Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius melstis „už karalius ir visus valdžios atstovus, idant ramybėje ir rimtyje visuomet garbindami Dievą gyventume oriai“ (1 Tim 2, 2). Kai jis rašė šį laišką, Romos imperatorius buvo Neronas – ambicingas ir nedoras pirmasis Bažnyčios persekiotojas. Tad melstis už valdovus, tiek blogus, tiek gerus, yra bibliška. Tačiau vienaip maldos skambėdavo, kai Romą valdė tokie Bažnyčios priešai kaip Neronas ir Domicianas (greičiausiai pastarojo valdymo metais buvo parašyta Jono „Apokalipsė“), kitaip – kai į valdžią atėjo Konstantinas. Vienokios maldos kyla persekiojimų metu, kitokios – kai krikščionims suteikiama laisvė garbinti ir gyventi oriai. Vienaip meldžiamasi demokratinėje santvarkoje, kitaip – teokratinėje. Šį kartą pažvelgsiu į JAV prezidento, kuris puoselėja teokratinę…

Didžiosios savaitės trečiadienį palydėtas iškilių krikščionių maldomis, Donaldas Trumpas pagrasino musulmonų valdomai šaliai sunaikinimu ir pragaru: „Atidarykite tą prakeiktą sąsiaurį, pamišėliai, arba gyvensite pragare“ ir žinutę (gal ironizuodamas) užbaigė žodžiais: „Šlovė Alachui!“ Jau rašant šį straipsnį pasirodė ir kita apokaliptinė jo žinutė: „Ištisa civilizacija mirs šiąnakt.“ Religinė leksika žymi drastišką posūkį. Mano manymu, politikos apžvalgininkai, neišmanydami arba pakankamai neįvertindami religinio JAV politikos dėmens, nesupranta ir klaidingai išsiaiškina kai kurių politinių sprendimų priežastis.

Mane kalbina bernardinai.lt redakcijos bendradarbis Gediminas Zelvaras. 2026 metų pradžioje Lietuvos Biblijos draugija išleido paskutinę, penktąją, Naujojo Testamento dalį – Evangeliją pagal Joną, Jono laiškus ir Apreiškimą. Kuo savita Jono teologija? Kuo be Jono raštų Naujasis Testamentas būtų kitoks? Kuo savitas apokaliptinės Jono literatūros interpretavimas? Kokiais etapais vyksta Biblijos vertimas draugijoje? Šiuo ir kitais svarbiais klausimais kalbame su Jono raštų vertėju, teologu, dr. GIEDRIUMI SAULYČIU.

Šiame straipsnyje norėčiau pateikti kelis svarbius, bet pas mus dar mažai žinomus „tamsiosios apšvietos“ subkultūros, palietusios ir dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo administraciją, aspektus. Gintauto Mažeikio straipsniai „Konservatyvi libertarinė revoliucija JAV?“ ir „Postamerika: Tamsiosios apšvietos kontrrevoliucija JAV“ supažindina su pagrindinėmis antidemokratinėmis neoreakcinės (angl. k. dažnai trumpinama NRx) srovės idėjomis. Mano pastebėjimai turėtų praplėsti vaizdą dar keliais aspektais. Ryškiausias „tamsiosios apšvietos“ idėjų skleidėjas yra savamokslis filosofas Curtis Yarvinas, manantis, kad atėjo laikas atsisakyti esamų demokratinių institucijų ir politinę valdžią sutelkti vieno vyriausiojo vadovo, diktatoriaus rankose. Amerikos demokratija yra negrįžtamai sugedusi ir turėtų būti pakeista monarchija, sukurta Silicio slėnio technologijų startuolio pavyzdžiu.

Donaldui Trumpui laimėjus JAV prezidento rinkimus, pas mus, kaip ir galima buvo tikėtis, pasigirdo džiugių vertinimų (pavyzdžiui, T. Vilucko publikacija „Kodėl krikščionys džiaugiasi D. Trumpo pergale?“). Šiame straipsnyje ketinu parodyti, jog ne visi krikščionys džiaugiasi Trumpo pergale.

Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“. Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.

„Rusija užpuolė Ukrainą, o Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, užpuolė Ortodoksų Bažnyčią, […] atnešdamas susiskaldymą bei nesantaiką, taip pat nesuskaičiuojamas fizines aukas, bet dar daugiau – sukeldamas pavojų tikinčiųjų išganymui“, – skelbia Deklaracija dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.

Bažnyčios šlovės valanda ateina ne tuomet, kai ji valdo pasaulį, o kai yra jo nekenčiama ir priima šią panieką kaip gyrių. Ne Jeruzalės šventykloje, o už miesto vartų sušvito mūsų Viešpaties šlovė.

Nepamenu, kurioje mokyklos klasėje perskaičiau knygelę „Dželsominas melagių šalyje“, tačiau gerai atsimenu, kad pagalvojau, jog taip ir yra – gyvenu iškreiptų veidrodžių karalystėje, melo šalyje. Mėginau protestuoti prieš sistemą, į švarko atlapą įsisegdamas Gedimino stulpų ženkliuką, kalbėtis apie tiesą su draugais. Suvokimas, kad žmonės taikstosi su melu vedė į neviltį, nors viduje ir degė ryžtas ištrūkti iš melagių šalies ir surasti tiesą. Kiek paguodos rasdavau mėgstamų rašytojų, kaip antai Hermano Hesse‘ės, Albert‘o Camus, Julio Cortazaro knygose. Visgi lūžis įvyko skaitant Naująjį Testamentą. Į širdį pasibeldusi tiesa buvo kitokia, nei įsivaizdavau – be neapykantos, be nepasitenkinimo esama situacija, be pasmerkimo kaltiesiems, atleidžianti ir visus mylinti.

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III) Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II) Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell