Mūsų bičiulis Gediminas užduoda diskusijos vertą klausimą. Štai ką jis rašo:
Abraomą apaštalas Paulius vadina tikėjimo tėvu. Atrodytų, tai labai svarbi laiško Romiečiams dalis. Ar ji Bažnyčios istorijoje sulaukė ypatingo dėmesio? Pradžios knygoje Abraomas iškyla kaip Dievo palaimintas tikėjimo vyras. Pastaruoju metu daug apie šį teisųjį mąstau. Bet atrodo, kad Bažnyčios istorijoje susiformavo tvirtas Marijos kaip tikėjimo ir net Bažnyčios motinos paveikslas. Viduramžiais daug diskutuota dėl Marijos nuodėmingumo ar jo (nuodėmingumo) nebuvimo. Atrodo, kad Bažnyčia tartum pražiūrėjo Abraomą kaip tikėjimo tėvą ir jį užstojo autoritetinga jo tautietės ir Jėzaus motinos figūra. Kaip čia atsitiko, kad Abraomas buvo tartum neįvertintas, o gal ir pamirštas, nors apie jo gyvenimą Biblija duoda daugiau žinių?
Visų pirma norėtųsi pasakyti, kad pats sugretinimas yra originalus ir todėl gan netikėtas: Abraomas, Izraelio bei Arabijos tautų protėvis, ir Marija, Jėzaus motina. Hebrajams ir arabams Abraomas yra genties, tautinis tėvas, o krikščionims – tikėjimo tėvas. Vertinant vien hebrajiška kiltimi, Marija galėtų būti žinoma nebent kaip Elžbietos, Jeruzalės Šventyklos kunigo Zacharijo žmonos, giminaitė. Tačiau dėl savo vaidmens Įsikūnijime ji užima ypatingą vietą krikščioniškoje tradicijoje, tikrai nemenkesnę nei Abraomo Izraelyje. Žydų išminčiai mokė: „Penkis nuosavus dalykus turi Šventasis Viešpats, tebūnie Jis palaimintas, ir Jam vienam jie priklauso. Štai jie: Tora, Dangus ir žemė, Abraomas, Izraelis ir Šventykla.“ (Avot 6,10). Panašiai krikščioniškoje tradicijoje Marija tikrai būtų tarp penkių svarbiausių Viešpaties nuosavybės dalykų – tai jai garantuoja išskirtinis „Dievo gimdytojos“ statusas.
Lakoniškai atsiliepdamas į Gedimino mintis, neketinu aptarti mariologijos pagrindų ar pamėginti įvertinti šį mokymą Šventojo Rašto bei krikščioniškos tradicijos šviesoje. Visgi verta paminėti, kada Marija susilaukė ypatingo dėmesio. Ankstyvuoju Bažnyčios periodu būta soteriologinių nesutarimų tarp Aleksandrijos ir Antiochijos mokyklų, atvedusių iki taip vadinamos Nestorijaus erezijos pasmerkimo Efezo susirinkime (431 m.). Pagrindinis šio susirinkimo dienotvarkės klausimas buvo: ar teologiškai teisinga Mariją, Jėzaus motiną, vadinti Dievo gimdytoja (gr. Theotokos). Konstantinopolio archivyskupas Nestorijus siūlė Marijai taikyti švelnesnį ir jo manymu labiau teologiškai pagrįstą Kristaus, o ne Dievo, gimdytojos titulą. Tačiau Bažnyčios susirinkimas šią poziciją pasmerkė kaip paklydimą, įžvelgdamas grėsmę ne tiek dėl Marijos sumenkinimo, kiek dėl dviejų Kristaus prigimčių padalijimo. Jei Mariją laikytume vien žmogiškosios Kristaus prigimties motina, o ne abiejų – dieviškosios ir žmogiškosios – sykiu perskirtume šias prigimtis ir Jėzaus Kristaus asmenyje, o tam vyskupai pritarti negalėjo.
Išeitų, kad, sureikšmindama Marijos asmenį, krikščioniška tradicija iš tiesų rūpinosi Dievo Sūnaus slėpiniu, dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės išsaugojimu. Tokiu būdu kristologinė polemika (skirtingi požiūriai į Jėzaus Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis bei jų tarpusavio santykį), būdinga ankstyvajam krikščionybės periodui, padėjo pamatus mariologijai. Kita vertus, Abraomo paveikslas, nors ir turintis aiškių tikėjimo implikacijų, to meto krikščionims, susirūpinusiems Logoso įsikūnijimo klausimais, liko šešėlyje. Drįsčiau sakyti, kad iki 1843 m., kai Sørenas Kierkegaardas parašė Baimę ir drebėjimą, Abraomo tikėjimo pavyzdys nelabai kam rūpėjo, išskyrus gal Reformacijos tėvus, M. Liuterį ir J. Kalviną. Šie, naujai suradę Pauliaus malonės teologiją, neišvengiamai susidūrė ir su Abraomo kaip tikinčiųjų tėvo analogija. Tačiau nemanau, kad kuris nors iš jų būtų apmąstęs Abraomo tikėjimą taip giliai, kaip Kierkegaardas. Baimėje ir drebėjime Abraomą jis net pavadina antruoju žmonių rasės tėvu. Te ištrauka iš Gyriaus Abraomui kalba pati už save:
Ne! Niekas, kas buvo didis pasaulyje, nebus pamirštas, bet kiekvienas buvo didis savaip, kiekvienas pagal tą dydį, kurį jis mylėjo. Nes tas, kuris mylėjo save, tapo didis savimi, o tas, kuris mylėjo kitus žmones, tapo didis savo atsidavimu, tačiau tas, kuris mylėjo Dievą, tapo visų didžiausias. Kiekvienas bus atmintas, bet kiekvienas tapo didis pagal savo lūkestį. Vienas tapo didis tikėdamasis įmanomo, kitas – amžino; bet tas, kuris tikėjosi neįmanomo, tapo visų didžiausias. Kiekvienas bus atmintas, bet kiekvienas buvo didis pagal tą dydį, su kuriuo kovojo. Taip tas, kuris kovojo su pasauliu, tapo didis nugalėdamas pasaulį, tas, kuris kovojo su savimi, tapo didis nugalėdamas save, tačiau tas, kuris kovojo su Dievu, tapo visų didžiausias. Šitaip buvo kovojama pasaulyje, žmogus prieš žmogų, vienas prieš tūkstantį, tačiau tas, kuris kovojo su Dievu, buvo visų didžiausias. Šitaip buvo kovojama žemėje: buvo tas, kuris nugalėjo viską savo jėga, ir tas, kuris nugalėjo Dievą savo bejėgiškumu. Buvo tas, kuris pasitikėjo savimi ir laimėjo viską, ir tas, kuris pasitikėdamas savo jėga, paaukojo viską, tačiau tas, kuris tikėjo Dievu, buvo visų didžiausias. Buvo tas, kuris buvo didis savo jėga ir tas, kuris buvo didis savo išmintimi, ir tas, kuris buvo didis viltimi, ir tas, kuris buvo didis meile, bet Abraomas buvo visų didžiausias, didis ta jėga, kurios stiprybė yra bejėgiškumas, didis ta išmintimi, kurios paslaptis yra kvailybė, didis ta viltimi, kurios pavidalas yra beprotybė, didis ta meile, kuri yra neapykanta sau.
