Giedrius Saulytis | Įvadas į Jono laiškus

Jono laiškai išskirtini tiek tyrinėjant Jono raštus, tiek ir visą Naująjį Testamentą. Jie praplečia Evangelijos pagal Joną mintis ir yra neatsiejama taip vadinamos Jono tradicijos dalis. Ji drauge su Corpus Paulinum (Pauliaus laiškais) nedvejotinai sudaro teologinės Naujojo Testamento minties esmę.

Turinys ir teologija

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į motyvą, kuriuo pradedamas ir baigiamas Pirmasis Jono laiškas: įžangoje Jonas skelbia amžinąjį gyvenimą (1 Jn 1, 2), o pabaigoje patikina, kad tikėjimas laiduoja amžinąjį gyvenimą. Ši perspektyva – tai, ką tikintieji jau yra gavę ir dabar turi saugoti, leidžia Jonui lengvai paneigti klaidingų mokytojų argumentus.

Pagrindinė 1 Jn ir 2 Jn intencija – įspėti laiško skaitytojus apie netikrų mokytojų ir jų mokymo keliamą pavojų. Jonas juos vadina „netikrais pranašais“ (1 Jn 4, 1), „klaidintojais“ (1 Jn 2, 26; 2 Jn 1, 7) ir „antikristais“ (1 Jn 2, 18; 4, 3; 2 Jn 1, 7). Panašias dvasines kovas dėl Kristaus mokslo grynumo kovojo ir apaštalas Paulius tokius mokytojus pavadinęs „žiauriais vilkais, nepagailinčiais kaimenės“ (Apd 20, 29–30; taip pat žr. 2 Tim 3, 1 – 4, 4; Tit 1, 7–16). Pradžioje jie priklausė bendruomenei (1 Jn 2, 18–19), tačiau susižavėję netikrais pranašais perėmė jų mokymą ir pradėjo jį skleisti kitiems. Reflektuodami Kristaus evangeliją, jie manėsi esą toliau pažengę nei apaštalai, bet iš tiesų pamynė pagrindus: „kas nori eiti priekyje, bet nepasilieka Kristaus moksle, neturi Dievo“ (2 Jn 1, 9) Nors jų mokymas nedetalizuojamas, tačiau aiškiai įvardijama pagrindinė klaida – Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus įsikūnijimo neigimas (1 Jn 2, 22; 4, 2–3; taip pat žr. 1 Jn 1, 6 (1) paaišk.). Iš patristinių raštų žinome, jog toks požiūris, paplitęs II–III a., buvo žinomas kaip doketizmas (iš gr. vksm. dokeō – atrodyti). Pasak jo, Dievas negalėjo prisiimti žmogaus kūno, ir esą tik iš pažiūros taip atrodė. Jono laiškai rašyti anksčiau, I a. pabaigoje, bet akivaizdu, kad doketizmo idėjų užuomazgos jau drumstė krikščionių bendruomenes (1 Jn 4, 3; 2 Jn 1, 7).

Jonas, priešingai pabrėžia, kad liudija ir skelbia tai, kas buvo „nuo pradžios“ (1 Jn 1, 1) ir ragina bendruomenę laikytis „senojo įsakymo“, kuris „yra žodis, kurį girdėjote“ (1 Jn 2, 7). Iš kai kurių užuominų, galime spręsti, jog didžioji dalis bendruomenės atsispyrė klaidingoms idėjoms ir saugojo apaštalų perduotą Evangeliją: „Jūs, vaikeliai, esate iš Dievo ir nugalėjote juos, nes esantis jumyse didesnis už tą, kuris pasaulyje“ (1 Jn 4, 4; taip pat 1 Jn 2, 13b.14c).

Šalia aiškių kristologinių motyvų Jono laiškai įtvirtina Naujojo Testamento soteriologiją: Jėzus yra „permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne vien už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2). Jono evangelijoje Jėzus pristatomas kaip „pasaulio Gelbėtojas“ (Jn 4, 42), idant jį tikintys nepražūtų (3, 16). o čia – kaip Užtarėjas, ginantis tikinčiuosius tuomet, kai jie nusideda (1 Jn 2, 1). Soteriologinė Kristaus misijos intencija – ne teisti, bet gelbėti pasaulį (Jn 3, 17), 1 Jn laiške pakartojama, tačiau jau turint omenyje tikinčiuosius: jiems nusidėjus, Kristus neteisia, o užtaria. Idant tokia Dievo meile nebūtų piktnaudžiaujama, Jonas iškelia sąlygą – tikintieji turi „vaikščioti šviesoje“, tai yra, būti nuoširdūs ir atviri: „jei vaikštome šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, – dalijamės bendryste vieni su kitais, ir Jėzaus, jo Sūnaus, kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7).

