Temos Archyvai: Publikacijos

Gražiausias pasaulis

Pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III)

Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

Skaitykite toliau
Blogio problema

Blogio prigimtis ir kilmė

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II)

Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Skaitykite toliau
Blogis

Blogio problema Augustino raštuose (I)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Skaitykite toliau
duc in altum

Į gilumą

Lemtingi Jėzaus žodžiai, ištarti Galilėjos žvejui Simonui, amžiams pakeitė ne tik jo, bet ir visos Vakarų civilizacijos gyvenimą: irkis į gilumą. Tądien Simonas suprato savo pašaukimą ir, praėjus maždaug trims metams, tapo pirmuoju Kristaus Bažnyčios ganytoju. Frazė, pasakyta aramėjiškai, vėliau užrašyta graikiškai, krikščioniškos minties raidoje labiau įsitvirtino lotynų kalba: duc in altum. Ne viena akademinė dvasinė institucija šiandien artikuliuoja savo viziją pasitelkdama būtent šį lotynišką posakį. Žodžiai apie gilumą išties gilūs, o evangelinis naratyvas, kuriame jie nuskamba pirmą kartą, vertas atidesnio žvilgsnio.

Skaitykite toliau
Laukimas naktyje

Laukimas naktyje

Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas, kaip didžiausią lobį, nežemišką Dievo karalystę.

Skaitykite toliau
Dvasinės dermės

Dvasinės dermės (III)

Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Skaitykite toliau
Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau
Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau

Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau

Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Skaitykite toliau

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą

Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.

Skaitykite toliau

Netikintieji ir krikščionys

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Skaitykite toliau