Ankstyvųjų krikščionių persekiojimai ir diakonės moterys

Plinijus Jaunesnysis maždaug 110–111 m. buvo paskirtas Bitinijos valdytoju. Eidamas šias pareigas, per aštuoniolika mėnesių jis keturiasdešimt du kartus kreipėsi į imperatorių Trajaną patarimo. Štai, ką jis rašė viename laiške:

Valdove, laikausi taisyklės kreiptis į tave tais klausimais, dėl kurių nesu tikras. Juk kas geriau galėtų išsklaidyti mano dvejones ar pamokyti mane, kai ko nors nežinau? Niekada nedalyvavau teisiant krikščionis, todėl nežinau, kokios bausmės ar tyrimo procedūros taikomos įprastai ir kokių ribų laikomasi. Labai dvejojau dėl šių klausimų: ar reikia atsižvelgti į amžių; ar silpnos sveikatos asmenims taikytina tokia pati tvarka kaip ir stipresniems; ar atsižadėjusieji tikėjimo turi būti atleisti nuo bausmės, ar asmeniui, kuris kada nors buvo krikščionis, nėra naudos, kai jis nustoja juo buvęs; ar baustinas pats krikščionio vardas, net jei nepadaryta jokio nusikaltimo, ar tik su šiuo vardu susiję nusikaltimai.

Kol kas su tais, kurie man buvo pristatyti kaip krikščionys, elgiausi taip: klausiu jų, ar jie yra krikščionys. Jei jie tai pripažįsta, klausimą pakartoju antrą ir trečią kartą, grasindamas mirties bausme; jei jie nenusileidžia, nuteisiu juos mirti. Mat neabejoju, kad, kad ir koks būtų nusikaltimas, kurį jie prisipažino padarę, jų ryžtingumas ir nepalaužiamas užsispyrimas neabejotinai turi būti baudžiami. Buvo ir kitų, panašiai pamišusių; juos sulaikiau, idant būtų išsiųsti į Romą, mat jie buvo Romos piliečiai.

Tuomet atsitiko tai, kas dažniausiai būna tokiais atvejais: pats faktas, kad ėmiausi nagrinėti šį reikalą, padidino kaltinamųjų skaičių, ir man buvo pristatyta daugybė įvairių bylų. Gavau anoniminį raštą, kuriame buvo nurodyta daugybė vardų. Maniau, kad visus, kurie neigė esą ar buvę krikščionimis, dera paleisti, nes jie, man diktuojant, kreipėsi į dievus ir aukojo smilkalus bei vyną tavo atvaizdui, kurį šiam tikslui buvau liepęs atnešti kartu su dievybių statulomis. Bet, svarbiausia, jie prakeikė Kristų; o sakoma, kad tikrų krikščionių niekaip nepriversi to daryti.

Kiti, kuriuos įvardijo informatorius, iš pradžių pripažino esantys krikščionys, o paskui tai neigė; pareikšdami, kad tokiais buvo, bet nebėra. Kai kurie sakėsi išsižadėję tikėjimo prieš trejus ar daugiau metų, o vienas ar du – net prieš dvidešimt metų. Visi jie pagarbino tavo atvaizdą bei dievų statulas ir prakeikė Kristų. Pasak jų, visa jų kaltės ar klaida tebuvo ta, kad nustatytą dieną jie buvo pratę susitikti prieš aušrą ir antifoniškai giedoti himną Kristui, kaip dievui, taip pat priesaika įsipareigodavo ne daryti nusikaltimus, o susilaikyti nuo vagysčių, plėšikavimo, svetimavimo bei priesaikos sulaužymo ir grąžinti užstatą, kai jo būtų pareikalaujama. Po šių apeigų jie paprastai išsiskirstydavo ir vėl susirinkdavo pavalgyti; maistas buvo paprastas ir nekenksmingas, bet šios praktikos jie atsisakė po mano edikto, kuriuo, vykdydamas tavo nurodymus, uždraudžiau slaptas draugijas. Todėl man pasirodė būtina išsiaiškinti visą tiesą – aš kankinau dvi tarnaites, vadinamas diakonėmis, tačiau nieko kito neišgavau, tik ydingą ir kvailą prietarą. Tad atidėjau tyrimą ir kreipiausi į tave patarimo.

Manau, kad šis reikalas pateisina mano kreipimąsi į jus, ypač turint omenyje į pavojų patekusių žmonių skaičių; mat dėl ​​tokių kaltinimų pavojus gresia daugybei įvairaus amžiaus, luomo bei abiejų lyčių žmonių, ir tai tęsis toliau. Šio prietaro užkratas išplito ne tik miestuose, bet ir kaimuose bei atokiose vietovėse; vis dėlto atrodo, kad jį įmanoma sustabdyti ir padėtį ištaisyti.

Šis istorinis dokumentas leidžia susidaryti tikrovišką ankstyvųjų krikščionių persekiojimų vaizdą. Vėlesnių kartų krikščionis jis įkvėps nebranginti savo gyvybės ir likti ištikimiems Kristui, kokie nuožmūs bebūtų persekiojimai. Daugiau nei prieš trisdešimt metų į knygelę „Ankstyvoji krikščionybė“ įtraukiau šį tekstą (beje, jai pratarmę parašė Kostas Burbulys, kurio parengtą Bibliją išleidome 1996). Tačiau ir šiandien skaitydamas Plinijaus laišką imu virpėti, tarytum pats būčiau tardomas ir man būtų grasinama mirties bausme. Ir taip širdy sopa dėl tų, atsižadėjusiųjų.

