Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Hebrajiškų giesmių ir liaudies dainų vienovė

Izraelyje giesmės ir liaudies dainos, kaip ir kitose tautose, buvo giedamos ir dainuojamos įvairiomis progomis. Pirmoji Šventajame Rašte užrašyta giesmė, palydima būgnų ritmų bei moterų šokio, aukština Jahvę, kuris stebuklingai nugalėjo priešo kariuomenę ir išlaisvino tautą iš Egipto vergijos (Iš 15, 1-21). Penkiaknygėje yra ir dar vienos dainos, kurią per dykumą keliaujantys hebrajų piligrimai dainavo kasdami šulinį: „Šuliny, duok vandens! Giedosime tau, šuliny, kurį kunigaikščiai ir kilnieji iškasė skeptru ir lazdomis“ (Sk 21, 17-18). Pasitelkiant šių dienų kategorijas, tai tipinė darbo daina, atspindinti archajiškiausias folkloro formas, dainuojama, idant būtų sustiprintos darbininkų rankos ir įveikta varginančio darbo monotonija. Hebrajai, įsikūrę Pažadėtoje žemėje, tokias dainas dainuodavo vynuogynuose (Iz 5, 1), panašiai kaip senoliai lietuviai per rugiapjūtę ir šianapjūtę. Pastebėtina, kad nors šios žydų liaudies dainos nėra Dievo šlovinimo giesmės, tačiau jos apibūdinamos tuo pačiu hebrajišku žodžiu šȋrah, reiškiančiu tiek dainą, tiek giesmę.

Hebrajų kalboje yra nemažai sinoniminių žodžių, kurie reiškia dainavimą ir giedojimą, kaip antai: tehilāh „giesmė“, negiynāh – „muzika, daina“, hilulim – „garbinimo, šlovinimo giesmės“, zịmrāh – „daina, giesmė, melodija“, mịzmōr – „melodija“. Jie vartojami tiek sakraline, tiek kasdiene, buitine prasmėmis. Mūsų paminėtose ištraukose (Iš 15, 1; Sk 21, 17 ir Iz 5, 1) visur pavartotas tas pats veiksmažodis šȋr – „dainuoti, giedoti“, nors, kaip minėjome, vienu atveju šlovinamas Dievas, kitu – dainuojama dirbant. Septuagintos autoriai, versdami Senąjį Testamentą į graikų kalbą, platų semantinį lauką turėjo siaurinti: hymneō „giedoti, šlovinti, dainuoti, apdainuoti“ ir pan., psallō – „giedoti, garbinti, akompanuojant styginiam instrumentui“; (ep)aineō – „girti, šlovinti“. Istoriniai, antropologiniai ir kultūriniai tyrimai patvirtina, jog Senojo Testamento metu žydai neskirstė muzikos į dvasinę ir pasaulietinę. Net tuomet, kai Senojo Testamento pranašai bardavo tautą dėl joje skambančios muzikos, jie smerkdavo ne pačią muziką ar tam tikrą jos žanrą, kaip tai darė Antikos mąstytojai, bet nuodėmingą šlovintojų gyvenimą, pavyzdžiui: „Šalin nuo manęs su savo giesmių triukšmu, nenoriu klausyti jūsų arfų skambinimo. Teisingumas tegu teka kaip vandenys, o teisumas – kaip galinga srovė!“ (Am 5, 23-24).

