Protas ir valia išskiria žmogų iš kitų Dievo kūrinių žemėje. Žmogus yra daugiau nei gyvūnas – jis mąsto ir renkasi, geba kritiškai apmąstyti savo pasirinkimus, taip pat apmąstyti apie savo ir kitų mąstymą, išskirti tai, kas teisinga ir kas ne. Tačiau ar žmogaus pasirinkimai ir mąstymas gali pakelti jį iki Dievo? Ar mūsų valia laisva rinktis Dievą ir jo dovanojamą išgelbėjimą?
Bičiuliams
Giedrius Saulytis
Gera pažintinė paskaita.
Žiūrėdama čia į citatą Pauliaus Rom7, pamačiau, kad žmogaus laisva valia pilnutinai pasireiškia tik pasirinkime. Pauliaus gėrisi Dievo įstatymu, širdis trokšta vien tik gerų dalykų (kaip ir Liuteris teigė) ir jis pasirenka vien gerus dalykus, bet nevisada pasiseka įgyvendinti, ką pasirinko. Manau, dėl to, kad įgyvendinimas įtakojamas daugelio dedamųjų: kitų žmonių valios, Dievo valios, piktojo valios, įvairių sudėtingų aplinkybių, patirties stokos ir kita.
Dėl to manau, kad žmogus atsako pirmiausia už savo širdies pasirinkimus, nes čia jis gali pilnai laisvai pasirinkti, o kaip pasiseka įgyvendinti, apie rezultatus Dievas sprendžia kiekvienu atveju atskirai.
Paulius man čia patinka tuo, kad nesistengia savęs teisinti, išsisukinėti, kaip nors užmaskuoti blogį, prisidenginėti Rašto citatomis.
Su dialektiniu principu neblogai išsisukta. Bet gal ir neišsisukta. Tikrai toks principas gana geras ir atlaikęs laiko išmėginimą. Ryškiausi jo atstovai – Platonas ir Hėgelis. Kas teologijoje jį taikė, tu žinai geriau. 🙂 Tik dialektika yra mąstymo ir mąstančio santykio su tiesa plotmė. Malonė visuomet yra tas Kitas, pilnai neprieinamas ar neaprėpiamas mąstymo.
Tai, kad neteigiu, jog malonė ar Kristus galėtų būti pilnai aprėpiami mąstymo. Apie tai net nesvarstau. Dialektinį principą pasitelkiu kaip galimą paradigmą, kuri galbūt padėtų nebeužlipti ant grėblio, palikto ankstesnių kartų.
Žinau, kad taip negalvoji. Tinklalaidėje aiškiai išsisakei, kad pirmas būtinas žingsnis tikėjime yra Dievo iniciatyva ir jos priėmimas. Svarsčiau, kaip pats matau dalyką. 🙂 Čia mano mąstymo klaida. Dažnai neišreiškiu to, ką galvoju, pirmojo asmens forma arba formuluoju bendrai ir pašnekovui atrodo, kad jam taikau.
Taip, dialektinis mąstymas galėtų būti vaisinga paradigma. Bet labai mažai kas jį gebėtų taikyti kompetetingai. Tai išsilaikymo mąstymų įtampoje menas. Tam reikia ilgos ir mokytos praktikos. Dialoginio bendravimo stiprios mokyklos. Tokie teologinės minties galiūnai kaip Liuteris sunkiai su šia įtampa tvarkėsi. Pritariu, jog tai ne tik praeities, bet ir ateities mąstymo būdas. Be to, dialoginė Buberio filosofija XX a. žengė dar vieną žingsnį į priekį reformuojant galimą dialektinį metodą. Jis argumentavo, kad praeities amžiais dialogas ar polemika vystėsi svarstymų ar mąstymo turinių plotmėje pašnekovams net nežiūrint vienas kitam į akis. Jis prideda personalistinį dėmenį. Svarbi ir pašnekovo kitybė ir unikalumas. Dėmesys jam. Tai va. Išties, sunkus kelias, bet kitų variantų beveik nematau. Gyvename ne uždarų, bet atvirų visuomenių metu. Žemės rutulys vis labiau užsiskliaudžia t. y. tampa neįmanoma kultūrų nemainų situacija. Bažnyčia tampa šio proceso dalimi.
Bet praeities polemikų atmintis svarbi. Ji iškelia vertingų įžvalgų ir rodo, kokiais keliais nereikėtų eiti.
Taip, pritariu, Buberis įvedė reikšmingą santykio dėmenį, be kurio bet kokia polemika tėra uždara savo požiūrio apologija, prieštaraujant oponuojančiai pusei net tuomet, kai ji teisi.