Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.

Kas yra Textus Receptus?

Pirma, šiek tiek apgailestauju, kad originalu vertimui pasirinkta Textus Receptus manuskriptų grupė. Į viešumą šie graikiški NT šaltiniai iškilo 1516 m. kovo 1 d. Erazmo Roterdamiečio spaudai paruoštame leidinyje. Pažymėtina, jog Erazmas labai skubėjo – darbas buvo atliktas per septynis mėnesius – ir pasitelkė tuos graikiškus originalus, kuriuos turėjo po ranka. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygos manuskriptą, datuojamą XII a., Erazmas pasiskolino iš savo draugo Johanno Reuchlino. Tačiau pastebėjęs, jog trūksta pabaigos, Apr 22, 16-21 ištrauką jis pats išvertė iš lotyniškojo Vulgatos teksto (atgal) į graikų kalbą. Paminėtina, jog leidinys susidėjo ne tik iš graikiško teksto, bet ir iš jo vertimo į lotynų kalbą, kurį atliko pats Erazmas. Tyrinėtojai pastebi, jog Vulgata remtasi ir kitose NT vietose. Leidinys susilaukė kelių redakcijų, kuriose tekstas toliau buvo taisomas.

Erazmo NT tekstu bei kitu, 1520 m. išleistu Biblijos tekstu, vadinamu Komplutos poliglotu (Complutum Polygot), rėmėsi žymaus to meto spaustuvininko prancūzo Roberto Estieno – lot. Stephanus – išleistas Naujasis Testamentas, 1546-1551 m. susilaukęs keturių leidimų. Stephano ketvirtasis leidimas yra reikšmingas tuo, kad jame pirmą kartą Biblijos teksto istorijoje knygos suskirstomos skyriais ir sužymimos eilutėmis. Virginijus pažymi, jog pasirinko būtent šią redakciją.

Sekantis žingsnis Textus Receptus raidoje buvo Kalvino draugo ir pasekėjo Teodoro Beza (1519-1605) NT leidimai. Beza naudojosi tiek Stephano leidiniais, tiek savo atrastais graikiškais manuskriptais, iš kurių išskirtini taip vadinamas Bezos kodeksas (codex Bezae), datuojamas V a. ir Klaromontano kodeksas (codex Claromontanus), datuojamas VI a. Pažymėtina, jog būtent Beza parengtas NT tekstas išpopuliarino ir sykiu sunormino mūsų aptariamą Textus Receptus grupę.

Galiausiai reikia paminėti, jog Beza darbu buvo paremtas žinomas Karaliaus Jokūbo vertimas (King James Version), dienos šviesą išvydęs 1611 m.. O pats Textus Receptus pavadinimas, reiškiantis „priimtas tekstas“, kyla iš 1633 m. NT leidimo, kurio lotyniškoje įžangoje leidėjai Bonaventura ir Abraomas Elzevirai rašė, kad skaitytojas rankose laiko „visų priimtą [lot. textus receptus] tekstą be jokių pakeitimų ir iškraipymų“.

Ankstyvieji NT manuskriptai

Svarbu suvokti, jog, einant laikui, buvo surasta žymiai daugiau ir kur kas ankstyvesnių manuskriptų, iš kurių paminėtinas Sinajaus kodeksas (codex Sinaiticus, žymimas hebrajiška א raide), datuojamas IV a.. Šis manuskriptas yra anksčiausias visą NT tekstą turintis graikiškas šaltinis. Įvairios NT nuotrupos, išlikusios ant papirusų, mus pasiekia iš III a. ir net II a., tačiau Sinajaus kodeksas laikomas anksčiausiu pilnu NT šaltiniu.

