Stenkimės pažinti mūsų Tėvą

Bernardinai.lt publikuotas mano ir Simono Bendžiaus pokalbis apie konferencijos TĖVO NAMUOSE tikslus ir Dievo kaip Tėvo įvaizdį Šventajame Rašte.

Rugpjūčio 1 d. Palangoje įvyks skirtingų konfesijų krikščionis vienijanti konferencija „Tėvo namuose“, kurios tema – krikščionybės ateities vizija ir ką turime daryti jau šiandien.

Renginyje diskutuos ir pranešimus skaitys teologas, Šventojo Rašto vertėjas Giedrius Saulytis, pastoriai Andželika Krikštaponienė ir Žilvinas Škulevičius, kunigai Algirdas Akelaitis, Arūnas Peškaitis ir Laimonas Nedveckas, taip pat – iniciatyvos „Apologetika.lt“ įkūrėjas Laurynas Jacevičius.

Visą informaciją apie konferenciją bei registracijos formą rasite paspaudę šią nuorodą.

Pokalbis su renginio iniciatoriumi G. Saulyčiu – apie konferencijos tikslus ir kiekvienam krikščioniui svarbų Dievo kaip Tėvo įvaizdį.

Vaizdo įraše sakote, kad konferencijos idėja Jums gimė iš ekumeninių paskatų – nedaug Lietuvoje renginių, kur kartu susiburia skirtingų krikščioniškų konfesijų žmonės. Taip pat vienas iš konferencijos tikslų – kad galėtume pasigilinti savo teologines žinias, Šventojo Rašto supratimą – ir kad atrastume naujų bičiulių. Gal nepaminėjau dar kokio nors esminio dalyko?

Išvardytų tikslų išties siekiame, nes, manyčiau, jais užpildoma labai aiški niša. Kaip niekad anksčiau iškyla ryškus poreikis Bažnyčiai būti drauge, Kristaus Kūnui – vieningam, nesusiskaldžiusiam. Be to, šalis, kurioje gyvename, yra labai maža. Didesnės valstybės leidžia sau „prabangą“ susiskirstyti į konfesijas, o mes Lietuvoje gyvename „uždaruose kambariuose“. Nesinori sakyti „garduose“ – nors tai irgi yra biblinis žodis. Palyginus Kristaus kaimenę, tikinčiuosius, su avimis, tai taip užsidarius mums Lietuvoje per didelė „prabanga“ gyventi.

Todėl ne sykį esu patyręs pats, taip pat – girdėjęs ir kitų taip sakant: kai esame skirtingi, bet vienoje Dvasioje, tai suteikia ypatingą Dievo patyrimą, ir tada dangiškąjį Tėvą pažįstame giliau.

Konferencija „Tėvo namuose“ siekia tiek gilesnio Dievo Žodžio atvėrimo, tiek ir to išgyvenimo, buvimo drauge, kartu – neužsidarius, bet atsivėrus vienas kitam Tėvo glėbyje.

Jūsų pranešimo tema, kaip suprantu, konferencijoje tokia ir bus. Jūs kalbėsit apie Dievo, kaip Tėvo, įvaizdį Biblijoje?

Taip. Mano pranešimas skirtas sudaryti tam tikrą perspektyvą, kryptį šiai konferencijai.

Hebrajų požiūriu, tėvas suteikia gyvybę savo vaikams. Mums tai atrodo paradoksalu – gimdo tėvas, ne motina. Pradėjus skaityti Naująjį Testamentą graikų kalba, iš karto nustembi: čia Abraomas pagimdė Izaoką, Izaokas pagimdė Jokūbą.. Taigi, tėvo vaidmuo šeimoje yra centrinis. Ir Dievas, mūsų Tėvas, taria kiekvienam iš mūsų psalmininko žodžiais: „Tu esi mano sūnus, mano dukra, aš šiandien tave pagimdžiau“ (plg. Ps 2, 7). Tai atveria visai kitą santykį su Dievu. Mylinčio, suprantančio, gailestingo, apglėbiančio ir visuomet laukiančio Tėvo įvaizdis Dievo paveikslą padaro kitokį.

