Atėjo mokinys pas Mokytoją ir paklausė:
– Mokytojau, pagaliau man pavyko susirasti draugą. Kaip jo neprarasti?
Mokytojas minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir abiem rankom pasėmė smėlio.
Laikydamas rankas delnais į viršų, jis stipriai sugniaužė vieną saują. Smėlis ėmė srūti per kraštus, ir kuo labiau Mokytojas gniaužė saują, tuo greičiau byrėjo smėlis.
Kitą delną Mokytojas laikė atgniaužtą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų mokinys nustebęs žiūrėjo, o paskui garsiai sušuko:
– Supratau!..
Iš „Abu paukščio sparnai. Trumpos alegorinės istorijos”
Tiesa, yra klaidelė tekste „abiem rankom” turėtų būti.
Selija, alegorija neskirta aptarti visų galimų „o jeigu…”, „kas būtų, jei…” ir pan. Paprastai vienoje alegorijoje slypi vienas išminties grūdelis, kitoje – kitas. Tad ką daryti, kilus vėtroms, reikėtų jau kito alegorinio naratyvo. Sunku prieštarauti tam, kad draugystė galima tik laisva valia, noriai dalyvaujant dviem ar daugiau pusių. Negalime spausti asmens turinčio laisvą valią ir tikėtis jo arba jos nuoširdaus atsako. Toks santykis greitai išbarsto bičiulystės smilteles.
Ačiū už korektūrinę pastabą.
Ir man taip atrodo,kad sitai istorijai turetu buti tesinys…:)
O aš nesupratau, tiksliau tokia netiksli man ta alegorija atrodo… tik šiltnamio sąlygomis tinkama. Jeigu nors kiek stipresnis vėjas aplinkoje pučia, dar neaišku, kuri draugystė ilgiau išliks. 🙂