Kierkegaardas įtikinamai atskleidė, jog Abraomo pasirengimas paaukoti Izaoką kaip atnašą Dievui, buvo aukščiausia tikėjimo Dievu išraiška. Tokio tikėjimo Kierkegaardas pasigenda Bažnyčioje ir ypač Universitete. Pastarajame lavinamas protas manosi einąs toliau nei tikėjimas, tačiau iš tiesų baigiasi „žemišku sumanumu, smulkmenišku apskaičiavimu, menkyste ir apgailėtinumu.“ Kita vertus, bažnyčiose pamokslininkai pamokslauja tai, kuo patys netiki, o jų klausytojai per jų pamokslus miega. Nesitenkindamas nei rafinuotu akademizmu, neigiančiu tikėjimą, nei religingumu vien proto ribose, Kierkegaardas ieško tikėjimo aistros. Jam tikėjimas – tai aistra, o ne postringavimas. Dėl to teologiją jis palygina su prie lango sėdinčia pasidažiusia mergele, lūkuriuojančia pigiai parsiduoti filosofijai.
Tikėjimas yra didis paradoksas, grąžinęs Abraomui Izaoką, ko mąstymas niekuomet nepajėgtų. Čia Kierkegaardas artikuliuoja pagrindinę savo tezę: „tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas baigiasi.“ Tikėjimas reiškiasi absurdo dėka. „Tikėjimo brangakmenis“ yra stebuklas, skirtas „tikėjimo riteriui“. Juo Kierkegaardas taip žavisi, kad esą nukeliautų pėsčias, jei tik sužinotų, kur jį rasti. Tikėjimo riteriu gali būti bet kas: ne tik Abraomas, bet ir jo namų vergas, filosofijos profesorius ar net vargšė tarnaitė. Tikėjimo paradoksai vyksta dabartyje, o ne amžinybėje. Tikėjimas ne tik visko išsižada, bet ir viską atranda: „Tikėdamas Abraomas ne išsižadėjo Izaoko, o jį gavo. Rezignacijos dėka tas turtingas jaunuolis būtų viską išdalijęs [turimas omeny epizodas iš Mk 10, 17-31], bet šitai atlikus, tikėjimo riteris jam pasakytų: „Patikėk, absurdo dėka tu atgausi kiekvieną grūdelį.“
Mariją, Jėzaus motiną, Kierkegaardas irgi priskiria prie tikėjimo riterių. Tiek jai, tiek Abraomui teko nueiti panašų kelią. Tikėjimas Dievu atneša daug kančios, paties Kierkegaardo žodžiais – baimę, vargą ir paradoksą. Žavėjimasis tikėjimo didvyriais yra naivus, nes pamirštama jų agonija ir skausmas dėl situacijos absurdiškumo ir žmonių nesupratimo. Tai turėdamas omeny Kierkegaardas svarsto:
Kuri gi moteris buvo taip paniekinta kaip Marija, ir argi ne tiesa, kad tą, kurį Dievas laimina, jis tuo pačiu atsikvėpimu ir prakeikia. Tokią Mariją suvokiame dvasia. Ji nėra jokia soste sėdinti ir su Dievu-vaiku žaidžianti prašmatni dama – taip sakyti man yra papiktinimas, bet dar pikčiau, kad kiti ją taip kvailiai ir meilikaujamai suvokia. Ir kai ji vis vien sako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“, tai ji yra didi, ir aš manau, nesunku paaiškinti, kodėl ji tapo Dievo Motina. Jai visiškai nereikia, kad pasaulis ja žavėtųsi, lygiai kaip Abraomui nereikia ašarų, mat ji nebuvo didvyrė ir jis nebuvo didvyris, bet jie tapo didesni už pastaruosius ne todėl, kad buvo atleisti nuo vargo, kančios ir paradokso, bet būtent jų dėka.
Apibendrinant: formalaus protestantiško religingumo kontekste, remdamasis bibliniu Abraomo pavyzdžiu, Kierkegaardas rodo į tikėjimo ištakas – į giliausias širdies kerteles, kur gimsta esminiai (egzistenciniai) apsisprendimai. Tokie apsisprendimai yra paradoksiški ir nesuvokiami į išskaičiavimus linkusiam ir savimi pasitikinčiam pragmatiškam protui, tačiau būtent dėl to jie turi išliekamąją vertę. Ką pasiekė Abraomas? – klausia Kierkegaardas ir pats atsako: jis liko ištikimas savo meilei.