Paminėti krikščionys, turėję Romos pilietybę, man atgaivina apaštalo Pauliaus portretą. Kai imperatorius Trajanas gavo šį Plinijaus laišką, buvo praėję tik apie keturiasdešimt metų nuo jo pirmtako imperatoriaus Nerono valdymo, o dar tiksliau iki Pauliaus pasmerkimo myriop. Paulius, ne kartą kaltinamas dėl maišto kėlimo, apeliuodavo nurodydamas, kad yra Romos pilietis (Apd 16, 35–39; 22, 23–29). Apskritai laiško tonas ir Plinijaus argumentai, kodėl jis kreipiasi į imperatorių patarimo, kaip aidas atkartoja Porcijaus Festo įžanginę kalbą, kuria jis karaliui Erodui Agripai II pristato Pauliaus bylą (Apd 25, 13–22).

Skaitant, įkvepia minimas tikėjimo bendruomenių augimas tiek imperijos miestuose, tiek kaimuose. Kokia stipri buvo Bažnyčia! Plinijaus žodžiais tariant, ji susidėjo iš „daugybės įvairaus amžiaus, luomo bei abiejų lyčių žmonių“. Jeigu rašydamas Korinto bendruomenei Paulius tvirtino, kad nedaug tarp jų „išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26), tai po maždaug penkiasdešimties metų Bitinijos valdytojas tvirtina jau priešingai. Rašydamas, kad tokių bylų daugės, jis tarsi išreiškia savo įsitikinimą, jog ši draugija tik plėsis, ir dvejones, ar verta su ja kovoti.

Tačiau viena detalė, skaitant šį I a. tekstą, dažniausiai praslysta pro akis. Tai dviejų Plinijaus kankintų moterų tapatybė. Valdytojas, siekdamas išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta „slaptose krikščionių draugijose“, pasirenka moteris, tikriausiai todėl, kad kankinamos jos lengviau palūžta. Tačiau jo žodžiuose slypi kai kas daugiau – šios moterys gerai žino, kas vyksta bendruomenės viduje, jos – krikščionių bendruomenės tarnautojos. Lotyniškai jas apibūdina kaip duabus ancillis, quae ministrae dicebantur – dvi tarnaitės, kurios vadinamos tarnautojomis.

Tai atskleidžia du dalykus. Pirma, ankstyvojoje Bažnyčioje galėjo tarnauti visi, neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį. Antra, bendruomenėse tarnavo ne tik diakonai vyrai, bet ir diakonės moterys. Greičiausiai Paulius jas ir turi omenyje, rašydamas Timotiejui apie tai, kokie turėtų būti diakonai ir moterys (1 Tim 3, 11). Graikiškas žodis gunaikes gali reikšti tiek moteris, tiek žmonas. Todėl minėtoje laiško vietoje dalis vertėjų verčia žmonos, t. y. diakonų žmonos. Tačiau labiau tikėtina, kad turimos omenyje diakonės, tos pačios ministrae, minimos Plinijaus laiške.

Ankstyvojoje Bažnyčioje moterys neginčijamai tarnavo kaip diakonės ir joms būdavo patikimo skirtingos sritys. Žinome net vienos diakonės, kurią Paulius pristato Romoje gyvenantiems tikintiesiems.

„Pristatau jums mūsų sesę Febę, Kenchrėjų bendruomenės diakonę […] ji pati yra buvusi daugelio, taip pat ir mano, globėja“ (Rom 16, 1-2).

Ilgame Pauliaus bičiulių ir bendražygių sąraše Febė minima pirmoji. Kodėl? Tikriausiai jai buvo patikėta pristatyti Pauliaus laišką į Romą. Romoje laiškanešiais (lot. tabellarius) dažniausiai dirbdavo į laisvę paleisti vergai – atleistiniai, tačiau laiškus perduodavo ir atsakingi patikėtiniai. Gr. vardas Febē – šviesioji, spindinčioji – (vienas dažniausių dievo Apolono epitetų, tik vyriškos giminės Febos, randamas graikų mitologijoje) sufleruoja graikišką, o ne žydišką Febės kilmę.

Tačiau dar daugiau apie Febę pasako žodis prostatis, reiškiantis patronę, globėją, rėmėją, užtarėją. Bendrašaknį vksm. proistēmi – vadovauti – Paulius vartoja, rašydamas apie vadovo dovaną bendruomenėje (Rom 12, 8). Tad tikėtina, jog Febė buvo įtakinga lyderė ne tik bažnyčioje, bet ir miesto bendruomenėje. Nors patronais senovės Romoje būdavo vyrai, tačiau išimtiniais atvejais panašų vaidmenį vaidindavo ir pasiturinčios moterys. Febei apaštalas yra dėkingas už patirtą globą ir paramą.

Pastebėtina ir tai, kad antrojo Laiške romiečiams pabaigoje minimas asmuo taip pat yra moteris – Priska, Akvilo žmona (Rom 16, 3). Tai, kad Priska minima pirma savo vyro (taip pat Apd 18, 18.26; Rom 16, 3 ir 2 Tim 4, 19), liudija, svarbesnį jos vaidmenį apaštališkoje tarnystėje, nors neatmestina ir prielaida, kad Priskos visuomeninis statusas buvo aukštesnis.

Ankstyvojoje Bažnyčioje moterys vaidino svarbų vaidmenį. Istoriografijoje yra ir gan vėlyvų, XI a. dokumentų, liudijančių, kad atskirose bendruomenėse moterys vis dar buvo šventinamos diakonėmis. Siekis tarnystę krikščionių bendruomenėse apriboti viena lytimi, neatitinka nei Rašto raidės, nei juo labiau Kristaus dvasios.