Nepamenu, kurioje mokyklos klasėje perskaičiau knygelę „Dželsominas melagių šalyje“, tačiau gerai atsimenu, kad pagalvojau, jog taip ir yra – gyvenu iškreiptų veidrodžių karalystėje, melo šalyje. Mėginau protestuoti prieš sistemą, į švarko atlapą įsisegdamas Gedimino stulpų ženkliuką, kalbėtis apie tiesą su draugais.

Suvokimas, kad žmonės taikstosi su melu vedė į neviltį, nors viduje ir degė ryžtas ištrūkti iš melagių šalies ir surasti tiesą. Kiek paguodos rasdavau mėgstamų rašytojų, kaip antai Hermano Hesse‘ės, Albert‘o Camus, Julio Cortazaro knygose. Visgi lūžis įvyko skaitant Naująjį Testamentą. Į širdį pasibeldusi tiesa buvo kitokia, nei įsivaizdavau – be neapykantos, be nepasitenkinimo esama situacija, be pasmerkimo kaltiesiems, atleidžianti ir visus mylinti.

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III)

Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II)

Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Lemtingi Jėzaus žodžiai, ištarti Galilėjos žvejui Simonui, amžiams pakeitė ne tik jo, bet ir visos Vakarų civilizacijos gyvenimą: irkis į gilumą. Tądien Simonas suprato savo pašaukimą ir, praėjus maždaug trims metams, tapo pirmuoju Kristaus Bažnyčios ganytoju. Frazė, pasakyta aramėjiškai, vėliau užrašyta graikiškai, krikščioniškos minties raidoje labiau įsitvirtino lotynų kalba: duc in altum. Ne viena akademinė dvasinė institucija šiandien artikuliuoja savo viziją pasitelkdama būtent šį lotynišką posakį. Žodžiai apie gilumą išties gilūs, o evangelinis naratyvas, kuriame jie nuskamba pirmą kartą, vertas atidesnio žvilgsnio.

Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas, kaip didžiausią lobį, nežemišką Dievo karalystę.

Kiekvienam įvykiui po dangumi yra savo metas. Laikas gimti, ir laikas mirti. Laikas sodinti, ir laikas rauti, kas pasodinta (Koh 3, 1-2). Net ir Jėzui.