonas įdeda į įtikėjusiųjų samariečių lūpas, o Evangeliją jiems skelbusi samarietė, be abejo, įkūnija visus tikinčiuosius, pakviestus į Avinėlio vestuves (Apr 19, 7–9; 21, 2). Neatsitiktinai šiuos eschatologinius Avinėlio, nuotakos ir jų vestuvių simbolius randame Apreiškimo knygoje. Tai būtų vienas iš argumentų, liudijančių, kad Evangeliją pagal Joną ir Apreiškimo knygą parašė tas pats autorius.

Paminėti pavyzdžiai aiškiai rodo, kad Jono evangelijos teologinė žinia yra paslėpta, dažnai paremta Senuoju Testamentu, kuriame autorius randa kristologinius, soteriologinius ir eschatologinius provaizdžius ir regi juos išsipildant Jėzaus Kristaus asmenyje, gyvenime ir darbuose. Kartais Jonas nurodo, kurią Senojo Testamento vietą turi omenyje: pavyzdžiui, rašydamas apie artėjančią kryžiaus kančią, Jėzų jis palygina su Mozės dykumoje iškelta varine gyvate (3, 14–15; Sk 21, 9). Tačiau kartais palieka apie tai spręsti pačiam skaitytojui, – pvz., apie paslėptus Jokūbo kopėčių (1, 51) ir Jokūbo šulinio vaizdinius (4, 6). Įsimintini pastoraciniai, tik Jono plunksnai priskirtini palyginimai apie gerąjį Ganytoją, jo kaimenės avis, samdinius ir priešus (10, 1–30), apie tikrąjį Vynmedį ir jį prižiūrintį vynuogininką (15, 1–10).

Jono teologija, palyginti su kitų evangelistų, yra labiausiai išplėtota. Tai patvirtina ir įsimenanti pneumatologija (14–16), pristatanti Šventąją Dvasią kaip Parakletą – Patarėją (žr. 14, 16 paaišk.). Raginimas tikėti sudaro Jono evangelijos pamatą. Prologe nuskambėjęs žodis pisteuō – tikėti – kartojamas kone kiekviename evangelijos skyriuje, iš viso 85 kartus! Palyginti, sinoptinėse evangelijose drauge sudėjus – tik 32. Evangelija (prieš epilogą) baigiama įsimintinais žodžiais, atskleidžiančiais pagrindinę jos parašymo intenciją: „Jėzus padarė dar daug kitų ženklų, kurie nėra aprašyti šioje knygoje. O šitie aprašyti, idant tikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte jo vardu gyvenimą“ (20, 30–31); daugiau apie tikėjimo leitmotyvą žr. 20, 31 paaišk.

Galiausiai būtina paminėti teologiniu aspektu labai reikšmingą posakį egō eimi – aš esu, kuris su įvairiais predikatais, kaip antai aš esu pasaulio šviesa (8, 12), aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (11, 25), aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (14, 6), pakartojamas septynis kartus (žr. 6, 35 paaišk.). Judėjams šventas, tačiau ne vienam skaitytojui nesuprantamas Jahvės vardas Aš Esu, kuris Esu, kurį Dievas apreiškė Mozei (Iš 3, 14), liudija Jėzaus dievystę ne mažiau nei Tomo išpažinimas – „mano Viešpats ir mano Dievas!“ (20, 28) ar kiti atviri teiginiai (1, 1.18; 10, 30; 14, 10–11).

Autorius, adresatas ir parašymo data

Nauji evangeliniai epizodai ir negirdėtos, bet labai iškalbingos jau žinomų įvykių detalės Jono žodžiui suteikia ypatingą autoritetą. Nelieka dvejonių, kad autorius ne tik susipažinęs su Jėzaus gyvenimu ir mokslu, bet visa tai stebėjo iš arti, girdėjo iš pirmų lūpų. Kalbėdamas apie atskirus įvykius, jis nurodo tikslų laiką: kokiu metų laiku, per kokią Izraelio šventę tai vyko (6, 4; 10, 22), kiek praėjo dienų nuo vieno atsitikimo iki kito (4, 43; 20, 26), net ir kelintą valandą nutiko (1, 39; 4, 6; 19, 14). Tad mūsų ir nemažos dalies tyrėjų požiūriu (kuris vienu metu laikytas pasenusiu, bet dabar vėl atgyja), ją parašė Zebediejaus sūnus, Jokūbo brolis, apaštalas Jonas, įsivardijantis kaip „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (13, 23; 19, 26; 20, 2; 21, 7.20).

Pirmasis autorius, citavęs Jono evangeliją ir nurodęs apaštalą Joną kaip jos autorių, yra Teofilis Antiochietis (181 m.). Iki jo, neminėdami autoriaus, Jono tekstus citavo Tatianas, Klaudijus Apolinaras, Atenagoras. Ireniejus Laiške Florinui rašo:

Aš prisimenu tų dienų įvykius aiškiau nei neseniai įvykusius, nes tai, ko mokomės vaikystėje, auga kartu su siela ir tampa jos dalimi. Todėl galiu pasakoti net apie vietą, kurioje sėdėdamas diskutuodavo palaimintasis Polikarpas; kaip jis ateidavo ir išeidavo, apie jo gyvenimo būdą, išvaizdą; kaip jis kalbėdavo žmonėms ir pasakodavo apie savo pokalbius su Jonu ir kitais, kurie buvo matę Viešpatį, kaip jis įsiminė jų žodžius ir ką apie Viešpatį, jo stebuklus ir mokymą iš jų išgirdo; ir kaip pats Polikarpas tai perėmė iš gyvenimo žodžio liudytojų ir viską papasakojo taip, kaip Raštuose parašyta.

