Aukštybių Jeruzalės link

Aukštybių Jeruzalės link

Kiekvienam įvykiui po dangumi yra savo metas. Laikas gimti, ir laikas mirti. Laikas sodinti, ir laikas rauti, kas pasodinta (Koh 3, 1-2). Net ir Jėzui.

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Nežinote, kokios dvasios esate. Bet jis atsisukęs sudraudė juos: „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“ Jie pasuko į kitą kaimą.

Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“  Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.  Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.  Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Tąkart Jėzus keliavo į Jeruzalę ne švęsti Paschos, bet pats tapti Paschos avinėliu. Jis turėjo būti išduotas, atmestas ir paniekintas. Turėjo iškentėti kryžiaus kančias, idant būtų išrauta mūsų nuodėminga prigimtis ir duota nauja – dangiška, šventa. Visgi Dievo avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, buvo ir žmogus, tik be nuodėmės. Tad artėjančios išdavystės, atmetimo ir kančios nuojauta turėjo jį bauginti ir slėgti. Todėl evangelistas Lukas, remdamasis apaštalų prisiminimais, atkreipia skaitytojo dėmesį į Jėzaus veidą, ryžtingai nukreiptą į Jeruzalės pusę. Veiksmažodis stērizō, reiškiantis įtvirtinti, sustiprinti, apsispręsti, atspindi vidinę kovą. Jau tuomet Jėzus pradėjo grumtis, kaip vėliau Getsemanės sode maldoje jis grumsis su mintimi, kad jam skirta iki dugno išgerti karčią kančios taurę. Ryžtingas Jėzaus veidas, nukreiptas Jeruzalės link, yra nuolankios širdies, pavestos Tėvo valiai, atspindys.

Mokytojo kelias yra ir mokinio kelias. Sekant Kristumi, ateina valanda, kai turime tarti dangiškajam Tėvui „ne kaip aš noriu, bet kaip tu“. Toks susitaikymas su kančia yra priešingas prigimtiniam išlikimo instinktui. Mes, kaip ir kiti gyvi tvariniai, visais įmanomais būdais vengiame kančios, bėgame nuo mirties. Pasak teologo Alberto Schweitzerio, esame gyvenimas, trokštantis gyventi, gyvenimo sūkuryje, trokštančiame gyventi. Kančią suvokti sunku. Dar sunkiau ją pakelti. Visgi nė vienas Kristaus mokinys neišvengia kančios. Tikėjimo prigimtis reikalauja būti išmėginta. Kas nori sekti paskui Mokytoją, turės susigrumti su savimi, norinčiu gyventi, nugalėti savisaugos žadinamą baimę, nukreipti savo žvilgsnį į aukštybių Jeruzalę ir visa esatimi pasitikėti Dievu, jos karaliumi, kuris guodžia visuose varguose, bet dar daugiau – atgaivina mirusiuosius ir iš nebūties pašaukia į būtį.

Nesvetingas samariečių kaimas tarsi pranašauja, kad Dovydo miestas atmes savo karalių, Dovydo sūnų. Lukas šiam epizodui – mokinių pasiuntimą eiti pirma Kristaus ir pasirūpinti nakvyne – suteikia pranašiškos reikšmės. Juk Senojo Testamento pranašai skelbė: Paruoškite kelią Viešpačiui, tiesų darykite Jam vieškelį dykumoje (Iz 40, 3). Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai (Mal 4, 5). Taip savo misiją suvokė apaštalai. Todėl, kai samariečių kaime neatsirado nė vieno namo, kur Jėzus nakčiai galėtų priglausti savo galvą, – tokiais žodžiais jis pats tai įvardins, – Jokūbas ir Jonas (gal dėl šito praminti „griaustinio sūnumis“), pasišauna prašyti Dievo, kad šis sunaikintų visus kaimo gyventojus. Viešpatie, jei nori… Ši frazė  jau kartą nuskambėjo evangeliniame Luko pasakojime – vyras, sergantis raupsais, taip prašė Jėzaus išgydyti jį nuo sunkios ligos (Lk 5, 12). Anam Viešpats pasakė noriu, o apaštalus sudraudė: nežinote, kokios dvasios esate (tiesa, ne visi rankraščiai šį praplėtimą turi).

Jėzus didesnis už Eliją, prišaukusį savo neprieteliams naikinančią ugnį iš dangaus (2 Kar 1, 10-12). Jis neatsilygina piktu už piktą. Priešingai, laimina savo priešus. Naujosios Sandoros Dvasia įpučia gyvenimą, skatina mylėti, guodžia. Jai svetimas religinis uolumas, teisiantis nenuovokiuosius ir pasmerkiantis juos (net myriop). Apaštalai dar nepažįsta Viešpaties širdies. Kitus jie matuoja savimi ir vis piktinasi dėl kitoniškumo (Lk 9, 49-50). Paradoksalu, kad Joną, vieną iš Griaustinio sūnų, mes žinome kaip meilės apaštalą. Koks įstabus turėjo būti jo atsivertimas! Koks įspūdingas Dievo meilės triumfas prieš aklą religinį uolumą, laidantį žaibus visiems įsivaizduojamiems Dievo priešams. Agapē taps esmine, neatskiriama Jono raštų leksikos dalimi. Pažinęs Dievo meilę, jis nenustos ja žavėtis ir nuolat kalbės apie ją kitiems: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame  (1 Jn 4, 7-8.16).

