Apaštalas Paulius yra viena ryškiausių asmenybių ne tik krikščionybės, bet apskritai Vakarų Europos istorijoje. Paulius buvo gausiai apdovanotas didžiais talentais, todėl ir jo portretas daugialypis. Apaštalas ir mokytojas, pamokslininkas ir rašytojas, egzegetas ir pasakotojas, etikos pedagogas ir teologas. Mažiausias iš Jėzaus apaštalų, tačiau daugiausiai nuveikęs dėl Jėzaus. Paskaitoje aptariamas Pauliaus fenomenas.
Paragintas net kelių savo bičiulių, nusprendžiau pradėti savo podkastus – t. y. reguliariai dalintis savo mintimis bei įžvalgomis audio formatu Apple podcasts ir SoundCloud platformose. Jų privalumas tas, kad įrašus galite klausytis savo išmaniajame telefone jums patogiu metu (važiuodami automobiliu, sportuodami ir pan.).
Įrašus planuoju daryti tiek dėstydamas, tiek namuose, tiek adaptuoti iš ankstesnių savo pamokslų. Pirmasis epizodas – mano mylimo apaštalo Pauliaus portretas. Antrasis, kuris pasirodys kitą savaitę, skirtas Adventui – apie džiaugsmą. Tad registruokitės, klausykite, dalinkitės.
Daugiau techninių detalių čia.
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)
Skaitykite toliauNors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas
PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI
Tarp Senojo ir Naujojo Testamento chronologiškai įsiterpia taip vadinamas Antrosios Šventyklos periodas, prasidedantis apytikriai 515 m. pr. Kr. Šio periodo literatūra bei žodinė rabiniško judaizmo tradicija formavo Naujojo Testamento autorių pasaulėvaizdį, o sykiu ir mąstymo manieras, Evangelijos mokslo pagrindimo pobūdį bei rašymo stilių. Tikėjimas Jėzumi Kristumi šį dvasinį kultūrinį apaštalų paveldą įprasmino, bet nepanaikino. Tad pažintis su Antrosios Šventyklos periodu padeda geriau suprasti, kaip jie komunikuoja Evangeliją. Paskaitose aptariama Antrojo Šventyklos periodo įtaka, judaizmo raida tuo laikotarpiu, jos aiškinimas Mišnoje, judėjiškų konfesijų – fariziejų ir sadukiejų – atsiradimo prielaidos; nagrinėjamos Naujojo Testamento ištraukos, kurių prasmę atskleidžia tik kiti to meto rašytiniai ir sakytiniai šaltiniai.
Žiūrėti ir klausyti→
PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI
Naujasis Testamentas paslėptas Senajame, o Senasis apreikštas Naujajame. Augustinas
Naujojo Testamento autoriai cituoja Senąjį Testamentą visų pirma norėdami atskleisti Dievo išgelbėjimo plano tęstinumą. Antra, apologetiniais tikslais – apginti Evangeliją jos kritikų akyse, kurie taip pat remiasi Raštais. Apaštalai tai daro labai išradingai ir kūrybingai, vadovaudamiesi Šventosios Dvasios įkvėpimu. Dvasia kūrybinga. Raidė jos negali supančioti ar uždaryti savyje. Priešingai. Dvasia pažadina raidę ir suteikia jai prasmę. Šią kūrybinę laisvę, kuri arba kelia susižavėjimą, arba piktina, visų pirma regime paties Jėzaus moksle, po to apaštalų.
Žiūrėti ir klausyti→
PASKAITŲ VIDEO ir AUDIO ĮRAŠAI
Paskaitose apžvelgiami Evangelijos pagal Matą ypatumai, išskiriant jos, kaip pirmosios Naujojo Testamento kanono knygos, paskirtį – susieti Kristaus Evangeliją ir Torą. Aptariama Izraelio istorijos santrauka, kurią Matas pateikta Evangelijos prologe. Ypatingas dėmesys skiriamas penkioms mesijinės linijos moterims, apmąstomas jų vaidmuo ir evangelisto intencija, paskatinusi Matą įtraukti jas į Jėzaus kilmės knygą.
