Ankstyvųjų krikščionių palikimas populiarumo nepraranda

Biblija yra viena labiausiai tyrinėjamų ir skaitomiausių knygų pasaulyje. Biblijos draugijos kasmet išleidžia apie 600 mln. Šventojo Rašto egzempliorių ar jo dalių.  Naujas Naujojo Testamento vertimas iš senosios graikų kalbos šiuo metu rengiamas ir Lietuvoje.

Vienas iš vertimo rengėjų, teologijos daktaras, Šventojo Rašto tyrinėtojas Giedrius Saulytis atkreipia dėmesį, kad Naujojo Testamento vertimas – ekumeninis, t. y. prie jo prisideda specialistai, priklausantys skirtingoms konfesijoms – katalikai ir evangelikai, vėliau jį peržiūri ir aprobuoja ir kitų konfesijų atstovai, dėl to jis tampa priimtinas visiems krikščionims. Naujai išverstas Naujasis Testamentas leidžiamas atskiromis knygomis, šiuo metu yra išleistos trys – Pauliaus laiškai, Evangelija pagal Matą ir Evangelija pagal Morkų bei Evangelija pagal Luką, metų pa- baigoje turėtų pasirodyti Apaštalų darbai ir Visuotiniai laiškai, kitos dalys – kiek vėliau.

„Biblijos vertimas yra labai kruopštus, sudėtingas darbas. Jo nepaskubinsi“, – pradėtu dideliu darbu džiaugiasi teologas, sutikęs išsamiau papasakoti apie Šventojo Rašto atsiradimą ir kelionę iki mūsų.

Įvairių autorių darbai

Bibliją sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai. Pasak dr. G. Saulyčio, pastarojo kanonas susiformavo per pirmuosius tris krikščionybės amžius. Beje, Senojo Testamento pavadinimą įvedė patys krikščionys. Judėjai savo šventąją knygą, atitinkančią Senąjį Testamentą, vadina Tanachu.

Abi Šventojo Rašto dalis sudaro daug įvairiems autoriams priskiriamų kanoninių knygų. Tikslus jų skaičius skiriasi – priklauso nuo konfesijos. Pavyzdžiui, katalikai pripažįsta iš viso 73 knygas – 46 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento, stačiatikiai – 77 – 50 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento, protestantai – 66 – 39 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento, o judėjai – tik 39 Senojo Testamento knygas. Kaip aiškina teologas, judėjai ir protestantai nepriima tų Senojo Testamento knygų, kurios buvo parašytos graikiškai. Katalikai ir stačiatikiai seną- ja graikų kalba parašytas Senojo Testamento knygas pripažįsta ir įtraukia į savo kanoną.

Dr. G. Saulytis teigia, kad Biblija jau seniai yra po didinamuoju tyrinėtojų stiklu, todėl net mažiausi neatitikimai – žinomi ir aprašyti, bet nė vienas jų tikėjimo esmės nekeičia. Lino Atgalainio nuotr.

„Apaštalų darbuose, vienoje iš Naujojo Testamento knygų, rašoma, kad krikščionis pirmaisiais amžiais dar painiodavo su judėjais. Krikščionybei plintant Romos imperijoje, abiejų religijų atstovams iškilo poreikis aiškiau apibrėžti savo tapatybę. Tai atsispindi ir šventraščiuose. Judėjai ėmė atmesti tekstus, parašytus senąja graikų kalba, nes ja užrašytas Naujasis Testamentas, nors dar iki Kris- taus jie patys buvo išvertę Senąjį Testamentą iš hebrajų į graikų kalbą, kad Šventąjį Raštą galėtų skaityti diasporoje gyvenę ir hebrajų kalbos nebemokėję graikakalbiai tautiečiai. Tačiau keičiantis laikams keitėsi ir poreikiai“, – dėsto Šventojo Rašto tyrinėtojas.

Būtina mokėti senąsias kalbas

Dr. G. Saulytis pasakoja, kad iš pradžių šventraščiai rašyti ant papirusų, bet krikščionybės sklaida paskatino pergamentų plitimą. Iš odos pagamintus plonus lakštus buvo patogiau karpyti, jie – labai patvarūs, patogiai surišami. Tokias knygas buvo galima pasiimti keliaujant, be to, jose tilpo daugiau turinio.