Naujasis Testamentas tikrai sudaro prielaidas palyginti Abraomo ir Marijos tikėjimą. Tai, ką Paulius sako apie Abraomą, galėtų būti pasakyta ir apie Mariją: „Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu […] Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 18-21). Iš tiesų panašiai apie Marijos tikėjimą kalba Elžbieta: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Tiek Abraomas, tiek Marija buvo gavę Dievo pažadus, pranokstančius visas žmogiškas galimybes. Abu turėjo pasitikėti Dievu, „kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų“ (Rom 4, 17). Nėra dvejonių, kad judviejų tikėjimas išlieka pavyzdžiu kartoms, ką suvokė ir pati Marija: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!“ (Lk 1, 48-49).
Visgi, kaip jau pastebėjau, tokio Abraomo ir Marijos sugretinimo krikščioniškos minties raidoje, išskyrus lakoniškas Kierkegaardo įžvalgas, pasigendame. Tiems, kurie gilinasi į apaštalo Pauliaus laiškus, Abraomas yra ir išliks vienu ryškiausių tikėjimo pavyzdžių. Be abejonės krikščioniškoji tradicija galėjo daugiau dėmesio skirti Abraomo kaip tikinčiųjų tėvo asmeniui. Juk krikščionys kilę iš pagonių vaikšto arba turėtų vaikščioti Abraomo tikėjimo pėdomis (į ką deramą dėmesį atkreipė Kierkegaardas). Abraomo palaiminimas mums, prigimtimi pagonims, pasiekiamas tikint Jėzų Kristų. Anot Pauliaus, tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu, o šio palaiminimo esmė yra Dvasios pažadas, pati Šventoji Dvasia (Gal 3, 9. 14). Jeigu priklausome Kristui, sykiu esame ir Abraomo palikuonys (Gal 3, 29).
Marijos tikėjimo, priešingai nei Abraomo, neapmąstė nei Paulius, nei kuris kitas iš apaštalų – jų laiškuose apskritai nėra nei vienos užuominos apie Mariją. Jos tikėjimo pėdsakus aptinkame tik evangelijose. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje Marija, kaip įsikūnijusio Dievo Sūnaus motina, palaipsniui užėmė išskirtinę vietą, tam tikra prasme užgoždama ne tik Abraomo, bet ir kitų tikėjimo vyrų bei moterų paveikslus. Visgi nereikėtų kurti dirbtinės dichotomijos tarp Marijos ir kitų šventųjų tikėjimo. Kiekvienas tikėjimo žingsnis, nesvarbu kokio žmogaus ir kuriame amžiuje žengtas, yra reikšmingas. Tikėjimas, viltis ir meilė išlieka.
Iš str. „Kierkegaardas artikuliuoja pagrindinę savo tezę: „tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas baigiasi.“
Dar citata iš „Baimė ir drebėjimas“: „Tikėjime protas atpažįsta ir pripažįsta paradoksą, o tai reiškia, kad protas pats save pašalina ir atsiduoda paradoksui“.
Šis kūrinys labiau filosofinis nei teologinis.
Aš čia noriu paprieštarauti filosofui, būtent minčiai, kad tikėjimas prasideda ten, kur mąstymas baigiasi ir kad protas pats save pašalina atsiduodamas paradoksui.
Bent jau mano protas niekur pats savęs nepašalina. Nes mes protu suvokiame, jog Dievui nėra neįmanomų dalykų, būtent protu, o ne kokiu nors „9-tu pojūčiu“. Tikėjimas – tai ir yra, kada protas pripažįsta įmanomais tuos dalykus, kurių netikinčiųjų protas nenori ar begeba pripažinti kaip įmanomus. Protas pripažįsta, kad Dievui įmanoma viskas.
Giedriau, šios temos pavadinime parašyta „tikėjimo tėvas“. Paulius tokio termino nenaudojo. Kaip ir temos dėstyme pats rašai, Abraomas yra tikinčiųjų tėvas, taip vadino jį ir Paulius – visų tautų tėvas, neapipjaustytųjų tėvas, apipjaustymo tėvas, tikinčiųjų tėvas. Manau, kad tikėjimo tėvas ir tikinčiųjų tėvas tai nėra tas pats, nėra lygiavertės sąvokos. Tikėjimo tėvas tai tarsi būtų koks tikėjimo pradininkas, lyg iki jo būtų niekas netikėjęs, ar panašiai.