Kitas labai vertingas manuskriptas saugiai slėpėsi Vatikano archyvuose iki XIX a. pabaigos (iš čia jo pavadinimas codex Vaticanus). Jis parašytas irgi apie IV a. vidurį ir susideda iš Senojo bei Naujojo Testamentų tekstų. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog Sinajaus ir Vatikano manuskriptai galėjo būti tarp penkiasdešimt NT pergamentų, kuriuos imperatoriaus Konstantino įsakymu turėjo išleisti Eusebijus Cezarietis, pasitelkdamas geriausius to meto kaligrafus. Eusebijus šį faktą mini biografiniame „Konstantino gyvenime”, paminėdamas, jog vieni pergamentai turėjo tris, kiti keturias grafas (paveikslėliuose akivaizdu, kad Codex Vaticanus puslapis turi 3, o Codex Sinaiticus 4 stulpelius). Kaip ten bebūtų, šie du pergamentai yra du seniausieji (kol kas žinomi) šaltiniai, turintys pilną NT tekstą.

NT teksto kritinė analizė

Šioje apžvalgoje neturiu tikslo išvardinti kitų svarbių originalių šaltinių, kurių neturėjo Textus Receptus rengėjai, bet kuriais rėmėsi vėlesni NT leidėjai. Žinotina, kad ruošdami spaudai Naujojo Testamento tekstą, jie naudodavosi ne keliais manuskriptais, kaip Erazmas ar Beza, o keliais šimtais prieinamų šaltinių. Juos pradėta grupuoti, atsižvelgiant į parašymo datas ir skirtingus regionus, kaip antai Aleksandrijos, Cezarėjos, Antiochijos, Bizantijos. Taip vystėsi kritinis originalių manuskriptų rūšiavimo ir palyginimo mokslas ir tekstinė jų kritika. Šiuolaikiniai leidiniai turi ne tik NT graikišką tekstą, bet ir taip vadinamą „kritinį aparatą“, kuriame pažymimi skirtumai tarp skirtingų žinomų šaltinių. Idant išmokytų kritiniu aparatu naudotis, universitetų ir seminarijų biblinių studijų programos turi tam tikslui skirtus specialius kursus. Yra įkurti net NT teksto tyrimų institutai.

Autoritetingi NT originalai

Remiantis prielaida, kad ankstesni manuskriptai yra labiau patikimesni ir chronologiškai mažiausiai nutolę nuo originalų, šiuolaikiniai NT vertėjai paprastai renkasi ankstesnius šaltinius nei tuos, kurie buvo prieinami Textus Receptus leidėjams. Be to prie vertimų dirba ne atskiri vertėjai, o ištisos grupės vertėjų ir redaktorių, kurioms vadovauja pripažinti biblinių kalbų tyrinėjimo autoritetai. Paminėtina, jog patikimiausiais tiek moksliniu, tiek konfesiniu požiūriu laikomi GNT (The Greek New Testament) 4 redakcija ir Nestle-Aland 27 redakcija, kurios turi identišką tekstą graikų kalba, bet skirtingus kritinius aparatus. Būtent šį tekstą ir reikėtų versti į lietuvių kalbą.

Baigiamosios pastabos

Čia norėčiau paminėti, jog, kai 1994-1995 m. inicijavau Kosto Burbulio Biblijos vertimo redakciją, kurią 1996 m. išleido Tikėjimo žodžio leidykla, mes irgi pagrinde rėmėmės į Textus Receptus ir King James anglišką tekstą. Tokį pasirinkimą sąlygojo konfesinis požiūris, jog šis tekstas yra labiau patikimas. Šiandien suprantu, jog taip nėra.

Baigiant šią lakonišką NT šaltinių apžvalgą, būtina pasakyti, jog nežiūrint skirtingų manuskriptų variacijų, kurios vietomis tikrai yra reikšmingos, didžioji dalis NT teksto yra identiška visuose mums žinomuose šaltiniuose, kurių, beje, šiandien priskaičiuojama virš 5000. Biblistai, Naujojo Testamento teksto tyrinėtojai ir jo tekstinės kritikos autoritetai, Kurtas Alandas ir Barbara Aland teigia, jog, palyginę du labiausiai vienas nuo kito nutolusius NT manuskriptus, atrandame, jog vienodas tekstas juose sudaro apie 80%. Tad skeptikų kaltinimai, jog pasitikėti NT negalima dėl vėlesnių redakcijų yra nepagrįsti.

