Smagu, kad naujas Morkaus evangelijos vertimas susilaukia dėmesio ir atsiliepimų. Iš jų galima spręsti, jog vertėjų pastangos – perteikti aiškų ir sykiu nuo originalo nenutolstantį vertimą – pasiteisino. Pritariu, kad šis tekstas į dienos šviesą iškelia ankstesniuose vertimuose „pasislėpusius” niuansus, kurie pagilina prasmę. Naujų aspektų žinomame tekste atradimas jį prikelia iš sąstingio. Nereikšmingos detalės, pasirodo, turi prasmę, kurią, padedami vertimo autorių pastabų, vis aiškiau suvokiame. Tokiu būdu iš tiesų tekstas atkeliauja pas mus ir tampa artimu.
Štai likusi Evangelijos pagal Morkų pirmojo skyriaus dalis.
Viešo Jėzaus gyvenimo pradžia ir fariziejų atsakas: 1,14–3,6
14 O kai buvo atiduotas[1] Jonas, atėjo Jėzus į Galilėją, skelbiantis Dievo Evangeliją 15 ir sakantis: „Metas yra pribrendęs ir priartėjo Dievo karalystė; atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“
16 Ir eidamas palei Galilėjos jūrą pamatė Simoną ir Andriejų, Simono brolį, metančius tinklus į jūrą, mat buvo žvejai. 17 Ir pasakė jiems Jėzus: „Čionai, man iš paskos! Aš padarysiu, kad tapsite žmonių žvejais.“ 18 Ir iškart, palikę tinklus, nusekė jį[2]. 19 Ir paėjėjęs kiek toliau, pamatė Zebediejaus Jokūbą ir Joną, jo brolį, ir šituos, taisančius laive tinklus. 20 Ir iškart pašaukė juos, o šie, palikę savo tėvą Zebediejų laive su samdiniais[3], nuėjo jam iš paskos.
21 Ir jie ateina į Kafarnaumą. Ir iškart per šabą įėjęs į sinagogą jis mokė. 22 Ir jie stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turįs galią[4], o ne kaip Rašto aiškintojai. 23 Kaip tik tuo metu jų sinagogoje buvo nešvariosios dvasios apimtas žmogus, jis suriaumojo sakydamas: 24 „Kas mums ir tau, Jėzau Nazarieti? Atėjai mūsų sunaikinti? Pažįstu tave, kas esi – Dievo šventasis.“ 25 Tačiau Jėzus sudraudė ją sakydamas: „Užsičiaupk[5] ir išeik iš jo.“ 26 Tuomet jį draskanti nešvarioji dvasia šaukte šaukdama išėjo iš jo. 27 Visi taip buvo išgąsdinti, kad ėmė tarp savęs svarstyti sakydami: „Kas tai yra? Naujas mokymas su galia?! Jis net nešvariosioms dvasioms įsako ir jos paklūsta jam!“ 28 Ir garsas apie jį iškart pasklido visur, visoje Galilėjos apylinkėje.
29 Ir iškart išėję iš sinagogos atėjo į Simono ir Andriejaus namus, kartu su Jokūbu ir Jonu. 30 O Simono uošvė buvo paguldyta karščiuojanti ir jie iškart jam praneša apie ją. 31 Tad priėjęs ir sugriebęs už rankos, pažadino ją ir karštis ją pametė, tuomet ji jiems tarnavo.
32 O atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas jį nešė visus kenčiančius[6] ir demono valdomus. 33 Ir visas miestas susirinko prie durų. 34 Ir jis pagydė[7] daugelį kenčiančių dėl įvairių negalių, daugybę demonų išvarė ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
35 Anksti ryte, prieš auštant, jis atsikėlęs išėjo ir pasitraukė į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi[8]. 36 O jam įkandin nuėjo Simonas ir kurie buvo su juo. 37 Ir suradę jį, sako jam: „Visi tavęs ieško.“ 38 O jis jiems sako: „Eikime kitur, į gretimus miestelius[9], kad ir tenai skelbčiau – tam juk esu išėjęs.“ 39 Ir vaikščiojo po visą Galilėją, skelbdamas jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.
40 Ir ateina pas jį raupsuotasis, besišaukiantis jo, ir puolęs į kelius sako jam: „Jeigu norėtum, pajėgtum mane apvalyti.“ 41 O jis, gailestingumo apimtas[10], ištiesęs[11] ranką palietė jį ir sako jam: „Noriu, būk apvalytas.“ 42 Ir iškart raupsai nuo jo pasišalino, ir jis tapo apvalytas. 43 Tuomet įgrasinęs iškart jį pavarė 44 sakydamas jam: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum, bet eik, pasirodyk kunigui ir kaip liudijimą jiems paaukok už savo apvalymą, ką nustatė Mozė.“ 45 O šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir garsinti tą įvykį, kad Jėzus negalėjo daugiau viešai įeiti į miestą, bet buvojo negyvenamose vietose. Tačiau pas jį ėjo iš visų pusių.
