„Rusija užpuolė Ukrainą, o Maskvos patriarchatas, vadovaujamas patriarcho Kirilo, užpuolė Ortodoksų Bažnyčią, […] atnešdamas susiskaldymą bei nesantaiką, taip pat nesuskaičiuojamas fizines aukas, bet dar daugiau – sukeldamas pavojų tikinčiųjų išganymui“, – skelbia Deklaracija dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.

Po Simono Bendžiaus publikacijos „Kirilas – didžiausia krikščionijos gėda“ socialiniame feisbuko tinkle (ne savo iniciatyva) įsitraukiau į diskusiją apie teologines Maskvos patriarcho Kirilo pamokslo, sakyto Atleidimo sekmadienį, kovo 6 d., potekstę ir prasmę. Rašiau, kad pasigendu aukščiausio Lietuvos ortodoksų hierarcho pozicijos dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje. Tikrai džiugu, kad, praėjus savaitei, Lietuvos ortodoksų arkivyskupas metropolitas Inokentijus pasmerkė Rusijos karą Ukrainoje pažymėdamas, kad ortodoksai Lietuvoje turi galimybę laisvai spręsti Bažnyčios vidaus klausimus ir toliau sieks dar didesnės bažnytinės nepriklausomybės.

Nuoširdžiai džiaugiuosi viešu Lietuvos ortodoksų metropolito kreipimusi, nors jame trūksta teologinio situacijos vertinimo. Inokentijus Maskvos patriarcho pasisakymus apie karą Ukrainoje vadina „politiniais pareiškimais“, kuriuos formuoja „politinės pažiūros“ ir „asmeninė nuomonė“. Mano ir daugelio kitų teologų požiūriu, patriarcho Kirilo pasisakymai, nors ir politiškai motyvuoti, yra teologinio pobūdžio ir todėl eretiški.

Pirma paminėsiu kelias savo tezes iš minėtos feisbuko polemikos, o po to apžvelgsiu Fordhamo universiteto Ortodoksų krikščionių studijų centro ir Volo Teologinių studijų akademijos parengtą ir kelių dešimčių ortodoksų teologų kovo 13 d. pasirašytą Deklaraciją dėl mokymo apie „rusišką pasaulį“.

Deklaracija užpildo akis badančias spragas, vis dar žiojėjančias krikščionių svarstymuose apie Rusijos karą Ukrainoje, ir teologiškai pasveria Maskvos patriarchato hierarchų pasisakymų turinį, formuojamą „rusiško pasaulio“ ideologijos.

Patriarchas Kirilas ir kiti ortodoksų hierarchai Rusijoje mėgina pateisinti karinį suverenios valstybės užpuolimą ir joje vykdomą civilių gyventojų naikinimą, pasitelkdami biblines aliuzijas ir teologinius teiginius. Nepakanka jų poziciją vertinti vien tik politiškai.

Nuolat minimas Dievo vardas, implikatyvios, o kartais ir eksplikatyvios nuorodos į Šventąjį Raštą, ypač turint omenyje, kad kalba žmonės, turintys aukštus savo konfesijos dvasininkų titulus, įpareigoja jų pasisakymus ir homilijas apmąstyti teologiškai.

Anot Maskvos patriarcho, Rusijos karą prieš Ukrainą pateisina pasirinkimo teisė stovėti šviesos, Dievo tiesos ir Dievo įsakymų pusėje – „pusėje viso to, ką apreiškia Kristaus šviesa, Jo žodis, Jo Evangelija, Jo žmonijai duoti didžiausieji priesakai“. Jis atvirai svarsto apie soteriologinę šio karo reikšmę, esą kova vyksta už žmonių išgelbėjimą. „Kur atsidurs žmonija, kurioje Dievo Gelbėtojo, ateinančio į pasaulį kaip Teisėjo ir Rūstybės nešėjo pusėje – dešinėje ar kairėje?“ – karinės invazijos kontekste klausia patriarchas. Jam karas yra „metafizinės kovos“ išraiška, o Rusijos kariuomenė – Dievo teisingumo ir rūstybės įrankis. Stovėdama Kristaus pusėje, Rusija „gelbsti“ žmones iš pražūties, kurią neva neša „tradicines vertybes“ palikę Vakarai.