Pastabos dėl lietuvių kalbos

Antra pastaba liestų patį vertimą. Kiekvienas vertėjas, siekiantis perduoti originalą kuo tiksliau – tarp vertėjų tai įvardinama technikiniu terminu „išlikti ištikimam tekstui“ – turi apsispręsti, ar vertimas bus pažodinis, ar prasminis. Pažodinis vertimas mažai atsižvelgia arba visai nepaiso kalbos, į kurią yra verčiamas taisyklių. Jis siekia pažodžiui atkartoti tai, kas pasakyta originale, tik jau gimtąja kalba. Pažodiniai vertimai paprastai yra sunkiai skaitomi ir neprigyja, nors yra vertingi moksline prasme, pavyzdžiui atliekant teksto egzegezę. Todėl pažodiniai vertimai neretai vadinami egzegetiniais. Tokio vertimo pavyzdžiu galėtų būti Algirdo Jurėno NT vertimas, išleistas 1961 m.. Kita vertus, prasminis vertimas remiasi prielaida, jog kiekviena kalba yra unikali, ir kad neįmanoma perteikti tos pačios prasmės tais pačiais žodžiais. Ta pati mintis vienoje kalboje skamba vienaip, kitoje kitaip. Tad vertėjas ieško atitikmenų frazėms, idiomoms, posakiams, kurių prasmė sutaptų, nors žodžiai gali ir visiškai skirtis.

Šiuolaikinis Šventojo Rašto vertimas dažniausiai susideda iš abiejų paminėtų vertimų. Pirmuoju žingsniu tekstas išverčiamas kuo tiksliau pažodžiui. Tuomet grupė vertėjų, kai jie jau sutaria, kad tekstas išverstas laikantis originalo, dirba prie prasminio vertimo, stengdamiesi nutiesti prasminius tiltus į gimtąją kalbą. Šiame procese išnyksta visa tai, kas nevartotina, o jų vietoje atsiranda išsireiškimai, suprantami ir paplitę kalboje, į kurią verčiama. Neretai prasminis vertimas labai skiriasi nuo egzegetinio.

Tai turint omeny, manau, taisytina yra frazė: „Jeigu tik mes sakytumėme, kad bendrystę turime su Juo, bet vaikščiotumėme tamsoje, mes meluojame ir nevykdome tiesos“ (1 Jn 1, 6 taip pat ir 1, 7). Lietuvių kalboje tariamoji nuosaka reikalauja „meluotume ir nevykdytume“, nežiūrint to, kad originale yra vartojamas esamasis laikas. Tad tenka rinktis: arba „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (Ekumeninis Lietuvos Biblijos draugijos leidimas), arba „Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, – meluojame ir nevykdome tiesos“ (Tikėjimo žodžio leidimas). Pirmą variantą, redaguodamas Česlovo Kavaliausko vertimą pasirinko Vaclovas Aliulis, o antrajam pirmenybę atidavė, vėlgi redaguodamas tą patį Kavaliausko vertimą, Kostas Burbulys.

2, 11 „tamsa apakino jo akis“ yra taisytinas, nes lietuvių kalboje apakina šviesa, o tamsa aptemdo. Beje graikų kalboje žodis tufloō reiškia „nesugebėti suprasti“, „negebėjimą pažinti“, tad paraidžiui tikrai apstu alternatyvų, pavyzdžiui „tamsa atėmė gebėjimą suprasti“ arba „tamsa aptemdė pažinimą“. Jei norime išsaugoti originale esantį žodį „akis“, tikriausiai reikia pasitenkinti Kavaliausko-Aliulio „tamsa užgulė akis“.

Apsiribodamas šiomis pastabomis, nenoriu nuvertinti viso Virginijaus darbo. Manau, kad suradus nuovokų lietuvių kalbos redaktorių ir dosnių rėmėjų, šis tekstas galėtų pradžiuginti Šventojo Rašto mylėtojus.