Neretai Jonas vadinamas meilės apaštalu. Visų pirma todėl, kad evangelijoje jis vadinamas „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 13, 23; 19, 26; 20, 2; 21, 7.20), bet ir dėl meilės išaukštinimo. Dievo meilė yra Jono soteriologijos pagrindas (Jn 3, 16; 15, 13) ir sykiu esminė krikščionio charakteristika (Jn 13, 35; 14, 23–24; 15, 12.17). Meilė apdainuojama ir Jono laiškuose: gyventi šviesoje – tai mylėti (1 Jn 2, 15); tikrosios evangelijos esmė – „turime mylėti vienas kitą“ (1 Jn 3,11; 2 Jn 1, 5–6), meilė – gyvenimas, o jos nebuvimas – mirtis (1 Jn 3, 14–15), Dievas yra meilė ir tik mylintys jį pažįsta (1 Jn 4, 7–12), meilė Dievui reiškiasi meile broliui (1 Jn 4, 19 – 5, 2).

Galiausiai laiškuose nemenkas dėmesys skiriamas Šventajai Dvasiai. Jono pneumatologija iškelia tiesos kriterijų: Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, kuri veda į tiesos pažinimą (Jn 16, 13), ten, kur tiesa nebranginama, nėra Dievo Dvasios (1 Jn 2, 20–21), Dievo vaikai mokosi pažinti tiesą dabar, bet tiesa yra amžina (2 Jn 1, 1–2), didžiausias Jono džiaugsmas – „girdėti, kad mano vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jn 1, 4).

Autorius ir parašymo data

Trys Jono laiškai į Naujojo Testamento kanoną buvo įtraukti kaip Zebediejaus sūnaus, apaštalo Jono tekstai. Pirmasis Jono laiškas buvo žinomas ir minimas krikščionių autorių II a. viduryje, Antrasis Jono laiškas – šiek tiek vėliau II a. pabaigoje, o Trečiąjį Jono laišką ankstyvieji krikščionių autoriai pradeda minėti tik III a. Šie trys Naujojo Testamento laiškai nebuvo vienodai vertinami. Dėl Antrojo ir Trečiojo Jono laiškų autorystės ir kanoniškumo ilgai dvejota. Pavyzdžiui, Euzebijus Cezarietis rašo: „Iš Jono raštų ir senieji, ir dabartiniai žmonės šalia Evangelijos pripažįsta esant neabejotiną pirmąjį jo laišką. Du kiti laiškai – abejotini[1]“ (Bažnyčios istorija 3, 24). Cituodamas Origeno mintis, jis rašo: „Jis [apaštalas Jonas] paliko taip pat trumpą laišką, galbūt dar antrą ar trečią, nes pastaruosius ne visi pripažįsta esant autentiškus“ (Bažnyčios istorija 6, 25). Tik IV a. pabaigoje Aleksandrijos biblistas Didimas Aklasis apjungė tris Jono laiškus, parašydamas jiems komentarus.

Antrasis ir Trečiasis Jono laiškai yra trumpiausi Naujajame Testamente. Galbūt dėl to pirmaisiais amžiais jie buvo mažai žinomi ir retai cituojami. Pastebėtina, kad Pirmajame Jono laiške autorius neminimas, o Antrajame ir Trečiajame jis prisistato kaip presbuteros – vyresnysis (žr. 2 Jn 1, 1 (1) paaišk.). Remiantis būtent tokiu autorystės liudijimu – autorius save pristato ne kaip apaštalą, o vyresnįjį – vystėsi hipotezė, kad Jono evangeliją ir Pirmąjį Jono laišką parašė apaštalas Jonas, o Antrąjį ir Trečiąjį Jono laišką – vienas apaštalo Jono bendruomenių vyresnysis, irgi vardu Jonas:

Šia proga verta pažymėti, kad Papijas du kartus mini Jono vardą. Pirmą sykį ištaria jį kartu su Petru, Jokūbu, Matu ir kitais apaštalais, kartu pažymėdamas evangelistą. O antrąjį Joną mini visiškai kitaip – tarp kitų vyrų, ne iš apaštalų tarpo, – įvardindamas jį po Aristoiono ir įsakmiai vadindamas presbiteriu.

Euzebijus Cezarietis Bažnyčios istorija 3, 39.

Antroje III a. pusėje Dionisijas Aleksandrietis, remdamasis kritine Jono raštų analize, teigė, kad Jono evangelija ir Pirmasis laiškas parašytas apaštalo Jono, o Apreiškimas – kito Jono, galbūt to, kuris parašė Antrąjį ir Trečiąjį Jono laišką (Euzebijus Cezarietis Bažnyčios istorija 7, 25).

Vis dėlto ir apaštalas Jonas laiškuose, lygiai kaip apaštalas Petras (1 Pt 5, 1), galėjo nuolankiai save vadinti vyresniuoju, ypač turint omenyje savo senyvą amžių. Tikėtina, kad Pirmasis Jono laiškas buvo adresuotas bendruomenei, kuri apaštalą puikiai pažinojo, tad prisistatinėti nebuvo reikalo.