Holistinį hebrajiško muzikavimo modelį išradingai pristato Filonas Aleksandrietis.[1] Jo analogijomis, metaforomis ir alegorijomis paremta Pradžios knygos egzegezė septynių dienų tvėrimo procesą sieja su muzikos menu. Septintąją, šabo dieną, kurią Dievas ilsėjosi po visų savo darbų, Filonas palygina su pačia nuostabiausia ir tobulos harmonijos aranžuote, turinčią visus intervalus.[2] O dešimt Dievo įsakymų, dešimt pagrindinių Izraelio švenčių bei tai, kad pasninkaujant atpirkimas švenčiamas dešimtą mėnesio dieną, Filonui primena muzikos pasaulio tobulybę.[3] Pasak jo, siela yra tarsi muzikos instrumentas, gražiai skambantis, suderinus ne stygas, bet aukštus ir žemus garsus, kurie atitinka moralinius principus:

Jei vienas tonas yra išsiderinęs, tai lyra ar kitas muzikos instrumentas nedera, tačiau, kai instrumentas suderintas, pakanka vieno rankos perbraukimo ir pasigirsta harmoningas garsas. Taip yra ir su sielos instrumentu, kuris nedera, kai yra pertemptas, neapdairiai siekiant aukšto garso, ar yra neįtemptas dėl bailumo ir atsileidęs iki žemiausiojo.[4]

Pasak Filono, Mozės giesmė, kurią jis giedojo prieš savo mirtį (Įst 32), skambėjo taip harmoningai ir melodingai, kad aplink susirinkę angelai stebėjosi, jog žemiškame kūne įkalintas žmogus galėtų būti taip suderinęs savo sielą su Dievo instrumentu – dangumi ir visata. Filonas aptaria ir mūsų minėtą Izraelio pergalės giesmę, užrašytą Išėjimo knygoje. Remdamasis savo dienų praktika, jis mano, kad Mozė, harmonizuodamas aukštus ir žemus balsus, buvo padalinęs tautą į vyrų ir moterų chorus. Vyrų chorui vadovavo jis pats, o moterų – jo sesuo Mirijama. Šis biblinis naratyvas Filonui turi ir alegorinę prasmę. Mozė, giedantis drauge su vyrais, vaizduoja tobulą protą, o moterų choras – ištyrintus jausmus. Filono įsitikinimu, muzika kuriama tiek proto, tiek jausmo. Šių dviejų sandų harmonija yra apskritai būdinga hebrajiškam muzikos menui, nedalančiam muzikos į sakralinę ir pasaulietinę, didaktinę ir vedančią į pasileidimą. Pastarojo požiūrio, kaip pamatysime, laikėsi Antikos filosofai.

Šlovinimo muzikos ištakos

Jei Šventajame Rašte visgi ieškotume sakralinės muzikos ištakų, kelias mus atvestų pas Dovydą – „geriausią giesmininką Izraelyje“ (2 Sam 23, 1). Dovydas, jauniausias iš aštuonių Jesės iš Betliejaus sūnų, pasižymėjo beribe narsa ir sykiu menininkui būdingu estetiniu jautrumu. Ar ne dėl šių dviejų savybių, kurios iš pirmo žvilgsnio priešingos viena antrai, jis ir galėjo išpildyti visus Dievo norus (Apd 13, 22)? Biblijoje tai vienintelis žmogus, apie kurį pranašo lūpomis pasakyta: „Viešpats surado vyrą pagal savo širdį“ (1 Sam 13, 14). Narsusis Izraelio ganytojas, jaunystėje nugalėjęs filistiną Galijotą, o vėliau ir kitus Izraelio priešus, mėgo groti arfa ir, tarsi pilamąją atnašą Jahvei, išlieti savo širdį giesmėje. Tikriausiai ne vienas yra vartęs vaikišką Bibliją su iliustracijomis, kurių viena vaizduoja Dovydą, ganantį savo tėvo avis, nupieštas taip tarsi jos būtų užburtos Dovydo arfos garsų. Matyt, kad muzikuoti būsimasis karalius iš tiesų pradėjo piemenaudamas ir jo muzikos dermės pakerėdavo ne vien kaimenės avis. Kai Sauliaus tarnai pradėjo ieškoti, kaip nuraminti pykčio ir isterijos priepuolių kamuojamą karalių, jie prisiminė Dovydą, o tiksliau jo muziką:

„Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave.“ Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane.“ Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo.“ (1 Sam 16, 16-18)

Šis gydymo metodas pasiteisino. Dovydui skambinant arfa, piktoji dvasia pasitraukdavo nuo Sauliaus ir karalius pasijusdavo geriau (1 Sam 16, 23). Taigi žydai gan anksti atrado sielą gydančią muzikos galią ir, kaip pamatysime, tai pritaikė savo Šventyklos liturgijoje.