Labas, Gediminai! Patiko tavo diskusijos tema. Tik, manau, klausimas nėra neatsakomas. Manau, Giedriui pavyko jo esmę išdėstyti gan garai. Kiek plačiau sureaguosiu dėl vienos smulkmenos tavo komentare, kuri, manau, yra šiek tiek destruktyvi diskusijų bendruomenės formavimui. Autoriaus atsiprašysiu už off topic… Jei klystu, Gediminai, pataisyk. Mano mėgiamas mąstytojas Tokvilis (XIX a. vid.) savo veikale sistemingai prieina vienos iš išvadų, kad ateities demokratijos laikų yda bus žmonių išdidumo stoka. Žmonės taip supanašės, kad neteks kilnių tikslų. Tokvilis išsireiškė maždaug taip – „aš mielai paaukiočiau keletą dorybių vardan šios ydos (išdidumo).” Jo mintys mane skatina giliau susimąstyti apie tai, ką mes (demokratinės santvarkos piliečiai) vadiname ydomis. Tad šiame kontekste nesutikčiau, kad tamstos įvardinta konkurencija yra negatyvi. Tvirti įsitikinimai, atmetus religinį fanatizmą, šiais laikais menkinami ir visaip slopinami. Demokratija nemėgsta tvirtų įsitikinimų, kurie eina šiek tiek prieš srovę. Bažnyčioje, kai susiduria du skirtingi požiūriai, atsiranda tų požiūrių konfliktas. Blogiausia kas gali nutikti, tai diskusijos nuslopinimas vardan „šventos ramybės”. Toks vienos iš šalių užsidarymas gilina susvetimėjimą ir paradoksalu – atitolina vienybės siekiamybę. Nes, pasak vieno vyskupo, vienybės kelyje pirmas žingsnis – pažinti kitą. Suprasti jo poziciją. Suprantama, kad požiūrių konflikte neišvengiamas apsistumdymas, bet jis labiau žeidžia tuos, kurie nori gyventi ramiai savo požiūrų celėje, ir nesirūpina pažinti, kaip tiki kiti jo broliai ir seserys. Tiesos ieškojimas, idealiu atveju, turbūt panašus į tokią nuostatą – jei tokioje diskusijoje aš atrasiu požiūrį, kuris bus teisingesnis, aš keisiu savąjį. O jei tokios nuostatos nėra, tai diskusija yra tiesiog pašnekesys be tikslo nei kitą iš esmės pažinti, nei save atskleisti. NT daug ganytojiškų pamokymų, kuo neturi pavirsti ginčas. Tačiau taip jau yra, kad krikščioniškos diskusijos yra labai rezervuotos, retos ir skaudžiai priimamos dėl elementarių mitų apie tai, kad negalima konkuruoti ir ginčytis. Tinklaraščių kultūroje jau geras dešimtmetis yra susiformavusios praktinės gairės, kaip turi vykti turininga diskusija komentaruose, ko jose vengti ir pan. Man atrodo, kad diskusija pražudo būtent tų praktinių įžvalgų paminimas ir net to įvilkimas į krikščionišką rūbą. Diskusijomis mes neišugdysime tikėjimo, neprieisim išvadų, kuris požiūris teisingiausias, bet galime pažinti kitą, suprasti skirtingas krikščioniškas tradicijas (nebijokim to žodžio), bei patys sau atrasti tam tikrų nuorodų savo tikėjimo kely. Pagrindinis dalykas – nesureikšminti šios technologijų medijos, bet ją pasinaudoti tinkamai. Žiūrint giliau, virtualių diskusijų medijos labai evoliucionavo. Čia daugiau sutiksi idėjas, bendravimo saviraiškos manieras, nei realius žmones. Tai taip pat galima išnaudoti diskutuojant ne apie asmeniškumus, bet idėjas.
Biblija yra knyga apie Dievą, ir joje visų pirma reikia ieškoti, ką apie save mokina Dievas. Dėl to ir šioje visoje Abraomo istorijoje pagrindinis veikėjas yra ne Abraomas, o Dievas. Ne Abraomas mus mokina tikėjimo, o Dievas mokina – kaip reikia žiūrėti į Jo pažadus, kaip reikia elgtis gavus pažadus, kaip nereikia elgtis, kaip reikia laukti, kaip pasitikėti. Dievas vedė Abraomą per kliūtis, kad apreikštų save, savo būdą, savo šlovę. Ir tai, ką Paulius kalba Apie Abraomą, iš esmės jis kalba apie Dievo veikimo principus ir tikslus (pvz teisumą per tikėjimą, pažadą visomas tautoms), o ne tam, kad išaukštintų Abraomo tikėjimą. Tikėjimas, tai yra pasitikėjimas Dievu ir Jo iškėlimas į pirmą vietą aukščiau visko, ir jis niekuo nesiskiria savo esme ar tai Abraomo, ar Mozės, ar Marijos, ar Pauliaus tikėjimas. Skiriasi tik situacijos, aplinkybės.
Jeigu apie praktinius dalykus, dažniausiai nagrinėjamos vietos: pažado gavimas, išvykimas tikėjimu, Izaoko gimimas ir Izaoko aukojimas. Aš noriu paminėti vėlesnius įvykius, kurie parodo Abraomo požiūrį į pažadą, – tai rūpinimąsi sandoros sąlygų vykdymo tęstinumo užtikrinimu ir pažado paveldėjimu. Abraomas pasirūpino, kad Izaokas nevestų svetimtautės, bei kad neišsikraustytų iš pažado žemės (negrįžtų į gimtinę) (Pr 24). Po Saros mirties susilaukęs daugiau vaikų, iš jų sugulovių vaikus išsiuntė kuo toliau nuo Izaoko. Stovėti tikėjime iki paskutinės gyvenimo dienos buvo ne mažiau svarbu nei Izaoko aukojimo atveju.
Ketinu dar kartą perskaityti Giedriaus mintis, kad dar labiau įsigilinčiau ir pasvertai komentuočiau. Apskritai , paskutiniu metu vengiu rašyti viešus tekstus, nes noriu įsigilinti į temos esmę. Toks įsigilinimas man yra lėtas procesas, todėl atsitinka taip, jog taip ir neparašau nieko.:)
Asta, dėkoju už paskutinį Tavo komentarą bei pastabą man. Esu labai užsiėmęs žmogus. Etatiniu darbu ir savo kūdikiu.:) Net pačiam apmaudu, kad negaliu neskubėdamas ir giliau mąstydamas su jumis bendrauti. Esu tikras, jog giliai mąstyti galima tik neskubant.
Išties, dėkoju Giedriui, jog atsiliepė į mano klausimą. Man tai asmeniškai svarbu. Diskusijos grupėje ir įdomios, ir nuviliančios. Įdomios tuo, jog Vaidas bei Mindaugas nevengia mąstyti teologiškai ir parodo šiokį tokį ankstyvosios Bažnyčios pažinimą. Nuvilia tai, kad tokios diskusijos primena konkuravimą, o ne tikėjimo bendrystės statydinimą.
