Antroje pokalbio Kretingos bibliotekoje dalyje aptariu, kaip Biblija pasiekė Lietuvą, įvardinu svarbiausius jos vertimus į lietuvių kalbą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, puslapio ir daug kitų nežinomų faktų.
Žiūrėti / Klausyti
Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis. Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę. Dar reikėtų paminėti ir vis tobulėjančius tekstinius įrankius: skaitmenizuotą Šventojo Rašto tekstą originalo kalbomis, taip pat senųjų kalbų žodynus, konkordancijas, paieškos sistemas, leidžiančias tirti, kaip atskirus žodžius ir frazes vartoja vienas ar kitas Biblijos autorius, lyginti įvairius to paties teksto vertimus į skirtingas kalbas. Naują teksto perskaitymą ir sykiu jo perteikimą gimtąja kalba lemia dabartinės kultūros kaita ir besiplečiantis senųjų kultūrų bei jose užrašytų tekstų pažinimas.
Skaitykite toliau
Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.
XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.
Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.
Šiandien LRT laida Labas rytas, Lietuva rodė reportažą apie Vilniaus universitete eksponuojamus Biblijos lietuvių kalba leidinius.
Praeitą savaitę Vilniaus universitete atidaryta paroda Lietuviškos Biblijos istorija sulaukė nemenko žiniasklaidos dėmesio. Kviečiu paklausyti LRT radijo laidos Ryto allegro, kurioje su redaktore Laima Ragėniene kalbėjomės apie surengtą parodą.
Balandžio 12 d. 16 val. atidaroma Lietuvos Biblijos draugijos ir Vilniaus universiteto rengiama paroda, skirta Šventojo Rašto vertimams į lietuvių kalbą paminėti. Knygų ekspozicija chronologiškai apims visą lietuviškos Biblijos kelią – pradedant Jono Bretkūno verstos Biblijos rankraščiu (1590) ir baigiant XX a. Biblijos vertimais.
Praeitais metais keliose mokslinėse konferencijose skaičiau pranešimus apie pirmuosius Biblijos vertimus į lietuvių kalbą. Tyrinėdamas šią temą aptikau ne tik nemažai nežinomų faktų, bet ir šiai dienai labai aktualių klausimų. Išsamų, šia medžiaga paremtą straipsnį jau esu parengęs publikavimui, tik dar nežinau kuris iš leidinių imsis jį spausdinti. Tuomet juo pasidalinsiu ir savo svetainėje.
Smagu, kad naujas Morkaus evangelijos vertimas susilaukia dėmesio ir atsiliepimų. Iš jų galima spręsti, jog vertėjų pastangos – perteikti aiškų ir sykiu nuo originalo nenutolstantį vertimą – pasiteisino. Pritariu, kad šis tekstas į dienos šviesą iškelia ankstesniuose vertimuose „pasislėpusius” niuansus, kurie pagilina prasmę. Naujų aspektų žinomame tekste atradimas jį prikelia iš sąstingio. Nereikšmingos detalės, pasirodo, turi prasmę, kurią, padedami vertimo autorių pastabų, vis aiškiau suvokiame. Tokiu būdu iš tiesų tekstas atkeliauja pas mus ir tampa artimu.
Tęsiant pradėtą Biblijos naujų vertimų apžvalgą, šios svetainės skaitytoją noriu supažindinti su Lietuvos Biblijos draugijos išleistu signaliniu Evangelijos pagal Morkų leidiniu. Jo pasirodymu nuoširdžiai džiaugiuosi ne aš vienas, bet, manau, visi, kam brangūs Šventojo Rašto žodžiai.
Vertėjo uždavinys – nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų, nutolusių erdvėje, o kai verčiami senoviniai tekstai, ir laike. Vertėjas tampa tarpininku, turinčiu puikiai išmanyti abejus pasaulėvaizdžius ir juos perteikiančias skirtingas kalbas, idant perneštų žinią iš vieno kranto į kitą ir ji būtų suprasta. Pasak Friedricho Schleirmacherio, vertėjas tarsi vedlys turi „atvesti skaitytoją pas autorių“ ir „autorių pas skaitytoją“. Kadangi tai labai nelengvas uždavinys, Polis Rikioras (Paul Ricœur) mano, jog vertimą geriausiai apibūdina „kantraus triūso“ ir „išmėginimo“ kategorijos.
Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius dar 2014 m. Lietuvos mokslų akademijos leidinyje „Lituanistica“ publikavo Pradžios knygos 1-3 skyriaus vertimą iš hebrajų kalbos. Vertėjai tikėjosi, jog šis mėginimas pateikti visai naują, paremtą originaliu tekstu vertimą iššauks diskusijas bei sykiu paskatins imtis naujų Biblijos vertimų į lietuvių kalbą. Šis lūkestis pasiteisino tik iš dalies, nes pats darbas nebuvo recenzuotas nei mokslinėje periodikoje, nei aptartas žodžiu kokioje konferencijoje. Tačiau jis nenuėjo perniek nes, kaip jau esu minėjęs, Lietuvos Biblijos draugija inicijuoja naują Naujojo Testamento vertimą.
Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.
Lietuvos Biblijos draugija išleido naują Evangelijos pagal Morkų vertimą, kurį parengė Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius. Per šešis metus planuojama išleisti visą Naująjį Testamentą (NT). Ką apie šį vertimą kalba patys vertėjai galite pasiskaityti čia. Tikiuosi gauti leidimą šio vertimo ištraukas publikuoti ir savo svetainėje. Būtų labai įdomu, jeigu įsibėgėtų diskusija apie lietuviškus Biblijos vertimus, jų silpnąsias ir stipriąsias puses.