duc in altum

Į gilumą

Lemtingi Jėzaus žodžiai, ištarti Galilėjos žvejui Simonui, amžiams pakeitė ne tik jo, bet ir visos Vakarų civilizacijos gyvenimą: irkis į gilumą. Tądien Simonas suprato savo pašaukimą ir, praėjus maždaug trims metams, tapo pirmuoju Kristaus Bažnyčios ganytoju. Frazė, pasakyta aramėjiškai, vėliau užrašyta graikiškai, krikščioniškos minties raidoje labiau įsitvirtino lotynų kalba: duc in altum. Ne viena akademinė dvasinė institucija šiandien artikuliuoja savo viziją pasitelkdama būtent šį lotynišką posakį. Žodžiai apie gilumą išties gilūs, o evangelinis naratyvas, kuriame jie nuskamba pirmą kartą, vertas atidesnio žvilgsnio.

Ir jis skelbė [žodį] Judėjos sinagogose. Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.  Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę, taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“  Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 4, 44 – 5, 11)

Pirma. Petro ir kitų būsimų apaštalų susitikimas su Kristumi vyksta aplinkoje, kurioje rimtai gilinamasi į Šventąjį Raštą, reflektuojamos ir aiškinamos Dievo žodžio tiesos. Pasakojimas prasideda ketvirto skyriaus pabaigoje, o ne pirma penktojo skyriaus eilute. Sinagogos nebetalpindavo žmonių, besiveržiančių pasiklausyti Jėzaus skelbiamo mokslo apie Dievo karalystę ir patirti realiai gydančios šios karalystės galios. Todėl Jėzus ėmėsi mokyti ten, kur vietos užtekdavo visiems. Ant kalno, plačioje lygumoje, Genezareto ežero pakrantėje. Tądien būtent čia sugužėjo minios Dievo trokštančių sielų. Simono valtis virto sakykla, nuo kurios Jėzaus skelbiama Evangelija buvo aiškiai girdima ir toliausiai esantiems.  

Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams. Teneatsitraukia jie nuo tavo akių, saugok juos širdies gilumoje. Jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui (Pat 4, 20-22). Pirmojo mūsų eros amžiaus pradžioje šis Izraelio išminčių raginimas jau buvo giliai įsišaknijęs izraelitų, net paprastų galilėjiečių, sąmonėje. Izraeliui sugrįžus iš Babilono vergijos į savo tėvų žemę, tauta suvokė, kad išgyvens ir neišnyks tik laikydamasi Dievo nuostatų, todėl ėmėsi juos studijuoti bei taikyti kasdienybėje. Tora, pranašai ir kronikos buvo verčiami iš hebrajų kalbos į aramėjų, o vėliau ir į graikų kalbas, idant Šventąjį Raštą suprastų liaudis.

Poegzilinį laikotarpį išskiria kunigo Ezros, kurį Talmudas palygina su Moze, iniciatyva: Mozė užkopė pas Dievą (Iš 19, 3), o Ezra iš Babilono užkopė (į Jeruzalę). Apie Mozę pasakyta: „jis įsakė išmokyti jus įstatų ir įsakų laikytis krašte (Įst 4, 14), o apie Ezrą: „Ezra buvo atsidavęs visa širdimi tyrinėti Viešpaties Įstatymą, laikytis jo ir mokyti Izraelį įstatų ir įsakų“ (Ezr 7, 10). Nehemijo knygoje aptinkame nuorodas į pirmąsias Šventraščio vertimo stadijas: Ezra skaitė [Torą] nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Įstatymo knygos. […] levitai skaitė iš Dievo Įstatymo knygos, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. […] Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę (Neh 8, 3-12). Pasak žodinės judėjų tradicijos, Ezra paliepė patikrinti kiekvienus namus ir tas šeimynas, kuriose nebūtų gilinamasi į Torą, atiduoti kalavijui. Sugrįžę pasiuntiniai raportavo kunigui, kad visame Izraelyje tokių namų nerasta.

Su Ezra siejamas ir kitas patvarkymas – savaitės bėgyje viešai skaityti Torą pirmadienį, ketvirtadienį ir per šabą. Kodėl būtent šiomis dienomis? Todėl, kad Mozės karta dykuma keliavo tris dienas ir ištroško (Iš 15, 24). Tora laikyta gyvuoju vandeniu, be kurio siela šio amžiaus dykumoje negali tverti ilgiau nei tris dienas. Šios nuostatos pagimdė ir formavo sinagogą kaip bendruomenės susirinkimą, kurio pagrindinė paskirtis – gilinantis į Raštą, suvokti Dievo minčių prasmę. Ten, kur žydai gyveno, jie statė susirinkimo, sueigos namus – sinagogas. Jėzaus tarnystė Izraelyje vyksta būtent sinagogos kontekste, kaip jau skaitėme Luko pasakojime: jis skelbė [žodį] (kērussō) Judėjos sinagogose.