Manosios minties apie Abraomą ir Mariją esmė yra ta, kad abu šie šventi Dievo žmonės vienas kitą papildo ir yra pamokantys tikėjimo Dievu pavyzdžiai. Kaip konkrečiai jie mane gali pamokyti? Koks jų tikėjimas? Kaip jis pasireiškia? Galbūt Giedrius norėtų paplėtoti šią mintį: ar aukojamas Izaokas nėra įžanga į Kristaus auką? Tėvas aukoja sūnų… Man atrodo, kad tai labai gilu. Labai krikščioniška. Analogija tarp tėvo Abraomo meilės Dievui per sūnaus auką ir Dievo meilė mums per savo Sūnaus auką.
„Kierkegaardas ieško tikėjimo aistros. Jam tikėjimas – tai aistra, o ne postringavimas.“
Būtent tikėjimo aistros šioje diskusijoje aš labiausiai ir pasigendu. Daugiausiai aistros tikėjimui parodė Giedrius ir Onutė. Vaidas galėjo pakomentuoti, ką konkrečiai turėjo galvoje dėl Jn 2, Mk 3, kame ta neigiama Marijos paveikslo pusė, tai duotų naudos kitų skaitytojų tikėjimui. Mindaugo vien tik postringavimai, apsiskaitymo demonstravimas ir aistra mariologijai, o Gediminas savo diskusijoje iš viso nepasirodė. Ar galima palikti mariologiją ir jos evoliucionavimą ir padiskutuoti apie Abraomo tikėjimą?
Noriu atkreipti dėmesį Jn 2,10:
“Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol”.
Iš to galima suprasti, kad svečiai buvo jau gerai įgėrę, ir jiems dar buvo maža. Paprastai Dievas neatsako į tokius prašymus (maldas), kai išgėręs prašo Dievo, kad duotų jam dar daugiau dasikalti. Ir Jėzus nei pats siūlėsi, nei norėjo tai daryti. Dievas netarnauja žmonių užgaidoms, apie tai ir buvo mano komentaras tikėjimo ir santykio į Dievą klausimu. Kad žmonės melsdamiesi neprašytų iš Dievo tokių ir panašių dalykų pasiremdami Jn 2.
Atsakydamas į Astos ir Vaido teiginius, norėčiau išskirti kai kurias autoriaus užrašytas mintis:
——————–
Giedrius:
Panašiai krikščioniškoje tradicijoje Marija tikrai būtų tarp penkių svarbiausių Viešpaties nuosavybės dalykų – tai jai garantuoja išskirtinis „Dievo gimdytojos“ statusas.
—
Sureikšmindama Marijos asmenį, krikščioniška tradicija iš tiesų rūpinosi Dievo Sūnaus slėpiniu, dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės išsaugojimu.
—
Jai visiškai nereikia, kad pasaulis ja žavėtųsi, lygiai kaip Abraomui nereikia ašarų, mat ji nebuvo didvyrė ir jis nebuvo didvyris, bet jie tapo didesni už pastaruosius ne todėl, kad buvo atleisti nuo vargo, kančios ir paradokso, bet būtent jų dėka.
—
Tačiau krikščioniškoje tradicijoje Marija, kaip įsikūnijusio Dievo Sūnaus motina, palaipsniui užėmė išskirtinę vietą, tam tikra prasme užgoždama ne tik Abraomo, bet ir kitų tikėjimo vyrų bei moterų paveikslus. Visgi nereikėtų kurti dirbtinės dichotomijos tarp Marijos ir kitų šventųjų tikėjimo. Kiekvienas tikėjimo žingsnis, nesvarbu kokio žmogaus ir kuriame amžiuje žengtas, yra reikšmingas.
——————–
Asta:
Jono 2 skyriuje man irgi žiauriai nepatinka, ypač dėl vyno Marija galima sakyti Jį „privertė“ savo pirmą stebuklą atlikti ne išgydymo ar dvasių išvarymo, o paversti vandenį vynu, t.y. patarnauti žmonių užgaidoms pasilinksminti.
——————–
Mano komentaras:
Vynas tuose kraštuose susijęs su klimato zonos specifika ir jo duotybėmis. Vyndarystės įvaldymas tose vietovėse yra agrarinės kultūros sudėtinė dalis ir bendruomeninės raidos klausimas. Higieniškai, vien vandeniu tais laikais, tuose kraštuose bendruomenės išgyventų sunkiau. Vyndarystės, vynuogyno, vyno leitmotyvų NT neišeina ignoruoti. Juolab, kad tame dar yra ir Eucharistijos momentas.
–
Jono 2 tekste gali būti įžiūrimos kelios simbolinės prasmės. Vandens pavertimas vynu, vestuvės ir Marijos vaidmuo nėra atsitiktiniai.
——————–
Asta:
Antras, Jėzus savo motiną Mariją nevadino motina, o tiesiog moteris „Jėzus jai atsakė: “O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda”. Nežinau, gal čia tik tokios žydiškos tradicijos.
——————–
Mano komentaras:
Be prasmės ir konteksto nėra tokio dalyko kaip „tiesiog moteris”. Kai Lietuvos vairuotojai sako „moteris”, jie turi omeny labai konkrečią prasmę. Adomas taip pat kaltino Ievą, kad tai „moteris”, kurią jam davė Dievas, kalta dėl jo pasirinkimo. Klausimas, ką turi omeny Jėzus, kai Mariją vadina „moterimi”? Kai kurie mano, kad „moteris” gali talpinti daugiau nei „motina”. O kokias išvadas galima pasidaryti iš konteksto?
——————–
Vaidas:
Jeigu tu įžiūri jos labiau teigiamą paveikslą Mk 3, Jn 2, norėčiau išgirsti argumentus.