Pagrindiniu „tradicinių vertybių“ kriterijumi laikydamas priešinimąsi gėjų paradams, Kirilas pamiršta Dievo įsakymus – „nežudysi“, „neteisingai neliudysi“, „negeisi savo artimo turto“ – ir nemato nieko blogo tame, kad Rusijos armija Ukrainoje nesilaiko pripažintų karo teisės normų, sistemiškai naikina civilius pastatus ir žudo taikius gyventojus.

Rusijos karas prieš suverenią valstybę ir represiniai veiksmai prieš savo piliečius Maskvos patriarchui yra mažesnės nuodėmės nei „Pride“ eitynės JAV ir Europos miestuose. Jis neįžvelgia nuodėmės, kai Rusijos valdžia baudžia žmones vien už tai, kad jie protestuoja prieš karą ir įvardina daiktus tikraisiais vardais.

Totalitarinio režimo nuodėmės – susidorojimas (ir fizinis) su politiniais Kremliaus oponentais, žodžio laisvės ribojimas, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių uždarymas, metodų, pateisinančių karinę agresiją, diegimas švietimo ir mokslo įstaigose – visa tai praslysta pro Kirilo akis, o štai demokratijos laisvė jam asocijuojasi tik su nuodėme ir blogiu.

Istoriškai žvelgiant, tokios nuostatos nėra naujos. Panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje, taip ir šiandien Rusijoje, Bažnyčia veikia išvien su režimu, ne tik pateisindama neteisingą karą, bet ir suteikdama diktatoriui mesijinę, o jo vykdomai agresijai apokaliptinę reikšmę. Putino pradėta Ukrainos „denacifikacija“ yra ne mažiau antikristinio pobūdžio nei Hitlerio vykdytas žydų genocidas, o religinis Kirilo Gundiajevo nacionalizmas artimai koreliuoja su nacistine Trečiojo reicho ideologija, kuri, be kita ko siekė „arijonizuoti“ krikščionių bažnyčias.

Anuomet spaudimui pasidavę evangelinių bažnyčių ganytojai skelbė rasinės savimonės mokymą, šalino žydus iš bendruomenių ir šlovino Hitlerį kaip „vokiečių pranašą“. Šiandien panašias tendencijas jau aiškiai girdime Maskvos patriarchato hierarchų bei kunigų kalbose. Čia paminėtinas Krasnoselskajos apskrities Visų Šventųjų cerkvės arkikunigas Artemijus Vladimirovas, kuris kaltina Baltijos šalis „slavų naikinimu“ ir atvirai kalba apie artėjančią jų okupaciją.

Dalis evangelikų, kurie nacistinėje Vokietijoje priešinosi pronaciškai „vokiškai krikščionijai“, susibūrė į „Išpažįstančią Bažnyčią“; beje, vienas ryškiausių jos ganytojų buvo liuteronų pastorius Dietrichas Bonhoefferis, karo pabaigoje pasmerktas myriop už dalyvavimą pasikėsinime į fiurerį.

„Išpažįstančios Bažnyčios“ manifestu tapo Barmeno deklaracija, kurią 1934 m. parašė reformatų teologas Karlas Barthas ir liuteronų teologas Hansas Amussenas. Dabar analogišką žingsnį žengia ortodoksų akademikai, kurie, tik savaitei praėjus nuo liūdnai pagarsėjusio Kirilo pamokslo, publikuoja teologinį tekstą, pasmerkiantį kaip ereziją Maskvos patriarchato hierarchų skleidžiamą mokymą apie „rusišką pasaulį“. Panašu, kad deklaracijos autoriai neatsitiktinai pasirinko labai panašų formatą į tą, kuriuo buvo parašyta Barmeno deklaracija, ir tą patį išpažinimo tezių skaičių – jos yra šešios.

Visų pirma deklaracijos autoriai įvardija jos parašymo motyvą – krikščioniškos ortodoksų tradicijos tikintiesiems iškilusią istorinę grėsmę. Prasidėjus karinei Ukrainos okupacijai, aukščiausieji Rusijos ortodoksų hierarchai atsisakė ją pasmerkti ir toliau neteisėtą karinį įsiveržimą į suverenios valstybės teritoriją vadina prasidėjusiais „neramumais“ Ukrainoje. Aptakiais bei miglotais pareiškimais jie kviečia siekti taikos, pabrėžia ukrainiečių ir rusų tautų brolišką prigimtį kaip neatsiejamą „Šventosios Rusios“ dalį, kaltina „piktus Vakarus“ priešiškumu ir net reikalauja, kad bendruomeninės maldos išreikštų palaikymą kariniams Rusijos veiksmams.