Ar suprastume rankraščių kalbą šiandien? Pasak pašnekovo, Senojo Testamento knygos parašytos daugiausia hebrajų, o Naujojo Testamento – vien senąja graikų kalba. Vėliau krikščioniškame pasaulyje išplito lotyniškas Biblijos vertimas, vadinamas Vulgata. Dėl to visais laikais Biblijos tyrinėtojai ir vertėjai įprastai mokosi hebrajų, senosios graikų ir lotynų kalbų – kitaip šventieji rankraščiai liktų nebylūs ir neprakalbinami. O tie, kurie nesi- moko, gali ir pražiūrėti, kokia brangenybė jų rankose. Taip nutiko, pavyzdžiui, Egipto Šv. Kotrynos vienuolyne gyvenusiems vienuoliams, kurie nemokėjo senosios graikų kalbos ir Šventuoju Raštu įkurdavo ugnį. Kai 1844 m. vienuolius aplankęs vokiečių mokslininkas Konstantinas fon Tišendorfas dirstelėjo į tekstus ir suprato, kas yra deginama, susi- ėmė už galvos. Išgelbėta Biblija buvo pavadinta Sinajaus kodeksu pagal vietovę, kurioje atrasta. Tai – viena iš dviejų seniausių beveik visiškai išlikusių krikščioniškosios Biblijos kopijų. Antroji – Vatikano kodeksas. Abu rankraščiai senąja graikų kalba parašyti IV a.

Kaip teigia teologas, Naujojo Testamento tyrinėjimus sunkina ir su amžiais besikeičiantis rašymo būdas. Pavyzdžiui, IV a. šaltiniai – rašyti vien didžiosiomis raidėmis, be tarpų ir skyrybos ženklų. Dr. G. Saulytis šypsodamasis pabrėžia, kad iš pradžių net sunku suprasti, kur prasideda ir baigiasi žodis. Aki- vaizdu, kad šiuolaikinis Šventojo Rašto variantas su visomis gramatikos taisyklėmis – tikra atgaiva mūsų akims. Dėl tam tikram laikotarpiui būdingo rašymo stiliaus rankraščiams datuoti netgi nebūtini cheminiai tyrimai. Specialistai gali nustatyti jų amžių vien pažvelgę į šriftą.

Kelių šimtmečių polemika

Kaip ir kas nusprendė, kurie rankraščiai sudarys Naująjį Testamentą? Kartais manoma, kad tai tėra keleto aukšto rango dvasininkų sprendimas – neva jie susėdo sykį, iš visų tekstų atrinko jiems labiausiai patikusius ir sudėjo į vieną knygą. Pasak Šventojo Rašto tyrinėtojo, ši versija – labai toli nuo tiesos. „Šiandien visos krikščioniškos konfesijos sutaria dėl Naujojo Testamento kanono, tačiau taip buvo ne visada. Prireikė kelių šimtų metų, kol jis nusistovėjo. Ankstyvojoje Bažnyčioje drauge su į dabartinį kanoną įtrauk- tomis knygomis buvo skaitomos ir kitos, pavyzdžiui, tokie pamokymų rinkiniai kaip Hermo „Ganytojas“ ir „Didachė“. O kai kurie šiandien kanonui priklausantys laiškai anuomet nebuvo skaitomi. Apskritai Naujasis Testamentas pradėtas rašyti jau po Kristaus mirties ir prisikėlimo. Pats Jėzus jokių tekstų nepaliko, nes nei turėjo laiko rašyti, nei tokia buvo Jo misija. Priešingai nei judaizme, Kristaus Evangelija yra ne raidės, ne Įstatymo esmė, o žodžio ir Dvasios. Manoma, kad pirmieji krikščioniški šventraščiai parašyti jau I a. viduryje. Pavyzdžiui, Pauliaus Laiškas galatams – 48 m., Laiškas filipiečiams – 54 m., Evangelija pagal Morkų – apie 70 m., Evangelija pagal Joną – apie 90 ar 100 m.“, – apžvelgia dr. G. Saulytis.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pirmaisiais amžiais krikščionybė buvo daugialypė. Vienos bendruomenės rėmėsi labiau Pauliaus, kitos – Petro teologija, vienose šv. Velykos buvo švenčiamos vienu metu, kitose – kitu, be to, apaštalas Paulius iš pradžių netgi buvo vienas aršiausių Bažnyčios persekioto- jų ir tik vėliau tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju. „Taigi ankstyvoji krikščionybė buvo labai gyva, organiška, toks pat gyvas buvo ir Naujojo Testamento formavimosi procesas. Tuo metu greta besiformuojančio norminių tikėjimo raštų rinkinio cirkuliavo daug apokrifinės literatūros. Dalį išlikusių gnostikų raštų galime ir dabar skaityti, lyginti. Matome, kad jie labai skiriasi nuo Naujojo Testamento autorių tekstų. Juose – daug sinkretiškumo, įvairių minčių iš kitų religijų. Tyrinėtojai, gerai suprantantys Naujojo Testamento visumą, atskiria, kas yra kas“, – teigia teologas.