——————–
Mano komentaras:
Nežinau, ar čia liečiamas ir Jėzaus „brolių” klausimas. Tad trumpai paminėsiu tamstai gal ir žinomą dalyką, kad „brolis” tame kontekste aiškiai nenurodo giminystės („broliais” vadindavo ir pusbrolius). Galima daryti prielaidą, kad NT laiškų adresatams turėtų būti žinoma, arba savaime suprantama, apie kokius Jėzaus „brolius” kalbama. Galima pastebėti, kad tie „broliai” nepavadinti Marijos sūnumis.
Kalbant apie tolimesnį kontekstą, atsakyti negaliu, nežinau. Trūksta pažinimo apie šios vietos interpretaciją. Pasitikiu vienu aiškinimu, kad čia Jėzus norėjo ne pažeminti Mariją, o išaukštinti Jo žodžio klausytojus. Juolab, kad Marija Jėzaus žodžius dėjosi į širdį.
——————–
Vaidas:
Aeiparthenos puikus Mariologijos evoliucijos pavyzdys. Šis mokymas visai svetimas NT autoriams
——————–
Mano komentaras:
Ortodoksai ir katalikai visa laiko to požiūrio laikėsi. Apie jį taip pat nedaug žinau. Man jis skamba gražiai ir geriau dera su tuo, kaip suvokiu Marijos ir Juozapo portretus. Neįsivaizduoju lytinio Juozapo gyvenimo po tokių įvykių… Nemačiau tokio aiškinimo, bet prisikėlęs Jėzus pas mokinius atėjo esant durims užvertoms. Simboliškai gražu. Kol kas to man pakanka.
——————–
Vaidas:
Marijos amžino nekaltumo, nenuodėmingumo, pagriebimo į dangų ten nėra.
——————–
Mano komentaras:
Nenuodėminingumas ir dalinai paėmimas į dangų yra vėlyvesnės katalikų doktrinos. Su nenuodėmingumu matau problemų.
Jono 2 skyriuje man irgi žiauriai nepatinka, ypač dėl vyno. Dar nebuvo atėjęs laikas Jėzui daryti stebuklus viešai, bet Marija galima sakyti Jį „privertė“ savo pirmą stebuklą atlikti ne išgydymo ar dvasių išvarymo, o paversti vandenį vynu, t.y. patarnauti žmonių užgaidoms pasilinksminti.
Šioje rašto vietoje dar du įdomūs dalykai.
Pirmas, nors evangelistas rašo, kad tai buvo pirmas stebuklas „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį.“, bet iš visko matosi, kad Marija seniai žinojo apie stebuklus ir turbūt Jėzaus vaikystėje matė jų ne vieną.
Antras, Jėzus savo motiną Mariją nevadino motina, o tiesiog moteris „Jėzus jai atsakė: “O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda”. Nežinau, gal čia tik tokios žydiškos tradicijos.
Mindaugai M., Mariologija nėra vien katalikiškas terminas, tai Marijos studija. Katalikai dažnai bando uzurpuoti šį terminą, bet tai labiau ekumeninis ir tarpdisciplininis terminas. Šia prasme vartoju žodį diskusijoje.
Mano pateiktose vietose NT Marija iš tiesų neigiamai vertinama. Jeigu tu įžiūri jos labiau teigiamą paveikslą Mk 3, Jn 2, norėčiau išgirsti argumentus.
Jeigu NT autorių kaip ir apaštalinių tėvų Mariologija yra skurdi, dar visai nereiškia, kad ji nėra integrali. Juk Marija NT domisi būtent dėl Kristaus. Dėl Theotokos neturiu problemų, jeigu kalba eina apie Kristų.
Aeiparthenos puikus Mariologijos evoliucijos pavyzdys. Šis mokymas visai svetimas NT autoriams bei tam tikriems vėlesniems teologams (pvz. Tertulionui, Helvidijui, Eunomijui). Marijos nekaltumas nebuvo esminis dalykas, tačiau turime daug teologų, kurie šią tradiciją palaikė (gal tradicija atėjo iš Jokūbo Protoevangelijos?). Vėliau II Konstantinopolio sinodas doktriną gan sureikšmino.
„Theotokos” lyg ir būtų galima paremti NT (Nestorijus su tuo nesutinka), pvz., Lk 1:43, tačiau Marijos amžino nekaltumo, nenuodėmingumo, pagriebimo į dangų ten nėra. Mariolatrija NT, kaip ir II a., nerandama.
Stačiatikiams reikėtų grįžti prie katalikiškos Mariologijos, kurią turime NT bei apaštaliniuose tėvuose ir atsisakyti neekumeninių elementų.
Asta, pritariu nuostatoms!
Vaidai,
Mariologija matyt yra katalikškas terminas. Pvz., ortodoksai, pasak V. Lossky, tokio atskiro dogmato neturi, nes jis integralus kristologijoje ir pan. Tad evangelikui mariologija yra „skurdi”, o ortodoksui – „integrali”. Visgi ortodoksai Marijai priskiria 3 reikšmingiausius epitetus, kurių 2 pirmieji yra įgarsinti 3-iame ir 5-ame visuotiniuose susirinikimuose (Theotokos ir Aeiparthenos). Mano nuomone, Theotokos yra bendrakrikščioniškas (turi palaikymo net ir Reformacijos tėvuose). Paraleles su Ieva galima atrasti pas Jeronimą ir Irenėjų (turiu po ranka citatas), bet paminėjau tik kaip iliustraciją, kad išskirtinis Marijos vaidmuo buvo apmąstomas. Neturėjau intensijos Marijos-Ievos santykį vystyti giliau.