Toliau deklaracija įvardija pagrindinius mokymo apie „rusišką pasaulį“ postulatus. Putinas ir Kirilas Gundiajevas nuo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir dalį Donbaso, iki dabar karinę Rusijos invaziją grindžia „rusiško pasaulio“ ideologija. Anot jos, „Šventosios Rusios“ geografinės ribos apima Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją, kartais dar minima Moldova ir Kazachstanas. Ribos praplečiamos ir etniniu aspektu: „Šventajai Rusiai“ priklauso visi etniniai rusai, kad ir kur jie gyventų, ir visame pasaulyje gyvenantys rusakalbiai žmonės. Šio „rusiško pasaulio“ centras yra Maskva, o Kijivas, kaip „visos Rusios motina“, laikomas jo dvasiniu centru.

„Rusiško pasaulio“ harmoniją ir vienybę suponuoja tai, kad jis kalba bendra rusų kalba, turi vieną, Maskvos patriarchatui pavaldžią rusų Ortodoksų Bažnyčią, vieną patriarchą, harmoningai veikiantį su vienu visų prezidentu Putinu, kuriam vadovaujant „rusiškame pasaulyje“ palaikomas visiems bendras ir savitas dvasingumas, moralė ir kultūra.

O „supuvę Vakarai“, kurie, vadovaujami JAV ir Europos demokratinių valstybių, priešinasi šiam „rusiškam pasauliui“, jau seniai yra kapituliavę prieš „liberalizmą“, „globalizaciją“, krikščionofobiją“, „homoseksualų teises“ ir „militaristinę sekuliarizaciją“. Vieninteliu grynos ortodoksijos, o sykiu ir krikščioniškų vertybių gynėju yra likęs Maskvos patriarchatas ir drauge su Putinu jo patriarchas.

Ortodoksų teologai paaiškina, kad „rusiško pasaulio“ ideologijos pagrindą sudaro etnofiletizmas[i] – erezija, kurią 1872 m. pasmerkė Konstantinopolyje vykęs Ortodoksų sinodas. Tačiau Maskvos patriarchato hierarchai būtent šio mokymo pagrindu teisina Putino karą prieš Ukrainą. Pastebima ir tai, kad ši klaidinga, totalitarinio pobūdžio ortodoksinė fundamentalizmo forma spėjo paplisti ne tik Ortodoksų Bažnyčioje Rusijoje, bet ir tapo populiari tarp katalikų ir protestantų fundamentalistų, jai taip pat prijaučia ultradešiniosios pakraipos politikai.

Nuo pat Kirilo intronizacijos 2009 m. Maskvos patriarchatas ir oficialūs Rusijos valdžios atstovai nuolat remiasi ortodoksijos vienybę griaunančiais etnofiletizmo postulatais. Pasak deklaracijos autorių, jeigu juos pripažintume esant teisingais, Ortodoksų Bažnyčia nustotų buvusi Jėzaus Kristaus Evangelijos Bažnyčia, nustotų buvusi Apaštalų, Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo, Ekumeninių susirinkimų ir Bažnyčios tėvų Bažnyčia.

Todėl deklaracija atmeta mokymą apie „rusišką pasaulį“ kaip ereziją ir smerkia gėdingą Rusijos valdžios karą prieš Ukrainą. Mokymas apie „rusišką pasaulį“ savo esme yra neortodoksiškas ir nekrikščioniškas. Jis prieštarauja ir ortodoksų krikšto formulei, skelbiančiai, kad žmonija yra „nuteisinta […], apšviesta […] ir nuplauta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dievo Dvasia“.

Toliau deklaracijos autoriai artikuliuoja bei išpažįsta šešias tezes, suponuojamas Jėzaus Kristaus Evangelijos ir ortodoksų tradicijos. Be to, atmetamos eretiškos doktrinos ir pasmerkiamos iš jų išplaukiančios nuostatos:

„1. Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas judėjams. Bet mano karalystė ne iš čia (Jn 18, 36).