Žiūrėti ir klausyti→
Š.m. rugsėjo 21 d. Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre (Tilžės g. 186) prasideda Šventojo Rašto studijos, kurių tikslas gilinti Dievo žodžio pažinimą, stiprinti krikščionis tikėjimo kelyje, skatinti bendrystę Kristaus kūne.
Skaitykite toliau
Luko 15, 1-32
Trys Jėzaus parabolės giliai ir jautriai vaizduoja mūsų gyvenimą su Dievu ir moko pasipiktinimą iškeisti į empatiją, atleidimą ir džiaugsmą. Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus buvo nusidėjėlių bičiulis, o pamaldžiausius Dievo tautos atstovus piktino, kad rabis, mokantis Toros, sėdasi su tokiais prie vieno stalo. Jų manymu, šventas žmogus negali nieko bendro turėti su nusidėjėliu. Tačiau tokią šventumo sampratą Jėzaus Evangelija iš esmės pakeitė. Kiekvienas iš mūsų yra ir paklydusi avis, ir pamesta drachma, ir sūnus palaidūnas. Jau Senojo Testamento išmintis kalbėjo: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). O Naujajame ši tiesa dar aiškiau suskambo: Juk nėra skirtumo – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai jo malone dėl atpirkimo Kristuje Jėzuje (Rom 3, 22-24, vertimas mano).
Skaitykite toliau
Paskaitų ciklo, skaityto Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre 2019 m. balandžio – birželio mėn. audio įrašai.
KlausytisAš taip norėjau būti su Marija Magdaliete ir kitais mylinčiais Kristų ir todėl troškau regėti savo akimis mūsų Viešpaties kančią, idant geriau ją suvokčiau. […] Iš tiesų tai didžiausias džiaugsmas regėti, jog tas, kuris yra pats didžiausias, stipriausias, kilmingiausias ir didingiausias drauge yra ir žemiausias, romiausias, draugiškiausias ir labiausiai gerbiantis kitus. […] Mūsų Kūrėjas Kristuje Jėzuje yra ir mūsų Brolis, ir Gelbėtojas. Julijona iš Noridžo (Norwich) (1342-1416).
VII-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)
Pauliaus laiškai tesalonikiečiams plėtoja nelengvą eschatologinės Bažnyčios kančios klausimą. Kentėjimus neteisinga traktuoti kaip Dievo apleidimo ženklą. Priešingai, jie turi patvirtinti, kad tikintieji yra verti Dievo karalystės. Išskirtinė tikėjimo savybė yra ta, kad jis turi būti išmėgintas. Kaip Jobo ištvermė kančioje tapo Dievo argumentu prieš šėtono melą, neva Dievo žmogus tarnauja Dievui tik gerovės metu, taip ir Bažnyčios ištikimybė Kristui turi būti ištirta ir ištyrinta. Antikristo pasirodymą, jo netikrus stebuklus ir klaidinančias galias Paulius vadina savivalės misterija. Vienintelis priešnuodis, apsaugosiąs tikinčiuosius nuo klaidinančios šėtono jėgos yra tiesos branginimas.
Žiūrėti ir klausyti→
Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas, kaip didžiausią lobį, nežemišką Dievo karalystę.
Skaitykite toliau
VI-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)
Pauliaus Laiškas galatams yra daugiausia apaštalo autobiografinių detalių atskleidžiantis tekstas. Jis padeda suvokti kaip Paulius vertina savo gyvenimą iki Kristaus, ir ką, jau patikėjus Kristumi, jis laiko svarbiausiomis Evangelijos tiesomis. Iš Pauliaus lūpų sužinome ir apie jo ir Petro bei kitų Jeruzalės apaštalų santykius. Aišku, pagrindinė laiško ašis, aplink kurią sukasi visos dėstomos temos, yra Kristaus tikėjimo ir Mozės Įstatymo laikymosi antitezė. Įstatymas veda į mirtį, o Kristus – į gyvenimą. Įstatymas gimdo vergystei, o Kristus šaukia laisvei. Įstatymo laužymas užtraukia rūstybę, o Kristus teikia malonę. Įstatymu pažįstu savo nuodėmę, o per Kristų – jos atleidimą.