Tad šiame kontekste kiek įdomesnis/kliūva, tamstos neigiamas Marijos vertinimas interpretuojant NT (iš pirmo komento). Numanyti kažką gero, pamokančio, o tada įterpti beeeeeet 🙂 Tada, kaip amerikiečiai sako, viskas, kas buvo numanoma/pasakyta prieš beeeeet, neturi prasmės 🙂
Mindaugas M., atkreipk dėmesį, jog ankstyvieji teologai, kuriuos dabar vadiname „apaštaliniais tėvais” Mariją mini gan retai. Jų Mariologija gan skurdi, panaši į NT autorių. Pvz. Ignacijaus (II a.) Mariologija visai neevoliucionavus – jis mini Marijos nekaltumą (Efeziečiams 19) bei sūnaus nekaltą pradėjimą (ten pat, 18). Tačiau Marijos-Ievos paralelės Ignacijaus raštuose nėra. Aristido raštuose (II a.) šios paralelės taip pat nerasime.
Justinas (II a.) pirmasis pristato Ievos-Marijos paralelę, tačiau jos neišplėtoja (Dialogai su Trifonu 100). Paralelės pasigendame Melito Sardiečio raštuose, tačiau jis Mariją vadina „tikraja avimi” (žr. Homilija), kuri pagimdė avinėlį – Kristų.
Marija toliau evoliucionuoja Irenėjaus raštuose, kur paralelė gan išplėtota. Marija jam causa salutis, o Ieva causa mortis – taip galima susumuoti jo Mariologiją. Marija evoliucionuoja Efezo sinode, o ypač viduramžių Vakaru teologų raštuose.
Nors tam tikri II a. teologai išvysto paralelę, nepavyko aptikti, kad krikščionys būtų laikomi Marijos vaikais. Toks skaitymas – dar vėlesnės Mariologijos įskaitymas į ankstesnius šaltinius.
Dėl tradicijos perdavimų daug klausimų. Kodėl apaštaliniai tėvai perėmė NT skurdžią Mariologiją, kai tuo tarpu vėlesni autoriai vystė Justino paralelę ir ją plėtojo? Čia man panašu daugiau į doktrinos vystymąsi (evoliuciją) nei perdavimą. Kodėl Efezas ją vadino Theotokos, nors anksčiau tokių titulų nerandame?
Evangelikai lieka su skurdžia NT ir apaštalinių tėvų Mariologija. Tuo tarpu Romos katalikai vis dar ją tebevysto.
Nenorėčiau sutikti, kad Marija buvo vaikiška ar nesuprantanti. Mano matymu, ji buvo drąsi, stipri dvasioje, išmananti tikėjimo klausimus. Pamačiusi angelą, ji nenualpo, neėmė rėkti kaip nors „Viešpatie, pasitrauk nuo manęs, aš neištversiu“, nepabėgo, bet ramiai išklausė žinią, po to dar paklausė angelą apie intymius dalykus “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“, viską kuo geriausiai suprato netgi apie Šv.Dvasią, ir ramiai pasakė “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Marija suprato, kas toks bus jos kūdikis, kad šis vaikas niekada nepriklausys jai, kad tai bus tarsi „surogatinė motinystė“, ir kas Jo laukia. O štai Juozapas nenorėjo suprasti apie intymius dalykus, kol Dievas jo neprivertė jėga. Kaip ir Abraomas pradžioje nesusigaudė intymiuose dalykuose dėl Dievo pažado, apie tai rašiau pirmame komentare dėl Izmailo.
Manau, kad kiekvienas iš šių Biblijos personažų yra savaip svarbūs. ABRAOMAS labai svarbus pavyzdys, kai reikia daryti lemtingą pasirinkimą ir visu šimtu procentų pasitikėti tik Dievu, atmetant savo gyvenime netgi tai kas labai brangu mūsų asmenybei, kaip žmogui. Čia jau nebelieka nieko brangesnio, tik meilė Dievui. Kai turime numarinti netgi tai, kuo mus Jis -Viešpats palaimino po ilgų laukimo metų. Čia Dievas patikrina mūsų meilę Jam. Patikrina ištikimybę pereinant per pačią brangiausią auką, kur įvykdžius šią sąlyga sugrąžina mums auką ją gerokai padidindamas. „…Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane-nevertas manęs”.Mt.10;37.
MARIJOS pavyzdys- jos jaunatviška tyra meilė (vaikiškas pasitikėjimas), iki galo nesuprantant kokios kančios jos laukia gyvenimo bėgyje. Tai tada kai Dievas mus „pagauna” sau. Padaro savo nuosavybe ir po šio susitikimo prasidedanti sudėtinga kelionė su Juo. Marija ypatinga asmenybė: ištikima, dievobaiminga, sąžininga, tačiau ji nėra Dievas. Ją aplankė Viešpaties dvasia, tačiau jos prigimtis žmogiška. Ir jokiu būdu jos negalime laikyti viename lygmenije su Jėzumi, kuris buvo ir yra antrasis dievybės asmuo, paaukojęs save už mūsų nuodėmes. Mes mažai žinome apie Marijos
gyvenimą su Juozapu, apie jų santykius auginant Jėzaus brolius ir seses, apie Juozapo mirti. Marija liko viena ir Jėzaus rūpesčiu ap. Jonas buvo jos globėjas tolimesniame gyvenimo kelyje. Tradicinės bažnyčios apipynė Mariją įvairiausiomis istorijomis, tačiau tų istorijų mes nerandame Biblijoje.Ar tai nėra pridėta? Štai: „Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su Juo pasikalbėti.Tada kažkas pranešė Jam:”Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavim pasikalbėti”.Jis atsakė pranešusiam:”Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?”Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė:”Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina”. Mt.12;46-50 Ši rašto vieta man iškelia daug klausimų: kodėl Jėzus toks reiklus. Jo mąstyme matome grieštą ribą tarp pasaulietinio mąstymo, pasaulio reikalų ir Tėvo reikalų-Dangaus karalystės.
