Autoriaus Archyvai: Giedrius

Pirmapradis tikėjimas

Pirmapradis tikėjimas

Nemažai kalbama apie prigimtinę nuodėmę, kurią paveldėjome iš mūsų protėvių, Adomo ir Ievos. Tačiau mažai, bent jau kur kas mažiau, kalbama apie pirmapradį tikėjimą, kurį mes paveldėjome iš savo dvasinių, tikėjimo Kristumi protėvių, apaštalų. Laidoje pasitelkiami du apaštališkos Bažnyčios šulai, Paulius ir Timotiejus, atskleidžiami jų santykiai bei požiūriai, padedantys geriau suprasti tikėjimo prigimtį ir išmėginimus.

Palinkėjimas 2020-iesiems

Du tūkstančiai dvidešimtieji. 2020. Labai įspūdingas metų skaičius. Todėl laukime didelių dalykų iš Viešpaties. Teišlaisvina jis mus iš skausmą teikiančių aplinkybių, tepalengvina naštas, teišgydo, tepadaro tai, ko mes patys savo jėgomis negalime!

Toks mano pirmasis palinkėjimas. O visus palinkėjimus klausykite pirmojoje gyvai įrašytoje tinklalaidėje. Su Naujaisiais metais, mano bičiuliai!

Nesiginanti širdis

Kokia širdis gali apsaugoti save? Ji nebūtų širdis, jei turėtų šarvus ir kevalą, nebūtų širdis, jei galvotų apie kažką kita tada, kai su džiaugsmu dalydama, beginklė, atlapa pasitinka artėjantį srautą ir dovanoja gyvastį iš savo pačios neišsemiamų gyvybės atsargų. […] Širdis ir gyvenimas, širdis ir šaltinis, širdis ir gimimas yra viena: kada širdis turės laiko galvoti apie kovą ir gynybą? Ursas Von Balthasaras

Iki ir po Kristaus

Iki ir po Kristaus

Atskiro žmogaus gyvenimą, kaip ir žmonijos istoriją, Dievas trokšta padalinti į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Mūsų gyvenimo kalendoriuje turi atsirasti ši išganinga perskyra – asmeninės Kalėdos. Vieną dieną, o gal tiksliau tylią naktį, Jėzus gimsta mano ir tavo gyvenimo tvarte, idant jį išvalytų ir perkeistų. Tuomet išsipildo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“

Tinklalaidės→

Salvator Mundi

Kalėdoti su Jėzumi

Dievo Sūnaus atėjimas į Žemę perskyrė istoriją į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Tai vis dar tos pačios žmonijos istorija, tačiau labai skirtinga. Iki Kristaus tamsu, nors į akį durk. Po Kristaus ima brėkšti. Jis – tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (Jn 1, 9).

Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Dievas sumanė pats ateiti pas žmones. Jėzuje Kristuje. Dabar jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsižiūrėti į Jėzų, permąstyti Evangelijų istorijas: „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jėzus (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią, kuriuo turime eiti – Jėzų. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Skaitykite toliau
Pauliaus portretas

Pauliaus portretas

Apaštalas Paulius yra viena ryškiausių asmenybių ne tik krikščionybės, bet apskritai Vakarų Europos istorijoje. Paulius buvo gausiai apdovanotas didžiais talentais, todėl ir jo portretas daugialypis. Apaštalas ir mokytojas, pamokslininkas ir rašytojas, egzegetas ir pasakotojas, etikos pedagogas ir teologas. Mažiausias iš Jėzaus apaštalų, tačiau daugiausiai nuveikęs dėl Jėzaus. Paskaitoje aptariamas Pauliaus fenomenas.

Podkastai Bičiuliams

Naujiena – tinklalaidės (podkastai)!

Paragintas net kelių savo bičiulių, nusprendžiau pradėti savo tinklalaides (podkastus) – t. y. reguliariai dalintis savo mintimis bei įžvalgomis audio formatu Apple podcasts, Spotify, SoundCloud, Deezer ir Google podcasts platformose. Jų privalumas tas, kad įrašus galite klausytis savo išmaniajame telefone jums patogiu metu (važiuodami automobiliu, sportuodami ir pan.).

Įrašus tinklalaidėms planuoju daryti tiek dėstydamas, tiek namuose, tiek adaptuoti iš ankstesnių savo pamokslų. Pirmasis epizodas – mano mylimo apaštalo Pauliaus portretas. Antrasis, kuris pasirodys kitą savaitę, skirtas Adventui – apie džiaugsmą. Tad registruokitės, klausykite, dalinkitės.

Daugiau detalių čia.

Kristaus kančios žiūrovai

Kristaus kančios žiūrovai

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

Skaitykite toliau

Apie pradedančiųjų uolumą

Nors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas

Sandoros

Sandoros

PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI

Tarp Senojo ir Naujojo Testamento chronologiškai įsiterpia taip vadinamas Antrosios Šventyklos periodas, prasidedantis apytikriai 515 m. pr. Kr. Šio periodo literatūra bei žodinė rabiniško judaizmo tradicija formavo Naujojo Testamento autorių pasaulėvaizdį, o sykiu ir mąstymo manieras, Evangelijos mokslo pagrindimo pobūdį bei rašymo stilių. Tikėjimas Jėzumi Kristumi šį dvasinį kultūrinį apaštalų paveldą įprasmino, bet nepanaikino. Tad pažintis su Antrosios Šventyklos periodu padeda geriau suprasti, kaip jie komunikuoja Evangeliją. Paskaitose aptariama Antrojo Šventyklos periodo įtaka, judaizmo raida tuo laikotarpiu, jos aiškinimas Mišnoje, judėjiškų konfesijų – fariziejų ir sadukiejų – atsiradimo prielaidos; nagrinėjamos Naujojo Testamento ištraukos, kurių prasmę atskleidžia tik kiti to meto rašytiniai ir sakytiniai šaltiniai.

Žiūrėti ir klausyti→

Senojo Testamento pranašystės Naujajame. Jonos knyga

PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI

Naujasis Testamentas paslėptas Senajame, o Senasis apreikštas Naujajame. Augustinas

Naujojo Testamento autoriai cituoja Senąjį Testamentą visų pirma norėdami atskleisti Dievo išgelbėjimo plano tęstinumą. Antra, apologetiniais tikslais – apginti Evangeliją jos kritikų akyse, kurie taip pat remiasi Raštais. Apaštalai tai daro labai išradingai ir kūrybingai, vadovaudamiesi Šventosios Dvasios įkvėpimu. Dvasia kūrybinga. Raidė jos negali supančioti ar uždaryti savyje. Priešingai. Dvasia pažadina raidę ir suteikia jai prasmę. Šią kūrybinę laisvę, kuri arba kelia susižavėjimą, arba piktina, visų pirma regime paties Jėzaus moksle, po to apaštalų.

Žiūrėti ir klausyti→