Nuoroda į Joną ir kitus, mačiusius Jėzų Kristų, leidžia pagrįstai manyti, kad kalbama apie pirmuosius apaštalus. Kitoje vietoje Ireniejus liudija: „Jonas, Viešpaties mokinys, kuris buvo prisiglaudęs prie jo krūtinės, gyvendamas Azijoje, Efeze parašė evangeliją“ (Prieš erezijas, 3, 1, 1). Pasak Euzebijaus Cezariečio, Klemensas Aleksandrietis liudija tą patį: „Tuo tarpu Jonas kaip paskutinis, matydamas, jog Evangelijos viską pasakoja iš medžiaginės pusės, savo mokinių prašomas ir Dvasios įkvėptas, parašė dvasinę Evangeliją“ (Bažnyčios istorija, 6, 14, 7; vertė Č. Kavaliauskas). II amžiaus pabaigoje jau nedvejojama dėl Evangelijos pagal Joną autorystės ir kanoniškumo.

Ir vis dėlto, nors ankstyvoji Bažnyčios tradicija Joną laikė ketvirtosios evangelijos autoriumi, dalis Jono raštų tyrėjų mano, kad ją parašė apaštalui labai artimas jo mokinys, Papijo minimas presbiteris Jonas, kuris galbūt ir pats regėjo Jėzų (daugiau apie tai žr. Jono laiškai. Įvadas).

Nors Evangelijos pagal Joną parašymo data, minima skirtingų tyrėjų, svyruoja nuo 65 m. iki I a. pabaigos, labiausiai tikėtina, kad evangelija parašyta valdant imperatoriui Domicianui (81–96), greičiausiai tarp 80–90 m. Ankstyvoji data (apie 65 m.) grindžiama tuo, kad Jeruzalės šventykla rašymo metu dar nebuvo sugriauta: „Jeruzalėje prie Avių vartų yra tvenkinys […]“ (5, 2). Tačiau evangelijos tekste esamasis laikas dažnai vartojamas, nurodant praeities įvykį. Argumentas, kad evangelistas nemini Jeruzalės šventyklos sugriovimo (tarkime, 2, 19–22 epizode), gali būti pasitelkiamas tiek ankstyvajai, tiek ir vėlyvajai datai pagrįsti. Jeigu evangelija parašyta iki 70 m., šventykla dar stovėjo. Tačiau jeigu rašant evangeliją jau buvo praėję penkiolika ar daugiau metų nuo šventyklos sugriovimo, šito minėti evangelistui nebereikėjo, nes tai visi ir taip žinojo. Be jau cituotos Euzebijaus citatos, kurioje sakoma, kad Jonas evangeliją parašė paskutinis, Euzebijus rašo, kad, kai Jonas ėmėsi rašyti evangeliją, pirmosios trys jau buvo „visur žinomos“ (Bažnyčios istorija 3, 24, 7).

Evangelijos turinys toks turtingas, kad mėginant nustatyti, kam ji buvo adresuota, tyrėjų nuomonės išsiskiria. Pasak vienų, ji negalėjo būti adresuojama žydams, nes judėjus ir sinagogą parodo kaip didžiausius Jėzaus ir evangelijos priešus. Todėl ji rašyta graikams. Kiti atkreipia dėmesį į gausias Senojo Testamento nuorodas ir aliuzijas, kurių kitataučiai nežinotų, ir į teiginį – „išgelbėjimas – iš žydų“ (4, 22), paneigiantį antisemitinius evangelijos motyvus. Visai tikėtina, kad ji adresuojama Kristų įtikėjusiems diasporos žydams, siekiant ugdyti ir stiprinti jų tikėjimą (žr. 20, 31 paaišk.).

Evangelijos struktūra

I. Prologas (1, 1–18)
II. Pirmieji liudytojai (1, 19–51)
III. Septyni ženklai ir pamokymai (2, 1 – 12, 50)
1. Vandens pavertimas vynu (2, 1–11)
2. Karaliaus valdininko sūnaus išgydymas (4, 46–54)
3. Luošio išgydymas (5, 1–18)
4. Minios pamaitinimas (6, 1–18)
5. Ėjimas vandeniu (6, 16–21)
6. Neregio išgydymas (9, 1–41)
7. Lozoriaus prikėlimas (11, 1–45)
IV. Paskutinė vakarienė, pamokymai ir malda (13, 1 – 17, 26)
V. Jėzaus Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas (18, 1 – 20, 31)
VI. Epilogas (21, 1–25)

---

Jono raštus galite įsigyti Lietuvos Biblijos draugijos knygyne.

---

[1] Johanas Wolfgangas Goethe, Faustas, vertė Aleksys Churginas.