Paschalinė refleksija
Pirma mūsų
Parašykite komentarą
Autoriaus Archyvai: Giedrius
Įvadas į Naująjį Testamentą
Aiškinamės, koks yra Naujojo Testamento santykis su Senuoju Testamentu, kokia Naujojo Testamento struktūra ir kaip formavosi jo kanonas.
„Rusiškas pasaulis“ ir jį atmetanti ortodoksija
„Rusija užpuolė Ukrainą, o Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, užpuolė Ortodoksų Bažnyčią, […] atnešdamas susiskaldymą bei nesantaiką, taip pat nesuskaičiuojamas fizines aukas, bet dar daugiau – sukeldamas pavojų tikinčiųjų išganymui“, – skelbia Deklaracija dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.
Skaitykite toliau„Rusiško pasaulio“ erezija
Maskvos patriarchas Kirilas ir kiti ortodoksų hierarchai Rusijoje mėgina pateisinti karą Ukrainoje ir ten vykdomą civilių gyventojų naikinimą, nes juos įkvepia “rusiško pasaulio” vizija ir mokymas. Laidoje aptariame pagrindinius šio mokymo postulatus ir aiškinamės, kodėl jie prieštarauja Kristaus Evangelijai.
Plėšikas
Ne vienam iškyla klausimas, kaip Šventojo Rašto šviesoje vertinti Ukrainoje vykstantį karą, kaip reaguoti ir kieno pusėje stovi Jėzus? Pasitelkdami Naujojo Testamento ištraukas, ir mėginame atsakyti į šiuos klausimus.
Skausmas ir narsa
Karas
Kelios biblinės įžvalgos, padedančios suprasti giluminius Rusijos karo prieš Ukrainą motyvus ir skatinančios pasitikėti Dievo teisingumu. Kainas pakėlė ranką prieš Abelį, Rusija – prieš Ukrainą. Bet Dievas priėmė Abelio auką ir jo nekaltas kraujas šaukiasi teisingumo. Kaip Elizijaus laikais Sirijos kariuomenė buvo apakinta ir pateko į spąstus Samarijoje, taip apakintam Rusijos diktatoriui ir jo armijai spąstais taps Ukrainos žemė. Dieve, saugok Ukrainos karius! Taikos Ukrainai ir pasauliui, o Rusijai ir Baltarusijai laisvės!
Melskime taikos Ukrainai
Melskimės už Ukrainą, stovinčią siaubingo karo akivaizdoje, melskime jos miestams taikos. Melskime apsaugos ir gerovės, nes ne jai metas atsiskaityti už savo nuodėmes. Savo brolių ir draugų ukrainiečių labui sakykime: „Tebūna tavyje taika!“
Atminti Kristų
„Tikrojo pažinimo pradžia – tai suprasti, kad esi nusidėjėlis,“ – rašė Augustinas. O Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“ svarsto, kad toks suvokimas yra paties brandžiausio šventojo vainikas. Savo gyvenime nuolatos susiduriame su kiekviename iš mūsų slypinčia „karamazoviškos niekšybės“ galia. Todėl nuolat turime atminti Kristų ir jo pralietą kraują už mus, dėl mūsų išgelbėjimo.
Pašaukimas
„Aš viską atiduočiau, kad tik galėčiau atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą,“ – ši citata apibendrina tinklalaidės temą, kurioje, pasitelkiant biblinius herojus ir asmeninę pašaukimo patirtį, svarstoma apie esminius egzistencijos klausimus.
Grafas Zinzendorfas
Įkeliu savo tekstą, magistrinių studijų metais rašytą anglų kalba, taip pat vertimą tiems, kas angliškai neskaito (vertimas ne mano). Šiuos tekstus taip pat atrasite mano knygoje Maža plačios širdies tauta, Tikėjimo žodis, Vilnius, 2010.
Skaitykite toliauMisijos: Grafo Zinzendorfo pamokos
Grafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas buvo neeilinis XVIII a. tikintysis, anot kai kurių tyrėjų, „žymiausias vokiečių evangelikas nuo Liuterio laikų”. Jį pagrįstai galime laikyti šiuolaikinių misijų pradininku. Misiologiniai Zinzendorfo principai ir įžvalgos aktualūs ir mums, ieškantiems, kaip kalbėti apie Kristų mūsų kintančiame pasaulyje.
Vienybė
Negalime skirstyti nei Bažnyčios, nei žmonijos į savus ir svetimus. Neteisinga telkti savus kovai su svetimaisiais. Mes visi broliai, visi žmonės. Tarp krikščionių yra netikinčių, o tarp netikinčių – krikščionių. Svarbiausia – nugalėti save, išritinti rąstą iš savo akies, neieškant šapelio kito akyje. Vienybę kuria ne bendri išpažinimai, doktrinos ar tradicijos, o Šventoji Dvasia. Vienybė ryškėja, kai rūpinamės vieni kitais ir mylime ne vien brolius.
Šventvagystė
Sausio 13 d. mitingo, skirto Laisvės gynėjams atminti, ir jame vykusios protesto akcijos refleksija.
Be antpečių
Titulai Dievo akyse nėra reikšmingi. Bet žmonės jais didžiuojasi ir po jais slepiasi. Jei sureikšminame savo padėtį visuomenėje, bendruomenėje ar šeimoje, mums bus nelengva priimti Dievo žodį, skirtą skaistinti sielą ir gydyti kūną. Tikėjimo piligrimai nuolankiai priima Viešpaties žodį, nepaisant to, kad dažniausiai tai reiškia išėjimą iš komforto zonos, vidinį apsinuoginimą ir galbūt žmonių akyse didelę gėdą.