Įsitvirtinimo laikotarpis

Pasak dr. G. Saulyčio, Naujojo Testamento kanonas buvo įtvirtintas IV a., nors nusistovėjo anksčiau. Pavyzdžiui, vadinamajame Muratorijaus fragmente, datuojamame II a. pabaiga, yra išvardytos beveik visos dabartinio Naujojo Testamento knygos. Svarbus posūkis įvyko tuomet, kai krikščionybė tapo valstybine religija.

Teologas atkreipia dėmesį, kad pirmaisiais šimtmečiais krikščionybės skleidėjai dažnai buvo persekiojami, mirdavo kankinių mirti- mi, o jau nuo IV a. Bažnyčios ganytojai tapo iškiliais žmonėmis valstybėje. Imperatorius Konstantinas I suprato, kad norint vieningos Romos imperijos reikia vieningos Bažnyčios, o nesutarimai Bažnyčioje gali atnešti ne mažiau žalos nei karas. Todėl 325 m. sušaukė pirmąjį visuotinį Bažnyčios susirinkimą Nikėjoje. Jame krikščioniškų bendruomenių ganytojai pirmąkart susirinko imperatoriaus akivaizdoje ne kaip jo priešai, o kaip sąjungininkai, ir sprendė esminius krikščionybės klausimus, įskaitant tai, kas yra Jėzus Kristus. Išvados atsispindi garsiajame Nikėjos tikėjimo išpažinime. O kitokį krikščionybės mokymą skleidę asmenys virto eretikais ir drauge valstybės priešais. „Iki tol greta vienas kito egzistavę tikėjimo raštai buvo poleminio pobūdžio, o nuo tada tie, kurie neatitiko visuotinio išpažinimo, tapo nusikalstami. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad Jėzaus dieviškumas buvo įtvirtintas ne Konstantino I pastangomis, kelių balsų persvara balsuojant vyskupams, kaip rašo Denas Braunas romane „Da Vinčio kodas“, ir Naujasis Testamentas atsirado ne 325 m. Jo kanonas, formavęsis kelis šimtus metų, tuo metu jau buvo nusistovėjęs“, – pabrėžia pašnekovas.

Ištyrinėtas kaip niekas kitas

Ar Bažnyčia laikui bėgant keitė Naująjį Testamentą savo nuožiūra ir ar jis galėtų būti taisomas, pildomas šiais laikais? Dr. G. Saulytis tvirtina, kad krikščioniški šventraščiai susilaukė itin atidaus mokslininkų tyrinėjimo.

„Istorijos tėkmėje atrandama vis naujų religinio turinio papirusų ir pergamentų. Nemažai jų rasta ir XX a. Tikėjimo skeptikai, atrodo, tik ir laukia, kad nauji tekstai paneigtų tai, kas iki šiol yra pasiekę mus ir išversta. Tačiau nutinka atvirkščiai – kiekvienas naujas atradimas dar kartą paliudija Naujojo Testamento patikimumą. Naujasis Testamentas yra knyga, turinti daugiausia istorinių šaltinių. Šiuo metu jų egzistuoja daugiau kaip 5 800 – papirusų, jų fragmentų ir pergamentų, parašytų pirmaisiais mūsų eros amžiais. Šių šaltinių vis daugėja, ir visi jie yra labai kruopščiai analizuojami. Taigi turime labai daug įvairių šaltinių, o skirtumai, kurie juose aptinkami, – labai nedideli“, – teigia teologas ir pamini nuo 1898 m. vykdomą Nestlės–Alando projektą: yra sudaromi graikiškų rankraščių katalogai, studijuojami ir kritiškai lyginami skirtingi šaltiniai bei kruopščiai surašomi net tokie maži skirtumai kaip tai, kad viename rankraštyje parašyta „Jėzus Kristus“, kitame – tik „Kristus“, dar kitame –„Kristus Jėzus“.

