Kristus Prisikėlė! Prikėlė ir mus iš kapo gilybių! Man gražiausio Velykų ryto skaitinio – Melitono Sardiečio „Apie Paschą“ – ištrauka: Štai jis yra mūsų išganymo Pascha. Štai jis yra daugybėje daugybę ištvėręs. Štai jis yra Abelyje nužudytas, Izaoke surištas, Jokūbe ištremtas, Juozape parduotas, Mozėje išmestas, avinėlyje paaukotas,

Iš miesto bibliotekos parsinešiau keletą knygų ir, pradėjęs skaityti Stasio Ylos knygą Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, buvau labai maloniai nustebintas lyriškų biblinių refleksijų ir poetiškų maldų. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio lietuvių autorių plunksna taip vaizdingai ir nuoširdžiai bendravusių su Viešpačiu. Tikriausiai panašiai eiles rašė hebrajų dainiai, tik, skaitydami Psalmyno vertimus, mes jų poezijos nebegalime išgirsti. Kaip ten bebūtų, noriu pasidalinti vienu Ylos eilėraščiu-malda apie Bažnyčios vienybę, kuris giliai atliepia ir išsako tai, ką, regis, nešioju savo širdyje.

Juoda penktadienio spalva ir mėlynas dangus paskui apniuks ims lyti griaudėti ims skilinėti uolos nes medis tapo kryžiumi atpirkimu prapuolęs

Skundas. Mums neduota būtis. Tik srautas mes, Per formas tekantis. Dienos, nakties Ar katedros užpildome ertmes Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

Tiems, kurie pajuto sieloj švelniai gilų skonį, skaitydami Emily Dickinson eiles, štai dar šiek tiek medaus, kurį bitutės atnešė iš jos žaliuojančių lankų… Čia tai – ką šiandien tau nešu –Tik tai, ir dar širdis –Tik tai, širdis, ir dar laukai,Ir pievų šiugždesys. Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei –Skaičius kažkas žinos.Tik tai, širdis ir bitės dar,Kur glaudžias dobiluos. It’s all I have to bring today –This, and my heart beside –This, and my heart, and all the fields –And all the meadows wide – Be sure you count – should I forgetSome one the sum could tell –This, and my heart, and all the BeesWhich in the Clover dwell.

XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.