Taigi didinga ir baisi Viešpaties diena buvo visai kitokia, nei ją įsivaizdavo pirmieji Jėzaus mokiniai. Kristus atėjo ne teisti, ne pražudyti, bet pasigailėti ir suteikti naują gyvenimą. Net samariečiai, kurie neteisingai aiškino Torą ir savaip garbino Jahvę, sulaukė ne Viešpaties pasmerkimo, o išgelbėjimo malonės. Naujajame Testamente būtent Luko tekstai atskleidžia Jėzaus empatiją samariečiams. Sumušto, išrengto, leisgyvio žmogaus pasigaili keliaujantis samarietis (Lk 10, 33). Iš dešimties Jėzaus pagydytų raupsuotųjų tik samarietis sugrįžta padėkoti (Lk 17, 16). Galiausiai minios samariečių klausosi Evangelijos ir visa Samarija priima Dievo žodį (Apd 8, 5-17). Tad tie, kuriuos šiandien teisiame, rytoj gali pasirodyti esą teisesni už mus. Turime būti pakantūs, nes ir mus pačius kitiems talpinti nelengva.

Mūsų aptariamos kelionės pabaigoje, užkopus į Jeruzalę, mokiniai išvys tikrąjį Mesijo portretą. Kenčiančio Viešpaties tarno apreiškimas jiems naujai atvers ir Raštų prasmes. Atmestas Kristus neatmeta. Atstumtas neatstumia. Šmeižiamas tyli. Kaltinamas atleidžia. Baudžiamas iškenčia. Numiręs prisikelia! Toks yra kryžiaus kelias. Skausminga jo kančia, bet trumpalaikė. Jį nuėjus, gėda iškeičiama į šlovę. Silpnumas į jėgą. Marumas į nemirtingumą. Neapykanta į meilę. Tikriausiai niekas šito neužrašė gražiau už Hansą Ursą von Balthasarą:

Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nu­galėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs neken­tėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, – viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiau­sios nakties.[1]

Nežinome, kaip pasirinko tiedu Luko paminėti vyrai, kurie prašėsi sekti Jėzų, kur jis beeitų, išgirdę, kad kelionė bus nelengva, o apsisprendus, nebegalima trauktis. Taip pat nežinome ar tas, gedėjęs savo tėvo (to meto žydų papročiai atleisdavo sūnų nuo visų Toros įsipareigojimų, kol jis nepalaidojo savo gimdytojo), sulaukęs Kristaus (didesnio už Torą ir svarbesnio už visus jos aiškinimus) kvietimo sekti juo, prisijungė prie apaštalų. Evangelija tai sąmoningai nutyli. Gal todėl, kad pasižiūrėtume į savo širdį ir gilumoje nuspręstume, kaip pasielgsime mes. Seksime Viešpaties keliu, ar stengsimės išvengti kryžiaus kančios?

biciuliams.lt


[1] Hansas Ursas von Balthasaras, Pasaulio širdis, Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, p. 31.

5 komentarai apie “Aukštybių Jeruzalės link

  1. Virginija

    Ačiū labai. Straipsnis švelniai, jautriai įspėja, ko galima tikėtis, sekant Kristumi, su kuo susidurti tenka sekant Juo, kokios kelionės tikėtis ir laukti tarsi sušvelnina numatomą kančią. Visada jaučiu, kad Kristus, kviesdamas į išbandymą, pažada būti kartu. Bet dažnai būna sunku atskirti ar išbandymas ateina iš Dievo, ar tai lyg velnio gundymas toks, kokį patyrė Jėzus : „paversk akmenį duona”, „šok nuo skardžio ir angelai nuneš Tave ant rankų”(sutrumpinta Mato 4,1-11). Kaip atskirti, kada kviečia Jėzus, o kada velnio gundymas?

    Atsakyti
  2. Gediminas

    Bet Šventajame Rašte atradau paguodos žodžius. 37 psalmėje, kur rašoma apie pasitikėjimą Dievu. Ir pirmajame Kalno pamokslo palaiminime. ,,Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė”. Turiu priimti savo trapumą ir mažumą kaip tiesą apie mane, kaip santykio su Tėvu tiesą. Nuolankiems, o tai ir yra savo mažumo priėmimas, Viešpats teikia paguodos. Jis ir mane atgaivins. Dievas man duoda išminties suprasti, jog mano ir artimojo kančia – tai dar vienas priminimas mano paties mažumo. Aš neturiu Dievui nieko įrodinėti. Esu Jo mylimasis sūnus dar iki man gimstant ar kažką nuveikiant.

    Atsakyti
  3. Gediminas

    Ir mano patirtis liudija, jog iki šio apsisprendimo priimti kančią kartais reikia subręsti. Išmokti, neieškant kaltų, ramiai pasižiūrėti bei priimti, savo rūpesčius patikint Dievui. Šitas kovojimas su realybe, be to, ir daug vidinių jėgų atima. Man tam tikra praregėjimo akimirka ir tapo senkantys vidiniai resursai, atsiliepę ir kūno sveikatai t. y. vadinamosios panikos atakos ir tam tikri skrandžio negalavimai.:)

    Atsakyti
  4. Gediminas Z.

    Pasitikėti Dievo gerumu ir kliautis Jo ištikimybe priimant kančią – tai Malonė, kurios reikia prašyti, o patyrus – priimti. Kol mąstoma, kad kažkaip pats, be Viešpaties pagalbos, nunešiu kryžių iki galo, tol niekaip nepavyksta suprasti ir piktinamasi, kad sekimas Kristumi žmogui nepakeliamas. Žinoma, nepakeliamas. Tol, kol kliaunamasi savo galia bei išmintimi.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Taip, Gediminai. Ir visgi kažkur gelmėje dalyvauja mūsų apsisprendimas atsiverti tam, kas Dievo skirta, net ir kančiai.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.