Šventojo Rašto paliudyta ir Bažnyčios tėvų paaiškinta Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystė – teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje karalystė – yra Dievo nustatytas istorijos tikslas ir išsipildymas, jos telos. […] Tik ši karalystė yra ortodoksų ir visų krikščionių pamatas ir autoritetas. […]

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris siekia pakeisti Dievo karalystę […] šio pasaulio karalyste, nesvarbu, ar „Šventosios Rusios“, ar „Šventosios Bizantijos“, ar kurios nors kitos žemiškos karalystės, tokiu būdu uzurpuojant teisėtą Kristaus valdžią perduoti karalystę Dievui Tėvui (1 Kor 15, 24).

Mes smerkiame bet kokią teologijos formą, neigiančią, kad krikščionys šiame pasaulyje yra prašalaičiai ir pabėgėliai (Hbr 13, 14), neigiančią faktą, kad „mes turime dangaus pilietybę ir iš ten laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Krikščionys „gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima“ (Laiškas Diognetui, 5).

2. Taigi atiduokite, kas cezario – cezariui ir kas Dievo – Dievui! (Mt 22, 21).

Mes tvirtiname, kad, laukdami galutinio Dievo karalystės triumfo, pripažįstame vienintelę ir aukščiausią Viešpaties Jėzaus Kristaus valdžią. […]

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris subordinuoja Dievo karalystę, apreikštą vienoje šventoje Dievo Bažnyčioje, bet kokiai šio pasaulio karalystei, ieškodamas kitų bažnytinių ar pasaulietinių valdovų, kurie mus nuteisintų ar atpirktų. Griežtai atmetame bet kokią valdžios formą, kuri sudievina valstybę (teokratija) ir įima į save Bažnyčią, atimdama laisvę pranašiškai priešintis bet kokiam blogiui. Mes taip pat smerkiame visus tuos, kurie patvirtina cezariopapizmą, visą savo paklusnumą nukryžiuotajam ir prikeltajam Viešpačiui pakeisdami paklusnumu bet kokiam, valdžios galias turinčiam, lyderiui, kuris skelbiasi Dievo pateptuoju, nesvarbu, kaip jis būtų tituluojamas: „cezariu“, „imperatoriumi“, „caru“ ar „prezidentu“.

3. Nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters, nes visi esate viena Kristuje Jėzuje (Gal 3, 28).

Mes tvirtiname, kad žmonijos skirstymas į grupes pagal rasę, religiją, kalbą, etniškumą ar kitą antraeilę žmogiškosios egzistencijos ypatybę yra netobulo ir nuodėmingo pasaulio bruožas, kurį patristinė tradicija charakterizuoja kaip „kūno skirtybę“ (Grigalius Nacianzietis, Oratio 7, 23). Tvirtinimas, kad viena grupė yra viršesnė už kitas, yra tipiškas tokių skirstymų blogis, kuris visiškai priešingas Evangelijai, pagal kurią visi vieningi ir lygūs Kristuje […].

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris dievišką santvarką ar valdžią, išskirtinį šventumą ar tyrumą priskiria kuriam nors vienam – vietiniam, nacionaliniam ar etniniam – tapatumui, ar apibūdina kurią nors kultūrą kaip išskirtinę ir turinčią dieviškai nulemtą paskirtį, nesvarbu, ar tai būtų graikų, rumunų, rusų, ukrainiečių ar kuri nors kita kultūra.

4. Esate girdėję, jog yra pasakyta: Mylėsi savo artimą ir nekęsi savo priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte sūnumis savo Tėvo, esančio danguje (Mt 5, 43‒45).

Sekdami mūsų Viešpaties įsakymu, mes tvirtiname, kaip sakė šv. Siluanas Atonietis, „nėra Dievo malonės žmoguje, kuris nemyli savo priešų“, ir kad mes nepažįstame taikos, kol nepamilstame savo priešų. Todėl pradėti karą – tai visiškai nepaisyti Kristaus meilės įstatymo.

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris sukelia nesutarimą, nepasitikėjimą, neapykantą ir smurtą tarp tautų, religijų, konfesijų, nacijų ir valstybių. Mes taip pat smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris demonizuoja ar skatina demonizavimą tų, kuriuos valstybė ar visuomenė laiko „kitokiais“, tarp jų užsieniečius, politinius bei religinius disidentus ir kitas stigmatizuojamas socialines mažumas. Mes atmetame bet kokį manichėjišką ir gnostinį skirstymą, kuris išaukština šventą Rytų ortodoksų kultūrą ir jos ortodoksus žmones virš sugadintų ir nemoralių „Vakarų“. […]

5. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia: Gailestingumo noriu, ne aukos. Aš gi atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. (Mt 9, 13; Oz 6, 6; Iz 1, 11‒17).