Reikšminga, kad stebuklas, atskleidęs Petrui ir jo draugužiams Kristaus dievystę, įvyksta Jėzui pabaigus mokyti. Nežinome, ką tąkart skelbė Jėzus. Iš tikrųjų tai nesvarbu. Kiekviena Šventojo Rašto gija veda į išgelbėjimą, ruošia dirvą atsivertimui, tikėjimui ir tarnystei.

Antra. Turime gerbti Dievo žodžio mokytojus ir būti pasirengę jiems talkinti. Atkreipkime dėmesį į tai, jog pirma Petras leidžia Jėzui „išsinuomoti“ jo valtį, idant minios išgirstų Dievo karalystės slėpinius. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Petrui nereikėjo įtikinėti, kad žmonėms svarbu išgirsti Dievo karalystės Evangeliją, atskleidžiančią Dievo valią. Tai Galilėjos žvejys jau žinojo, ši nuostata, kaip jau minėta, buvo skiepijama nuo Ezro laikų. Todėl jam ir nebuvo sunku atsiliepti į Mokytojo  prašymą. O kaip mums? Ar esame pasirengę dalintis tuo, ką turime, idant Dievo žodis tarptų?

Pastebėtina ir tai, kad Petrui teko stumti valtį ar irtis šiek tiek tolėliau nuo kranto (gr. žodis epanagō gali reikšti ir viena, ir kita). Bet kuriuo atveju, jis jau bendradarbiavo su Jėzumi, nors ir nebuvo dar patyręs jo galios bei suvokęs savo pašaukimo. Mano manymu, pasirengimas bendradarbiauti dėl Evangelijos yra  svarbi principinė nuostata, neleidžianti užsidaryti ir gyventi tik sau. Be jos vargu ar galime tikėtis asmeniško Dievo prisilietimo, Šventosios Dvasios įgalinimo ir pasiuntimo. Tad būkime atviri. Kuo galime, padėkime Dievo žodžio skelbėjams, prisidėkime prie Evangelijos sklaidos.

Trečia. Šventojo Rašto minčių ir geros valios prisotintoje terpėje pasigirsta asmeninė Viešpaties žinutė. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.Ten gilumoje įvyks stebuklas. Petras ir jo draugai patirs Dievo galybę ir suvoks savo pašaukimą. Tačiau pirma svarbu atsiliepti. O juk taip lengva tokią mintį paniekinti. Asmeniškai skirtas Kristaus žodis dažnai skamba keistai, net kvailai. Pagalvokime, ką reiškė patyrusiam žvejui bei jo bendrams, nesėkmingai žvejojusiems ištisą naktį, paklusti raginimui vėl irtis į gilumą. Na ir kas, kad Jėzus mokė Šventojo Rašto, jis gi buvo dailidė! Izraelio mokytojai paprastai išmokdavo ir kokio nors amato. Paulius, būdamas fariziejumi ir fariziejaus sūnumi vertėsi palapinių audimu. Jėzus, sekdamas Juozapo pėdomis, tapo dailide. Tad nors Petras ir gerbė jį kaip Dievo žodžio mokytoją, savo profesinėje srityje tikrai buvo linkęs labiau kliautis patirtimi. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu jis atmestų Jėzaus pasiūlymą arba, dar blogiau, imtų aiškinti, kad Galilėjos žvejai dienos metu tinklų valksmui nemeta. Simonas niekuomet netaptų Petru, o Bažnyčia neturėtų savojo ganytojo. Šios Evangelijos dalies mes apskritai neturėtume.

Biblijoje apstu pavyzdžių, kalbančių, kad asmeninės Dievo žinutės būna labai originalios ir netikėtos. Senolė Sara, išgirdusi, kad pastos, pradėjo juoktis. Sužinojęs apie senatvėje gimsiantį sūnų, Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas nepatikėjo angelu, juk Elžbieta visą gyvenimą buvo nevaisinga. Užmėčiusieji akmenimis diakoną Steponą niekaip nebūtų patikėję, kad fariziejus Saulius, vadovavęs pirmojo krikščionio kankinio egzekucijai, pats vieną dieną taps vienu didžiausių Kelio apaštalų ir mirs kankinio mirtimi kaip Steponas.

Tačiau Petras patikėjo. Panašiai kaip Viešpaties motina Marija. Palyginkime. Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus. Kristaus mokiniai brangina kiekvieną jo žodį, leidžiasi Dvasios vedami, iriasi į gilumą. Atsiliepus į asmeninį Kristaus raginimą, atsiveria neišmatuojama Dievo galybė. Tąkart žuvys neturėjo kito pasirinkimo – jos plaukė į gilumoje užmestus tinklus, paženklintus Visatos Tvėrėjo.