Žiūrėti video įrašą
PASKAITA PALANGOS BAŽNYČIOJE (VIDEO)
Vidinės žmogaus akys yra mintys. Mąstydami mes žvelgiame į pasaulį, į vieni kitus, į save ir į anapusybę. Mintimis galime peržengti regimybės ribas. Šis unikalus mentalinis gebėjimas duotas tik žmogui, joks kitas gyvūnas jo neturi. Anot Dekarto: Cogito, ergo sum – mąstau, todėl aš esu. Tačiau žmogaus mąstymas yra aptemęs. Mes turime širdies akis, tačiau esame apakę. Dvasios neregiai, kuriems būtina šauktis, kad kas nors atvertų akis.
Tik tuomet, kai visa savo esybe gręžiamės į Kristų, mus apšviečia dangiška šviesa. Dievas, kitados pasakęs: iš tamsos tešviečia šviesa – sušvinta mumyse, apšviečia mūsų protą, suteikdamas mąstymui ir gyvenimo būdui harmoniją. Šydas, gaubęs mūsų sąmonę, pakyla ir širdį pripildo Šventoji Dvasia. Savo viduje išgyvename tai, ką patyrė nuo gimimo aklas neregys. Kamantinėjamas, kaip jis praregėjo, jis atsako: Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu (Jn 9, 25).
Žiūrėti video įrašą
V-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)
Laiškas efeziečiams neprilygstamu minties gilumu yra bene pats įspūdingiausias iš visų apaštalo Pauliaus tekstų. Jis paryškina ir paties Pauliaus kaip malonės prievaizdo, Dievo slėpinių ūkvedžio portretą. Laiško tematiką natūraliai galime suskirstyti į dvi dalis. Pirmoje atskleidžiama kosminio Kristaus, kuriame sutelkta visata, didybė, o antroje – įstabi krikščionių savastis. Pastarajai skiriama tikrai daug dėmesio: tikintys Kristų yra Dievo įsūniai ir Dievo namiškiai, nebesvetimi, paženklinti Šventosios Dvasios antspaudu, išgelbėti, prikelti iš dvasinės mirties ir pasodinti dangaus aukštybėse. Paulius poetiškai apibūdina krikščionis kaip Dievo kūrybą – naujos kūrinijos dalį, kuriai tenka šlovinga malonė Mylimajame pažinti Dievo meilės gelmes, gyventi meile ir suaugti į Kristaus pilnatvės brandos amžių.
Žiūrėti video įrašą
Kiekvienam įvykiui po dangumi yra savo metas. Laikas gimti, ir laikas mirti. Laikas sodinti, ir laikas rauti, kas pasodinta (Koh 3, 1-2). Net ir Jėzui.
Skaitykite toliau
Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.
Skaitykite toliau
Siūlau susipažinti su Hanso Urso von Balthasaro, vieno iš XX a. krikščioniškos teologijos šulų, tekstu, neseniai išverstu į lietuvių kalbą. Teologinė Balthasaro mintis pasižymi giliomis estetinėmis Šventojo Rašto refleksijomis, vietomis primenančiomis Aurelijaus Augustino Išpažinimus. Tai ne sisteminės teologijos skaitiniai. Veikiau maldos dvasioje užrašyti apmąstymai, atskleidžiantys pasaulio triukšmo ir ramaus dieviškos širdies plakimo, žmogaus galios troškimo ir Dievo meilės kontrastus. [Dievo Žodis] norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.
Skaitykite toliau