Šalia daugelio dovanų, kuriomis Dievas buvo apdovanojęs Dovydą, jo muzikalumas iš tiesų užima išskirtinę vietą. Iki šių dienų Dovydo psalmes gieda tiek judėjai, tiek krikščionys. Psalmynas išlieka neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu kiekvienam, trokštančiam garbinti Dievą. Regis, Dovydas turėjo ypatingą balsą ir virtuoziškai grojo arfa. Manding, geriausiu giesmininku Izraelyje jis buvo pavadintas dar ir dėl to, kad kunigišką tarnavimą Viešpačiui apipynė šlovinimo giesmėmis. O to Izraelyje dar niekas nebuvo daręs. Dovydas pirmasis muzikos meną pritaikė Dievo ir žmogaus bendrystei gilinti. Turime bent lakoniškai paminėti, kaip tai įvyko.

Šlovinimas Dovydo palapinėje

Nuo Jozuės iki Samuelio, tai yra apie keturis šimtus metų, Sandoros skrynia stovėjo Šilojuje (Joz 18, 1; 1 Sam 3, 21), o po to kurį laiką pasiliko Kirjat Jearime (1 Sam 7, 1-2). Sauliaus karaliavimo metais ji niekam nerūpėjo, bet Dovydas, tapęs karaliumi, nusprendė Sandoros skrynią parsigabenti į Jeruzalę, kur pats gyveno (1 Krn 13, 1-4). Tokiu būdu naujasis Izraelio karalius Sandoros skryniai grąžino Jahvės artumo ir bendrystės reikšmę, o palapinei, kurioje ji stovėjo, – Dievo namų pavadinimą (hbr. mĭškān – „gyvenamoji vieta“). Giesmininkai levitai buvo įkurdinti prie Viešpaties palapinės, kurioje dieną ir naktį jie šlovindavo Dievą (1 Krn 9, 33). Regis, tuo metu ir buvo sukurta kiekvieno Viešpaties garbintojo širdį giliai atliepianti psalmė:

Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve. Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? (Ps 42, 1-2)

Dovydas nusprendė atnaujinti Šventyklos liturgiją, teikiant ypatingą reikšmę muzikiniam Dievo garbinimui. Jo novatoriškumas pasireiškė ne vien naujos geografinės vietos, kurioje stovės Susitikimo palapinė, parinkimu. Didžiausia naujovė buvo naujai sukurtas grandiozinio masto šlovinimo tarnavimas:

Vyrai buvo Dovydo paskirti tarnauti giesmėmis Viešpaties namuose, kai skrynia buvo padėta į jos vietą. Kol Saliamonas pastatė Viešpaties namus Jeruzalėje, jie tarnavo giedodami prie Susitikimo palapinės ir atlikdami tarnystę pagal savo eilę. (1 Krn 6, 31-32)

Keturi tūkstančiai šlovino Viešpatį instrumentais, kuriuos padirbdino Dovydas.(1 Krn 23, 5)