Antrojo ir Trečiojo Jono laiškų struktūra, beveik identiškos įžangos ir baigiamosios mintys bei sveikinimo žodžiai leidžia daryti išvadą, kad jie rašyti to paties autoriaus. Tam pritaria dauguma mūsų dienų tyrėjų, nors nuomonės išsiskiria, kas buvo jų autorius. Vieni, sekdami Dionisiju Aleksandriečiu, mano, kad tai presbiteris Jonas, kiti – kad apaštalas Jonas. Šis požiūris be kita ko grindžiamas lyginamąja stiliaus ir leksikos analize. Ji atskleidžia tamprų ryšį: aštuoniasdešimt šeši procentai svarbesnių Antrojo Jono laiško žodžių ir septyniasdešimt procentų Trečiojo Jono laiško žodžių atrandami ir Pirmajame Jono laiške bei Jono evangelijoje. Taigi Jono evangeliją ir visus tris laiškus galėjo parašyti tas pats asmuo.

Laiškų parašymo data nėra žinoma. Anksčiausiai 1 Jn laiškas datuojamas I a. šeštojo dešimtmečio pabaiga, o vėlyvesnės datos šalininkai įvardija 130 ar net 200 metus. Visgi didžioji dalis sutaria, kad laiškai rašyti tuomet, kai Jono evangelija jau (apie evangelijos parašymo datą žr. Evangelija pagal Joną. Įvadas. Autorius, adresatas ir parašymo data).

Struktūra

Savo forma 1 Jn laiškas neatitinka formalių epistolinio žanro kriterijų: neturi įžanginių ir užbaigiamųjų sveikinimų ir nemini autoriaus bei adresato, priešingai nei 2 Jn ir 3 Jn. Vis dėlto asmeninės nuorodos, bendri autoriaus ir skaitytojų ryšiai bei aiškūs istoriniai atspindžiai (pvz., 2, 19) aiškiai rodo, kad šis tekstas nėra visuotinis, t. y., jis nebuvo skirtas visiems krikščionims pamokyti. Veikiau tai pastoracinis laiškas, adresuotas vienai ar kelioms bendruomenėms, kurios laiško autorių gerai pažinojo. Kai kurie tyrėjai mano, kad netipinė laiško forma atspindi autoriaus ketinimą nusiųsti jį kelioms bendruomenėms kartu su atskirai pridedama asmenine žinute. Jei taip, tada visai tikėtina, kad 2 Jn laiškas ir yra vienas iš tokių priedų, siųstų kartu su 1 Jn (3 Jn be abejo nėra toks, nes adresuotas vienam asmeniui, Gajui).

1 Jn struktūra nėra aiški, nes plėtojamos kelios temos, tarsi spirale nuolat prie jų sugrįžtant jau šiek tiek kitame kontekste ir papildant naujomis mintimis tai, kas jau buvo pasakyta. Gali būti, kad Jonas jungia įvairias laiško dalis vien tik idėjų sąsajomis. Tyrėjai laišką įvairiai struktūrizuoja; mūsų manymu jame galime įžvelgti tris pagrindines dalis:

Gyvenimas su Dievu kaip ėjimas šviesos taku (1, 5 – 2, 17)
Laikytis apaštališko mokslo – tai branginti tiesą, padedant Šventajai Dvasiai, ir mylėti brolius (2,18 – 3, 24)
Tikėjimas, kad Dievas įsikūnijo, reiškiasi Dievo meile ir teisiu gyvenimo būdu (4, 1 – 5, 12)

2 Jn ir 3 Jn yra tipiški to meto laiškai, turintys aiškią struktūrą: (1) autoriaus prisistatymas ir įžanginis pasveikinimas laiško adresatui, (2) klausimo, dėl kurio rašoma, įvardijimas, (3) baigiamosios mintys ir palinkėjimai.

Nors tyrėjai yra iškėlę ne vieną hipotezę, kas buvo ta „išrinktoji ponia“, kuriai adresuojamas 2 Jn laiškas, labiausiai tikėtina, kad taip apibūdinama bendruomenė (žr. 2 Jn 1, 1 (2) paaišk.). 3 Jn adresatas – mokinys Gajus (apie jį žr. 3 Jn 1, 1 (2) paaišk.). 2 Jn intencija – įspėti bendruomenę apie klaidingus mokytojus, o 3 Jn – pasmerkti netikusio ir tiesą pametusio Diotrefo elgesį (žr. 3 Jn 1, 9 paaišk.).

[1] Šią ir kitas Įvade pateiktas citatas iš Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos vertė Česlovas Kavaliauskas.

Gal bus įdomu perskaityti ir Įvadą į Evangeliją pagal Joną.

Jono raštus galite įsigyti čia.