Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis.  Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę. Dar reikėtų paminėti ir vis tobulėjančius tekstinius įrankius: skaitmenizuotą Šventojo Rašto tekstą originalo kalbomis, taip pat senųjų kalbų žodynus, konkordancijas, paieškos sistemas, leidžiančias tirti, kaip atskirus žodžius ir frazes vartoja vienas ar kitas Biblijos autorius, lyginti įvairius to paties teksto vertimus į skirtingas kalbas. Naują teksto perskaitymą ir sykiu jo perteikimą gimtąja kalba lemia dabartinės kultūros kaita ir besiplečiantis senųjų kultūrų bei jose užrašytų tekstų pažinimas.

Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku žodžiu adventus – atėjimas, atvykimas, o kitą – graikišku parousia, taip pat reiškiančiu atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas į žemę. Advento metu Kristus yra kūdikėlis, o Paruzijos – visatų valdovas. Pirmą kartą jis ateina kaip žmogaus, o antrą pasirodys kaip Viešpats Dievas. Pradžioje jis pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antrą kartą – teisti ir valdyti. Vis dėlto Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.