Be abejo, yra kur kas daugiau, ką ketinu papasakoti apie Tėvo namų įvaizdį Rašte, bet šiandien man svarbiausia – kad to tėviško žvilgsnio labai reikia mūsų bendruomenėms, kurios turi atspindėti Tėvą, kaip tą darė Kristus. Mūsų užduotis, atsakomybė – įkūnyti tėvišką žvilgsnį bendruomenėje, kaip Jo namuose.

Mano pranešimas bus pirminė platforma, o toliau labai įvairiais pjūviais kiekvienas pranešėjas perteiks savo patirtį bei įžvalgas. Ir žiūrėsime, kokia bus iš to galutinė žinia.

Lietuvoje, turėjusioje sovietinę patirtį, tėvo įvaizdis atrodo nekoks. Tenka girdėti, kiek daug žmonių nėra matę gero tėviško pavyzdžio. Su mama lyg ir būtų kur kas paprasčiau: ji visada mylinti, globojanti, vaikams viską atiduoti pasiryžusi – o štai su tėvu kiek sunkiau. Galbūt mums reikia daugiau biblinių, teologinių paaiškinimų, nuorodų, kaip atrasti Dievo kaip Tėvo įvaizdį?

Aš sutinku. Sakyčiau, tai ne tik sovietinio palikimo dalis. Ir Vakarų kultūroje yra daug neigiamų patirčių. Ne visiems, išgirdusiems, kad Dievas yra Tėvas, tai sukelia malonias asociacijas, kažką siektino ar gero.

Visgi į konferenciją, tikiuosi, renkasi gana sąmoningi krikščionys, kurių pasaulėvaizdyje jau turėtų būti tas Naujojo Testamento vienas ar kitas epizodas, kuriuose Jėzus kalba apie dangiškąjį Tėvą. Toji žinia apie kitokį Tėvą danguje turėtų netgi tą asmeninę negatyvią patirtį paversti pozityvia, apšviesti žmogų. Tai yra sąmoningumo klausimas, apie kurį, aišku, galim kalbėti.

Man sąvoka „Tėvo namai“ atliepia vidinį šauksmą. Aš noriu gyventi Tėvo namuose, ir, kai tai sakau, man iškart akyse iškyla Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje nupasakotas tėvo, kuris laukia sūnaus palaidūno, įvaizdis. Tėvo, kuris nekaltina, neprašo atsiskaityti už iššvaistytą turtą. Tėvo, kuris apkabina, nors jo sūnus ir dvokia kiaulėmis, su kuriomis teko praleisti nemažai laiko svetimoje šalyje. Tad man Tėvo namai atneša šituos vaizdinius, ir būtent konferencijos metu apie tai kalbėsime, stengsimės pažinti dangiškąjį Tėvą.

Kokiems žmonėms skirta ši konferencija? Kam galėtų būti svarbu ir įdomu rugpjūčio 1-ąją atvykti į Palangą?

Visų pirma tiems, kurie tikėjimą suvokia kaip kelionę, augimą – ir nori eiti toliau. Kurie nori gilinti Dievo pažinimą, bręsti Kristuje, pasitelkdami Pauliaus įvaizdžius. Jis meldžia, kad krikščionys subręstų iki Kristaus pilnatvės amžiaus.

Konferencija skirta žmonėms, kurie nori praplėsti dvasios akiratį, pagilinti Dievo Žodžio pažinimą, sustiprėti tikėjime ir įžengti į tas teritorijas, kurios laukia būti užvaldomos. Kurios dar nėra tapusios atskiro žmogaus ar bendruomenės savastimi. Bet jų tikrai yra, jos nori būti atrastos ir pasisavintos.

Tad kviečiu tuos piligrimus, kurie juda, kurie nepasitenkina kasdiene ar kassavaitine bažnytine rutina. Kviečiu į Palangą, į Tėvo namus – ir esu įsitikinęs, kad tai turėtų padėti toje dvasinėje kelionėje, suteikti jėgų.

Bet kalbu nebūtinai apie mokytojus, ganytojus ar kitus žmones, kurie turi kokią nors bendruomenę. Būtų labai smagu pamatyti tikėjimo patirtį visai neseniai įgijusių žmonių, kurie tiesiog nori pažinti Kristų.