Galiausiai, ši Evangelijos ištrauka turi ir simbolinę prasmę. Irtis į gilumą – tai nepasitenkinti menku Šventojo Rašto tiesų išmanymu ir paviršiniu religingumu. Tai siekti gilesnio Dievo minties ir jo valios pažinimo. Turi ateiti nujunkymo metas, kai mus nustoja žindyti pienu ir ima maitinti kietu maistu, kai palikę pradinį Kristaus mokslą, pradedame veržtis link tobulumo (Hbr 5, 12; 6, 1). Visi esame Dievo mokykloje: kas pradinėje, kas pagrindinėje, kas gimnazijoje. Kol gyvename, mokomės, ir kol mokomės, gyvename. Tik neįstrikime seklumoje. Žuvys, kurias čia gaudydavome vakar, išplaukė į gilumą. Ten turime irtis ir mes. Duc in altum. Į gilumą!

1 komentaras apie “Į gilumą

  1. Virginija

    O juk Dievas taip ir veikė mano gyvenime, kaip Ezros laikais, – nepaklausymas Dievo raginimo, skatinimo baigdavosi dvasine mirtimi, ilga Dievo tyla, sielos naktimi, žodžiu – kalaviju, kuris ištikdavo už kiekvieną nepaklusnumą. Nepaisant gilių troškimų tarnauti vien Jam reikėjo išeiti ( dar ir dabar tebeeinu) dvasinės civilizacijos mokyklą – sugebėjimą įsiklausyti į save, ką Dievas kalba širdyje, sugebėjimą perteikti mintis, tiksliai įvardinti jas, kas labai svarbu, norint neprasilenkti su tiesa ir , kad žmonėms būtų aišku, apie ką kalbu. Gal į šią mokyklą nebūčiau nė patekusi, jei jaunystėje – savarankiško gyvenimo pradžioje, besimokydama muzikos technikume, nebūčiau ištarusi Viešpačiui:”O kaip , Viešpatie būtų, jei aš iš vis nieko nebūčiau apie Tave girdėjusi lig šiol Katalikų bažnyčioje, jeigu nebūtų manęs ruošusi gyvenimui tarybinė mokykla, sugebėjusi puikiai motyvuoti žmogų dideliems tikslams, jeigu būčiau iš vis, tarkim, necivilizuotas žmogus?” Negaliu paaiškinti, kodėl uždaviau Viešpačiui šį klausimą, tokį keistą, bet viena tik aišku – norėjau tikrų, nesuvaidintų santykių su Dievu ir Kelio, kuriuo turiu eiti. Pasipylė nelaimės gimtojoje šeimoje – ankstyvos mirtys tėvų, psichinės sveikatos netekimas – depresija, kuri baigėsi gyvenimu socialinės globos namuose,jaunesnių mano brolių mirtys. Širdis turėjo būti sutrinta, kaip ir prašiau, – “lyg , Dieve, daugiau nieko nebūtų, tik Tu ir aš”. Net nenumaniau, kokio kelio paprašiau Viešpaties, bet Jis buvo ištikimas , vesdamas būtent tokiu keliu, kokio prašiausi. Tai buvo sunki mokykla, privertusi suvokti dvasinės agonijos skonį, bet be šios mokyklos nebūčiau šiandien tikinčiu žmogumi. Tai buvo etapas, kai Viešpats veikė: “Nepaklusnumas – kalavijas”, kaip Jūsų minėtame Ezros laikotarpyje – Raštų neskaitymas – mirtis nuo kalavijo. Šventas Raštas buvo vienintelė paguoda, kurį aš beveik išmokau mintinai (Naująjį Testamentą).
    Gera skaityti Jūsų 2-ąjį punktą apie Viešpaties raginimą gerbti Mokytojus, nes tai didis dalykas tam, kuris subrendęs mokinystei. Ir nelaikyti tai paslėpus viduje’- tam reikalingas Mokytojas, koks ir esate. Kokią besąlygiškai didelę meilę iš Dievo bepatirtų žmogus, nors ir jausis jos užpildytas, nepatyrus apaštalavime siela darys klaidų, nuo kurių gali apsaugoti Mokytojas, praeiti rifus, pavojus maksimaliai nesusižeidus arba bent tinkamai išreikšti, liudyti Dievo meilę žmogui, kuri kiekvienam skirta, kaip visa atleidžianti Dievo naujiena kiekvienam tikinčiajam ir ne tik. Šitas kvietimas bendradarbiauti – irgi kaip Geroji naujiena žmogui, nes kokią įstabią meilę žmogus bepatirtų iš Dievo – be tinkamų Mokytojo rankų, viskas ilgainiui, anot jauno psichologo, Verslo Trenerio Gedimino Grinevičiaus nuomonės, pradeda pūti, kas ilgai nenaudojama, nepritaikoma realybėje arba nerandama būdų tai tinkamai išreikšti pasauliui pasaulietiškais terminais. Besąlygiškos Dievo meilės patyrimas kokybę garantuoja tik viename dalyke – besąlyginę mokinio kantrybę mokantis.
    Na, ir trečias punktas skamba kaip nuostabus Dievo pažadas tiems, kas Juo seka, nes pagal Viepaties nurodymą užmestas tinklas pagauna daug žuvų. Tai stebuklas.Tad nereikia bijoti irtis į gilumą. Ir man, tokiai bailokos prigimties, skamba kaip puikus atlygis už atsiliepimą į šį kvietimą

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.