[1] Atiduotas: veiksm. paradidōmi – vienas iš kertinių Mk žodžių. Jis nusako perdavimo iš vienų rankų į kitas idėją: perduoti, atiduoti, įteikti, išduoti, atiduoti priešui ir pan. Mk šis žodis dar bus pavartotas 19 kartų: 3,19; 4,29; 7,13; 9,31; 10,33[2x]; 13,9.11.12; 14,10.11.18.21.41.42.44; 15,1.10.15. Juo pabrėžtinai rodoma į vis intensyvėjantį Jėzaus atidavimą-išdavimą, kurį iš anksto vaizduoja Jono atidavimas. Jonas – ne tik istorinė, bet ir teologinė figūra, kurioje sutelkiami Senojo Testamento lūkesčiai ir atvirumas Naujajam. Jonas rodo į tęstinumą ir vienovę tarp sena (pažadas) ir nauja (pažado pildymasis), tačiau jo atidavimu-išdavimu reiškiasi sankirtis tarp šių dviejų išgelbėjimo istorijos laikų.
[2] Nusekė: veiksm. akolutheō, sekti, eiti iš paskos, lydėti, būti paklusniam, vadovautis kuo. Mk šis žodis vartojamas dar 17 kartų: 2,14[2x].15; 3,7; 5,24; 6,1; 8,34[2x]; 9,38; 10,21.28.32.52; 11,9; 14,13.54; 15,41. Jis yra svarbus mokinystės teminės gijos vystymui, suteikia naratyvui dinamiškumą – į Jėzaus kelią vis kas nors įtraukiamas, atsistoja jam iš paskos, taip tapdamas jo bendru. Tai pratęsia ir Dievo kelionę su išrinktąja tauta Senajame Testamente. Sekti jį iš mokinių reikalauja kažką palikti. Šiuo atveju – saugią šeimos aplinką ir gerovę užtikrinantį amatą.
[3] Su samdiniais: t. y. su gaunančiais atlygį. Jokūbo ir Jono verslas – žvejyba – anuomet buvęs išties pelningas. Prekyba žuvimis iš imperijos pakraščių pasiekdavo netgi Romą. Kad jų šeimai gerai sekėsi, liudija samdinių faktas, juk ne kiekviena šeima tokių galėjo samdytis. Jokūbas ir Jonas palieka savo atlygį – atsiplėšia nuo savo turėjimo. Vis dėlto pašaukimo kelyje jie dar mėgins sugrįžti prie atlygio klausimo (Mk 10,35-37; taip pat žr. Mk 10,28; Mt 19,27).
[4] Turįs galią: Jėzaus galios klausimas svarbus Mk. Čia, pradedant Jono „ateina galingesnis už mane“ (Mk 1,7), galima įžvelgti tam tikrą dinamiką: Jėzaus galia, kaip ir Jahvės Senajame Testamente, reiškiasi per žodį (galia mokyti) ir darbus (galia, nukreipta prieš demonus ir nuodėmę; Mk 1,27; 2,10). Šios galios Jėzus nesirezervuoja sau, bet perduoda savo mokiniams (Mk 3,15; 6,7). Klausimas apie Jėzaus galios kilmę įtvirtintas Mk naratyve kaip viena iš jo metmenų gijų. Į jį Jėzus neduoda tiesioginio atsakymo (Mk 11,28-29.33). Tokiu būdu Morkus tarsi įtraukia į įvykius patį skaitytoją, provokuodamas atsakymo ieškoti jį patį.
[5] Užsičiaupk: raidiškai suponuojama antsnukio uždėjimo idėja. Adekvatu situacijai, nes Biblijoje piktojo veikimas vaizduojamas kaip turįs negatyvaus gyvuliškumo bruožų (Pr 3,1; 4,7).
[6] Kenčiančius: paraidžiui – blogai turinčius. Pasakymas reiškia ne vien turinčius fizinę negalę, bet ir kitaip kenčiančius, taigi apima platų spektrą žmogaus būvio negalių (Mk 2,17).
[7] Pagydė: tas pats žodis gali reikšti ir būti tarnu, aptarnauti, rūpintis (Mk 3,2.10; 6,5.13; taip pat žr.Mt 20,28). Klasikinėje graikų kalboje juo nusakoma tarnavimo viršesnio rango asmenims, taip pat tarnavimo kultine prasme idėja.
[8] Meldėsi: čia pavartotas žodis proseuchomai skamba panašiai kaip prosechō, raidiškai į / link turėti. Šis žodis buvo vartojamas ir kaip jūrinis terminas su reikšmėmis nukreipti laivą žemės link, prisišvartuoti, užsukti į uostą. Toks sąskambių panašumas generuoja mintį apie maldą kaip įsitvėrimą į Dievą nelygu į saugią žemę.
[9] 14Miestelius: komopolis – miestas, turintis prekybos teises, pasak graikų visuomeninės sampratos – mažas miestelis.
[10] 15Gailestingumo apimtas: veiksm. splanchnizomai nusako buvimą giliai emociškai sujudintam. Tos pačios šaknies daiktavardis tiesiogine prasme reiškia vidurius, įsčias, perkeltine – gilų vidinį jausmą (Mk 6,34; 8,2; 9,22).
[11] Ištiesęs: ne tik ištiesti, bet ir sutelkti jėgą – įtempė ranką jėgai parodyti. Senajame Testamente Dievo ranka yra vienas iš jo galybės ženklų (Iš 15,6). Dieviška galia dabar sutelkta Jėzuje, kuris yra regima Dievo rankos personifikacija.
Įdomu buvo paskaityti šį tekstą.