Iki kada reiktų registruotis?

Registruotis galima iki pat konferencijos pradžios, netgi ir atvykus tą pačią dieną – jeigu tik bus vietų. Jų kol kas dar yra, bet po truputį pildosi. Tad labai atidėlioti nereikėtų, nes paskui gali nutikti kaip kitame palyginime, kad durys užsidarys (juokiasi).

3 komentarai apie “Stenkimės pažinti mūsų Tėvą

  1. Asta

    Noriu įsiterpti. Neradau Evangelijoje parašyta to, kad jaunėlis dvokė kiaulėmis, o vyresnėlis dvokė avimis. Tėvui žmonės nedvokia, nėra nei Tėvo leksikone, nei nuostatose tokio požiūrio, priešingu atveju Jėzus būtų tai apreiškęs. Netgi nedraugiškasis Vyresnėlis tokio žodžio ar minties nevartojo.

    Dar dėl Vyresnėlio. Nors jis gyveno Tėvo namuose, bet dėl kažkokių priežasčių, gali būti įvairių, vengė artumo ir akistatos su Tėvu. Nei karto su Tėvu nesusėdo kartu, nesuvalgė nei ožiuko, nei veršio, nešventė, nesilinksmino. Net dėl draugų labo nenorėjo kreiptis į Tėvą nei ožiuko, nei ko kito („nedavei“, čia reikėtų suprasti „nepasiūlei“ „neįsakei“, pats jis neprašė) („su draugais“, čia net gi nepriekaištauja, kad ne su Tėvu; tarsi viskas ir gerai, kad nesiūlė su Tėvu švęsti). O ir brolio grįžimo proga taip pat išsisuko nuo pabuvimo su Tėvu, išdėjo ilgą tiradą visokių priežasčių ir kaltinimų, kad tik nereikėtų eiti švęsti.
    Jis turbūt niekada nepatyrė džiaugsmo iš buvimo su Tėvu, o tik pareigą „turiu“. Vyresnėlis tarsi apsiribojo santykiais su Tėvu vadinamais „iš pareigos“ ir nėjo į artimesnius santykius. Aplamai santykiai tik iš pareigos yra skurdūs.

    Buvo išsakyta mintis, kad vyresnėlis Tėvo deramai nepažino. Manau, to viena iš priežasčių – jeigu vengsi buvimo kartu, tai didelė tikimybė, kad ir nepažinsi.

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū už nuomonę. Regis, žodis “turi” daug ką pasako.
    Kiekvienas Dievo vaikas turi gyventi Tėvo namuose, o ne svetimoje šalyje. Adomas turėjo gyventi Edene. Izraelis turėjo vykdyti visus Toros įsakymus. Tačiau jiems nepavyko. Ne visuomet tai, ką turime daryti, padarome, kaip turime gyventi, gyvename. Sūnus palaidūnas neturėjo prašyti savo dalies ir iškeliauti svetur, tačiau jis taip pasielgė. Visais šiais ir kitais nepaklusnumo atvejais Tėvas laukia, neskaičiuodamas, ką turėjome daryti, ir priima, nepriklausomai nuo to, kaip “dvokiame”. Gerai ir gera gyventi visą laiką Dievo namuose: “Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse” (Ps 84, 10). Tačiau taip jau nutinka, kad Tėvo namus apleidžiame. Svarbu į juos sugrįžti. Prisiminkime, kad namuose gyveno dar vienas vaikas. Jis nebuvo niekur iš Tėvo namų išėjęs, nes turėjo jam tarnauti: “jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau” (Lk 15, 29). Ar tik ne tas turiu bei jis turi ir neleido jam apglėbti savo brolio? Nežinau, kuo “dvokė” šis namų tarnas, tik aišku, kad, nors buvo namuose, jis gyveno svetimoje šalyje ir savo Tėvo nepažino. Todėl ir priekaištavo jam, kad elgiasi kaip neturėtų.

  3. Savas

    “nors jo sūnus ir dvokia kiaulėmis, su kuriomis teko praleisti”…
    O iš tikrųjų tėvas, pastorius ar kunigas turi dvokti savo vaikų, avelių ir parapijiečių gyvenimu……

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.