Mes tvirtiname, kad Kristus pašaukė mus asmeniškai ir bendruomeniškai rodyti gailestingumą vargšams, alkstantiems, benamiams, pabėgėliams, prašalaičiams, sergantiems ir kenčiantiems, siekti teisingumo persekiojamiems, spaudžiamiems vargo ir stokojantiems. Jeigu mes priešinamės, kai mus šaukia artimas, dar daugiau, jei vietoj to mušame, apiplėšiame ir šalikelėje paliekame savo artimą kentėti ir mirti (Palyginimas apie gailestingąjį samarietį, Lk 10, 25‒37), tuomet mes neiname Kristaus meilės keliu į Dievo karalystę, bet darome save Kristaus ir jo Bažnyčios priešais. Mes esame pašaukti ne tik melsti taikos, bet energingai ir pranašiškai pakilti ir pasmerkti neteisybę, kurti taiką net savo gyvenimo sąskaita. […]

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį dvasinį „kvietizmo“ (romumo) propagavimą tarp tikinčiųjų ir Bažnyčios klero, pradedant aukščiausiu patriarchu ir baigiant pačiu kukliausiu pasauliečiu. Mes smerkiame tuos, kurie meldžia taikos, bet iš baimės ar netikėjimo nieko nedaro, kad taika ateitų.

6. Jeigu pasiliksite mano žodyje, iš tiesų būsite mano mokiniai, pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins (Jn 8, 31‒32).

Mes tvirtiname, kad Jėzus pašaukė savo mokinius ne tik pažinti tiesą, bet ir tiesą kalbėti. Jūsų žodis tebus, jei taip ‒ ‘Taip’, jei ne ‒ ‘Ne’, o kas daugiau, negu tai ‒ nuo piktojo (Mt 5, 37). Pilno masto karinis įsiveržimas į kaimyninę šalį, kurį vykdo antra pasaulyje pagal karinės galios dydį valstybė, nėra tik „speciali karinė operacija“, „įvykis“, „konfliktas“ ar koks nors kitas eufemizmas, parinktas tam, kad paneigtų realią tikrovę. Priešingai, tai iš tikrųjų pilno masto karinis įsiveržimas, nusinešęs daugybę civilių žmonių ir kareivių gyvybių, smurtu suardęs daugiau nei keturiasdešimt milijonų žmonių gyvenimus ir išvaręs iš namų bei pavertęs pabėgėliais daugiau nei du milijonus žmonių (iki 2022 m. kovo 13 d.). Kad ir kokia būtų skaudi ši tiesa, ją būtina kalbėti.

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą ar veiklą, atsisakančius kalbėti tiesą ar jėga užgniaužiančius tiesą apie Ukrainoje daromas piktadarybes, kurios yra priešingos Kristaus Evangelijai. Mes visiškai smerkiame visas kalbas apie „brolžudišką karą“, apie „Kaino, iš pavydo nužudžiusio savo brolį, nuodėmės atkartojimą“, jeigu jos aiškiai nepripažįsta, kad tik viena pusė yra vedama žmogžudiškos intencijos ir nusikaltusi kitai pusei (Apr 3, 15‒16).

Mes pareiškiame, kad tiesos, kurias patvirtinome, ir klaidos, kurias pasmerkėme bei atmetėme kaip neortodoksines, yra grindžiamos Jėzaus Kristaus Evangelija ir Šventąja krikščioniško ortodoksų tikėjimo tradicija. […]“

Baigiant belieka pasidžiaugti šiuo teologiniu brolių ortodoksų tekstu, kuris į dienos šviesą iškelia Rusijos karo Ukrainoje niekšybę, nepalikdamas nei Putinui, nei Maskvos patriarchui jokios galimybės ją pateisinti, net kai piktam vartojamas Dievo vardas ir šventvagiškai prisidengiama Dievo žodžiu.

Publikuota bernardinai.lt 2022 03 21

[i]  Arkimandritas Grigorios D. Papathomas etnofiletizmą apibūdina kaip Bažnyčios ir rasės ar tautos sumaišymą, asimiliaciją, o kartais net Bažnyčios ir tautos tapatinimą.