Pirmieji šventraščiai rašyti ant papirusu, vėliau – ant pergamentų. Nuotraukoje – papirusas, oficialiai vadinamas P46

Lietuvoje naujai rengiamas ekumeninis Naujojo Testamento vertimas yra papildytas komentarais, kuriuose taip pat nurodo- mi ryškesni šaltinių skirtumai. „Pavyzdžiui, vienas apaštalo Pauliaus sakinys anksčiau verstas taip: „Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius.“ Naujajame leidime jis skamba kitaip: „Būdami Kristaus apaštalai, galėjome susireikšminti, tačiau tarp jūsų tapome kaip vaikai. Kaip žindyvė myluoja savo vaikus, taip jūsų ilgėjomės.“ Pasirodo, graikų kalboje žodžiai „vaikai“ ir „švelnūs“ skiriasi vos viena raide. Jeigu lygindami Naujojo Testamento rankraščius matome sudėtingesnį ir pa- prastesnį variantus, didesnė tikimybė, kad autentiškesnis yra sudėtingesnis variantas, mat perrašant neretai būdavo pasirenkama palengvinti sau darbą“, – šypsodamasis pa- sakoja Šventojo Rašto tyrinėtojas ir priduria, kad dėl tų nedidelių skirtumų Naujojo Testamento žinia nenukenčia.

Reformacijos vėjas

XVI a. visa Biblija ar jos dalys buvo išvers- tos beveik į visas Europos tautų kalbas. Tai neabejotinai susiję su reformacija – judėjimu, kurio atstovai siekė krikščionybės atsinaujinimo, teigė, kad bažnytinio gyvenimo pagrindas yra ne Bažnyčios institucinė galia, o tik Šventasis Raštas, todėl žmonės turi mokėti ir galėti jį skaityti patys, taigi tam visų pirma reikia Biblijos gimtąja kalba.

„Iki reformacijos Biblija buvo terra incognita, atrasta tik saujelės išrinktųjų, mokėjusių skaityti lotyniškai. O reformacijos šaukliai patikėjo, kad ši žemė priklauso ne jiems vieniems, ir siekė parūpinti priemonių, kad joje apsigyventų visi: bajorai ir valstiečiai, amatininkai ir pirkliai, jų žmonos ir vaikai. Verčiant Biblijos tekstus į tautų gimtąsias kalbas buvo viliamasi, kad tolimas Dievas ir svetimas žydų Mesijas taps artimu ir mylimu Išganytoju“, – apie svarbų pokytį dėsto teologas.

Ilga kelionė į Lietuvą

Su reformacija pirmieji Biblijos vertimai atkeliavo ir į Lietuvą. Vis dėlto šis kelias nebuvo lengvas. „Pirmieji Šventojo Rašto žodžiai, kurie mus pasiekė, yra perikopės ir postilės. Seniausia išlikusi – Volfenbiutelio postilė, datuojama 1573 m. Tai – pamokslų rinkinys, skirtas lietuvių evangelikų dvasininkams Prūsijoje ir galbūt Lietuvoje. Visą Šventąjį Raštą pirma- sis išvertė Jonas Bretkūnas 1590 m., tačiau jis nebuvo išleistas. Šią Bibliją turime išlikusią tik rankraščio pavidalu. Panašaus likimo sulaukė XVII a. viduryje Anglijoje parengta Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku lėšas jos leidybai rinkti imta 1660 m. S. B. Chylinskio versta Biblija jau buvo pradėta spausdinti 3 tūkst. egzempliorių tiražu Londone, tačiau dėl lietuvių bendražygių nepritarimo ar veikiau konkurencijos leidyba sustabdyta. Visas Šventasis Raštas lietuvių kalba pirmą kartą išleistas tik 1735 m. Karaliaučiuje, vadovaujant evangelikų liuteronų kunigui Jonui Jokūbui Kvantui“, – istorijos vingius atskleidžia dr. G. Saulytis

Ramutė ŠULČIENĖ

Publikuota: 46 Savaitė Nr. 21  2024 gegužės 23 d.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.