Tikintys yra Kristaus liudytojai. Svarbu nepraleisti progos ir išdrįsti kitiems papasakoti apie Kristų. Tačiau nemažiau svarbu, kaip žiūrime į tuos, kuriems kalbame. Evangelisto Jono aprašytas epizodas, kurį nagrinėju, itin ryškiai atskleidžia, kuomet Evangelija pasiekia širdį.

Dievo galia reiškiasi, kai tikime, bet taip pat, kai netikime, idant tikėtume. Vaikytis stebuklų neevangeliška, neevangeliška ir juos neigti. Aptariu pirmuosius Jėzaus stebuklus ir jų paslėptą žinią.

Kodėl Jėzus apie dieviškus dalykus daugiausiai kalbėdavo palyginimais? Aptariu šią judėjų išminčių naudotą stilistinę priemonę, laikomą atskiru pasakojimo žanru. Pasitelkęs kelis Jėzaus palyginimus, svarstau apie tai, kodėl mes turime keisti savo požiūrį į kitokius nei mes. Paskaita įrašyta Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos stovykloje “Bažnyčia prie ežero”.

„Tikriausiai nebūtų lengva paaiškinti, iš ko atpažįstate šedevrą. Pripildyti šviesos ir jus užplūdusio džiaugsmo, jūs netikėtai užčiuopiate paslaptingą Grožį, kurio jūsų siela taip neapsakomai laukė“, – rašė Maurice Zundelis. Toks jausmas iš tiesų apima skaitant Emily Dickinson eiles, kurias ji pati yra įvardijusi kaip laišką pasauliui. Šioje laidoje skaitau ir kontempliuoju tą slėpiningą ir dievišką pasaulį, kurį atveria nepakartojama Dickinson kūryba. „Čia tai – ką šiandien tau nešu – \ Tik tai, ir dar širdis – \ Tik tai, širdis, ir dar laukai, \ Ir pievų šiugždesys. \ Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei – \ Skaičius kažkas žinos. \ Tik tai, širdis ir bitės dar, \ Kur glaudžias dobiluos.“

(Miniatiūroje – tikras Dickinson siųsto laiško vokas, be nuotraukos aišku :))

Daugiau E. Dickinson eilių galite paskaityti čia ir čia

„Mes nežinome, kas esame, ir kasdien juntame savyje dar neištirtas sritis, nepažintas žemes, atitrūkusius kontinentus, kylančias ir griūvančias karalystes: visą pasaulį nuolatiniame brendime. Ir mūsų gyvenimo paslaptį – mūsų viltis ir mūsų svajones, mūsų skausmus ir silpnumus, mūsų didybę ir menkystę – visa tai išgyvena kiekvienas, tik kiekvienas savaip.“ Skaitau ir aptariu Maurice Zundelio „Vidinę Evangeliją“ ir Platono „Alkibijadą“. Atsiliepdamas į jų raginamą siekiu pažinti save, idant „kitą sielą padaryčiau mažiau liūdną“.

Kvailybė stengiasi pasirodyti kaip išmintis, o išmintis kartais atrodo kaip kvailybė. Aiškinuosi, kokios išminties stokojo net įžvalgiausi Izraelio mokytojai, kodėl išminties žodžiai vienus piktino, o kitiems atrodė kvailystė, ir kaip, leisdamasi nukryžiuojama, išmintis atvėrė savo gelmes.

Senojo Testamento Išminties literatūroje ieškau atsakymo į klausimą, kaip įgyti išminties.

Kas yra gyvenimas? Ar jis turi tikslą. Iš kur mes? Drauge su Josephu Ratzingeriu ieškau atsakymų į šiuos mano sūnaus Radvilo keliamus klausimus.

Kartais vaikų poezija apie Dievą pasako daugiau nei pranašo gyvenimas. Rabinas Moshe Reissas rašo, kad Elijas labiau primena graikų legendą nei hebrajų pranašą. Aiškinamės, kodėl Jėzus neleido sekti šio uolaus pranašo pavyzdžiu. Mokomės skaityti Senąjį Testamentą Naujojo šviesoje, atskirti Dievą nuo sukurtų jo paveikslų.

Juozapo Flavijaus, Naujojo Testamento ir šiuolaikinių biblistų padedamas tyrinėju I a. judaizmo atšaką, skatinusią žydų sukilimus. Karingo religinio patriotizmo paradigma padeda suprasti ir per krikščionybės istoriją Dievo vardu vykusius karus bei mūsų dienų religinius judėjimus, dievogarbą siejančius su kalaviju ir siekiančius politinėmis priemonėmis įtvirtinti Dievo karalystę.

Kodėl Naujasis Testamentas apie juos tyli? O gal kalba, tik mes nepakankamai atidžiai jį skaitome? Klausydami Juozapo Flavijaus, Filono Aleksandriečo ir Euzebijaus Cezariečio pasakojimų, aiškinamės, kokia buvo ši Antrosios šventyklos periodu veikusi judaizmo srovė ir koks jos ryšys su ankstyvąja krikščionybe.