Mozė nebuvo nurodęs, kad, tarnaujant Jahvei, turi skambėti muzika, o juo labiau, jog šlovinimo giesmės prilygsta (jei nepranoksta) aukojamoms atnašoms. Šį požiūrį įtvirtins Naujasis Testamentas (Hbr 13, 15; Mt 21, 16). Tačiau anuomet Dovydui teko praminti visai naują kelią, kuriuo nebuvo ėjęs nei vienas iš pirmtakų. Savo eksperimento sėkme, regis, Dovydas sudvejojo, kai, vežant Sandoros skrynią į Jeruzalę, mirė ją palietęs Uza (1 Krn 13, 1-10). Kadangi Viešpaties rūstybė užsidegė pačiame muzikinio garbinimo įkarštyje, galėjo kilti klausimas apskritai dėl muzikos instrumentų naudojimo sakralioje erdvėje. Metraštininkas pasakoja, kad Dovydas rūpestingai tyrinėjo lemtingą įvykį, ieškodamas paaiškinimo Mozės raštuose, ir galiausiai jį surado. Pasirodo, pagal Įstatymą Sandoros skrynios negalima buvo gabenti vežimu. Ją privalėjo nešti levitai, nes tik jiems buvo leista liesti Šventyklos reikmenis (Sk 7, 9; 1 Krn 15, 11-15). Tad ne muzika, o jaučiai, pakeitę Dievo tarnus, supykdė Jahvę. Džiaugsminga procesija buvo atnaujinta ir Sandoros skrynia, lydima skardžių muzikos garsų buvo pargabenta į Jeruzalę. O pats karalius tuo taip džiaugėsi, kad ne tik grojo, bet ir šoko (1 Krn 15, 16-29). Dovydo palapinė, kurioje buvo pastatyta Sandoros skrynia, nuo Mozės pastatytosios skyrėsi tuo, kad garbintojai į Viešpaties namų kiemus turėjo ateiti ne vien su atnašomis, bet taip pat su giedojimu ir gyriumi (Ps 100, 4).

Iki Dovydo karaliavimo muzikinė dalis Šventyklos liturgijoje nebuvo reikšminga, nors kažin, ar apskritai jos būta. Mozė buvo palikęs pranašišką giesmę, bet galima tik spėlioti, ar kada nors ji buvo giedama (Įst 31-32 skyr.). Vienintelis muzikinis elementas Susitikimo palapinėje buvo trimitavimas. Trimitas skambėdavo ir sušaukiant tautą į pasitarimus, ir persikeliant į naują vietą, ir ruošiantis karui (Sk 10, 1-9). Tad, rodos, jo funkcija buvo labiau komunikacinė, o ne meninė ar apeiginė. Jahvės garbinimą palydėdamas giesmėmis ir visais įmanomais muzikos instrumentais, Dovydas sukūrė iš esmės naują liturgijos koncepciją. Žinoma, ir toliau buvo vykdomos Mozės nustatytos apeigos: aukojami gyvuliai ir kitos atnašos, smilkomi smilkalai ir kalbamos maldos. Tačiau Dievo artumas į Dovydo palapinę ateidavo skambant poetinėms giesmėms ir garbininimo muzikai. Reikšminga, kad savo ankstesnę klaidą – Sandoros skrynios gabenimą vežimu – Dovydas apibūdino kaip netinkamą dievoieškos formą: „mes ieškojome Jo ne taip, kaip turėjome“ (1 Krn 15, 13). Taigi Dovydui tarnavimas Viešpačiui visų pirma reiškė Dievo artumo ieškojimą, realų Dievo Dvasios potyrį. Geriausias hebrajų bardas, poetas ir psalmių autorius vokalinę ir instrumentinę muziką aukodavo Viešpačiui kaip dvasines atnašas, tikėdamas, kad šlovinimas padeda atrasti ir pažinti Dievą. Dovydo pastangomis Izraelyje, o vėliau ir Bažnyčioje, šlovinimo giesmės ir garbinimo muzika tapo neatsiejama liturgijos dalimi.

Publikuota: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, Nr.8.

Dvasinės dermės (II)

Dvasinės dermės (III)

Parsisiųsti visą straipsnį 


[1] Siegmund Levarie, “Philo on Music”, The Journal of Musicology, Vol. 9, No. 1 (Winter, 1991), p. 124-130.

[2] De opificio mundi, 89-128.

[3] De specialibus legibus, II, 200.

[4] De erbritate, 116.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.