Pradėjęs gilintis į Naujojo Testamento knygų autorystės, adresato ir parašymo datos klausimus, suvoki, kad žinome labai nedaug. O kiek staigmenų pateikia atidesnis vieno ar kito teksto, įtraukto į Šventojo Rašto kanoną, istorijos tyrimas! Kaip pavyzdį šį kartą pasitelksiu Laišką hebrajams, kurį pagrįstai galima laikyti homiletiniu ankstyvosios krikščioniškosios literatūros šedevru. Išlikęs prierašas pros hebraious – hebrajams atrodytų sufleruoja, kad laiškas rašytas žydų kilmės tikintiesiems. Tačiau laiško turinys atskleidžia, kad jis adresuotas konkrečiai bendruomenei. Jos nariams primenama jų ištvermė, kai jie buvo viešai įžeidinėjami ir kankinami, jų atjauta kalintiesiems ir džiaugsmas, kai buvo grobstoma jų nuosavybė.

Plinijus Jaunesnysis maždaug 110–111 m. buvo paskirtas Bitinijos valdytoju. Eidamas šias pareigas, per aštuoniolika mėnesių jis keturiasdešimt du kartus kreipėsi į imperatorių Trajaną patarimo. Štai, ką jis rašė viename laiške: Valdove, laikausi taisyklės kreiptis į tave tais klausimais, dėl kurių nesu tikras. Juk kas geriau galėtų išsklaidyti mano dvejones ar pamokyti mane, kai ko nors nežinau? Niekada nedalyvavau teisiant krikščionis, todėl nežinau, kokios bausmės ar tyrimo procedūros taikomos įprastai ir kokių ribų laikomasi. Labai dvejojau dėl šių klausimų: ar reikia atsižvelgti į amžių; ar silpnos sveikatos asmenims taikytina tokia pati tvarka kaip ir stipresniems; ar atsižadėjusieji tikėjimo turi būti atleisti nuo bausmės, ar asmeniui, kuris kada nors buvo krikščionis, nėra…

Bene pats ankstyviausias išlikęs graikų kalba rašytas krikščionių tekstas (neskaitant Naujojo Testamento) yra Didachė (gr. didache – mokymas). Mokymas apie gyvenimo ir mirties kelią, nurodymai dėl krikšto, pasninko, maldos „Tėve mūsų“, eucharistijos – dėkojimo už duoną ir vyną ir ypač pamokymai apie klajojančius mokytojus bei pranašus, taip pat vyskupų ir diakonų išsirinkimą liudija, kad tekstas (bent mano paminėtos jo dalys) galėjo būti rašytas tuo pat metu kaip ir Naujojo Testamento knygos ir net anksčiau už kai kurias iš jų (apie 50–70 m.). Greičiausiai tekstas buvo redaguotas ir galbūt surinktas iš kelių skirtingų šaltinių, tad kitos teksto dalys yra vėlesnės, vieni tyrėjai Didachę datuoja 70–90 m., kiti 100–120 m.

Palyginti su kitais sinoptiniais evangelijų autoriais, Lukas nutapė bene ryškiausius moterų paveikslus:  Elzbietos, Jono motinos, Marijos, Viešpaties Jėzaus motinos, (1–2 sk.), šventyklos pranašės Onos (2, 36–38), Simono Petro uošvės (4, 38–39), našlės, kuri laidojo savo sūnų Naine (7, 11–17), žinomos mieste nusidėjėlės, kuri labai mylėjo Jėzų (7, 36–50), Mortos ir jos sesers Marijos (10, 38–42). Jėzus keliavo per miestus ir kaimus skleisdamas ir skelbdamas gerąją Dievo karalystės žinią. Su juo buvo dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Joana, Erodo namų valdytojo Chūzo žmona, Zuzana, ir daug kitų, kurios jiems patarnavo savo ištekliais. (Lk 8, 1-3) Šios dienos…