Čia jau nebelieka jokių giminystės „protekcijų”. O kur šiuo momentu Juozapas ir Jėzaus seserys, ar tik „netempia” Marijos į savo reikalus? Man teko daug kartų grįšti ir grįšti prie šios vietos. Supratau, kad ir čia reikia daryti bekompromisinį (Abraomo) pasirinkimą, kad Dievas galėtų laimėti namiškius Savo karalystei. Ar tik ne tai turėjo padaryti ir Marija? Juk vėliau matome Jokūbą (brolį), kaip Jeruzalės bažnyčios pastorių, o Mariją lydėjusią Jėzų iki mirties ir prisikėlimo. Ja sutinkame tarpe mokinių ir Sekminių dieną. Abraomas ir Marija yra mūsų tikėjimo mokytojai, bet nei vienas iš jų nėra lygūs Jėzaus dievybei ir tikrai neturėtume paklusti tradicijos spaudimui, kuris nėra patvirtintas Dievo žodžiu.
Įdomus klausimas ir kiek asmeniškai netikėtas autoriaus atsakymas 🙂
Atidėjus katalikų maldos „Sveika Marija” klausimą, galima pastebėti, dar vieną dalyką, kad Marija, kaip yra teisingai paminėjęs (teolog. dakt.) Giedrius, Bažnyčios yra vertinama santykyje į Kristų, o ne atvirkščiai, t. y. Marija vadinama Dievo Motina, o ne Kristus laikomas Marijos sūnumi. Berods Kipre, unikalioje 9 a. bažnyčioje teko matyti ikoną, kurioje Kristus ant rankų laiko Mariją kaip kūdikį. Mariologijos šaknys yra kristologijoje. Tačiau Gedimino klausimo aptarimui svarbus ir Marijos santykis į visus tikinčiuosius. Jei Abraomas yra tikinčiųjų tėvas, tai kas yra Marija? Įdomus, bet per platus klausimas komentarui. Istoriškai susiformavusių Marijos epitetų tikrai daug. Tarkim, iš kiek rečiau girdimų – Irenėjus (II a.) ir Jeronimas (IV a.) Marijoje įžvelgė ir naujosios Ievos įvaizdį (esant norui galėčiau pateikti citatas). Šiuo aspektu nuoseklu manyti, jog tikintieji yra naujosios Ievos vaikai. Tačiau tik tikėjimo santykiu, kaip Abraomo atveju. Aukštesniu išlieka požiūris į Mariją per santykį į Kristų – Ji yra Dievo Gimdytoja („Žodis tapo kūnu”). Kristus Mariją daro aukštesne už Abraomą. Abraomui gimė tikėjimas, Marija pagimdė Dievą.
Natūraliai gali kilti klausimas, kodėl NT nėra mokymo apie Mariją, kai yra mokymas apie Abraomą? Tai taip pat per platus klausimas, bet vienu aspektu galima pabružinti nagu jo paviršių. Pasak Kallistos Ware, tam tikri tikėjimo klausimai buvo skelbiami nuo stogų, o Marijos klausimas formavosi Bažnyčios viduje. Kaip suprantu, net protestantiškame požiūryje neteigiama, kad viskas, kuo tikėjo apaštalai, yra užrašyta N. Testamente. Tam tikru protestantišku požiūriu, NT užrašyta „viskas, kas būtina…” Galima užduoti klausimą – kaip yra su kitų apaštalų, kurie neparašė NT laiškų, tikėjimu? Ar jis mus pasiekia kokia nors forma? Ar tik tiek, kiek apie juos užrašė jų bendražygiai? Dalis protestantų, bet daugiau ne protestantai, teigia, kad Bažnyčios Tradicija ir apima kitų apaštalo tikėjimo išsaugojimą ir perdavimą iš kartos į kartą (lygiai kaip ir NT). Tad Marijos klausimas priskiriamas ne NT šaltiniui, bet Tradicijai (perdavimui). Ir V a. Efezo susirinkimas, kaip tikima, tą tikėjimą artikuliavo. Pagrinde tik Tradicijos kritikai mano, jog toks Marijos vaidmuo buvo išpūstas. Kas pasitiki Perdavimu, yra linkę numanyti, kad tas tikėjimas turėjo pakankamai užuomazgų nuo pat pradžių, o Efeze tik suformuluotas ir įgarsintas.
O kame yra tas Abraomo neįvertinimas? Ar tame, kad nepadarė iš jo kulto, ar į rožančių neįtraukė, ar kad neprigamino jo statulų ir paveikslais nenukabinėjo sienų, ar kad kompozitoriai jam giesmių neparašė? Ar šito labai reikia?
O be to, kai Abraomas sugulė su tarnaite ir pasigamino Izmailą, ar tai yra tas nepriekaištingas, pavyzdinis ir sektinas tikėjimas? Sakyčiau Mozės daug didesnis. O posakis, kad Abraomas yra tikėjimo tėvas, manau, tai tik Pauliaus retorika eilinį kartą, kaip ir su „angelų kalbomis“.
Geros mintys, Giedriau. Skaitant NT, ypač tam tikras vietas, man atrodo, kad Marija kartais vaizduojama gan neigiamai. Pvz., Morkaus evangelijoj ji stovi lauke, kai tuo tarpu minia yra viduje ir klausosi Jezaus (Mk 3). Gan keistas Marijos paveikslas turint omenyj, kad minios Morkaus ev. paprastai vaizduojamos neigiamai. Taip pat Jono ev. Marija bando manipuliuoti savo sūnumi (Jn 2), panašiai elgdamasi kaip neatsivertę broliai (Jn 7).
Kalbant apie nekaltą Jėzaus pradėjimą, nei Morkus, nei Jonas nei Paulius nežino šios tradicijos. Arba ji tokia nereikšminga kristologijai, jog jie visai nemini jos savo raštuose. Abraomas NT daug svarbesnė figūra nei Marija. Abraomo asmuo nebesivysto, tačiau Marija vis dar evoliucionuoja.. 🙂